- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-16
- Bylos Nr.
- 2SA-275-656/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01545-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Kategorijos
- 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (apeliantės) S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
S. M. kreipėsi į teismą su prašymu, kuriuo prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2239-647/2010 pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovui B. M., suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. Prašyme nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-10-29 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012-01-18 nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-10-29 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2239-647/2010 paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2012-02-29 nutartimi, civilinėje byloje Nr. 3P-326/2012, atsisakė priimti kasacinį skundą ir gražino jį padavusiai ieškovei.
Atsiliepimas
Atsakovas praėjus 70 metų po J. M. (1922 m.) mirties, prašyme dėl žemės grąžinimo nurodė J. M. buvusį savininką nacionalizacijos metu (1940 m.) ir pareikalavo 33,98 ha grąžinti jam, kurios pas J. M. nebuvo, todėl realiai atsakovas pareikalavo niekieno žemės. J. M. tokio kaip savininko nėra, kadangi jis neturėjo jokios žemės, todėl nebuvo įmanoma ir ginčo žemės nacionalizacija. Pagal teisės principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi. Pagal teisės aktus tokia klaida neteisėta ir neturinti teisinio pagrindo, todėl D. M. neturėjo jokios teisinio pagrindo pateikti prašymą, o valstybinė institucija Panevėžioi AVA neturėjo teisės priimti tokį prašymą nepatikrinusi realių faktinių aplinkybių. Šioje byloje buvo sprendžiama situacija pagal specialųjį nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, pagal kurį atsakovui B. M. buvo grąžinta nuosavybės teisė į J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 25,38 ha ir konkrečiai 8,60 ha žemę, laikant, kad pastarasis buvo savininkas, iš kurio nurodytas turtas neteisėtai nusavintas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai visiškai nevertino, kad nuosavybės teisė į ginčo sklypus buvo atkurta asmeniui, kuris tos teisės apskritai neturėjo bei negalėjo objektyviai turėti, ir tokiu būdu pažeidė LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas. Šios aplinkybės tapo aiškios tik dabar, gavus papildomus įrodymus.
Pagal nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuojančio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 preambulėje išdėstytas nuostatas nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas nuosavybės teisių, įgytų prieš okupaciją, pripažinimo ir tęstinumo principais. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t.y. savininko, teises ir interesus. Tokia išvada išplaukia iš pirmiau nurodytų įstatymų 2 straipsnio, kuriame asmeniui, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausia įvardijamas tikrasis savininkas. Kitų asmenų, išvardytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu tikrasis turto savininkas yra miręs. Aukščiau nurodytos aplinkybės tapo žinomos po bylos išnagrinėjimo, todėl negalėjo būti vertinamas bylos nagrinėjimo metu.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad teismai netinkamai vertino, kad ieškovė neįrodė, kad ji byloje nustatytų aplinkybių pagrindu įgijo nuosavybės teises į 4,20 ha miško sklypo, (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo jį išreikalauti iš svetimo valdymo. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės objektyviai neturėjo ir negalėjo turėti, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra niekinis, nes prieštarauja nurodytoms imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, taip pat pažeidžia viešąjį interesą. Niekinio nuosavybės teisių atkūrimo padariniai išsprendžiami teismo sprendimu, nutraukiant neteisėto įgijėjo nuosavybės teisę, įgytą niekiniu pagrindu. Nagrinėjamu atveju administracinis aktas - Rokiškio rajono valdybos 1995-02-21 sprendimas Nr. 27-3856 dėl nuosavybės teisės į ginčo žemę atkūrimo B. M. - yra niekinis, nes priimtas pažeidžiant imperatyviąsias LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas - nuosavybės teisė į ginčo žemę atkurta asmeniui, kuris nebuvo šio turto savininkas. PAVA direktoriaus 1995-08-30 sprendimas Nr. 27-5153 dėl atsakovui B. M. atkurtos nuosavybės teisės į vnk. (duomenys neskelbtini) žemės sklypas, 7- 8,60 ha žemės, suteikiant pasirinktinai kompensacijos būdą - kompensacija mišku yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-06-20 įsakymas Nr. 689-41 suteikiant atsakovui 7,90 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas ir nepagrįstas. Todėl teismas privalėjo apginti kasatorės teises ir išreikalauti iš atsakovo B. M. neteisėto valdymo 4,20 ha (pusė) miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). E. M. 1933 m. kreipėsi į Rokiškio apylinkės teismą. Teismo sprendimu 1934-11-21 vnk. (duomenys neskelbtini) žemės sklypą Nr. 7 - 8,60 ha priteisė E. M. ir jos vaikams. Iki teismo sprendimo 1934-11-21 žemės sklypas priklausė (duomenys neskelbtini) (J. M.). 1922 m. miręs J. M. niekada nebuvo savininkas vnk. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo - 8,60 ha žemės. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009-09-22 sprendimu civilinėje byloje nustatė juridinį faktą, kad S. M. priėmė palikimą po savo vyro P. (P.) M. mirties (1975-05-12). Todėl būtent ieškovei turėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į 13,83 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 4,59 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Turi būti turtas grąžinamas, tai tiesiogiai išplaukia ir iš Konstitucijos. Pareiškėja prašyme taip pat nurodo, kad atsakovas teismui teikė neteisingus ir melagingus paaiškinimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam nepriklausančią žemę. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, mano, kad civilinėje byloje procesas turi būti atnaujintas ir byla turi būti nagrinėjama iš naujo, nes naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis LR CPK 368 str., trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo skaičiuoja nuo 2012-01-18 (Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo), nuo tada pareiškėja sužinojo reikšmingas bylos aplinkybes dėl teisių pažeidimo, susijusio su žemės grąžinimu (b.l. 2-5).
