Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-826-227/2016

Teisėja Rima Šimbelytė Proceso Nr. 2-08-3-01614-2016-4 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.5; 3.3.1.21

2016 m. rugsėjo 29 d.

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės BnP Finance, AB ieškinį atsakovei L. R. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė BnP Finance, AB prašė priteisti iš atsakovės 968,02 Eur negrąžintos kredito dalies, 1061,48 Eur kredito mokesčio, 12,24 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 46 Eur žyminis mokestis bei 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, kad ieškovė su atsakove 2015 m. gegužės 21 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 6zjmkyf7, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 1000,00 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2018 m. liepos 22 d. ir sumokėti 1214,00 Eur kredito mokestį. Atsakovė įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti įmokas, tačiau priimtų įsipareigojimų nesilaikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės L. R. 968,02 Eur kreditą, 353,83 Eur kredito mokestį, 12,24 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. kovo 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, 30,06 Eur dalį žyminio mokesčio, 79,06 Eur advokato pagalbos išlaidas.Nustatė, kad šalys 2015 m. gegužės 21 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 6zjmkyf7, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 1000 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2018 m. liepos 22 d. ir sumokėti 1214 Eur kredito mokestį. Atsakovė įsipareigojo pagal sutartyje numatytas sąlygas laiku grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti kredito mokestį, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė, mokėtinų įmokų nemokėjo. Atsakovė laiku nemokėjo įmokų, nereagavo į ieškovės siųstus raginimo laiškus, todėl ieškovė 2016 m. vasario 11 d. nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį. Atsakovė ieškovei liko skolinga 968,02 Eur negrąžinto kredito dalies bei 1061,48 Eur kredito mokesčio. Pripažino, kad atsakovė prievolės neįvykdė, todėl iš jos priteistina 968,02 Eur negrąžinta kredito dalis ir 12,24 Eur palūkanos už naudojimąsi kreditu po kredito grąžinimo termino (LR CK 6.870, 6.872, 6.873, 6.874 str.), procesinės palūkanos. Nors šalys vartojimo kredito sutartyje numatė, kad už naudojimąsi kredito suma atsakovė moka 1214,00 Eur kredito mokestį (palūkanas), kurių metinė norma yra 61,64 proc., įvertino, kad atsakovė yra vartotoja, kuri sutartį su ieškove sudarė nuotolinio prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Atsižvelgė į prašomų priteisti palūkanų už naudojimąsi kreditu sumos ir pagrindinės skolos sumos santykį, bei į tai, kad ieškovė prašomo priteisti palūkanų dydžio nepagrindė patirtais nuostoliais, palūkanų (kredito mokesčio) dydį sumažino dviem trečdaliais, t.y. iki 353,83 Eur sumos, kurią pripažino atitinkančia įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą (CK 1.5 str., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Ieškinį patenkinus iš dalies (65,34 proc.), iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu ieškovė BnP Finance, AB prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo už akių dalį dėl kredito mokesčio ir priteisti ieškovei 1061,48 Eur kredito mokesčio (mokėjimo palūkanų) bei visas bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje sprendimą už akių palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovės 46 Eur sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas (toliau – Teismas) neįvertino, kad reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka sulygtas paskolos (CK 6.872 str.), banko indėlio (CK 6.896 str.), banko sąskaitos (CK 6.920 str.) ir kitose sutartyse. Mokėjimo (pelno) palūkanas gali įtvirtinti ir specialieji įstatymai, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsakovė Sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei grąžinti suteiktą 1000 Eur vartojimo kreditą, bet ir sumokėti 1214 Eur kredito mokestį (mokėjimo palūkanas), kai metinė palūkanų norma – 61,64 %, per trisdešimt šešių mėnesių laikotarpį. Kadangi atsakovė tinkamai ir laiku sutarties nevykdė, tai apeliantė, vadovaudamasi Sutarties 8.4 punktu ir Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.57 straipsniu, 6.217 straipsniu, 6.873 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalimi, 2 d., 2016-02-11 nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį ir pareikalavo visas likusias mokėtinas sumas pagal sutartį grąžinti prieš terminą. Prašomo priteisti kredito mokesčio metinė palūkanų norma neviršija nustatytos maksimalios įstatymo leidžiamos ribos. Atsakovė L. R. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo už akių dalis, kuria dalinai tenkinamas reikalavimas priteisti kredito mokestį ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos keistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad AB „Bobutės paskola“ (dabar AB BnP Finance) su atsakove L. R. 2015 m. gegužės 21 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 6zjmkyf7, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 1000 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2018 m. liepos 22 d. ir sumokėti 1214 Eur kredito mokestį, kurio metinė palūkanų norma 61,64 proc. 2016 m. sausio 25 d. raginimu atsakovė įspėta apie sutarties nutraukimą nevykdant įsipareigojimų, iš turinio matyti, kad atsakovė pradelsė mokėti 3 įmokas. Atsakovei nevykdant sutarties, laiku nemokant įmokų, sutartis nuo 2016 m. vasario 11 d. vienašališkai ieškovės iniciatyva nutraukta. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija sprendimo už akių dalį, kuria nepilnai patenkintas jos reikalavimas priteisti visą kredito mokestį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, LR CK 6.872 str. nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (LR CK 6.261 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014 ir kt.). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (LAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys). Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, nustatančių, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo, atitikimo sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu, t.y. 2015 m. gegužės 21 d., yra didesnė kaip 200 procentų (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 01 01 iki 2016 02 01). Ši prezumpcija gali būti nuginčyta, todėl ir dėl palūkanų dydžio, nepažeidžiant kredito gavėjo kaip vartotojo teisių, spręstina individualiai. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, bylos nagrinėjimu nesidomėjo, byloje neįrodinėjo, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo bei dalinio vykdymo, keitimo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Atsakovė tokiu būdu nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos, nes sutarties sąlygos atsakovė iš viso neginčijo, jos neatsisakė, su ja sutiko, todėl teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo ginčijamą sumą mažinti ir CK 6.228 straipsnio pagrindu. Pripažinus, kad sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo Vartojimo kredito įstatymu įtvirtintos 200 proc. ribos, apeliacinės instancijos teismas vertinimu byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, nesant nustatytos esminės šalių nelygybės, todėl nėra pakankamo teisinio pagrindo jas mažinti. Esant nurodytoms aplinkybėms skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas sumažino iš atsakovės priteistiną kredito mokestį keistina, padidinant priteistą sumą iki prašomos 1214 Eur sumos. Apeliaciniam teismui pakeitus sprendimą, atitinkamai pakeičiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinį patenkinus iš dalies, pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Apeliaciniam teismui ieškinį patenkinus pilnai iš atsakovės ieškovei priteisiamos visos bylinėjimosi išlaidos pirmos instancijos teisme: 46 Eur žyminis mokestis, 121 Eur bylinėjimosi išlaidos.Pateikdama apeliacinį skundą, kai ginčijama suma sudaro 707,65 Eur, ieškovė turėjo mokėti 16 Eur žyminį mokestį, o ne 46 Eur. Kadangi pateikdama apeliacinį skundą apeliantė sumokėjo 46 Eur žyminį mokestį, todėl žyminio mokesčio permoka jai grąžinama (CPK 93 str. 1 d. 1 p.). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistinas 16 Eur žyminis mokestis ieškovei (CPK 93 str. 5 d). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo už akių dalį dėl kredito mokesčio bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti. Padidinti iš atsakovės L. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei AB „BnP finance“, į.k. 302447985, priteistą 353,83 Eur kredito mokesčio sumą iki 1061,48 Eur, taip pat padidinti priteistas bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį nuo 30,06 Eur iki 46 Eur sumos, advokato pagalbos išlaidas nuo 79,06 Eur iki 121 Eur sumos. Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės L. R. ieškovei AB „BnP finance“ 16 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.Grąžinti ieškovei AB „BnP finance“, į.k. 302447985, 30 Eur žyminio mokesčio permoką, sumokėtą 2016 m. birželio 17 d. mokėjimo nurodymu, atliktu Danske Bank A/S Lietuvos filiale. Mokesčio grąžinimą pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.