- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-29
- Bylos Nr.
- e2A-507-430/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- V. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Grandita“ ieškinį atsakovui V. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Grandita“ (toliau – BUAB „Grandita“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. R. dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 31 877,78 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 5 d. UAB „Grandita“ vadovu buvo paskirtas atsakovas, 2020 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi UAB „Grandita“ iškėlė bankroto bylą ir nemokumo administratore paskyrė UAB „Bankroto vizija“, kuri nustatė, kad atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tokiu būdu padarydamas jai žalą. Iš už 2016 metus Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų, 2020 m. vasario 26 d. antstolės išieškojimo negalimumo akto bei viešai prieinamų duomenų matyti, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo galima akivaizdžiai konstatuoti, kad įmonė yra nemoki, tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei kreipėsi ne atsakovas, o kreditorė UAB „Legal Balance“ 2020 m. liepos mėn. Ieškovės teigimu, atsakovas, sąmoningai matydamas įmonės finansinę būklę, nesiėmė jokių veiksmų, kad kreditoriniai įsipareigojimai neaugtų ir neatsirastų naujų finansinių įsipareigojimų, ir sąmoningai juos didino bei leido jiems atsirasti. Nurodė, kad šiuo metu patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma pirmosios ir antrosios eilės kreditoriams siekia net 31 877,78 Eur ir ši suma turi būti priteisiama iš atsakovo, kadangi kilo dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie byloje įrodyti, kaip ir priežastinis ryšys su kilusia žala, atsakovo kaltė yra preziumuojama, jam, kaip įmonės vadovui, yra taikomi žymiai aukštesni atsakomybės ir elgesio standartai.
3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, savo pozicijos neišdėstė, jokių prašymų į bylą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovo 31 877,78 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (31 877,78 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 600 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė valstybės naudai iš atsakovo 703 Eur žyminį mokestį ir 9 Eur teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai ir LITEKO duomenys patvirtina, kad jau nuo 2016 metų BUAB „Grandita“ veikė nuostolingai, paskutinį kartą Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė tik už 2016 metus, nuo 2019 m. spalio 10 d. įmonė nebeturėjo nė vieno darbuotojo, o 2020 metų pradžioje nebeturėjo jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą kreditorių naudai. Teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad įmonės vadovas – atsakovas, įmonei turint finansinių problemų, esant nemokiai, turėjo pareigą inicijuoti įmonės nemokumo procesą (JANĮ 5 straipsnio 1 punktas, 6 straipsnio 2 punktas). Tačiau duomenų, kad atsakovas, vykdydamas jam įstatymo nustatytą pareigą, laiku būtų inicijavęs nemokumo procesą, byloje nėra. Priešingai, įmonės nemokumo procesą 2020 m. liepos 13 d. inicijavo įmonės kreditorė UAB „Legal Balance“. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvusio įmonės vadovo – atsakovo neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nagrinėjamu atveju pasireiškė neveikimu – atsakovas, turėdamas įstatyme numatytą pareigą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bankroto byloje patvirtinta BUAB „Grandita“ kreditorių reikalavimų suma lygi 31 877,78 Eur, vertinama kaip įmonės vadovo (atsakovo) padaryta žala. Žala bankrutuojančiai įmonei atsirado dėl to, kad, atsakovui laiku neinicijavus nemokumo proceso, padidėjo jos skolų kreditoriams apimtis, kitaip tariant, pablogėjo bendra įmonės turtinė padėtis ir buvo nebeatsiskaitoma su kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad žala įmonei (taip pat jos kreditoriams) atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – neveikimo, konstatavo, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys. Atsakovui nepaneigus kaltės prezumpcijos, teismas laikė, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovo (buvusio įmonės vadovo) civilinei atsakomybei taikyti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246–6.249 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovas V. R. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareigą atsakovui paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, todėl nagrinėjamu atveju buvo netinkamai nustatytas priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas.
7.2 Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti faktinį priežastinį ryšį tarp buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir nustatytos žalos: jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų ir turtas būtų buvęs perduotas naujajam vadovui V. R., šis atitinkamai būtų galėjęs jį perduoti įmonės administratorei. Nagrinėjamu atveju buvusiam įmonės vadovui įmonės turto neperdavus atsakovui, jis jo negalėjo perduoti įmonės administratorei, o neperdavus turto bankrutavusiai įmonei, pablogėja įmonės turtinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais.
7.3 Dėl buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų atsakovas 2019 metais du kartus kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo buvusio įmonės vadovo atžvilgiu, tačiau abu kartus buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas neperdavė įmonės turto naujajam įmonės vadovui, o šis bankroto administratorei, pagrindžia, kad buvęs įmonės vadovas neveikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, neatliko savo pareigų, elgėsi nesąžiningai.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Grandita“ prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1 Apeliaciniame skunde atsakovas nepaneigia fakto, jog jis netinkamai vykdė jam, kaip įmonės vadovui, pavestas pareigas. Atsakovas tik deklaratyviai nurodė, jog prieš jį buvęs įmonės vadovas, išeidamas iš darbo, neperdavė atsakovui įmonės turto. Atsakovo teiginys, jog, neperdavus turto įmonei, pablogėjo jos turtinė padėtis ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais, laikytinas gynybine pozicija, nepaneigiančia fakto, jog atsakovas turėjo pareigą laiku ir tinkamai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Tai, kad dėl buvusio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų 2019 m. 2 (du) kartus atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo, nepašalina atsakovo atsakomybės. Tuo labiau reikšmingi bylai prejudiciniai faktai nėra nustatyti ir abu kartus ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti.
