Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų Bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. J. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad jis 2014-08-16, apie 18 val., bute, (duomenys neskelbtini), tyčia, grasindamas žodžiais – sakydamas „aš tave prismeigsiu, papjausiu“ bei mojuodamas rankoje turimu peiliu, grasino nužudyti savo žmoną M. J. ir dėl to sudarė nukentėjusiajai M. J. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. J. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors savo skundu nuteistasis prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, tačiau teigia, kad jis, būdamas labai girtas, negalėjo fiziniais veiksmais grasinti nukentėjusiajai, nes vos pastovėjo ant kojų.

BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal teismų praktiką objektyviai grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas, ir tai gali būti padaryta žodžiu, raštu, gestais, telefonu ir pan. Toks grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas ir tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis.

Nuteistasis apylinkės teisme kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino, patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, taip pat nurodė, kad, būdamas girtas galėjo žmonai pasakyti „prismeigsiu, papjausiu“ (82 b. l.). Pastebėtina, kad pagal BK 19 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Dėl to tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantui buvo nustatytas 2,77 promilių girtumas, t. y. sunkus girtumo laipsnis, nėra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusioji nurodė, kad grasinimas ją nužudyti buvo išsakytas tada, kai nuteistasis supykęs dėl skambučio policijai, pagriebė virtuvinį peilį, ir tokius nuteistojo veiksmus – peilio paėmimą į ranką, pasakymą „pripjausiu, pasmeigsiu“ – nukentėjusioji suprato kaip realų grasinimą. Be to, būtina pastebėti, kad apeliantas 2013-04-05 nuosprendžiu buvo nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką, t. y. grasinimą nužudyti savo žmoną. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, t. y. tai, kad grasinimas nužudyti buvo realus, kad nuteistasis pripažįsta grasinęs žmonai, daroma išvada, kad A. J., būdamas neblaivus, aktyviais veiksmais – žodžiu bei paimdamas peilį į ranką, grasino nukentėjusiajai ją nužudyti ir tokiu būdu sudarė nukentėjusiajai pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtas nuo grasinimo pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo akivaizdoje. Nors A. J. jokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų įgyvendintas grasinimas, nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko, tačiau jis išreiškė ketinimą tai padaryti bei pats suprato, jog grasina nukentėjusiajai, baugino ją, kad grasinimas bus įvykdytas. Taigi, A. J. veiksmuose grasinant nukentėjusiajai ją nužudyti bei mojuojant rankoje turimu peiliu, leidžiant M. J. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, todėl apeliantas pagrįstai nuteistas už šį nusikaltimą.

Apeliantas taip pat mano, kad jam paskirta per griežta bausmė.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam A. J. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. J. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra vedęs, nedirba, yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat anksčiau buvo teistas 4 kartus, tarp jų ir už analogišką nusikaltimą, padarytą tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui bei praėjus vos 2 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš pataisos įstaigos. Be to, iš bylos matyti, kad apeliantas 2013-03-01 buvo nuteistas už sūnaus sužalojimą. Tai, kad nuteistasis yra teistas už savo sūnaus sužalojimą, grasinimą nužudyti savo žmoną ir vėl nuteistas už analogišką nusikaltimą, rodo, kad A. J. yra linkęs smurtauti šeimoje. Anksčiau A. J. paskirtų bausmių vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Dėl to įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. J., kaip recidyvistui, paskyrė BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatydamas artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Dėl to kolegija daro išvadą, kad apeliantui paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Be to, apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė tik 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. J. 1 metų laisvės atėmimo bausmę už jo padarytą nusikaltimą bei šią bausmę sumažindamas vienu trečdaliu, BK 61, 64¹ straipsnių nuostatų nepažeidė, todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtos bausmės mažinti. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl nuteistąjį tenkinančios bausmės skyrimas nelaikytinas aplinkybe, kuri būtų pagrindas švelninti apeliantui paskirtą bausmę.

BK 75 straipsnis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors A. J. nuteistas už nesunkų nusikaltimą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, dėl ko yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos nepadarė, jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nėra pagrindo atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio.