Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, vietoje jos skiriant įpareigojimus: bausmės vykdymo laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo ministerija) (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas) bei neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, L. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 10 (dešimt) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. M. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinta.

Nukentėjusiosios V. M. civilinis ieškinys atmestas.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestinas.

2. Vadovaujantis bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrosiomis nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. L. M. apeliaciniu skundu neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, kvalifikavimas, apimtis bei nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, tačiau apeliantas L. M. nesutinka su paskirta bausmės rūšimi, t. y. laisvės apribojimu, prašydamas už nusikalstamą veiką paskirti baudą.

3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo bei Skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam L. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, Skundžiamame nuosprendyje pakankamai nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai L. M. pripažino kaltu. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose ir pasisako tik jame keliamais klausimais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

4. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kartu atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

5. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. M. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tinkamai vadovavosi prieš tai paminėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis – atsižvelgė į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. M. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 140 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Nenustatyta L. M. nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apeliantas baustas administracine tvarka, tačiau paskirtas pinigines nuobaudas sumokėjęs (2 t., b. l. 14–22). Taip pat nustatyta, kad nors L. M. nusikalto būdamas anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), tačiau svarbu akcentuoti, jog praeityje buvo teisiamas už analogiškos, smurtinės nusikalstamos veikos padarymą, prieš tą pačią nukentėjusiąją – savo sutuoktinę, taip pat ir už sutuoktinės grasinimą nužudyti (BK 140 straipsnio 2 dalis, 145 straipsnio 1 dalis) (2 t., b. l. 5–9, 10–13). Šiame ir nuteistojo prašomos bausmės rūšies (baudos) dydžio kontekste, pastebėtina, jog ankstesniu Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2018 m. kovo 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, apeliantui buvo paskirta bauda (2 t., b. l. 10–13, tačiau akivaizdu, jog ir tokia bausmės rūšis nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įtvirtintas BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, 61 straipsnio 1, 2 dalyse, atsižvelgęs ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti L. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrus antrą pagal švelnumą sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, jos dydį nustatant artimą (mažesnį) vidurkiui – 1 (vienerių) metų (BK 42 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 48 straipsnio 2 dalis). Taigi apeliantui Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmės rūšis yra pati švelniausia bei palankiausia.

6. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis prašo skirti jam baudą. Pirmiausiai pažymėtina, jog priešingai negu teigia pats L. M. ir jo gynėja, kad Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra švelnesnė nei prašoma, vadovaujantis BK 42 straipsnio 1 dalimi, kurioje išdėstytos bausmių rūšys, laisvės apribojimo bausmė yra griežtesnė nei bauda. Antra, ir visų svarbiausia, ką teisingai akcentavo ir prokuroras apeliacinio skundo nagrinėjimo metu, BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje tokia bausmės rūšis, kaip bauda, nenumatyta. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir nuteistajam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra pagrindo, nes nenustatyta nei viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, nėra nustatyta kitų aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalyje. Taip pat taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti apeliantui švelnesnę bausmę nei laisvės apribojimas, nėra pagrindo, nes nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – siekis gyventi ir dirbti Norvegijos Karalystėje, kadangi priešingu atveju jis neteks darbo, pastovių pajamų ir dėl to nukentės jo šeima, ir aplinkybės, nustatytos byloje, neduoda pagrindo manyti, kad BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, tenkinti nuteistojo prašymą ir skirti jam už padarytą nusikalstamą veiką baudos bausmę nėra pagrindo.

7. Taip pat šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos baudžiamosios atsakomybės priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, teismas nuodugniai įvertina pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo, ir skiria proporcingas baudžiamojo poveikio priemones. Pažymėtina, kad valstybės nustatytų baudžiamosios atsakomybės priemonių proporcingumas padarytam teisės pažeidimui reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtus asmens teisių ir laisvių apribojimus, bet ir tai, kad turi būti užtikrinama, kad jie paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, padėtų nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

8. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, kadangi pernelyg švelnūs, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkantys ribojimai, kurie yra tik simboliniai, pažeidžia humaniškumo principą, taip yra formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamosios atsakomybės priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų padarinių, nepatogumų, susijusių su padaryta veika. Baudžiamasis procesas ir jo pabaigoje skiriama bausmė, o nuteisus laisvės apribojimo bausme ir paskiriami įpareigojimai turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamus neigiamus padarinius, todėl tokių padarinių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtas priemones, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apylinkės teismo paskirta bausmė yra teisinga, todėl Skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, Skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo L. M. apeliacinį skundą.