Utenos apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos valstybės įmonės Turto bankas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriuo neprieštaravo dėl pareiškimo. Nurodė, kad ji neturi suinteresuotumo bylos baigtimi ir savarankiškų reikalavimų nereiškia. Prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnį, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija (toliau – administracija) pareiškėjai pranešė, jog 1983 m. statybos katilinės pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sublokuoto su 12 butų namu, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos ir prašė pradėti katilinės pripažinimo bešeimininke procedūrą. Administracija nurodė, kad katilinė nėra naudojama pagal paskirtį, nes butus privatizavę savininkai įsirengė autonomines šildymo sistemas ir katilinės pastatas neremontuojamas. Iš pridėtų archyvinių dokumentų bei administracijos rašte esamų paaiškinimų nustatyta, jog nuo 1958 m. iki 1991 m. (duomenys neskelbtini) buvo (duomenys neskelbtini) kolūkis, o nuo 1992 m. iki 1995 m. Molėtų rajono žemės ūkio bendrovė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra vienas daugiabutis namas ir pagal archyvinius dokumentus privatizavimo metu buvo privatizuoti tik šio daugiabučio namo butai ir ūkinio pastato dalys, tačiau su daugiabučiu namu sublokuota katilinė privatizavimo dokumentuose nepaminėta, taip pat ji nebuvo perduota savivaldybės nuosavybėn bei nebuvo apskaitoma jos balanse. Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo rašte nurodyta, kad patikrinus Molėtų r. architekto 1980 ir 1981 m. pastatų priėmimo eksploatacijon aktų valdinei statybai bylas, katilinės prie 12 butų daugiabučio priėmimo eksploatacijon akto nėra, matyti, kad daugiabutį statė (duomenys neskelbtini) kolūkis, tačiau 1992 m. dokumentai archyvui neperduoti saugoti. VĮ Registrų centras raštu patvirtino, kad nuosavybės teisės į katilinę nėra įregistruotos, o dėl registre nurodytų buvusių savininkų paaiškinta, kad į 2/6 dalis katilinės klaidingai buvo įregistruotos nuosavybės teisės, nesutapus nekilnojamųjų daiktų indeksams (2I1p, 11I1p) archyvinėje byloje ir pirkėjams paruoštose kadastrinių matavimų bylose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994-05-17 įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ (toliau-Įstatymas) ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Įstatymo 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 straipsnio 3 dalies 1 punktas), buvo perduodamas savivaldybių nuosavybėn pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų. Taip pat minėti norminiai aktai nurodė, kad miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad katilinė buvo perduota Molėtų rajono savivaldybės administracijai ar buvo apskaityta jos balanse. Valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų žiniai (nuosavybėn), todėl jis vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

Iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos. Dėl viso to, kas išdėstyta, yra pagrindas tenkinti pareiškėjos reikalavimą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 – 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad katilinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1983 m. statybos, esanti adresu (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.