Atsiliepimas
Atsakovas B. M. pateiktame atsiliepime su prašymu atnaujinti procesą nesutiko ir nurodė, kad prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Ieškovė prašyme dėl proceso atnaujinimo apskritai nenurodo jokiu nauju duomenų, kurie būtu nežinomi ieškovei ankstesnio nagrinėjimo metu ir/ar nebuvo žinomi bylos nagrinėjimo metu pirmos ir apeliacinės instancijos teismams. Ieškovė savo prašymu dėl proceso atnaujinimo tik atkartoja visus tuos pačius faktinius ir teisinius teiginius, kurie buvo minimi visuose jos procesiniuose dokumentuose, tame tarpe ir šioje byloje pateiktu ieškiniu. Ieškiniu buvo akcentuojama ta pati aplinkybė, kad, ieškovės nuomone, J. M. negalėjo būti nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Tokio pobūdžio aplinkybės, kurios buvo žinomos ieškovei ieškinio pateikimo metu, buvo nurodytos ieškinyje, o taip pat tirtos bylą nagrinėjusių teismų, nelaikytinos aplinkybėmis, leidžiančiomis procesą atnaujinti šioje byloje. Tariamą savo teisę į nuosavybę ieškovė kildino iš paveldėjimo teisės pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, teigdama, kad ji paveldėjo 1975 metais mirusio savo vyro (atsakovo dėdės) P. M. neva tai žemės nuosavybės teisės atkūrimo dieną valdytą 13,83 ha žemės sklypą Šapelių kaime. Ieškovės reikalavimas ir pateikti jos paskaičiavimai buvo nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis bei taikytinomis teisės normomis. Ieškovė teikdama teismui ieškinį nuslėpė nuo teismo ieškinyje keliamam ginčui spręsti svarbią aplinkybę, kad ji dar 2006 m. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracini teismą su prašymu atnaujinti praleista Įstatymu nustatyta terminą prašymui dėl nuosavybės teisiu i išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo į buvusio savininko J. M. (atsakovo senelio) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus 25,39 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 8,60 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paduoti. Teismas 2007 m. gegužės 3 d. sprendimu (įsiteisėjusiu 2008 m. vasario 8 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą) šį jos prašymą atmetė. Minėtame sprendime Panevėžio apygardos administracinis teismas kaip tik konstatavo, kad pareiškėja (S. M.) nepateikė jokių įrodymų, jog ji prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo išsiuntė 1993 metais paštu. Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. 1-551-379-2007 priimti procesiniai sprendimai prijungti prie šios bylos. Panevėžio apskrities valdytojo administracija 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 27-5153 atsakovui B. M. atkūrė nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) 8,60 ha žemės, išperkant žemės plotą ir suteikiant kompensaciją mišku. 1996 m. birželio 20 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracija priėmė įsakymą Nr. 689-41, kuriuo buvo atsakovui suteiktas neatlygintinai miško plotas (duomenys neskelbtini). Atsakovas nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo administraciniu aktų pagrindu, kuris nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, jų įstatymo nustatyta tvarka neginčija ir ieškovė.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių naujų papildomų įrodymų, kurių negalėjo pateikti nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-2239-647/2010 ir Nr. 2A-1002-302/2012.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė, nes rašyme nurodytos aplinkybės neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių kriterijų, todėl prašymas atnaujinti procesą byloje pagal CPK 366 str. 1 d. 2 p., netenkintinas.
Teismas nurodė, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai (įvykiai, veiksmai, būsenos), kuriems esant civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia. Pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti (CPK 366 str. 1 d. 2 p.) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Procesui atnaujinti nepakanka tik pateikti naujų dokumentų ar duomenų, kurių nebuvo nagrinėjant bylą. Būtina nustatyti, ar pareiškėjo pateikti įrodymai kitų byloje esančių įrodymų kontekste galėtų sukelti pagrįstų abejonių jų patikimumu ir šių įrodymų pagrindu priimto teismo sprendimo pagrįstumu, ar aplinkybės, turėjusios įtakos naujo įrodymo atsiradimui, egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą, tačiau apie jas buvo sužinota jau įsiteisėjus sprendimui, ar šios aplinkybės buvo bylos įrodinėjimo dalykas.
Pareiškėja nagrinėja nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuojančio 1997 m. liepos 1 d. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 preambulėje išdėstytas nuostatas nuosavybės teisių atkūrimo principus ir nurodo,kad „šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t.y. savininko, teises ir interesus. Tokia išvada išplaukia iš pirmiau nurodytų įstatymų 2 straipsnio, kuriame asmeniui, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausia įvardijamas tikrasis savininkas. Kitų asmenų, išvardytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu tikrasis turto savininkas yra miręs. Aukščiau nurodytos aplinkybės tapo žinomos po bylos išnagrinėjimo, todėl negalėjo būti vertinamas bylos nagrinėjimo metu.“Teismas visiškai negali sutikti su tokiais pareiškėjos argumenais, nes tai nėra naujos aplinkybės, o tik jos pačios(jos atstovo ar patarėjo) padaryta išvada, kadangi įstatymo taikymo analizė nėra naujai paaiškėjusi byloje aplinkybė (CPK 178 str.,185 str.). Tai tik teismo sprendimo naujas įvertinimas įsiteisėjusio sprendimo kontekste(CPK177,178,182 str.) .
Šalies argumentai
Pareiškėja 2012-04-11 prašyme dėl proceso atnaujinimo ir 2012-06-27 prašymo papildyme nenurodo jokių naujų duomenų, kurie buvo nežinomi pareiškėjai ankstesnio nagrinėjimo metu ir/ar nebuvo žinomi bylos nagrinėjimo metu pirmos ir apeliacinės instancijos teismams. Ieškovė savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tik atkartoja visus pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose išdėstytus teiginius, kurie jau buvo išsamiai išnagrinėti ir pareiškėjai buvo žinomi bylos nagrinėjimo metu ir juos tik iš naujo vertina, kas nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl kurių galima pagrįstai atnaujinti procesą byloje(CPK 182 str.).
Pareiškėja nurodo apie melagingus parodymus byloje, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikia, kai buvusioje išnagrinėtoje byloje, ir visoje dabar naujai pateiktoje medžiagoje tokių įrodymų nėra(CPK 182 str.1d.4p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį tenkinti pareiškimą dėl proceso atnaujinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovas prašyme dėl žemės grąžinimo nurodė, kad 1940 metais nacionalizacijos metu žemės savininkas buvo J. M., kuris faktiškai nebuvo savininkas. Šias faktines aplinkybes patvirtina pateiktas naujas įrodymas – sąrašas, iš kurio matyti kas buvo tikrasis žemės savininkas. Panevėžio apskrities viršininko administracija neturėjo teisės priimti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepatikrinusi realių faktinių aplinkybių.Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino, kad nuosavybės teisės atkurtos asmeniui, kuris tos teisės neturėjo bei negalėjo objektyviai turėti ir tokiu būdu pažeidė LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatas. Tikrasis turto savininkas jau buvo miręs, bet jis buvo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose. Kitų asmenų, išvardintų 2 straipsnyje, teisė yra išvestinė iš savininko teisių. Atsižvelgiant į pareiškėjos amžių, nurodytos aplinkybės tapo žinomomis po bylos išnagrinėjimo. Nuosavybės teisių atkūrimas asmeniui, kuris neturėjo nuosavybės teisių yra niekinis.Proceso atnaujinimas yra vienintelė galimybė pareiškėjai apginti savo teises. Pareiškėja negalėjo žinoti, kad teismai J. M. vadino buvusiu savininku, pareiškėja netapo jo žemės, kurios faktiškai jis neturėjo ir ta žemė negalėjo būti nacionalizuota – niekieno žemė. Visa tai vyko ne dėl pareiškėjos kaltės. Pirmos ir apeliacinės instancijos teismas, administracinio teismo sprendimą pritaikė kaip teisėtą argumentą civ.byla Nr.2-2239-647/2010. Teismas nusprendė, kad pareiškėja netapo J. M. žemės savininke ir atmetė pareiškėjos ieškinį. Žemė nacionalizuota ir priklauso atkurti pareiškėjos vyrui P. M..Atsakovas turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į 15,56 ha žemės, bet jis pareikalavo grąžinti jam 33,98 ha žemės tame tarpe 18,42 ha žemės pareiškėjos vyrui P. M., kuri priklauso grąžinti pareiškėjai kaip paveldėtojai. Pareiškėja 1993 m. kovo mėn. kreipėsi su prašymu dėl žemės grąžinimo, tačiau žemė nėra grąžinta, nes visa žemės grąžinta atsakovui B. M.. Atsakovo ir trečiojo asmens motyvai melagingi, neteisingi ir neturi juridinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašė atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. Pareiškėja atskiruoju skundu nepateikia absoliučiai jokių naujų įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiami jos pareikšti reikalavimai, nenurodo jokių naujų įrodymų, kurie ieškovei buvo ar galėjo būti nežinomi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose metu. Pareiškėja atskirajame skunde iš esmės tik atkartoja ankstesniuose dokumentuose (inter alia ieškinyje) išdėstytus argumentus.
2. Pareiškėja atskirojo skundo argumentus grindžia jau ankstesniuose procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, t.y. ne tokiomis aplinkybėmis, kurios yra naujai ieškovei paaiškėjusios, o aplinkybėmis, kurias pareiškėja nurodė ieškinyje ir dėl kurių bylą nagrinėję teismai jau yra pasisakę priimtuose procesiniuose sprendimuose. Atskirajame skunde nenurodoma jokių papildomų argumentų, kuriais grindžiami pareiškėjos teiginiai, jog J. M. tariamai nebuvo žemės, grąžintos atsakovui, savininkas. Pareiškėja atskirojo skundo argumentus grindžia subjektyvia teisės aktų interpretacija, kuri nėra ir negali būti laikoma naujai byloje paaiškėjusia aplinkybe.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus konstatuoja, jog pirmos instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo atnaujinti procesą yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).
Nagrinėjant atskirąjį skundą, teismo kompetencija apribota galimybe įvertinti tuo aspektu, ar pareiškėja nurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių.
CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t.y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.).
Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme negali būti laikoma: įstatymų nuostatos, teisinių normų aiškinimai. Taikomo byloje įstatymo nuostatų turinio žinojimas yra reikalavimas, skirtas teismui, bet ne įrodinėtina byloje aplinkybė. Preziumuojama, kad teisės aktų nustatytas konkrečių visuomeninių santykių reglamentavimas yra aiškus ir žinomas visiems asmenims, kurių veikla patenka į konkretaus teisės akto reglamentavimo sritį (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo įstatymo sukeliamų teisinių pasekmių), todėl įstatymų nežinojimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. R. M.; bylos Nr. 3K-3-183/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus sentikių religinė bendruomenė v. Teisingumo ministerija; bylos Nr. 3K-3-58/2005). Nagrinėjant bylą pirmos instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose konstatuota, kad pareiškėja neatitinka imperatyvaus reikalavimo – nėra pretendentė atkurti nuosavybes teises, nes įstatymo nustatytu laiku nepateikė prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Ieškovė nebuvo ginčo turto savininkė, todėl neturėjo teisės reikšti vindikacinio ieškinio. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad pareiškėja 2012-04-11 prašyme dėl proceso atnaujinimo (b.l. 2-5) ir 2012-06-27 prašymo papildyme (b.l. 65-66) nenurodo jokių naujų duomenų, kurie buvo nežinomi pareiškėjai ankstesnio nagrinėjimo metu ir/ar nebuvo žinomi bylos nagrinėjimo metu pirmos ir apeliacinės instancijos teismams. Ieškovė savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tik atkartoja visus pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose išdėstytus teiginius, kurie jau buvo išsamiai išnagrinėti ir pareiškėjai buvo žinomi bylos nagrinėjimo metu ir juos tik iš naujo vertina, kas nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl kurių galima pagrįstai atnaujinti procesą byloje(CPK 182 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą.