Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Taigi, remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu. Todėl sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Nukentėjusioji šalis negali remtis Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį.

Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, būtina įvertinti: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2004 yra konstatavęs, kad sprendžiant klausimą, ar sutarties pažeidimas yra esminis, reikia atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus sutarties pažeidimo pripažinimo esminius kriterijus, įvertinti sutarties rūšies specifiką, taip pat sistemiškai įvertinti kitas Civilinio kodekso teisės normas, nustatančias konkrečių sutarčių rūšių vienašališko nutraukimo pagrindus. Civilinio kodekso 6.874 straipsnio, reglamentuojančio paskolos gavėjo sutarties pažeidimo pasekmes, 2 dalyje yra nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jei kredito gavėjas laiku negrąžina eilinės paskolos sumos dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 28 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2004, taip pat yra pažymėjęs, kad bankas paskolos sutartyje nustatydamas paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus tikisi gauti šias sumas būtent sutartyje nustatytais terminais. Tai yra viena iš pagrindinių paskolos (kredito) sutarties sąlygų. Paskolos sutartyje numatytos netesybos už laiku nesumokėtą paskolos dalį ir kitus mokėjimus, nepaneigia šios sąlygos kaip pagrindinės pobūdžio. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovo AB SEB banko teismui pateiktos informacijos apie kredito mokėjimą matyti, kad ieškovas J. G. nuo 2005 m. gruodžio 13 d. iki 2008 m. sausio 28 d. kreditinius įsipareigojimus bankui vykdė tinkamai, o pareigą laiku atsiskaityti su banku už suteiktą kreditą ieškovas pradėjo netinkamai vykdyti tik nuo 2008 m. vasario 27 d., vėluojant su banku atsiskaityti nuo 1 iki 32 dienų. Taigi nurodyti duomenys liudija, jog ieškovas trejus metus įsipareigojimus bankui vykdė tinkamai ir laiku, vėliau prasidėjo nežymūs vėlavimai, tačiau įsipareigojimai buvo įvykdyti. Tik nuo 2009-03-27 ieškovas pradėjo vykdyti dalinius mokėjimus bankui, nes 2009-03-13 kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti paskolos grąžinimą, paliekant tik palūkanų mokėjimus (b.l. 31).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent šalių susirašinėjimas, patvirtina, jog ieškovui negalint tinkamai ir laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų bankui, jis net penkis kartus kreipėsi į jį, informuodamas apie atsiradusias kliūtis bei prašydamas pakeisti sutarties sąlygas (b.l. 31, 33, 35, 37, 39). Taigi, ieškovas apie susiklosčiusias nepalankias sąlygas, susijusias su kredito sutarties vykdymu, atsakovą informavo tinkamai ir laiku. Todėl šiuo atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas reagavo į ieškovo pareikštus prašymus ir, jei reagavo, tai kokius konkrečiai veiksmus atliko. Iš atsakovo siųstų raštų ieškovui, o būtent: priminimo, reikalavimų ir įspėjimo dėl sutarties sąlygų vykdymo, matyti, kad atsakovas nei viename iš nurodytų raštų nepateikė ieškovui išsamaus atsakymo, net neišreiškė savo nuomonės dėl ieškovo pareikšto prašymo – pakeisti sutarties sąlygas, neprašė pateikti ieškovo konkrečių sutarties vykdymo būdų, jei paskolos grąžinimas būtų atidėtas. Pažymėtina, kad ieškovas visuose penkiuose raštuose buvo išreiškęs konkretus prašymą – atidėti paskolos grąžinimą 9 mėnesių laikotarpiui, paliekant tik palūkanų mokėjimus. Be to, ieškovas ir 2009-03-13, ir 2009-05-09 raštuose dėl sutarties vykdymo detalizavo, dėl kokios priežasties prašė peržiūrėti sutarties sąlygas ir atidėti paskolos grąžinimą. Itin reikšminga aplinkybe, į kurią teismas atsižvelgia, sprendžiant, ar ieškovas iš esmės pažeidė sutartį, yra faktas, jog ieškovas net ir tuo metu, kai atsirado finansinių sunkumų vykdant sutartį, jis dalinius kredito mokėjimus su tam tikrais vėlavimais bankui vykdė (b.l. 203-205). Tuo tarpu atsakovas po gautų dviejų ieškovo prašymų dėl sutarties sąlygų pakeitimo, 2009-05-14 priminime (b.l. 34) nurodė, jog esant laikinų finansinių sunkumų grąžinti vėluojamą kredito dalį, ieškovas gali kreiptis į banką, o banko darbuotojai įvertins galimybę taikyti kredito atidėto grąžinimo terminą arba pateiks kitų abipusiai priimtinių pasiūlymų. Teismas šį banko raštą vertina kaip itin formalų bendravimą su ieškovu, nes ieškovas jau dviejuose raštuose buvo nurodęs, jog dėl finansinių sunkumų tapo sudėtinga vykdyti įsipareigojimus, dėl ko prašė pakeisti sutarties sąlygas.

