Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarimo, kuriuo A. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187² str. 580 eurų bauda, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu 2015 m. kovo 4 d. nutarimu Klaipėdos rajono apylinkės teismas A. K. pripažino kaltu padarius ATPK 187² str. numatytą pažeidimą ir paskyrė administracinę nuobaudą –580 eurų baudą. A. K. nubaustas už tai, kad 2014 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos rajono apylinkės teisme teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas administracinio teisės pažeidimo byloje, iškeltoje S. J. (S. J.) pagal ATPK 126 str. 1 d., įspėtas dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus dėl asmens 2014 m. rugsėjo 26 d., apie 20.38 val., kelyje Klaipėda–Palanga, Klaipėdos r., vairavusio transporto priemonę, nurodydamas, kad S. J. nevairavo transporto priemonės, o automobilį vairavo jis – A. K..

Nurodo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas skundžiamą nutarimą priėmė, neatsižvelgdamas į jo pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. II-7-838/2015, kurioje buvo prašoma atnaujinti procesą dėl S. J. padaryto administracinio teisės pažeidimo, t. y. automobilio vairavimo 2014-09-26 Mazūriškių k., Klaipėdos rajone, ir kurioje jis, A. K., buvo apkaltintas melagingu liudijimu. Jokio pranešimo iš teismo apie tai, kad jo prašymas buvo atmestas, jis negavo, taip pat negavo ir jokio procesinio sprendimo administracinėje byloje Nr. A2.ll.-89-838/2015, o apie tai, kad jam yra paskirta nuobauda, sužinojo iš teismų skelbiamų pranešimų apie nagrinėjamas bylas.

Pirmosios instancijos teismas, neobjektyviai išnagrinėjęs bylą ir galbūt bijodamas priimti teisingą sprendimą dėl galimo policijos pareigūnų apeliacinio skundo, esant tokiai situacijai, galutinį sprendimą paliko priimti Klaipėdos apygardos teismui. Tokia išvada darytina dėl to, jog tiek jis, A. K., tiek A. T., apklausiami kaip liudytojai, teismo posėdžio metu davė teismui skirtingus nei policijos pareigūnų parodymus. Be to, apie tai, jog automobilio S. J. nevairavo, patvirtino ir J. J.. Nors teismas nutarime nurodė, kad pastaroji negalėjo vairuoti dėl galimo neblaivumo, nors tai net nebuvo nustatinėjama įvykio vietoje, tokie teismo teiginiai prieštarauja realiai situacijai. Liudytoja J. J. negalėjo vairuoti transporto priemonės dėl to, jog, kaip jam yra žinoma, ji neturi vairuotojo pažymėjimo. Šios aplinkybės, A. K. teigimu, dar kartą įrodo, kad automobilį vairavo jis. Tai jis patvirtino ir apklausiamas teisme, ir grįžęs nuosavu taksi automobiliu į įvykio vietą jau protokolą rašiusiam kaip liudytojui apklaustam L. N., kuris nurodė jam ir S. J. aiškintis teisme.

Skirtingai nei nurodė Klaipėdos rajono apylinkės teismas savo nutarime, priimtame S. J. administracinio teisės pažeidimo byloje, akivaizdu, jog policijos pareigūnų L. N. bei L. T. parodymai teismo posėdžio metu buvo neteisingi, nelogiški bei neišsamūs. Tai turėjo būti užfiksuota ne tik posėdžio protokole, bet ir teismo posėdžio garso įraše. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas palaikė policijos pareigūnų versiją nepagrįstai ir savo sprendimą dėl S. J. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą priėmė remdamasis tik prielaidomis, neobjektyviais pamąstymais.

