- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-25
- Bylos Nr.
- eI2-7001-644/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00534-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- E. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei P. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S40758, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, kad norėdamas tęsti darbus Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „MD Trans“ ketina dirbti tarptautinių krovinių gabenimo vairuotoju. Tačiau Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-02-05 iki 2029-02-04. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių ir formaliai atsižvelgus į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvadą.
Paaiškino, kad pareiškėjo mokslo ir darbiniai teisiniai santykiai baigėsi prieš 10 metų. Pareiškėjas neginčija fakto, jog mokėsi ir dirbo Baltarusijos Respublikoje, tačiau spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo, atsakovas privalėjo įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. pareiškėjo darbinę veiklą, jo poziciją dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą, norą gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje bei ryšį su Lietuva, taip pat atsižvelgti į aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Migracijos departamentas nenurodė jokių priežasčių, kurios paskatino priimti tokio pobūdžio sprendimą. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai. Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Atsakovas nesurinko jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog pareiškėjas neatitinka įstatymo reikalavimų ir kelia grėsmę Lietuvos valstybei. Migracijos departamentas nenagrinėjo jokių aplinkybių, neatliko vertinimo, o tik formaliai į savo sprendimą perkėlė VSD išvadą.
Akcentavo, kad pareiškėjas kariuomenėje dirbo tik dvejus metus ir tarnybą paliko savo noru, kadangi nematė savęs kaip kariškio, be to, turėjo sveikatos problemų. Nuo išėjimo iš darbo pareiškėjas nepalaiko jokių ryšių su asmenims iš mokslo ir darbo aplinkos. Pats darbo faktas savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo pavojingumą ir grėsmę Lietuvos Respublikai. Nėra duomenų, jog pareiškėjas užsiimtų kokia nors ardomąja veikla, ar būtų lojalus Baltarusijos Respublikai. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas, panaudodamas savo buvusią darbovietę ar pažintis, bandytų skleisti dezinformaciją, ar kitaip skatintų neapykantą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neužsiima jokia politine veikla ir neatlieka jokių neteisėtų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kokia nors forma išsakęs savo poziciją, kuri palaikytų dabartinę Rusijos federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos politiką, karinius veiksmus Ukrainoje. Pareiškėjas yra kardinaliai prieš Baltarusijos Respublikoje vykstančius procesus, joje vykdomą politiką, karą, ko pasėkoje, nenori Baltarusijoje gyventi ir dirbti, nekalbant apie tikrovės neatitinkančią informaciją, paremtą spėlionėmis apie galimybę būti išnaudotam bei lojaliam Baltarusijos Respublikai. Byloje jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo šalyje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar padaręs kokius nors teisės pažeidimus, nėra. Pareiškėjas vertintinas išimtinai teigiamai ir nėra jokių pagrįstų argumentų dėl pareiškėjo neigiamos ar socialiai neatsakingos veiklos. Pareiškėjas Lietuvoje turi artimų giminaičių (Lietuvos Respublikos piliečių), su kuriais palaiko artimus santykius. Lietuvoje gyvena pareiškėjo mamos sesuo, krikšto mama, pusbroliai, dėdės, su kuriais palaiko pastovius ryšius. Pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2017 metų ir per šį laikotarpį Lietuvos Respublika tapo jo namais. Migracijos departamentas nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, o atsakovo sprendimai priimti remiantis akivaizdžiai bendro pobūdžio informacija. Be to, atsakovo nustatytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingai ilgas.
Atsiliepimas
Atsakovo Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu atsiliepimą palaikė ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2023-11-14 pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. VSD išvadoje nurodė, jog pareiškėjas, studijuodamas Baltarusijos karo akademijoje ir tarnaudamas kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Įvertinęs surinktus duomenis, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Pažymėjo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas.
Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos (VSD) išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Išvada yra pagrįsta surinkta informacija apie pareiškėjo studijas Baltarusijos Respublikos karo akademijoje ir tarnyba kariuomenėje, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.
Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2017-07-17 iki 2018-07-16 ir leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2018-07-13 iki 2024-01-17. Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2017-07-21 iki 2021-11-08 ir nuo 2023-09-01 dirba Lietuvos įmonėse. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas Lietuvoje gyvena su leidimu laikinai gyventi ar viza, tai neįrodo, kad asmuo integravosi į visuomenę ar palaiko vieningą Europos Sąjungos poziciją, be to, vien tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir dirba Lietuvoje, nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2007-2012 m. studijavo Baltarusijos karo akademijoje, o baigęs ją tarnavo Baltarusijos kariuomenėje (2012-2014 m.), įvertinus darbo trukmę ir aktualumą, darytina išvada, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali. Aplinkybė, kad nuo tarnybos pabaigos praėjo 10 metų ir pareiškėjo užpildytas klausimynas apie Krymo priklausymą, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Pareiškėjo nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės. Pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo atveju pareiškėjui pagrįstai nustatytinas penkių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
Pažymėjo kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD išvada, kaip nurodo pareiškėjas, tačiau atliko ir savarankišką visų aplinkybių tyrimą. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento pateikto klausimyno 1–2 klausimus, nurodė, kad 2007–2012 m. mokėsi Baltarusijos Respublikos karo akademijoje ir įgijo vadybos inžinieriaus specialybę, 2012–2014 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jam suteiktas leitenanto karinis laipsnis. VSD vertinimu, pareiškėjas, studijuodamas Baltarusijos Respublikos karo akademijoje ir tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.
Pažymėjo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti Pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti Pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Migracijos departamento sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Skundas netekintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Prašyme nurodė, kad ketina dirbti UAB „MD Trans“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 14 d. užpildytame klausimyne nurodė, kad 2007–2012 m. mokėsi Baltarusijos Respublikos karo akademijoje ir įgijo vadybos inžinieriaus specialybę, 2012–2014 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis.
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2024-01-24 raštu Nr. 18-799 pateikė Migracijos departamentui išvadą, jog pareiškėjas, studijuodamas Baltarusijos Respublikos karo akademijoje ir tarnaudamas kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD darė išvadą, kad Baltarusijos Respublikos piliečio E. T. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentas 2024-02-01 priėmė sprendimą Nr. 24S38174 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir skundžiamą 2024-02-05 sprendimą Nr. 24S40758, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.
Ginčijamas Migracijos departamento 2024-02-05 sprendimas Nr. 24S40758, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, iš esmės motyvuojamas tuo, kad E. T. pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 33 straipsnio 2-3 dalyse numatyta, kad užsieniečio prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo turi būti išnagrinėtas ir leidimas nuolat gyventi pakeistas arba atsisakyta jį pakeisti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo Migracijos departamentui dienos. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 str.7 d.).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakė, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui, laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog VSD 2024-01-24 raštu pateikė Migracijos departamentui išvadą, jog pareiškėjas, studijuodamas Baltarusijos Respublikos karo akademijoje ir tarnaudamas kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kadangi pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jis gali turėti ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD darė išvadą, kad Baltarusijos piliečio E. T. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Teismo vertinimu, VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, sprendimo nemotyvavo, o tik perrašė VSD išvadą. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio, nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis, jog E. T. pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Teismas sutinka su atsakovo išvada, kad esamų pareiškėjo ekonominių ryšių negalima vertinti kaip galinčių atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir tai, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Teismo vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo nustatytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingai ilgas.
Kaip minėta, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Vadovaujantis kriterijų, kuriuos vertinant nustatomas ar sutrumpinamas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktu, nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamento sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Šiuo atveju yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat nenustačius, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai pareiškėjui nustatė penkerių metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.
Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Migracijos departamento sprendimo proporcingumu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkiems metams laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, daroma išvada, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2024 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. 24S40758, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 24S40758, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
Nusprendžia:
Pareiškėjo E. T. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.