Komercinių bankų įst. 1 str. 1 d. nurodyta, jog bankų veikla grindžiama stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo principais. Nurodyti principai formuoja aukštus banko veiklos, kaip atskiros profesinės veiklos rūšies, apdairumo ir rūpestingumo standartus. Banko, kaip specializuotos finansinės institucijos, pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrąją banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, įvertintina tai, kad atsakovo paskolų (kredito) atidėjimo komitetas, kuris yra kolegialus organas, net nesvarstė apie galimybę atidėti ieškovui kredito grąžinimą. Juolab, kad atsakovas net nepareikalavo iš ieškovo duomenų apie jo gaunamas pajamas tikslu įvertinti pastarojo mokumą. Nors atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad banko netenkino ieškovo siūlomos sąlygos, jos bankui nebuvo priimtinos, tačiau byloje duomenų apie tai, kad atsakovas bent būtų jas svarstęs ar pareikalavęs duomenų apie ieškovo gaunamas pajamas, kurių pagrindu būtų įvertinęs ieškovo galimybes vykdyti sutartį atidėjus paskolos grąžinimą, nėra. Pagal CK 6.38, 6.200 str., sutarties šalių bendradarbiavimo pareiga yra abipusė ir vienodai įpareigojanti abi sutarties šalis, todėl bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų kontekste turi būti vertinamas abiejų sutarties šalių elgesys.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2009 m. kovo – liepos mėnesiais kreipėsi į atsakovą dėl sutarties vykdymo sąlygų pakeitimo. Tačiau, pasak atsakovo atstovo, pats ieškovas nesudarė bankui sąlygų priimti jam palankų sprendimą, nes ieškovo susirašinėjimą vertino tik kaip formalų bendravimą. Todėl bankas taipogi atsakydavo tik formaliai. Tačiau teismas šiuo atveju atkreipia dėmesį į tai, kad Komercinių bankų įst. 1 str. 1 d. įtvirtinti principai įpareigojo atsakovą elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl jo veiksmai kaip bendravimas telefonu, formalus susirašinėjimas su klientu, vertintini kaip netinkamas ir nepakankamas bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigų vykdymas, nesiekiant ieškoti abiems šalims palankių sprendimų bei atsakovui neatsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovas ilgą laiką, t.y. laikotarpiu nuo 2005-12-13 iki 2009-02-27 savo kreditinius įsipareigojimus bankui iš esmės vykdė tinkamai (b.l. 203-204). Be to, ieškovas, nors ir vykdė veiklą kaip verslininkas, vis dėlto buvo fizinis asmuo.

Taip pat šiuo atveju svarbu įvertinti aplinkybę, kad ieškovas informavo atsakovą apie susiklosčiusią nepalankią finansinę situaciją ir apie sunkumus, vykdant įsipareigojimus bankui. 2005-12-13 Kredito sutarties Bendrosios dalies 6.1 p. suteikė teisę ieškovui dėl atsiradusių nenumatytų aplinkybių, kurių sąrašas nebuvo išsamus, gavus banko rašytinį sutikimą, praleisti pagal grafiką grąžintinos kredito dalies mokėjimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas vertėsi patalpų nuoma ir gautas pajamas pervesdavo bankui kredito dengimui. Tačiau tuo metu, kai ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, jo gaunamos pajamos iš patalpų nuomos buvo sumažėję daugiau nei du kartus (b.l. 28-29, 40-51). Taigi akivaizdu, jog vykdant Sutartį, atsirado nenumatytų aplinkybių. Tačiau byloje duomenų apie tai, kad bankas būtų jas vertinęs, nėra. Nors susirašinėjimas tarp šalių vyko nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2009 m. liepos vidurio, atsakovas net nebuvo pradėjęs objektyvaus vertinimo dėl galimo paskolos grąžinimo atidėjimo ieškovui, juolab, kad kredito suma sudarė 2.601.000,00 Lt (b.l. 22-26). Atsižvelgiant į šias išdėstytas aplinkybes, atsakovo atstovo teiginiai apie tai, kad nebuvo pakankamai duomenų sprendimui dėl kredito atidėjimo priimti, atmestini kaip nepagrįsti.