Liudytojas l. N. savo 2014-09-26 tarnybiniame pranešime nurodė, kad jis Mazūriškių kaime sustabdė automobilį „Chevrolet Aveo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo S. J.. Teismo posėdžio metu minėtas liudytojas patvirtino, jog minėto automobilio jis nestabdė. Tai, apelianto A. K. teigimu, įrodo, kad policijos pareigūnas akivaizdžiai melavo, siekdamas įtikinti teismą, jog administracinio teisės pažeidimo protokolą jis teisėtai surašė tikrajam pažeidėjui. Be to, minėtas liudytojas nepaneigė S. J. parodymų, jog tą vakarą jie kartu su L. T. stabdė transporto priemones Mazūriškių kaime. Liudytojas L. N., prisiekdamas teismui sakyti tiesą ir nieko nenutylėti, teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis, vairuodamas policijos automobilį, automobilio „Chevrolet Aveo“ Mazūriškių kaime nestabdė nei įjungę policijos automobilio švyturėlius, nei stabdymo lazdele. Tai patvirtino ir liudytojas L. T.. Abu policijos pareigūnai nurodė, kad neva jie važiavo automobiliui „Chevrolet Aveo“ iš galo ir automobilio vairavimas sukėlė jiems įtarimą. Tokie parodymai prieštarauja buvusiai situacijai, kadangi trys liudytojai teismo posėdžio metu nurodė, kad to fiziškai negalėjo būti, kadangi jie matė, kaip policijos pareigūnai sustabdė kitą automobilį Mazūriškių kaime, o automobilis „Chevrolet Aveo“ nebuvo persekiojamas ir stabdomas. Tai įrodoma ir tuo, jog atstumas nuo Mazūriškių kaime esančios policijos automobilio stovėjimo vietos iki tikros einančio pėsčiomis S. J. sulaikymo vietos yra pakankamai didelis – apie 6 km. Tai patvirtina, kad policijos pareigūnai automobilio, kurį vairavo jis, A. K., negalėjo nei persekioti, nei matyti.

A. K. pažymi, kad pareigūnas L. T. sustabdė S. J. apie 20 metrų atstumu nuo automobilio „Chevrolet Aveo“, pareikšdamas pretenzijas, kodėl automobilis, pasak jo, neva nestojo Mazūriškių kaime. S. J. pareiškus, jog jis automobilio nevairavo, tačiau automobilis yra jo, o vairavo asmuo, kuris netrukus grįš į degalinę nuosavu taksi automobiliu iš Tauralaukio, toliau nereiškė jokių pretenzijų S. J.. Liudytojui L. N. paklausus, kur yra automobilis ir kokio jis yra modelio, S. J. geranoriškai atrakino automobilį ir pateikė policijos pareigūnams visus dokumentus. Tai patvirtino ir pats L. N.. Šios aplinkybės tik paneigia pareigūnų išsakytą versiją, jog jie priėjo prie automobilio, kuriame prie vairo sėdėjo S. J.. Be to, tik remdamiesi tuo policijos pareigūnai buvo padarę išvadą, jog prie vairo sėdi tikras automobilio vairuotojas. Paskubėję ir neišsiaiškinę visų aplinkybių, policijos pareigūnai privežė pasodintą degalinės teritorijoje S. J. prie jo automobilio ir L. N., nurodydamas, jog automobilis buvo pastatytas į aikštelę, pradėjo rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. S. J. keletą kartų paprašius pateikti informaciją, dėl ko rašomas protokolas, sutikus, jog jis, būdamas neblaivus, viešoje vietoje galbūt padarė pažeidimą, numatytą ATPK 178 str., ir dėl to prieš tai sutikus pasitikrinti neblaivumą, buvo paaiškinta, jog jis kaltinamas vairavimu išgėrus. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas L. T., kuris teismo posėdžio metu nurodė, kad jis, sėdėdamas keleivio vietoje, tarnybiniame automobilyje sustabdė einantį S. J.. Vėliau, keisdamas parodymus, minėtas liudytojas patvirtino teismui, jog jis matė, kad S. J. sėdėjo „už automobilio vairo“. Šie policijos pareigūnų nelogiški parodymai prieštarauja Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymui „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“. Minėto įsakymo 66.1 punkte nurodoma, kad patrulis gali stabdyti transporto priemonę, kai jos vairuotojas pažeidžia KET reikalavimus. Akivaizdu, jog pastebėjus, pasak L. T., įtartinai manevruojantį automobilį, policijos pareigūnai galėjo jį sustabdyti ir privalėjo tokiu atveju tai daryti, siekdami užtikrinti eismo saugumą. Tačiau policijos pareigūnai, pripažindami, jog tarnybiniame automobilyje neveikė švyturėliai, ir apie tai pranešė sulaikytiesiems, nepranešę apie lazdele sustabdytą Mazūriškių kaime automobilį policijos budėtojui, kaip tai numatyta anksčiau minėtame Įsakyme, nesilaikė Patrulių veiklos instrukcijos, o vėliau kitoje, nei administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, vietoje, surašę protokolą, savo veiksmais bei teisme patvirtino, kad automobilio „Chevrolet Aveo“ nestabdė. Generalinio komisaro įsakyme 70 punkte nurodoma, kad stabdant transporto priemones tamsiu paros metu policijos pareigūnas turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais, o 70.3 punkte nurodoma, kad stabdyti transporto priemonę galima tik įjungus patrulio automobilio švyturėlius. Įsakymo 77.2 punkte nurodoma, kad persekioti transporto priemonę galima tik įjungus policijos automobilio švyturėlius. A. K. pažymi, kad visos šios aplinkybės jam tapo žinomos administracinio teisės pažeidimo byloje, kuri buvo iškelta S. J..