8.2 Apeliaciniame skunde atsakovas nepaneigė žalos susidarymo fakto, kaip ir prašomos priteisti žalos dydžio. Būdamas įmonės vadovu, jis turėjo imtis veiksmų išvengti kreditorinių įsipareigojimų atsiradimo ir jų didėjimo, o to nepadarius, privalo atsakyti už kilusius teisinius padarinius.
8.3 Atsakovas su apeliaciniu skundu nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad kaip įmonės vadovas dėjo visas pastangas atsiskaityti su kreditoriais, derino skolų mokėjimą, rūpinosi įmonės finansine padėtimi, domėjosi įmonės veiklos pagerinimu ir pan. Apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, jog neteisėtus veiksmus, galėjusius sukelti žalą, atliko prieš tai buvęs įmonės vadovas, byloje nepagrįstas jokiais svariais įrodymais. Nepaneigus atsakovo neteisėtų veiksmų, negali būti paneigta ir iš to kilusi žala.
Žemesnės instancijos teismas
8.4 Nėra pagrindo sutikti su argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį tik preziumuodamas ir neva perkeldamas atsakovui pareigą šią prezumpciją paneigti. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žala įmonei (taip pat jos kreditoriams) atsirado būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – neveikimo, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovo kaltė preziumuojama ir jis nepaneigė kaltės prezumpcijos.
8.5 Nėra pagrindo panaikinti priimtą sprendimą ir priimti kitą palankų atsakovui sprendimą, kadangi atsakovas niekaip nepaneigė civilinės atsakomybės sąlygų visumos ir neįrodė tinkamo pareigų vykdymo įmonės labui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas.
12. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1014-560/2021 tenkino kreditorės UAB „Legal Balance“ pareiškimą ir iškėlė bankroto bylą UAB „Grandita“, nemokumo administratore paskirta UAB „Bankroto vizija“. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Grandita“ kreditorių sąrašas, kurio reikalavimų suma 31 877,78 Eur. Ieškovė ieškiniu šią sumą prašė priteisti iš atsakovo, motyvuodama tuo, kad jis, būdamas įmonės vadovu, nevykdė pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Grandita“.
13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, konstatavęs, kad atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą nevykdymas įmonei esant nemokiai yra priežastiniu ryšiu susiję su žala, padaryta BUAB „Grandita“, kurią sudaro bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma (31 877,78 Eur).
14. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareigą atsakovui paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, taip pat neatsižvelgė, kad šiuo atveju žalos atsiradimą lėmė ne atsakovo veiksmai, o prieš tai buvusio įmonės vadovo neteisėti veiksmai, kadangi jis neperdavė atsakovui įmonės turto.
15. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba, nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis; šiuo metu galiojančio Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis; šiuo metu galiojančio JANĮ 13 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015 ir kt.).
16. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju reikšminga aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga bei BUAB „Grandita“ bankroto bylos iškėlimo nutartimi, konstatavo, jog jau nuo 2016 metų BUAB „Grandita“ veikė nuostolingai (patyrė 2 488 Eur nuostolį), paskutinį kartą Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė tik už 2016 metus, nuo 2019 m. spalio 10 d. įmonė nebeturėjo nė vieno darbuotojo, o 2020 metų pradžioje nebeturėjo jokio turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą kreditorių naudai. Taigi, apeliantas nuo pat tapimo minėtos įmonės vadovu (2019 m. kovo 8 d.) žinojo ar turėjo žinoti apie įmonės nemokumo būklę. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas iš esmės neginčija ir nepateikia argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų faktą, t. y. kad atsakovas nevykdė savo kaip įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą įmonei esant nemokiai. Apeliantas taip pat neginčija ieškovės nurodytos ir teismo nustatytos žalos dydžio.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas preziumavo priežastinio ryšio sąlygą ir nepagrįstai perkėlė pareigą atsakovui paneigti priežastinio ryšio prezumpciją. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ne preziumavo esant priežastinį ryšį tarp ieškovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, o jį nustatė konstatuodamas, kad žala įmonei (taip pat jos kreditoriams) atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog prezumpcija civilinės atsakomybės institute yra taikoma tik kaltei, tačiau šios prezumpcijos atsakovas apeliacinio skundo argumentais taip pat nepaneigė.
19. Apeliacinio skundo argumentai, jog ankstesnis įmonės vadovas neperdavė atsakovui įmonės turto, nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų visumos, taip pat nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, konkrečiomis aplinkybėmis besiremiantis byloje dalyvaujantis asmuo turi įrodyti tokių aplinkybių egzistavimą. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytą, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nereikalaujama visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008).
20. Apeliantas, teigdamas, kad jam tapus įmonės vadovu jam nebuvo perduotas įmonės turtas, nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, ši aplinkybė neturi įtakos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, kadangi ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus grindė ne pareigos perduoti įmonės dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui nevykdymu, o atsakovo pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė paaiškinimų ar argumentų, kurie leistų nurodytas aplinkybes dėl turto neperdavimo laikyti objektyvia priežastimi pateisinančia atsakovui, kaip įmonės vadovui, įstatyme numatytos imperatyvios pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai, nevykdymą.
21. Remdamasi išdėstytų argumentų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nė vienos iš jų, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo ir jis paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
22. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje praktikoje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aiškinama, jog teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).
24. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 690 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad jos neviršija rekomenduojamų dydžių, yra būtinos ir pagrįstos rašytiniais įrodymais, atmetus apeliacinį skundą, jos priteistinos iš atsakovo.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Grandita“ (į. k. 302421321) iš atsakovo V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 690 (šeši šimtai devyniasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų.