- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-1002-302/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01545-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- S. M.
- Atsakovas
- B. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovui B. M. , suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. M. ieškiniu prašė išreikalauti iš atsakovo B. M. neteisėto valdymo 4,20 ha miško sklypo, (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad yra savo vyro P. (P.) M. mirusio 1975-05-12, turto paveldėtoja: 2009-09-22 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo sprendimu konstatuota, kad po P. M. (P. M. ) mirties 1975-05-12 jo palikimą faktiškai pradėdama valdyti priėmė S. M. . Dar 1993 m. kovo mėn. ji padavė prašymą į Rokiškio žemėtvarkos skyrių dėl 1940 m. nacionalizuotos P. M. ir jo mamos E. M. 1/2 žemės dalies grąžinimo. Ieškovės vyrui ir jo motinai priklausanti 1/2 žemės dalis ieškovei grąžinta nebuvo, kadangi visa M. šeimai priklausanti 33,98 ha žemė buvo grąžinta D. M. sūnui B. M. , perduodant jam nuosavybės teises į 33,98 ha žemės. Tai buvo padaryta neteisėtai, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, tai liečia ir 25,38 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir vietoj 8,60 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) (vėlesniuose dokumentuose nurodyta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) , perduodant 7,90 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). J. M. , atsakovo senelis, mirė 1922-01-10, todėl jis negalėjo būti po 1940-06-15 pagal LTSR įstatymus nacionalizuoto, ar kitaip nusavinto turto savininkas. J. M. sutuoktinė E. M. po savo vyro mirties priėmė palikimą - ji ir toliau su vaikais gyveno ūkyje ir jį tvarkė iki pat žemės ir kitokio turto nacionalizavimo. Paveldėję J. M. turtą, jie tapo šios turto dalies savininkais ir jais išliko iki pat turto nacionalizavimo. Todėl realiais žemės savininkais 1940 m. buvo ieškovės vyras P. M. , jo brolis D. M. (atsakovo tėvas) ir jų motina E. M. , ir būtent jų žemė buvo nacionalizuota 1940 m. Ieškovei, kaip teisėtai vyro P. M. turto paveldėtojai, turėtų priklausyti 18,42 ha arba 54 % visos M. šeimos žemės. Pateikti į bylą dokumentai liudija, kad atsakovo tėvas D. M. pateikė prašymą grąžinti 1922 m. mirusio J. M. tariamai nacionalizuotą žemę. Visa J. M. nenacionalizuota 33,98 ha žemė jam buvo grąžinta neteisėtai, remiantis prašymu grąžinti žemę, nurodant netikrą žemės savininką — 1922 m. mirusį J. M. , kai iš tikro realiais savininkais buvo J. M. žmona E. M. ir sūnūs D., bei P. M. . Pats neturėdamas teisės atgauti J. M. nenacionalizuotos žemės, D. M. fiktyvią teisę į nuosavybės atkūrimą perdavė savo sūnui atsakovui B. M. pagal 1994-05-18 ir 1995-06-07 sutartis. Todėl B. M. 33,98 ha dydžio žemę, priklausiusią visai M. šeimai, atgavo neteisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-10-29 sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad ji byloje nustatytų aplinkybių pagrindu įgijo nuosavybės teises į 4,20 ha miško sklypo, (duomenys neskelbtini)., todėl nėra pagrindo jį išreikalauti iš svetimo valdymo. Teismas konstatavo, kad ieškovės tvirtinimas, kad ji 1993 metų kovo mėnesį kreipėsi į Rokiškio žemėtvarkos skyrių dėl 1940 metais nacionalizuotos P. M. ir jo mamos E. M. (atsakovo senelės) 1/2 žemės dalies gražinimo, nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Priešingai, 2007-05-03 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai ir B. M. dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo nuspręsta neatnaujinti S. M. terminų pateikti prašymui dėl nuosavybės atkūrimo į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus 25,39 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) ir 8,60 ha žemės, esančios Zelionkos vnk., Obelių sen., Rokiškio r., sklypus, bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams. Teismo sprendime konstatuota, kad aplinkybė, jog nuo 1998 m. pareiškėja išvyko į užsienį, taipogi nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi ji yra sietina su laisvu pareiškėjos apsisprendimu. Be to, pareiškėja galėjo pasinaudoti atstovavimo institutu ar kreiptis į asmenis, galinčius suteikti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Ieškovei įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nepateikus prašymo įgaliotai valstybės institucijai, ir Panevėžio apygardos administraciniam teismui neatnaujinus termino jiems paduoti, ieškovė netapo net pretendente į grąžintiną turtą ir neįgijo jokių reikalavimo teisių į jį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė S. M. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-10-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
1. D. M. tėvas J. M. mirė 1922 m., tad J. M. žemė nebuvo nacionalizuota. Po mirties jo valdytą žemę paveldėjo šeima. Nacionalizuota žemė jos grąžinimo dieną turėjo būti grąžinta sūnums Povilui ir D. M. , o ne mirusiam J. M. . Pagal įstatymą D. M. turėjo teisę paduoti prašymą tik dėl 15,56 ha žemės, kurios pats savininku ir buvo, grąžinimo, o ne dėl visos M. šeimos valdytos žemės grąžinimo.
2. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus D. M. neturėjo teisės pretenduoti į brolio P. M. žemę, kadangi Povilas turi paveldėtojus – dukrą ir žmoną S. M. . B. M. (D. M. sūnus) kartu su PAVA direktoriumi J. M. „prikėlė iš numirusiųjų“, suteikė jam žemės savininko 1940 m. nacionalizacijos metu statusą. Pagal jokius įstatymus mirusysis negali būti savininku.
3. Nei vienas įstatymas, reglamentuojantis nacionalizuoto turto atkūrimą, nesuteikė teisės atkurti nuosavybę į nenacionalizuotą žemę, tame tarpe ir fiziniams asmenims ar jų palikuonims, iš kurių žemė nebuvo paimta. Pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisė į žemę galėjo būti atkurta tik į asmens realiai 1940 m. nuosavybės teise valdytą žemę. Teismas negalėjo remtis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d., kadangi jis taikomas tik tada, kai tikrasis nacionalizuotos žemės savininkas paduoda prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2011-12-31.
4. J. M. žemė nebuvo nacionalizuota, todėl nebuvo pagrindo paduoti prašymo dėl nenacionalizuotos žemės grąžinimo. B. M. ir PAVA atstovė R. B. bylos nagrinėjimo administraciniuose teismuose metu davė melagingus parodymus, kad J. M. priklausiusi žemė buvo nacionalizuota. Atsakovas savo 2008-09-25 prašyme PAVA patvirtino, kad jis savo dėdės, t.y. ieškovės vyro, žemę gavo neteisėtai.
5. Ieškovė 1993 m. kovo mėn. prašė grąžinti žemę P. M. ir ½ jo motinos E. M. vardu, kurie ir buvo realūs savininkai žemės nacionalizacijos ir jos grąžinimo metu. Kad J. M. niekada nebuvo savininku Zelionkos vienkiemio patvirtina 1934-11-21 Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimas.
6. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-09-22 sprendime užfiksuota, kad liudytojai patvirtino, jog ieškovė 1993 m. kovo mėn. kreipėsi su reikiamais dokumentais į Rokiškio žemėtvarką dėl jos vyrui priklausiusios, bet nacionalizuotos, bei po jo motinos mirties paveldėtos žemės dalies grąžinimo. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat neįvertino LR Generalinės prokuratūros 2008-10-06 išvados dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo B. M. teisėtumo Nr. 13.12-87, kurioje konstatuota, kad atsakovo turimi dokumentai dėl žemės grąžinimo faktiškai iki šiol yra fiktyvūs.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas B. M. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei jį pakeitusiu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatytais terminais. Ieškovės teiginiai, kad ji 1993 m. kovo mėn. kreipėsi į Rokiškio žemėtvarkos skyrių dėl 1940 m. nacionalizuotos P. M. ir jo motinos ½ žemės dalies grąžinimo, nepagrįstas jokiais įrodymais. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009-09-22 sprendime tokio fakto nekonstatavo. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007-05-03 sprendime aiškiai konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo išsiuntė 1993 metais paštu. Teismui neatnaujinus termino prašymui paduoti, ieškovė netapo net pretendente į grąžintiną turtą. Pagal 1991-12-19 galiojusį įstatymą D. M. buvo vienintelis asmuo, turintis teisę į nuosavybę teisės (į jam ir jo tėvams priklausiusią iki nacionalizacijos žemę) atkūrimą. Atsakovas nuosavybės teisę į ginčo turto įgijo administracinių aktų pagrindu, kurie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius prašo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad iš ieškovės pateikto prašymo grąžinti žemę kopijos matyti, kad prašymas rašytas D. M. , o ne pačios ieškovės, be to, nepateiktas teismo sprendimas, kuriuo ieškovei būtų atnaujintas terminas pateikti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra juridinio pagrindo išreikalauti ginto turtą iš svetimo neteisėto valdymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad D. M. kreipėsi į Rokiškio rajono Obelių Agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti buvusio savininko (savo tėvo) J. M. žemę (b.l. 5-6), 1994-05-17 sutartimi D. M. perleido savo sūnui B. M. , atsakovui byloje, teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą į jo tėvo M. J. 25,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) bei 8,6 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (b.l. 7-9), pastarajam Rokiškio rajono valdyba 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856 atstatė nuosavybės teisę į turėtos 25,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , grąžinant natūra 25,38 ha žemės. Rokiškio rajono valdyba 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856 atsakovui B. M. atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) . 8,60 ha žemės, suteikiant pasirinkti kompensacijos būdą – kompensacija mišku. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996-06-20 įsakymu Nr. 689-41 suteiktas 7,90 ha miško sklypas (duomenys neskelbtini) (b.l. 98-104,105-107, 23).
Ieškovė S. M. prašo išreikalauti iš atsakovo B. M. neteisėto valdymo 4,20 ha (pusę) miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , nurodydama, kad į šią dalį sklypo atsakovui nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, nes ji turi teisę į šią sklypo dalį atsikurti nuosavybę.
Pirmos instancijos teismui netenkinus ieškovės ieškinio, neįrodžius jai, jog ji turi nuosavybės teisę į šią dalį sklypo ir neįrodžius, jog ji turi teisę atkurti nuosavybę, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti teismo sprendimą ir tenkinti jos ieškinį, išreikalauti iš atsakovo minėtą sklypo dalį, nes, kaip nurodo, teismas nevertino jos nurodytų aplinkybių, jog atsakovui nepriklauso ši dalis žemės sklypo, nes jo tėvas negalėjo atsikurti nuosavybės teisių, o į šią sklypo dalį ji turėjo teisę atsikurti nuosavybę. Ieškovė pareiškė vindikacinį ieškinį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroras v. Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-569/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Žaliakalnio turgavietė” v. A. G. IĮ “(duomenys neskelbtini)” ir kt., bylos Nr. 3K-3-551/2002).
Tokiu būdu reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, kad turi savininkės teises, t.y. kad ji turi teisę atkurti nuosavybę, į žemės sklypą pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą, o atsakovui nuosavybės teisė atkurta be pagrindo. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė ne tik savo nuosavybės teisės į vindikuojamą daiktą, bet taip pat neįrodė savo teisės į teisę atkurti nuosavybės teisę pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą. Nors ieškovė nurodo, kad 1993 m. kovo mėn. ji parašė prašymą Rokiškio žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė grąžinti žemę P. M. ir ½ jo motinos E. M. vardu, kurie ir buvo realūs savininkai žemės nacionalizacijos ir jos grąžinimo metu, tačiau šią nurodytą aplinkybę patvirtinančių leistinų įrodymų į bylą nepateikė, ką akcentavo ir pirmos instancijos teismas. Nors apeliantė skunde nurodo, jog šią aplinkybę patvirtina byloje esantis Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009-09-22 sprendimas, kuriame konstatuota, jog tokį prašymą ieškovė yra išsiuntusi iš Vilniaus į Rokiškį, tačiau teismas teisingai sprendė, jog toks faktas nurodytame sprendime nėra konstatuotas. Minėtame teismo sprendime (b.l. 20-21) yra nurodyti liudytojos K. V. Z. parodymai, apie tai, kad pareiškėja seniau yra prašiusi jos persiųsti į Rokiškį dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o liudytoja V. I. S. parodė, kad ji padėjo jai surašyti prašymą dėl nuosavybės teisių grąžinimo, tačiau teismas minėtu sprendimu konstatavo juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovė S. M. po savo vyro P. M. mirties paveldėjo jo turtą pradėdama po jo mirties faktiškai turtą valdyti. Šiuo sprendimu nėra konstatuota ir byloje nebuvo sprendžiamas faktas apie pareiškimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo padavimą Rokiškio žemėtvarkos skyriui.
Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007-05-03 sprendimu yra atmestas ieškovės S. M. skundas dėl termino atnaujinimo pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus 25,39 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 8,60 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams.
Taigi, ieškovei neįrodžius, kad ji įstatymo nustatytu terminu ir tvarka nepateikė prašymo ir kitų reikiamų dokumentų žemėtvarkos skyriui, nėra pagrindo konstatuoti, jog ji tapo pretendente į grąžintiną turtą. Todėl ieškovė neturėdama nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, o taip pat ir neįgyvendinusi teisės į nuosavybės atkūrimą negali vindikuoti ginčo žemės sklypo iš atsakovo, nes neįrodė faktinį ieškinio pagrindą vienos iš sudarančios aplinkybės: kad turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą.
Kolegija konstatuoja, kad atsakovui B. M. Rokiškio rajono valdyba 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856 ir Rokiškio rajono valdyba 1995-02-21 sprendimu Nr. 27-3856 atkurtos nuosavybės teisės į du žemės sklypus – atitinkamai į 25,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) bei 8,6 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (b.l. 98-104,105-107, 23). Šie sprendimai yra galiojantys, nėra nuginčyti ar panaikinti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas žemės sklypus valdo neteisėtai, šiuos sklypus jis valdo kaip savo nuosavybę. Todėl nėra pagrindo ir kitai ieškinio faktinį pagrindą sudarančiai aplinkybei - kad atsakovas neteisėtai valdo daiktą.
Nenustačius dviejų ieškinio faktinio pagrindo aplinkybių, kad ginčo daikto savininkas yra ieškovė ir atsakovas daiktą valdo neteisėtai (be teisinio pagrindo), negali būti pripažinta, jog egzistuoja vindikacijos ieškinio faktinių aplinkybių visetas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pažeistos teisės negali būti ginamos vindikacinio ieškinio pagrindu, todėl pirmos instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą ieškinį atmesti.
Kolegija nepasisako dėl apeliantės skunde nurodytų aplinkybių, jog ji turinti teisę į jos vyro nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, o taip pat į tai, jog atsakovas neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į dalį jam atkurtos žemės, nes nustačius, jog šioje byloje vindikacija negalima, šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.