Visi šie įrodymai tik patvirtina, kad pareigūnai L. N., L. T. 2014-09-26 stabdyti transporto priemonių negalėjo, o sustabdę vieną iš jų Mazūriškių kaime, padarė Veiklos instrukcijos pažeidimus, nes pareigūnas L. T. specialios liemenės neturėjo apsivilkęs, įvykio vietoje į S. J. klausimą, kodėl jo automobilis nebuvo stabdomas, atsakė, kad automobilyje neveikia švyturėliai. Būtent šios aplinkybės turėjo įtakos policijos pareigūnų melui teismo posėdžio metu, kadangi paaiškėjus padarytam pažeidimui, tokie pareigūnai galbūt būtų patraukti atsakomybėn.

Visiškai nemotyvuotai ir nelogiškai Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarime nurodoma, jog į bylą nėra pateikta duomenų apie S. J. kreipimąsi su skundu dėl policijos pareigūnų veiksmų. Apelianto A. K. nuomone, policijos pareigūnų veiksmus turėjo teisę tik įvertinti ir galimus pažeidimus patvirtinti S. J. administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis teismas. Priešingu atveju S. J. pateiktas skundas dėl policijos pareigūnų veiksmų tik pakenktų teisingam bylos nagrinėjimui, duotų kelią pareigūnams keisti savo parodymus, jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Todėl tik teismui įvertinus pareigūnų veiksmus įvykio metu ir nustačius, kad jie padarė galimus pažeidimus, būtų galima daryti išvadą dėl jų veiksmų teisėtumo.

Liudytojas L. T. teismo posėdžio metu patvirtino, jog yra atestuotas pareigūnas, dirba policijoje apie du mėnesius, tačiau teismas tokius jo žodžius iškraipė, nurodydamas, kad L. T. buvo stažuotojas. Teismui nustačius, kad L. T. yra stažuotojas, paskirtas tik mokymo tikslais, kyla pagrįstas klausimas, jog administracinio teisės pažeidimo byloje esantys procesiniai dokumentai neatitinka tikrovės, yra negaliojantys ir negali būti vertinami kaip įrodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnas L. N. savo tarnybiniame pranešime nurodė, jog jis sustabdė transporto priemonę ir nustatė girtumą S. J.. L. T. teismo posėdžio metu davė parodymus, priešingus L. N. parodymams, nurodydamas, kad automobilis nebuvo stabdomas. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad S. J. bei kitų liudytojų parodymai yra išsamūs ir teisingi. Nepažįstamas S. J. asmuo, trečias liudytojas A. T., patvirtindamas, kad automobilį vairavo jo bendradarbis, t. y. jis, A. K., tik užtikrino tokių parodymų teisėtumą.

Apelianto skunde pažymima, jog teismas posėdžio metu neišsprendė klausimo, kokiu teisiniu pagrindu policijos stažuotojas L. T., nestabdydamas transporto priemonės, pripažindamas, jog sulaikė S. J. einantį, o vėliau pakeitęs parodymus, nurodydamas, jog S. J. buvo sulaikytas automobilyje, savo parašais bylos dokumentuose patvirtino, jog girtumą S. J. nustatė jis. S. J. neginčija, kad 2014-09-26 jis buvo išgėręs alaus, tačiau jis automobilio nevairavo. Tačiau visos anksčiau minėtos aplinkybės tik patvirtina pastaruoju metu sulaikytų Klaipėdos apskrities VPK patrulių veiksmus, jiems yra iškelta baudžiamoji byla, jog neturėdami nei filmavimo, nei garso įrašymo priemonių policijos automobiliuose, pareigūnai neteistai apkaltindavo transporto priemonių vairuotojus neva padarytais pažeidimais, siekdami naudos sau.

Teismas posėdžio metu, neobjektyviai nagrinėdamas bylą, nepagrįstai palaikydamas pareigūnų versiją, nemotyvavo aplinkybių, kokiu teisiniu pagrindu administracinio teisės pažeidimo protokolas S. J. buvo surašytas nurodant, jog jis padarė pažeidimą Mazūriškių kaime, nors patys pareigūnai patvirtino, jog prie S. J. priėjo degalinėje „Juozita“, kuri yra Klipsčių kaime, kelyje Klaipėda–Palanga. Tai tik įrodo, kad protokolas surašytas neteisėtai, skubos tvarka kaltinant S. J. automobilio vairavimu. A. K. apeliaciniame skunde pažymima, jog teismo posėdžio metu abu pareigūnai patvirtino, kad pradėjus rašyti protokolą S. J. prie jų priėjo jis, A. K.. Buvo net patikrintas jo vairuotojo pažymėjimas, tai patvirtina įrašas tarnybiniame pranešime. Tai įrodo, kad pradėjus rašyti protokolą S. J., supratę apie netinkamus veiksmus pareigūnai tyčia nurodė kitą S. J. sulaikymo vietą, pasinaudojo tuo, jog policijos automobilyje buvo įrengtas tik patruliavimo maršruto registratorius, įvykio vietos tinkamai neužfiksavo, nesiėmė veiksmų galimiems liudytojams surasti bei įvykio vietoje surinkti kuo daugiau įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pažeidimo padarymą, bei supratę, jog protokolas yra pradėtas rašyti pažeidimo nepadariusiam asmeniui, jame nurodė kitą sulaikymo vietą, vengė atvykusio liudytojo prisipažinimo degalinės aikštelėje apie tai, jog jis vairavo transporto priemonę, nurodė įvykio dalyviams aiškintis teisme.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog policijos pareigūnas L. N. protokolą pradėjo pildyti S. J. būnant tarnybiniame automobilyje, nurodydamas ir baugindamas jį tuo, jog S. J. neprisipažinus, automobilis bus pastatytas į aikštelę. Teismo posėdžio metu buvo patvirtinta, to neneigė ir L. N., jog S. J. telefonu skambino jam, A. K., ir kvietė kuo skubiai grįžti, nes yra sulaikytas ir verčiamas prisipažinti vairavęs automobilį. Šie S. J. veiksmai turėjo įtakos L. N. veiksmams, siekiant kuo skubiau surašyti protokolą, kuris, vertinant jo turinį, buvo didelės apimties, ir duoti pasirašyti S. J..

S. J. teismo posėdyje patvirtino, jog jis nesutiko su inkriminuojamu pažeidimu, savo ranka paaiškinimo nerašė, nors tai jis galėjo padaryti, nes jam buvo nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis. Teismo posėdžio metu visiškai nebuvo vertinama, kokiu pagrindu tai padarė policijos pareigūnas. S. J. tvirtino, jog važiavo automobilyje pas neįgalų tėvą išgėręs alaus, tačiau automobilio nevairavo. Kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, būdamas įbaugintas, pasimetęs ir nesupratęs, kuo yra kaltinamas, S. J. pasirašė L. N. nurodytuose dokumentų vietose, protokolo neskaitė ir tik tuomet jam pačiam buvo atiduoti automobilio rakteliai. Tai patvirtina, kad S. J. bei jo, A. K., parodymais tikėti būtina, nes jie, priešingai nei liudytojų L. N. ir L. T. parodymai, yra logiški.

A. K. apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad S. J. administracine tvarka nebaustas, jo vairavimo stažas yra didelis (A. K. žiniomis – nuo 1997 metų), jis turi prižiūrėti neįgalų tėvą, tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai buvo pateikti teismui, todėl netikėti S. J. parodymais nėra pagrindo, nes jis neturėjo pagrindo meluoti, juolab – vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus. Esant šiai situacijai, pirmosios instancijos teismo prielaidos ir pamąstymai apie S. J. vairavimą neblaiviam yra nepagrįstos.

Vertinant įvykio vietą, pareigūnai negalėjo fiziškai matyti statomo į aikštelę automobilio, pažeidėją sulaikė einantį apie 20 metrų atstumu nuo automobilio, jį sulaikę, privežė pažeidėją prie automobilio, nepagrįstai apkaltino pažeidimu Mazūriškių kaime, tokiu būdu suklaidino S. J., kuris nesuprato, kuo yra kaltinamas, o pats kaltinimas jam buvo pareikštas jau pradėjus rašyti protokolą, neišsiaiškinus visų aplinkybių.

A. K. pažymi, jog teismas, taip pat ir policijos pareigūnai nevertino bei nepaneigė jo parodymų apie tai, jog jis nuosavu automobiliu grįžo į automobilių stovėjimo aikštelę, praėjus apie 20–30 minučių po automobilio, kuris priklauso S. J., vairavimo. Todėl tvirtinti, kad jis, A. K., davė teismui melagingus parodymus, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu liudytoja J. J. parodė, jog policijos pareigūnams sulaikius S. J., niekas automobilio į Mazūriškių kaimą, kur gyvena S. J., nenuvarė, o automobilis buvo nuvežtas ten vėliau jo, A. K., kuris net pasiūlė pareigūnams nustatyti jo blaivumą įvykio vietoje. Teismas tokius teisingus J. J. parodymus visiškai iškraipė, nurodė, kad pastarasis pakeitė parodymus. Apeliantas pažymi, jog teismo posėdžio metu apklausiant J. J., pastaroji keletą kartų savo parodymus patvirtino, jie buvo ir yra teisingi. Vertinant tai, kad minėtus parodymus patvirtino ir jis, A. K., bei A. T., netikėti jais teismui nebuvo jokio pagrindo. Tačiau teismas, neįvertinęs inkriminuojamo pažeidimo esmės, neįvertinęs įrodymų – faktinių duomenų, pažeidimo padarymo vietos, sulaikymo aplinkybių, S. J. vairavimo fakto nebuvimo, tai iš esmės patvirtino ir policijos pareigūnai, kurie nematė, kaip jis vairavo automobilį, o tik patvirtino, jog prie jo priėjo, nors sulaikymo vieta buvo pakankamai dideliu atstumu nuo automobilio, vertinant vairavimo fakto nustatymą, girtumo fiksavimą, kai to negalėjo daryti policijos stažuotojas, skirtingus ir nenuoseklius L. N. ir L. T. parodymus apie automobilio persekiojimą.

Apelianto A. K. teigimu, administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas S. J. akivaizdžiai prieštarauja ATPK 260 str. imperatyvioms nuostatoms. Nėra nurodyta įvykio vieta, pareigūnai nesiėmė veiksmų pažeidimo fiksavimui, neapklausė ir neužrašė galimų kitų įvykio liudytojų duomenų, nesiėmė veiksmų objektyviai tiesai nustatyti, neužfiksavo padaryto pažeidimo, o pirmosios instancijos teismas, nesant administracinio pažeidimo padarymo sudėtinių elementų, įrodymų, patvirtinančių vairavimo faktą, nutarimą priėmė remdamasis tik prielaidomis bei nenuosekliais dviejų suinteresuotų nuslėpti netinkamus veiksmus pareigūnų parodymais, visiškai neįvertinęs trijų liudytojų parodymų, du iš kurių negalėjo būti ir negali būti suinteresuoti bylos baigtimi.

S. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog nors ir yra teisininkas, nedirba su administracinėmis bylomis, specializuojasi civilinės teisės srityje, aiškino policijos pareigūnams, kad jie yra neteisūs, prieštaravo, jog vairavo neblaivus, pirmojo gyvenime sulaikymo metu buvo įbaugintas, jog automobilis bus pastatytas į aikštelę, patyrė stresą dėl sergančio tėvo, pas kurį nuvyko tik po kelių valandų po įvykio, todėl netikėti jo parodymais nėra jokio teisinio pagrindo.

Vairuotojo sąvokos apibrėžimas yra pateiktas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 35 d., Kelių eismo taisyklėse ir apibrėžia kaip asmenį, kuris vairuoja ar moko vairuoti transporto priemonę, varo keliu gyvulius ar paukščius, taip pat raitelis, vadeliotojas. Nesant stabdymo fakto, vertinant liudytojų parodymus, policijos pareigūnų, kurie, apelianto A. K. teigimu, suinteresuoti bylos baigtimi, parodymus, 2014-09-26 nebuvo nustatyta, kad S. J. vairavo automobilį.

ATPK 126 str. 1–3 dalyse subjektyviųjų požymių taikymo ir aiškinimo klausimai suformuoti teismų praktikoje. Kaip matyti iš ATPK 126 str. 1–3 dalių turinio, įstatymų leidėjas atsakomybę už šiuos pažeidimus numatė specialiajam subjektui – vairuotojui. Į tai dėmesys atkreiptinas ir teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. N1-900/2006 konstatavo, kad administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 str., subjektu gali būti tik transporto priemonę vairavęs asmuo, todėl privalu nustatyti, kad būtent administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vairavo transporto priemonę. Taigi nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, iškeltas pagal ATPK 126 str. 1–3 d., turi būti nustatomas specialus administracinio teisės pažeidimo subjektas – vairuotojas. Ne vairuotojas už ATPK 126 str. 1–3 d. numatytus pažeidimus administracinėn atsakomybės negali būti traukiamas.

Tai, kad S. J. nevairavo automobilio, patvirtina ne tik jo, A. K., bet ir kitų įvykio liudytojų parodymai, taip pat policijos pareigūnų parodymai, kuriais patvirtinama, vertinant įvykio vietą, protokolo surašymo aplinkybes, fizinę galimybę matyti, kas vairavo transporto priemonę, pažeidimo fiksavimo faktą, momentą, S. J. sustabdymą aikštelėje kartu su J. J. ne prie automobilio, degalinės teritorijoje, kad jis pateikė teismui teisingus parodymus, jie nėra melagingi ar nukreipti į tikslą išvengti atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, o sprendimą priėmė tik remdamasis pareigūnų prielaidomis, nesant nustatytų faktų, net nutarime nepatvirtinus, jog S. J. vairavo automobilį, tačiau pripažinus jį kaltu.

Iš ATPK 126 str. 1–3 dalių turinio išeina, kad vien tik specialaus administracinio teisės pažeidimo subjekto (vairuotojo) nustatymas byloje dar nėra pagrindas taikyti administracinę atsakomybę už transporto priemonės vairavimą, esant vairuotojui neblaiviam. Siekiant asmenį patraukti atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, turi būti nustatytas specialus administracinio teisės pažeidimo subjekto požymis, t. y. jo neblaivumas bei konkretus neblaivumo laipsnis. Vertinant byloje apklaustų liudytojų, t. y. jo, A. K., bei A. T. parodymus, akivaizdu, kad S. J. buvo sulaikytas automobilių stovėjimo aikštelėje apie 20 metrų atstumu nuo automobilio. Tai iš dalies patvirtino ir liudytojas A. T., kuris, pradėjus jį apklausinėti teisme, nurodė, kad privažiavo prie einančio pėsčiojo S. J., o vėliau jau teigė, kad jis priėjo prie automobilio, prie vairo sėdėjo S. J., vairavimo fakto nematė. Tokie liudytojo A. T. parodymai prieštarauja liudytojo L. N. parodymams bei oficialiame dokumente – tarnybiniame pranešime – užfiksuotoms aplinkybėms, jog automobilis buvo sustabdytas jo paties.

Tokie esminiai parodymų prieštaravimai akivaizdžiai parodo, kad policijos pareigūnai nematė S. J., vairuojančio automobilį, ir jų parodymais tikėti negalima.

Lingvistinės analizės metodu galima išskirti transporto priemonės vairavimą, esant vairuotojui neblaiviam, pažeidimo objektyviuosius požymius: veika, kuria pasireiškia pažeidimas ar vairavimas. Tiek įvykio metu, tiek teisme S. J. teigė, jog automobilio nevairavo. Jo parodymus patvirtino net jam nepažįstamas liudytojas A. T. ir dar du liudytojai. Policijos pareigūnų parodymai skiriasi, kaip ir pažeidimo fiksavimo faktas. Teismas net nesiaiškino, kaip S. J. buvo sustabdytas Mazūriškių kaime, nors tikroji įvykio vieta buvo Klipščių kaime, taip pat nesiaiškino dėl neblaivumo fiksavimo einančiam pėsčiomis asmeniui.

Vairavimo sąvokos apibrėžimo nėra nei ATPK, nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, nei Kelių eismo taisyklėse. Tačiau tai aptariama teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 17-885/2006 administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo įrodinėjo, kad jis tik sėdėjo prie vairo, o automobilį stūmė kitas asmuo, todėl teigė, kad jo veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 3 d., požymių, nes, jo nuomone, jis transporto priemonės nevairavo. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „vairuoti“ aiškina kaip „valdymą vairu“.

Svarbu nustatyti, kad automobilis judėjo būtent dėl prie vairo sėdinčio asmens valdymo. Teismų praktikoje sėdėjimas prie vairo ar, kaip šiuo atveju nurodė pareigūnai, „už vairo“ su vairavimu siejamas automobiliui judant. Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai L. N. bei L. T. teisme patvirtino, kad nematė, jog automobilis judėjo būtent dėl S. J. vairavimo ir valdymo. Nurodė, kad jie nematė jo, A. K., lipančio į taksi automobilį, tačiau neatsakė, ar matė taksi automobilį. S. J. nurodė, kad buvo sulaikytas po 3–4 minučių nuo automobilio pastatymo. Jo parodymai patvirtinami ir neblaivumo nustatymu apie 20 metrų atstumu nuo transporto priemonės. L. N. nurodė, kad persekiojo automobilį 15 metrų atstumu, o L. T. teigė, kad 300–400 metrų atstumu. Akivaizdu, kad tokie parodymų skirtumai yra nelogiški, nenuoseklūs.

S. J. parodymus patvirtina tai, jog jo automobilis buvo užrakintas. Jis prie automobilio grįžo tik pareigūnams paprašius jį parodyti. Vertinant kelio ruožą nuo Mazūriškių kaimo iki Klipščių kaimo, įvažiavimo į degalinę posūkį, policijos pareigūnai fiziškai negalėjo matyti, kad S. J. sėdėtų prie automobilio vairo, vertinant jų parodymus apie tai, ką jie pamatė įvažiuodami į degalinės teritoriją. Tai yra faktinės bei patvirtinamos bylos aplinkybės, kurios nebuvo analizuojamos bei nagrinėjamos teisme.

Darytina išvada, jog nei S. J., nei jam, A. K., nei kitiems liudytojams nebuvo jokio pagrindo meluoti. Be to, įrodinėjimo pareiga bylos nagrinėjimo metu atiteko vien tik S. J., o pareigūnai tik iškėlė savo įvykio versiją.

Kad vairuotojas būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 1–3 d. už vairavimą neblaiviam, taip pat būtina nustatyti, kad vairuojama buvo būtent transporto priemonė. L. N. ir L. T. sulaikė S. J. ne transporto priemonėje. Tai, kad S. J. turėjo automobilio raktelius ir nuo policijos automobilio grįžo prie savo, pats pateikė pareigūnams visus dokumentus, vertinant kelis kartus teisme pasikartojančius jo, A. K., parodymus, kuris vairuodamas net nematė, kad jo vairuojamai transporto priemonei iš galo būtų važiavęs policijos automobilis, akivaizdžiai įrodo, jog matyti ar sulaikyti S. J., sėdintį automobilyje ar išlipantį iš jo, pareigūnai fiziškai negalėjo.

Teismas negali, remdamasis vien tik prielaidomis, taikyti administracinę atsakomybę už melagingus parodymus. Kad nagrinėjamu atveju liudytojų parodymai teismo buvo įvertinti neteisingai, kritiškai patvirtina ir tai, kad iškraipydamas liudytojo A. T. parodymus, teismas netaikė jam atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Apelianto skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, esant apelianto prašymui, gali skirti teismo posėdį žodine tvarka. Byloje apklausti liudytojai gali atvykti į teismą ir duoti išsamius parodymus apeliacinio skundo nagrinėjimo metu. Ir tai, apelianto manymu, nagrinėjamu atveju yra būtina, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje bei įsitikinti, kad liudytojai nemeluoja, nėra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau neteisėtai bei neteisingai, remiantis pamąstymais bei prielaidomis, buvo apkaltinti pirmosios instancijos teismo.

Lyginant liudytojų parodymus akivaizdu, kad nei liudytojas L. N., nei liudytojas L. T. teismui nenurodė, jog persekiodami S. J. automobilį, jie būtų apie tai pranešę policijos budėtojui, kaip to reikalauja minėtas Generalinio komisaro įsakymas, nenurodė, kad nebuvo paleidę automobilio arba jo vairuotojo iš akiračio. Apelianto teigimu, vertinant minėtas aplinkybes, kelio ruožą, akivaizdu, kad tai nėra jo prielaidos ar pasirinkta gynybos pozicija. Tai vertinama kaip įrodymų nepakankamumas, siekiant įtikinti teismą remtis vien pareigūnų spėliojimais.

S. J. pateikė teismui rašytinius įrodymus apie jo tėvo slaugą bei priežiūrą, tačiau Klaipėdos rajono apylinkės teismas, skirdamas jam administracinę nuobaudą, į tai neatsižvelgė. S. J. yra vienintelis asmuo šeimoje, turintis vairuotojo pažymėjimą, kuris jam reikalingas kasdieniniame gyvenime slaugant neįgalų tėvą. Teismas skirdamas nuobaudą net neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, paskyrė griežtą nuobaudą, nepaisant to, kad S. J. veikoje nebuvo jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Visos anksčiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad administracinė byla buvo išnagrinėta neišsamiai, vertinant surinktus įrodymus yra pagrindas konstatuoti, kad S. J. veikoje nėra jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties, o pirmosios instancijos teismo nutarimas turi būti panaikintas, nes jame nenurodoma nė vieno teisinio įrodymo, pagrindžiančio S. J. kaltę. A. K. pažymi, jog jis davė teismui teisingus bei išsamius parodymus, todėl jie negali būti pripažinti melagingais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

ATPK 187² str. numatyta administracinė atsakomybė už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Parodymai laikomi melagingais, jeigu liudytojas sąmoningai neteisingai nurodo ar nutyli jam žinomus faktus ar aplinkybes. Tokie parodymai ar nutylėtos aplinkybės administracinėje byloje yra susiję su liudytojui žinomu įvykiu, pažeidėjo atsakomybės laipsniu ir pobūdžiu, padarytos žalos dydžiu ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad melagingų parodymų davimas visada yra padaromas tik tiesiogine tyčia. Neteisingi parodymai dėl klaidingo įvykio įvertinimo, faktinių aplinkybių nesupratimo ar neteisingo traktavimo nesudaro komentuojamojo pažeidimo sudėties. Liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu tai padarė siekdamas išvengti administracinės atsakomybės pats, jos išvengtų jo šeimos nariai arba artimieji giminaičiai, ir prieš apklausą nebuvo supažindintas su teise atsisakyti duoti tokius parodymus ar atsakyti į tokius klausimus.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, įtvirtintos ATPK 272 str. 1 d., t. y. byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, nors jis buvo pateikęs teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, iki bus priimtas procesinis sprendimas S. J. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1012-904/2014, kurioje jis davė parodymus kaip liudytojas, dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininko sprendimo atsisakyti pradėti tyrimą panaikinimo, kartu nurodant, kad jo duotus parodymus gali patvirtinti S. J. administracinio teisės pažeidimo byloje neapklaustas liudytojas, kuris 2014-09-26 buvo sulaikymo vietoje ir matė visas įvykio aplinkybes, kurios turės įtakos nagrinėjant jam, A. K., inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 187² str.

ATPK 272 str. numato, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Tuo atveju, kai yra gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, ji gali būti išnagrinėta nedalyvaujant asmeniui, jeigu administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), pripažinęs neatvykimo į bylos nagrinėjimą priežastis nesvarbiomis, atmeta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187² str., apklaustas nebuvo. Jo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, iki bus priimtas sprendimas dėl proceso atnaujinimo S. J. administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje jis buvo apklaustas kaip liudytojas ir, be kita ko, priimtas sprendimas iškelti jam administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 187² str. už melagingų parodymų davimą, kartu apklausti kaip liudytoją S. J. administracinio teisės pažeidimo byloje neapklaustą asmenį, kuris 2014-09-26 buvo sulaikymo vietoje ir matė visas įvykio aplinkybes, netenkintas. Teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi tik dalimi rašytinių įrodymų, esančių byloje.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tai, kad asmuo vieną kartą neatvyko į teismo posėdį ir nepateikė jokių neatvykimą pateisinančių dokumentų, negali būti pripažinta vengimu jame dalyvauti, juo labiau, atsižvelgus į šioje byloje nustatytas aplinkybes, prašymas atidėti bylos nagrinėjimą buvo gautas.

Iš byloje esančių įrodymų, Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos rajono apylinkės teisme yra priimtas nagrinėti S. J. pareiškimas dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kitas teismo posėdis paskirtas 2015-05-29. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad būsimas teismo sprendimas J. J. byloje dėl proceso atnaujinimo, kurioje, kaip konstatuota skundžiamame nutarime, A. K., apklaustas kaip liudytojas, davė melagingus parodymus, gali turėti tiesioginės įtakos priimant procesinį sprendimą šioje byloje ir tik galutinai išsiaiškinus visas aplinkybes S. J. byloje dėl proceso atnaujinimo, galima besąlygiškai nuspręsti dėl A. K. kaltės ar nekaltumo nagrinėjamoje byloje.

Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo neteisėtai išnagrinėta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant, taip atimant iš A. K. teisę būti išklausytam ir kartu pažeidžiant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius. Tokiu būdu buvo iš esmės suvaržytos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinės teisės, numatytos ATPK 272 str. 1 d., ir padarytas esminis proceso teisės pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir A. K. administracinės teisės pažeidimo byla grąžinama Klaipėdos rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Kadangi A. K. administracinio teisės pažeidimo byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, vengdamas įtakoti būsimą teismo sprendimą, dėl apeliacinio skundo klausimų, susijusių su A. K. kalte ir įrodymų vertinimu, nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarimą ir grąžinti A. K. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.