Finansų įstaigų įst. 31 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose nurodyta, jog finansų įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai bei galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, akivaizdu, jog bankas net nevertino aplinkybės, ar būtų rizikinga atidėti ieškovui paskolos grąžinimą. Tokią išvadą teismas daro išanalizavęs byloje esančius duomenis apie tai, kad atsakovas nepateikė ieškovui nei vieno rašto, kuriame būtų bent išaiškinęs, kokioms sąlygoms esant, gali būti svarstomas paskolos grąžinimo atidėjimas, kokius dokumentus ieškovas turėtų pateikti bankui ar pan. Be to, atsakovas net neteikė ieškovo paskolos atidėjimo klausimo svarstyti kreditų atidėjimo komitetui. Atsakovo atsiliepime nurodyti teiginiai apie tai, kad ieškovas nepateikė atsakovui konkrečių sutarties vykdymo būdų, dėl ko nebuvo aišku, kaip jis atkurs savo mokumą, atmestini kaip prieštaraujantys Komercinių bankų įst. 1 str. 1 d., Finansų įstaigų įst. 31 str. 1 d. 1 ir 2 p. reikalavimams bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms apie tai, kad ieškovas visuose penkiuose raštuose, adresuotuose atsakovui, įvardijo konkretų sutarties vykdymo būdą – paskolos grąžinimo atidėjimą 9 mėnesių laikotarpiui, mokant palūkanas.

Taip pat teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atstovo teiginius apie tai, kad nebuvo sąlygų paskolos grąžinimo atidėjimui. Pažymėtina, kad atsakovas nei viename rašte ieškovui nenurodė ir nepaaiškino, kokioms sąlygoms esant, gali būti taikomas paskolos atidėjimas. Juolab, kad bankas net nepareikalavo iš ieškovo duomenų apie jo gaunamas pajamas, pagal kurias būtų galima spręsti apie pastarojo mokumą, o tuo pačiu ir įsipareigojimų vykdymą. Todėl teismas atsakovo atstovo paaiškinimus apie tai, kad atidėjus paskolos grąžinimą, bankas būtų patyręs nuostolių, vertina tik kaip prielaidas, samprotavimus, kurie nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad ieškovas pirmą kartą į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, t.y. paskolos atidėjimo, kreipėsi dar 2009-03-13 (b.l. 31). Tačiau ieškovas sutarties vykdymo nesustabdė, t.y. 2009-03-27 įmokos 5158,01 EUR sumokėta dalis sudarė 4701,31 EUR, 2009-04-27 įmokos 5362,54 EUR sumokėta dalis sudarė 3146,53 EUR, 2009-05-27 įmokos 5280,42 EUR sumokėta dalis sudarė 3146,50 EUR, 2009-06-29 įmokos 5428,11 EUR sumokėta dalis sudarė 200,24 EUR (b.l. 203-205). Taigi šie faktiniai duomenys liudija, jog ieškovas tuo metu, kai tapo sudėtinga vykdyti sutartinius įsipareigojimus, juos, nors ir nesavalaikiai, bet vykdė ir visą susirašinėjimo laikotarpį su atsakovu mokėjo įmokas, kurios sudarydavo daugiau kaip pusę privalomos mokėti įmokos dalies. Taigi ieškovas savo įsipareigojimų vykdymo bankui sustabdęs nebuvo. Teismo manymu, į šią aplinkybę būtina atsižvelgti, sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai nutraukė vienašališkai sutartį su ieškovu pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 p., t.y. esant esminiam sutarties pažeidimui.

Sprendžiant, ar atsakovas teisėtai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį su ieškovu, atsižvelgtina į sutarties laisvės principą, kuris leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytoje sutartyje sulygtas sąlygas. Šalims nepavykus susitarti, sutartis gali būti pakeista teismo tvarka (CK 6.223 str.). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas penkis kartus kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau, ar ieškovo nurodytos aplinkybės, sąlygojusios sutarties pakeitimą, atitiko CK 6.204 str. įtvirtintus kriterijus, atsakovo nebuvo įvertintos. Pažymėtina, kad CK 6.204 str. 2 d. yra nurodyti keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti objektyvios, t. y. nepriklausyti nuo šalies valios. Šalis negali remtis aplinkybėmis, kurios atsirado dėl jos kaltės arba kuriomis ji galėjo užkirsti kelią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006).

Nustatant, ar ieškovui sutarties vykdymas tapo sudėtingas ir, ar esminį sutarties vykdymo suvaržymą sąlygojo aplinkybės, numatytos CK 6.204 str. 2 d., teismas atsižvelgia į byloje konstatuotas šias faktines aplinkybes. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas vertėsi patalpų nuoma ir iš šios veiklos gaudavo pajamas (b.l.40-41, 45-46, 48-50). 2008-09-01 ieškovo pajamos, gaunamos iš patalpų nuomos, sudarė 21.000,00 Lt (b.l. 28), tačiau 2009-09-01 šios pajamos sumažėjo daugiau kaip du kartus ir sudarė 9000 Lt (b.l. 29). Faktą, jog ieškovo gaunamos pajamos sumažėjo, pavirtina ir šie rašytiniai įrodymai: UAB „Lupra“ prašymas ieškovui sumažinti nuomos mokestį 30 proc. (b.l. 44), UAB Tramontera“ 2008-12-29 pranešimas ieškovui dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo (b.l. 47), UAB „Langvirus“ 2008-10-24 prašymas sumažinti nuomos kainą iki 2000 Lt, o jos nesumažinus – prašė sutartį nutraukti nuo 2008-10-24 (b.l. 51). Taigi, įvertinus šiuos faktinius duomenis, darytina išvada, kad aplinkybės, dėl kurių tapo sudėtinga vykdyti sutartį, atsirado jau po Kredito sutarties sudarymo, nes kaip matyti iš 2010-09-22 AB SEB banko rašto ieškovas trejus metus savalaikiai vykdė įsipareigojimus, tik nuo 2008-02-27 prasidėjo nežymūs vėlavimai. Taigi akivaizdu, kad nurodytų aplinkybių atsiradimas nepriklausė nuo ieškovo valios, jos sutarties sudarymo metu jam nebuvo žinomos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas įtvirtina galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, kai antroji sutarties šalis pažeidžia savo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau įstatymas riboja vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nes civilinių teisinių santykių šalių autonomija ir civilinės apyvartos stabilumas, be kita ko, reikalauja, kad šalių sudarytos sutarties galiojimas ir vykdymas negali visiškai priklausyti tik nuo vienos šalies valios (CK 6.59 str.).

Atsakovo atstovas savo atsikirtimus grindė tuo, kad bankui ieškovo pasiūlymas nebuvo priimtinas, tačiau byloje duomenų apie tai, kad toks pasiūlymas buvo vertintas ir svarstytas, nėra. Atstovas pripažino, jog bendravo su ieškovu telefonu, tačiau teismo manymu, tai nėra pakankama bendradarbiavimo priemonė iš banko pusės, nes jam yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai santykiuose su klientais.

Sprendžiant, ar ieškovas tinkamai vykdė savo prievolinius įsipareigojimus bankui, teismas teisiškai reikšminga aplinkybe pripažįsta paties atsakovo patvirtintą faktą 2010-09-22 raštu (b.l. 203-205), jog ieškovas laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo dienos 2005-12-13 iki 2008-01-28 kreditinius įsipareigojimus vykdė savalaikiai. Laikotarpiu nuo 2008-02-27 iki 2009-02-27, t.y. metus laiko ieškovas vykdė įsipareigojimus bankui su nežymiais vėlavimais. Taigi akivaizdu, jog ieškovas dėjo maksimalias pastangas tinkamam savo prievolių vykdymui.

