Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. M., B. M. ir J. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-24-38/2008 pagal pareiškėjų J. M., B. M. ir J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Remdamasis CK 6.271 straipsniu, 6.282 straipsnio 1 punktu, nurodė, kad, sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai įgijo teisę į materialinės žalos atlyginimą, remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis, būtina nustatyti neteisėtus valdžios institucijos veiksmus ar neveikimą, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o atlygintinos žalos dydžiui nustatyti būtina išnagrinėti, ar žalos atsiradimui turėjo įtakos pačių nukentėjusiųjų kaltė arba didelis neatsargumas. Konstatavo, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu nustatė neteisėtus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir VAVA veiksmus ir panaikino Pažymas bei Sprendimus, kuriais pareiškėjams neatlygintinai nuosavybėn perduoti individualūs žemės sklypai individualiai statybai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Minimoje byloje teismo buvo nustatyta, kad, atkuriant nuosavybės teises į minėtus sklypus, pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 3, 12, 37 ir 106 punktų reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Atsižvelgė į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktines bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad dėl valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – VAVA) neteisėtų veiksmų buvo priimti neteisėti ir nepagrįsti Sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjams, priimant Sprendimus remtasi neteisėtai išduotomis Pažymomis, patvirtinančiomis pareiškėjų nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. valdytą žemę. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė materialinės žalos dydžio. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad pareiškėjai, įgiję nuosavybės teises į žemės sklypus, juos pardavė tretiesiems asmenims (už 25 000 Lt kiekvieną sklypą), už notariškai patvirtintą 2001 m. sausio 26 d. G. O. nuosavybės teisių į išlikusį turtą perleidimo sutartį sumokėjo 15 000 Lt. Pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą pareiškėjai, kadangi restitucija natūra negalima, privalo į valstybės biudžetą sumokėti po 216 000 Lt – mažiausią sklypų rinkos vertę jų perleidimo tretiesiems asmenims metu. Konstatavo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad nuo 1999 m. birželio 2 d. teisę atkurti nuosavybės teisę galima perleisti notariškai patvirtinta sutartimi kitiems asmenims, todėl G. O. galėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jo tėvo žemę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi kitiems asmenims, t.y. ir pareiškėjams. Tokia įstatymo nuostata panaikinta 2002 m. sausio 15 d. įstatymu Nr. IX-708 nuo 2002 m. sausio 18 d., t.y. po to, kai sutartys buvo sudarytos. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo į G. O. nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartys teismo nepripažintos neteisėtomis ir paliktos galioti, taigi, pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka pretenduoja į V. O. priklausiusią žemę. Atsižvelgdamas į Verčių žemėlapį, įsigaliojusį 2007 m. gegužės 1 d., aplinkybę, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjams į V. O. turėtą žemę dar nėra baigta (neaišku kokios vertės žemės sklypai bus perduoti pareiškėjams pagal nuosavybės teisių atkūrimo į V. O. priklausiusią žemę perleidimo sutartį), padarė išvadą, kad nurodomas materialinės žalos dydis nėra pagrįstas. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, jog pareiškėjų vardu pagal įgaliojimą veikęs V. M., kuris jiems suteiktus žemės sklypus Nr. 20, 21, 22, 23, esančius (duomenys neskelbtini) gatvėje, pardavė tretiesiems asmenims, nurodė, kad žemės sklypai buvo parduoti po 28 000 Lt, o pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta žemės sklypų pardavimo kaina – 25 000 Lt. Minėtuose bendrosios kompetencijos teismo sprendimuose remtasi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto administravimo skyriaus 2004 m. birželio 11 d. pažyma, pagal kurią 216 000 Lt yra mažiausia parduotų sklypų vertė jų perdavimo tretiesiems asmenims metu. Atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė materialinės žalos dydžio. Taip pat pabrėžė, kad galima materialinė žala atsirastų būtent dėl VAVA neteisėtų sprendimų. VAVA Sprendimais pareiškėjai įgijo nuosavybės teises į individualius žemės sklypus, juos pardavė už atitinkamą kainą. Teismų sprendimais priteista grąžintina valstybei suma yra didesnė už pareiškėjų nurodytas sumas, kurias jie teigia gavę pardavus neteisėtais VAVA Sprendimais įgytus žemės sklypus. Pažymėjo, jog bendrosios kompetencijos teismai konstatavo, kad G. O. ir V. P. O. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jų tėvui V. O. nuosavybės teise priklausiusią žemę. G. O. savo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę perleido pareiškėjams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 5 d. nutartyje konstatavo, jog „bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 str. 2 d., 4.21 str.). Pagal šią taisyklę Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies norma, kurioje įtvirtinta teisė perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į žemę kitiems asmenims, negali būti aiškinama taip, kad kiti asmenys, t.y. pareiškėjai, įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo teisių perleidėjas. Tokia taisyklė buvo įtvirtinta 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto Atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Joje buvo nustatyta, kad neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Nors ši norma žodine forma įtvirtinta vėliau negu buvo perleista nuosavybės teisės atkūrimo teisė, teismo konstatavimu, tai nereiškia, kad teisės perleidimo sutarčių sudarymo metu minėta bendroji taisyklė negaliojo ir įgijėjai įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo perleidėjai. Tokia teismų praktika formuojama ir šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-1204). Įvertinus Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3 ir 5 dalis, sudarytas nuosavybės teisų perleidimo sutartis, padaryta išvada, kad įstatymo nustatyta tvarka pagal tokią sutartį turėjo būti neatlygintinai perduotas tik vienas naujas žemės sklypas individualiai statybai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tuo tarpu pareiškėjams neatlygintinai buvo perduoti nuosavybėn trys nauji žemės sklypai individualiai statybai. Nustatė, jog prašymą atkurti nuosavybės teises pagal teisių perleidimo sutartį pareiškėjai pateikė 2001 m. sausio 26 d. Bendrosios kompetencijos teismai pripažino teisių perleidimo sutartis galiojančiomis, vadinasi pareiškėjai neprarado teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal įstatymą, jame nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad aplinkybę, jog nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo normas, jie turėjo žinoti. Be to, byloje yra duomenų, jog jie tiesiogiai bendravo ir buvo konsultuojami V. M. giminaičio E. K., dirbusio Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu, taip pat Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo S. Ž., žemėtvarkos specialistės A. Ž. Pažymėjo, jog prokuratūra nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, neginčytinai nustatyta, kad A. Ž. veiksmai buvo nusikalstami, ji savo pažįstamų ar draugų giminaičiams nuosavybės teisių atkūrimo bylose duomenis apie teisę atkurti nuosavybės teises į žemę įrašydavo dar nesant visų būtinų dokumentų, juos neteisėtai įtraukdavo į eiles kaip asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises pirmumo eile. Nurodyta, kad iš byloje esančių faktinių įrodymų akivaizdu, jog A. Ž., naudodamasi tarnybine padėtimi, suteikdavo informaciją savo pažįstamam E. K. apie asmenis, kurie kreipėsi į žemėtvarkos skyrių ir turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, kurios plotai buvo žymiai didesni nei įstatymas leido nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. Atsižvelgdamas į minėtame nutarime nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjai turėjo žinoti, jog žemės sklypai jiems suteikti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, vietoje galimo vieno žemės sklypo individualiai statybai buvo suteikti trys. Nesidomėdami savo teisėmis, veikdami nerūpestingai ir neatsargiai, jie prisidėjo prie materialinės žalos jiems atsiradimo. Konstatavo, kad pareiškėjai neįgijo teisės reikalauti iš valstybės priteisti jų nurodytą dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų atsiradusią materialinę žalą, nepagrindė nurodyto materialinės žalos dydžio bei, veikdami neatsargiai, padėjo šiai žalai atsirasti. Nurodė, kad priteisti pareiškėjams jų sumokėtas civilinėje byloje žyminio mokesčio sumas kaip žalą, kilusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo.

III.

IV.

Remdamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, taip pat apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutarčių matyti, kad VAVA ir pareiškėjai buvo minėtos civilinės bylos proceso šalimis. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai, tačiau nesutiko su kai kuriais sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjų skundą, ir juos pakeitė. Pažymėjo, jog kadangi minėti bendrosios kompetencijos teismo sprendimas ir nutartys civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 yra įsiteisėję, remiantis šioje civilinėje byloje nustatytais faktais (ABTĮ 58 str. 2 d.), valdžios institucijos (VAVA) neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu yra nustatyti. Todėl turi būti nustatyta, ar yra kitos dvi viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos: žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 ir 6.249 str.). Atsižvelgė į CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad pareiškėjai per viešosios atsakomybės institutą (CK 6.271 str.) siekia, jog teismas pripažintų turtine žala ir priteistų jiems iš Lietuvos valstybės sumas, kurias pareiškėjai turės sumokėti į valstybės biudžetą vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-601-101/2006, kurioje teismas pripažino negaliojančiais VAVA neteisėtus administracinius aktus, taikė restituciją ir priteisė iš pareiškėjų į valstybės biudžetą ekvivalentą pinigais (po 216 000 Lt) už žemės sklypus, kuriuos pareiškėjai gavo neteisėtai, po to pardavė tretiesiems asmenims (teismo priteistas sumas pareiškėjai mažina 25 000 Lt, kuriuos teigia gavę už kiekvieną parduotą sklypą). Išaiškino, jog restitucijos esmė yra ta, kad asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai, arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 str. 1 d.). Restitucija yra šalių grąžinimas į status quo. Nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad teismui civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 pritaikius restituciją ir ekvivalento pinigais būdu įpareigojus pareiškėjus grąžinti valstybei turtą, kurį jie atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo įgiję iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn neteisėtai, pareiškėjai teisės atkurti nuosavybės teises prasme buvo grąžinti į padėtį, buvusią iki neteisėto šių žemės sklypų įgijimo. Minimoje civilinėje byloje teismui nepripažinus negaliojančia 2001 m. sausio 26 d. nuosavybės teisių perleidimo sutarties, pagal kurią G. O. lygiomis dalimis perleido teisę į V. O. išlikusio nekilnojamojo turto (0,7280 ha žemės) nuosavybės teisių atkūrimą J. M., B. M., J. M. (V.), V. M., pareiškėjams išliko teisė atkurti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą įstatymais nustatyta tvarka. Taigi pareiškėjai nėra praradę teisės gauti iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn įstatymu numatyto dydžio vieną žemės sklypą individualiai statybai. Nustatė, kad atsakovo atstovas 2007 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 2.3-7455-01 pareiškėjus jau yra įtraukęs į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę. Apeliantai neneigia, jog jie pretenduoja, kad atkuriant nuosavybės teises į V. O. žemę jiems būtų suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai, tačiau jie per viešosios atsakomybės institutą (CK 6.271 str.) iš esmės siekia, kad valstybė jiems kaip žalą grąžintų ir tas pinigų sumas, kurias jie pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 pritaikius restituciją ekvivalento pinigais būdu turi sumokėti į valstybės biudžetą kaip kompensaciją už neteisėtai gautus neatlygintinai nuosavybėn tris žemės sklypus (neįskaitant už parduotus sklypus gautų sumų). Padarė išvadą, kad toks pareiškėjų interesas, atsižvelgus į nustatytus faktus, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Pažymėjo, kad neteisėtai įgytus iš valstybės tris žemės sklypus pareiškėjai gavo iš valstybės neatlygintinai. Gautus žemės sklypus pareiškėjai per savo įgaliotą atstovą nedelsdami pardavė (sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti 2001 m. birželio 25 d., J. M. (V.) ir B. M. suteiktų sklypų pardavimo sutartys sudarytos 2001 m. rugpjūčio 1 d., J. M. – 2001 m. rugsėjo 11 d.). Žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta, kad kiekvienas žemės sklypas buvo parduotas už 25 000 Lt. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas civilinėje byloje nusprendęs, kad restitucija natūra negalima (pareiškėjai žemės sklypus pardavė tretiesiems asmenims, kurie laikytini sąžiningais įgijėjais) ir atsakovai civilinėje byloje privalo atlyginti žemės sklypų vertę pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles (verte, buvusia turto gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia), nustatė, jog mažiausia atsakovams neatlygintinai nuosavybėn suteiktų žemės sklypų rinkos kaina buvo šių sklypų pardavimo tretiesiems asmenims metu – po 216 000 Lt. Pareiškėjai gautus neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus parduodami už tas sumas, kurios nurodytos žemės sklypų pardavimo tretiesiems asmenims sutartyse (po 25 000 Lt už kiekvieną žemės sklypą), elgėsi pagal savo riziką. Todėl pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad tarp sumų, kurias teismas, taikydamas restituciją, priteisė iš pareiškėjų į valstybės biudžetą, ir sumų, kurias pareiškėjai nurodo gavę iš trečiųjų asmenų už parduotus žemės sklypus, susidaro skirtumas, nesuteikia pagrindo šį skirtumą vertinti kaip turtinę žalą. Konstatavo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjų nurodytos išlaidos, kurias jie patirs vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 ir pritaikius restituciją ekvivalento pinigais būdu kompensuos valstybei už neteisėtai iš jos gautus neatlygintinai nuosavybėn ir po to parduotus žemės sklypus, žalai (CK 6.249 str. 1 d.) nepriskirtinos. Nenustačius, viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos – žalos, negali būti ir trečiojo viešosios atsakomybės elemento – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.249 str.), o nesant bent vieno iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimo dėl žalos atlyginimo netenkino. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme pripažinti, jog pareiškėjai patyrė atitinkamo dydžio žalą, jos priteisimas pareiškėjams šiuo konkrečiu atveju nebūtų galimas dėl civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 teismų nustatytų faktų (ABTĮ 58 str. 2 d.). Nurodė, kad civilinėje byloje taip pat yra nustatytas ir pareiškėjų veiksmų neteisėtumas. Nagrinėjamu atveju teismo nustatyta, kad tiek viešojo administravimo subjekto, priėmusio administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams (VAVA), tiek pačių pareiškėjų veiksmai buvo akivaizdžiai neteisėti: pareiškėjai piktnaudžiavo teise, pažeidė reikalavimą elgtis sąžiningai (siekė gauti daugiau teisių, negu įgijo iš perleidėjų), o VAVA nesielgė taip, kaip turėjo elgtis pagal įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą. Pareiškėjai, įgyvendindami savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pažeisdami imperatyvias įstatymo normas, siekė gauti iš valstybės ir gavo neatlygintinai nuosavybėn daugiau žemės sklypų individualiai statybai, negu galėjo gauti Vilniaus mieste pagal Atkūrimo įstatymą ir kitus teisės aktus bei teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartį (vietoj vieno - tris, o visa pareiškėjų šeima, įskaitant ir V. M. - keturis), o VAVA priėmė imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius ir iš esmės neteisėtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių pareiškėjams atkūrimo. Šių administracinių aktų pripažinimą neteisėtais ir restitucijos taikymą inicijavo prokuroras, ginantis valstybės interesą. Konstatavus, kad abi šalys veikė neteisėtai, teismui atsiranda teisė taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo, net ir tuo atveju, jei yra nustatomos visos trys viešosios atsakomybės (CK 6.271 str.) būtinosios sąlygos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.), atmesti.

V.

2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-24-38/2008. Pateikiami tokie pagrindiniai prašymo argumentai:

1. Teismas, remdamasis tik tariamu pareiškėjų veiksmų neteisėtumo buvimo nustatymu civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą ją taikant. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas kaip neįrodinėtinus iš naujo įrodymus taikė bendrosios kompetencijos teismų procesinius sprendimus, nors bylose dalyvavo ne tie patys asmenys (ABTĮ 58 str. 2 d.). Be to, minėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasisakyta tik dėl galimo pareiškėjų nesąžiningumo, tačiau nekonstatuota pareiškėjų kaltė. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjai patys betarpiškai nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir nežinojo bei negalėjo žinoti, kad jų atstovas veikė nesąžiningai.

2. Nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog tarp sumų, kurias teismas, taikydamas restituciją, priteisė iš pareiškėjų į valstybės biudžetą, ir sumų, kurias pareiškėjai nurodo gavę iš trečiųjų asmenų už parduotus sklypus, susidaro skirtumas, nesuteikia pagrindo tokį skirtumą vertinti kaip turtinę žalą. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai žinojo apie tai, jog nuosavybės teisės jiems atkurtos, pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Be to, tokia išvada neatitinka CK 6.249 straipsnyje įtvirtintų nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas netenkintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtinami proceso atnaujinimo pagrindai. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-24-38/2008 iš esmės grindžia tuo, jog teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Įvertinus pateiktą prašymą, matyti, kad nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas tuo, jog teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes. Pabrėžtina, jog, kaip matyti iš pareiškėjų prašymo turinio, jie iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu ir tokio vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Toks atnaujinimo pagrindas, kai siekiama, jog iš naujo būtų vertinami įrodymai, nėra numatytas įstatyme. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Be to, kaip matyti ši bylos medžiagos, teismas įvertino visus pareiškėjų nurodomus įrodymus. Pabrėžtina, jog pagal įstatymą procesas taip pat negali būti atnaujinamas tais atvejais, kai nesutinkama su procesinio teismo sprendimo motyvais, nepateikiant jokių įrodymų, kad tokie motyvai prieštarauja teisės normoms ar yra kitų ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nepateikti jokie akivaizdūs įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Todėl, įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, jog pareiškėjai nepagrindė jų nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

J. M., B. M. ir J. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-24-38/2008.

Nutartis neskundžiama.