- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-06
- Bylos Nr.
- e2A-2180-585/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomo autoservisas“
- Atsakovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- R. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jelenos Šiškinos ir Žilvino Terebeizos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomo autoservisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomo autoservisas“ ieškinį atsakovui A. G. dėl žalos priteisimo, trečiasis asmuo byloje R. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. UAB „Tomo autoservisas“ po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018-09-04 sprendimo Nr. DGKS-4903, priimto darbo byloje Nr. APS-1-15186/2018, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti nagrinėti ieškovo prašymą praleidus Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių kreipimosi į Darbo ginčų komisiją terminą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. G. dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 2541,36 Eur žalą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas nuo 2017-05-15 iki 2018-06-04 dirbo pas ieškovę vadybininko pareigose, buvo materialiai atsakingas asmuo, kuriam buvo pavesta priimti pinigus iš klientų (pirkėjų), išrašant pinigų priėmimo kvitą, nustatant, kad pinigai priimti iš pirkėjų nėra naudojami ūkinėms išlaidoms ir detalių įsigijimui ir privalo būti įnešti į kasą. 2017 m. spalio 26 d. atsakovas iš kliento R. A. už jo automobilio atliktus remonto darbus pagal 2017-10-26 PVM sąskaitą faktūrą serija TAS Nr. 008400, priėmė 2541,36 Eur gautus pinigus, išrašė pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.0684043 2541,36 Eur sumai, tačiau į ieškovės kasą šių pinigų atsakovas neįnešė, o tokia pareiga jam buvo nustatyta bendrovės teisės aktuose. Tokiu būdu atsakovas padarė ieškovei 2541,36 Eur žalą, kurią prašo priteisti.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais nesutiko. Atsakovas nurodė, kad 2017-10-26 UAB „Tomo autoservisas“ vardu ieškovės direktoriaus T. K. nurodymu bei jo akivaizdoje užpildė pinigų priėmimo kvitą, esą R. A. davė 2541,36 Eur, nors faktiškai pinigai nebuvo duoti. R. A. pasirašė išrašytą kvitą ir nuvyko pas draudiką reikalauti išmokos, nes buvo sutarta, kad po jos gavimo R. A. atsiskaitys su ieškove. Tokia praktika įmonėje, atsakovo teigimu, buvo nuolatinė, ieškovės vadovas apie tai žinojo. Po 2-3 savaičių, nesulaukus pinigų iš R. A., ieškovės įmonės direktorius T. K. pradėjo reikšti atsakovui priekaištus, esą jis turi išsireikalauti pinigus iš trečiojo asmens. Atsakovas keletą kartų kalbėjo su R. A. ir prašė atsiskaityti su įmone, tačiau pastarasis pareiškė, jog T. K. jam yra skolingas už darbą ieškovės įmonėje ir jai suteiktas paslaugas, todėl šiuos pinigus pasiliks sau. Atsakovas pažymėjo, jog tiek direktorius, tiek įmonės buhalterė V. K. žinojo, jog pinigų priėmimo kvitas yra išrašomas negavus pinigų apmokėjimui, tokia praktika įmonėje buvo taikoma sistemingai, todėl jie žinojo, jog atsakovas jokių pinigų iš trečiojo asmens R. A. nėra paėmęs. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog ieškovas, skųsdamas Darbo ginčų komisijos 2018-09-04 sprendimą, privalėjo kreiptis į teismą iki 2018-10-04, tačiau dėl neaiškių aplinkybių to nepadarė ir tik 2018-10-29 pateikė ieškinį, prašydamas atnaujinti praleistą senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl darbuotojo darbdaviui padarytos materialinės žalos atlyginimo. Byloje taip pat atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes ieškovė pavėlavo kreiptis į Darbo ginčų komisiją dėl pažeistos teisės gynimo.
4. Nurodė, kad prašymo pateikimo darbo ginčų komisijai termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas ir termino pradžia nusakoma ne objektyviu, o subjektyviu momentu. Būtent šio termino praleidimo aplinkybė, termino neatnaujinus, sąlygoja savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti ir faktiškai sužinojo jau kitą dieną po suremontuoto automobilio trečiajam asmeniui perdavimo ir dokumentų už jo remontą išrašymo, t. y. 2017-10-27. Ieškovė į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2018-07-31, apie savo galimai pažeistą teisę žinojo ilgiau kaip devynis mėnesius, tačiau jokių veiksmų apginti šią teisę nesiėmė ir faktiškai ją realizavo praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškinio pareiškime ieškovė nenurodė jokių šio termino praleidimo priežasčių svarbumo. Ieškovė yra juridinis asmuo, kuriam taikomi didesni rūpestingumo reikalavimai, be to, ieškovė buvo ir yra atstovaujama profesionalaus teisininko. Ieškovės nurodytas termino atnaujinimo motyvas dėl atstovės ligos negali būti laikomas tinkama, pagrįsta ir svarbia priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, nes nėra susijęs su teismo įvardintu kreipimosi į Darbo ginčų komisiją savo galimai pažeistai nuo 2017-10-27 teisei ginti momentu, todėl ieškovės prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą netenkino.
5. Teismas laikė, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad atsakovas paėmė pinigus iš trečiojo asmens, t. y. pinigų paėmimo faktas ieškovės įrodinėjamų aplinkybių kontekste – pinigų paėmimo būdas ir laikas – byloje nėra įrodyti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas turėjo pareigą įnešti į įmonės kasą tai, ko nepaėmė, kad yra priežastinis ryšys tarp darbuotojo veiksmų ir pasekmių, kad įmonei buvo padaryta žala ir kad ji atsirado dėl darbuotojo kaltės ar jo padarytos veikos, t. y. byloje neįrodytos visos būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti. Byloje nustatyta, jog atsakovas faktiškai dirbo (duomenys neskelbiami) esančiame ieškovės filiale, o šiame filiale jokie atsiskaitymai nevykdavo, jokių buhalterinių dokumentų jis neišrašinėdavo. Buhalteriniai dokumentai buvo išrašomi ieškovės biure, esančiame Antakalnyje. Tuo tarpu ieškovės direktorius teismo posėdžio metu patvirtino, jog buhalterinius dokumentus biure išrašinėdavo būtent jis pats. Todėl labiau tikėtina, jog 2017 m. spalio 26 d. pinigų priėmimo kvitas serija ABU Nr. 0684043 buvo išrašytas ieškovės direktoriui žinant, ir labiau tikėtina, jog jis taip pat žinojo ir apie tai, kad 2017 m. spalio 26 d. pinigai į įmonės kasą nebuvo įnešti, kad išrašius minėtą pinigų priėmimo kvitą, joks atsiskaitymas ir pinigų gavimas nebuvo užfiksuotas.
6. Vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių nurodytas faktines aplinkybes įrodymų vertinimo tikėtinumo taisyklės aspektu, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovės įmonėje egzistavo praktika dėl suremontuotų automobilių grąžinimo klientams nesusimokėjus ir išrašius buhalterinius dokumentus – sąskaitas-faktūras ir pinigų priėmimo kvitus (kasos pajamų orderius) realiai pinigų negavus, o juos įnešus į įmonės kasą po draudimo išmokų gavimo. Ieškovė, nuo 2017-10-26 akivaizdžiai žinodama apie galimą pinigų neįnešimo į kasą aplinkybę, sąmoningai ignoravo ją net atsakovo atleidimo iš darbo momentu 2018-06-04 ir po jo, tik 2018-07-31 inicijuodama ginčą Darbo ginčų komisijoje, kuomet faktiškai buvo visos teisinės prielaidos atleisti darbuotoją kitais, nei realizuotas darbo sutarties su juo nutraukimas, pagrindais. Teismo nuomone, tai rodo, kad darbdavys pretenzijų darbuotojui neturėjo, kas netiesiogiai patvirtina atsakovo ir trečiojo asmens teiginius, jog įmonėje buvo praktika išrašyti apskaitos dokumentus negavus pinigų, o taip pat rodo, kad labiau tikėtina, kad pinigų atsakovas pagal ginčo kvitą nepaėmė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Ieškovė UAB „Tomo autoservisas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
7.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą ir nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą bei šiuo pagrindu atmetė ieškovės ieškinį.
7.2. Praleistą procesinį terminą gali atnaujinti jį taikanti šalis ar institucija, jeigu ji pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės atstovei buvo atliekamos dirbtinio apvaisinimo procedūros, kurių specifika neleidžia planuoti darbo laikko, laikytinos svarbiomis ir praleistas procesinis terminas turi būti atnaujintinas.
7.3. Atsakovo užimamos pareigos, prisiimtų darbinių funkcijų atsakomybės laipsnis, daugiau nei leido tikėtis, kad atsakovas suvokė ar bent jau turėjo suvokti tokių finansinių dokumentų, kaip sąskaitos-faktūros bei pagal šią sąskaitą-faktūrą mokamų pinigų paėmimo kvito turinį bei reikšmę.
Žemesnės instancijos teismas
7.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą bylos šalims ir nepagrįstai sprendė, kad būtent ieškovei tenka visa įrodinėjimo našta, tuo tarpu, atsakovas ir trečiasis asmuo nuo įrodinėjimo naštos buvo atleisti.
Atsiliepimas
8. Atsakovas A. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo atmesti, o priimtą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas, be kitų argumentų, nurodo šiuos argumentus:
8.1. Apeliantas beveik 9 mėnesius nesiėmė jokių veiksmų apginti pažeistas teises ir interesus, todėl praleido ieškinio senaties terminą, o praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis.
8.2. Darbdavys yra atsakingas už darbo veiklos organizavimą, todėl ieškovės taikytas darbo veiklos modelis su draudikais negali daryti neigiamos įtakos atsakovui.
8.3. Byloje nėra įrodyta, jog atsakovas iš trečiojo asmens paėmė pinigus, todėl nėra visų būtinų sąlygų darbuotojo atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
10. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl senaties termino.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nustatė, jog apeliantė teikdama teismui ieškinį praleido ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, jog darbo bylų nagrinėjimo ypatumai šio ginčo santykyje lemia dvejopo turinio senaties terminų – procedūrinių ir ieškinio – taikymą. Darbo kodekso 231 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas Darbo ginčų komisijos sprendimui ginčyti yra procedūrinis, o ne ieškinio senaties. Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo atveju - per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis (Darbo kodekso 220 straipsnio 2 dalis). Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trijų metų bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Taigi šioje normų dispozicijoje įtvirtinti terminai yra ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantė apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2017-10-27, į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2018-07-31, t. y. apie savo galimai pažeistą teisę žinojo ilgiau kaip devynis mėnesius, tačiau jokių veiksmų apginti šią teisę nesiėmė ir faktiškai ją realizavo praleidusi ieškinio senaties terminą.
12. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino vertinimu nesutinka. Apeliantės nuomone šis terminas, kaip ir Darbo kodekso 231 straipsnyje įtvirtintas yra procedūrinis, o ne ieškinio senaties. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija sutinka.
13. Ieškinio senaties terminai nuo procesinių terminų skiriasi savo paskirtimi ir sukuria skirtingus teisinius padarinius. Ieškinio senatimi ribojamas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Tai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senaties terminai reglamentuojami įstatymo (materialiosios teisės normų) ir sukuria materialiuosius teisinius padarinius (pvz., ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką teisinį pagrindą atmesti ieškinį). O procesiniai terminai reglamentuojami proceso teisės normų. Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai, priešingai negu ieškinio senaties terminai, sukuria procesinius teisinius padarinius (sukuria procesines teises ir pareigas). Procesinių terminų paskirtis – užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą. Taigi ieškinio senaties ir procesiniai terminai skiriasi tiek teisiniu reglamentavimu, tiek jais sukuriamais teisiniais padariniais. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir asmens subjektinė teisė neišnyksta (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalis), o pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. procesinė subjektinė teisė pasibaigia (Civilinio proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalis). Procesinius terminus, priešingai negu ieškinio senaties terminus (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas taiko nepriklausomai nuo šalių valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013).
Žemesnės instancijos teismas
14. Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Antroje to paties straipsnio dalyje numatyta, jog praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu. Tokiu atveju teikiamame prašyme turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys. Praleistą prašymo pateikimo terminą darbo ginčų komisija atnaujina šias priežastis pripažinusi svarbiomis. Jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
15. Kaip imperatyviai nustatyta įstatyme praleistas Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas užkertą kelią darbo santykių dalyviui toliau ginti savo pažeistas teises ir tik pateikus prašymą jį atnaujinti jis gali būti atnaujintas. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos taisyklės apie procesinių ir senaties terminų darbo teisėje atribojimo spręstina, jog terminas kuris užkerta kelią pasinaudoti teisine gynyba yra procesinis terminas, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 3 mėnesių terminas yra procesinis terminas ir negali būti laikomas ieškinio senaties terminu. Įvertindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamą sprendimo dalį, kuria buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas ir šiuo pagrindu ieškinys atmestas.
16. Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui esant procesiniam, pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Civilinio proceso kodekso 78 straipsnyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Penktojoje to paties straipsnio dalyje numatyta, jog atnaujindamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucijos dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo nagrinėjamoje byloje nepriėmė, tačiau teismo procesiniai veiksmai, tai yra, ieškinio priėmimas, bylos nagrinėjimas, teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas, rodo, jog pirmosios instancijos teismas procesinio termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis ir jį atnaujino. Įvertindamas nurodytas aplinkybes, sutikdamas su apelianto nurodytų termino praleidimo aplinkybių svarba, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl praleisto termino atnaujinimo bei termino praleidimo priežasčių svarbumo nepasisako.
Dėl žalos atlyginimo.
17. Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines funkcijas. Esant visoms šioms sąlygoms yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą sprendė, jog ieškovė neįrodė visų materialinei darbuotojo atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų. Teismas nurodė, jog ieškovė privalėjo paneigti atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes byloje.
19. Civilinio proceso kodekso 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Pagal Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
20. Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).
21. Apeliantė siekdama įrodyti savo ieškinio reikalavimus į bylą pateikė 2017-10-26 PVM sąskaitą faktūrą serija TAS Nr. 008400, pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.0684043 2541,36 Eur sumai, kuris pasirašytas atsakovo ir trečiojo asmens. Atsakovo ir trečiojo asmens parašai dokumente žymi, kad pinigai kvito surašymo metu trečiojo asmens buvo perduoti apeliantei per atsakovą. Apeliantė nurodė, jog pagal bendrovės teisės aktus gauti pinigai turėjo būti įnešti į kasą, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl apeliantės teigimu buvo įrodyta, atsakovo padaryta reali žala bendrovei. Atsakovas nurodė, jog įmonės veiklos modelis buvo toks, jog pinigų priėmimo kvitai buvo išrašomi faktiškai negavus pinigų. Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju taip ir buvo, apeliantės vadovas liepė išrašyti pinigų priėmimo kvitą, nors atsakovas pinigų negavo. Trečiasis asmuo nurodė, jog pinigus į rankas perdavė apeliantės vadovui. Apeliantės pozicija byloje yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, tuo tarpu atsakovas kitų savo nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, išskyrus savo ir trečiojo asmens paaiškinimus, teismui nepateikė.
22. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje įrodinėjimo pareiga kyla tik apeliantei, todėl ji turėjo paneigti atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog darbo teisėje darbdaviui kyla didesnė įrodinėjimo pareiga, tačiau tai nereiškia, jog darbuotojas visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos. Darbdavys turi didesnę įrodinėjimo pareigą vien todėl, jog tam tikrais atvejais būtent jis disponuoja tam tikras aplinkybes įrodančiais rašytiniais dokumentais. Tuo tarpu šiuo atveju darbdavys jokiais specifiniais įrodymais, kuria pagrįstų atsakovo ar trečiojo asmens poziciją nedisponuoja, todėl atsakovas privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos labiau tikėtina, jog atsakovas faktiškai pinigų iš trečiojo asmens negavo, bei kad trečiasis asmuo tuos pinigus perdavė tiesiogiai apeliantės vadovui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu įrodymų vertinimu nesutinka. Į bylą yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas ABU Nr. 0684043, kurį išdavė atsakovas. Toks įrodymas yra pakankamas nustatyti, jog atsakovas faktiškai pinigus gavo, tuo tarpu paneigti šiuo įrodymus pagrindžiančias aplinkybes būtų galima tik kitais svariais rašytiniais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pinigų priėmimo kvitą bandė paneigti tik savo ir trečiojo asmens paaiškinimais. Nors jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalis), tačiau tinkamai sudaryto, o nagrinėjamu atveju - atsakovo ir trečiojo asmens sudarymo metu patvirtinto rašytinio įrodymo turinį patikimai paneigti gali tik kitas objektyviai duomenis nurodantis įrodymas, pvz. kitas rašytinis įrodymas.
24. Atsakovas nagrinėjamoje byloje nurodė, jog apeliantės veikloje buvo įprasta išrašyti pinigų priėmimo kvitus faktiškai jų negavus, apeliantė iš dalies tokias aplinkybes pripažino, nurodydama, jog kartais taip būdavo, tačiau taip pat pateikė įrodymus, jog net kai apeliantės įmonėje buvo remontuojami automobiliai po eismo įvykių, kurių remonto išlaidas padengdavo draudimo bendrovės, atsiskaitymą atlikdavo ne klientas, o draudimo bendrovė pagal apeliantės pateiktus duomenis. Pateikti įrodymai taip pat paneigia atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes, jog apeliantės įmonėje buvo įprasta išrašinėti pinigų priėmimo kvitus be faktinio pinigų perdavimo. Jokių pakankamų ir teismo patikimais galimų laikyti įrodymų, kad atsakovas surašė jam pagal pareigas privalomą dokumentą, pasirašė jame apie pinigų gavimą, trečiasis asmuo patvirtino pinigų sumokėjimą, tačiau pinigai mokami nebuvo, byloje nepateikta.
25. Svarbu ir tai, kad nėra nustatytas ir net nurodomas joks aiškus motyvas, dėl kurio apeliantė galėtų nepagrįstai reikalauti iš savo buvusio darbuotojo šio negautų, kliento sumokėtų įmonei lėšų.
26. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas nurodytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus sprendžia, jog buvo padaryta reali žala bendrovei. Atsakovo neveikimas, tai yra, bendrovei priklausančių pinigų neįnešimas į bendrovės kasą laikytinas neteisėta veika. Taip pat egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo atliktos veikos ir apeliantei kilusios žalos. Už apeliantei atsiradusią žalą atsakingas yra atsakovas, nes būtent atsakovas netinkamai vykdydamas savo darbines funkcijas neįnešė į bendrovės kasą už automobilio remontą gautų pinigų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog yra visos sąlygos atsakovo kaip darbuotojo materialinei civilinei atsakomybei kilti.
27. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos atsakovo materialiniai civilinei atsakomybei kilti, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą netinkamai taikė įstatymo normas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas aukščiau nurodytais motyvais sprendžia tenkinti teismui pateiktą ieškinį visiškai ir priteisti apeliantei iš atsakovo 2541,36 Eur žalą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
28. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimamas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 57,00 Eur išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį bei 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teiktą pagalbą. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė patyrė 57,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 700,00 Eur atstovavimo išlaidų. Visos šios apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo A. G. 2541,36 Eur žalos atlyginimą apeliantės UAB „Tomo autoservisas“ naudai.
Priteisti iš atsakovo A. G. 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-12-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo A. G. 557,00 Eur apeliantės UAB „Tomo autoservisas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo A. G. 757,00 Eur apeliantės UAB „Tomo autoservisas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.