Kaip buvo nurodyta aukščiau, atsakovo AB ,,SEB bankas“ teismui pateikta informacija apie kredito mokėjimą patvirtina tai, kad sutartis buvo vykdoma pažeidžiant kredito dalies grąžinimo terminus, tačiau ne iš esmės atsisakant nuo sutarties vykdymo. Todėl ieškovo padarytas sutarties pažeidimas – terminų įvykdyti sutartinę prievolę pažeidimas nesudarė pagrindo atsakovui AB SEB bankui visiškai nesitikėti, kad sutartis ateityje bus neįvykdyta. Be to, svarbu įvertinti byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas Kredito sutartį nutraukė su ieškovu vienašališkai 2009-08-13, kai ieškovas 2009-03-27, 2009-04-27, 2009-05-27 buvo sumokėjęs daugiau nei pusę jam priklausančios sumokėti įmokos dalies, be to, ir dar 2009-07-15 sumokėjo 200,24 EUR (b.l. 203-205). Teismo vertinimu, tokio pobūdžio duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovas negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį tikėjosi gauti.

Taigi nurodytų aplinkybių pagrindu teismas vienašalį sutarties nutraukimą vertina kaip neadekvačią ir neproporcingą sankciją ieškovui už sutartinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, juolab, kad byloje esantys duomenis liudija, jog ieškovas sutartinius įsipareigojimus vykdė, jų vykdymo nutraukęs nebuvo net ir tuomet, kai vyko susirašinėjimas tarp šalių dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismo manymu, vienašalis sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, dėl ko darytina išvada, kad atsakovas neįvertino, jog civilinė atsakomybė yra galima ir netesybų forma, kuri šiuo atveju būtų buvusi pakankama priemonė sutartį pažeidusiam ieškovui.

Vadovaujantis 6.200 straipsnio 2 dalimi, sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (Civilinio kodekso 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010 yra pažymėjęs, kad sąžiningumo principas yra vienas iš pamatinių civilinės teisės principų, kuris įtvirtintas ir sutarčių teisėje. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus ir panašiai. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu kooperacijos principu, šalys, vykdydamos prievolę, privalo bendradarbiauti su kita šalimi. Tai reiškia, kad šalys turi sudaryti tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, keistis reikšminga prievolės įvykdymui informacija, laiku pranešti apie kylančias prievolės įvykdymui kliūtis ir pan. Pagal Komercinių bankų įstatymo 2 str. 5 d., komercinis bankas yra Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Iš šių įstatymo nuostatų seka, kad bankas, teikdamas finansines paslaugas, skolindamas pinigines lėšas ir užsiimdamas kita veikla, turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui. Todėl santykiuose tarp banko ir kliento yra itin svarbus tarpusavio bendradarbiavimas. Išanalizavus ir įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad atsakovas – bankas nevykdė savo, kaip sutarties šalies, pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti: neieškojo priimtinų abiems šalims sprendimų pakeisti sutarties sąlygas, nepateikė atsakymų ir/ar konstruktyvių pasiūlymų į ieškovo J. G. prašymus pakeisti sutarties sąlygas, neatsižvelgė į teisėtus kitos šalies – ieškovo – interesus, šiuo atveju – prašyti pakeisti sutarties sąlygas, negalint tinkamai įvykdyti šios sutarties dėl aplinkybių, kurios atsirado ar tapo žinomos jau sudarius sutartį ir ieškovas ją sudarydamas negalėjo protingai numatyti.

Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Taigi, įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą. Civilinio kodekso 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad šalys Kredito sutarties 5.2 p. nustatė, vienašališko sutarties nutraukimo tvarką ir pagrindus. Atsakovas 2009-07-10 įspėjimu (b.l. 38) informavo ieškovą apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą. Kadangi ieškovas savo įsipareigojimų iki 2009-07-25 neįvykdė atsakovui, bankas 2009-08-13 Kredito sutartį nutraukė. Taigi Kredito sutarties 5.2 p. atsakovas nepažeidė.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai, todėl ieškovui priteistinas iš atsakovo jo sumokėtas 132 Lt dydžio žyminis mokestis. Kadangi ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtų atstovavimo išlaidų dydį, teismas iš atsakovo jų nepriteisia.

Remiantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos 48,35 Lt dydžio pašto išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendė:

ieškovo J. G. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu patenkinti visiškai.

Pripažinti atsakovo AB SEB banko 2005 m. gruodžio 13 d. Kredito sutarties Nr. 0760518071136-11 vienašališką nutraukimą neteisėtu.

Priteisti ieškovui J. G. iš atsakovo AB SEB banko 132 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo AB SEB banko į valstybės biudžetą 48,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą.