Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-03-01 · Administracinė byla Nr. A-219-602/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-01
Bylos Nr.
A-219-602/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04938-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
Kategorijos
  • 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-219-602/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04938-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 62–64), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. VILRS-2083; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. csprl-247; 3) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo priimti sprendimą įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – rūsio patalpas, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. spalio 25 d. Patalpos dalių paskaičiavimo projektą, atliktą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Korporacija matininkai“.

Nurodė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas skundžiamu 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, o Komisija 2014 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. csprl-247 paliko galioti minėtą Vilniaus filialo sprendimą. Teigė, jog Komisijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis. Pareiškėjo manymu, ginčijami sprendimai netinkamai motyvuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 straipsnio 7 dalies nuostata, kuri numato bendrosios dalinės nuosavybės dalių paskaičiavimo taisyklę į bendrojo naudojimo patalpas nuo turėto nekilnojamojo daikto, kaip objekto, ploto, kuomet ši teisė įgyvendinama pirmą kartą, nes šioje CK nuostatoje nėra nurodyta pirmojo karto sąlyga. Taip pat teigė, jog ginčijamame sprendime pateikta Komisijos pozicija, kad asmuo, kurio patalpos yra suformuotos iš bendro naudojimo patalpų (neįrengtos pastogės), neturi teisės į bendrojo naudojimo patalpas, yra nepagrįsta, nes, skaičiuojant buto naudingą plotą, iš buto naudingo ploto neturi būti atimamas plotas, suformuotas iš bendro naudojimo patalpų. Pažymėjo, kad ginčo name kai kurie butai taip pat buvo suformuoti iš įvairių negyvenamųjų patalpų, jie buvo formuojami skirtingu metu, be to, jų formavimo metu rūsys, dėl kurio padalijimo butų savininkams kreipėsi pareiškėjas, dar nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl negalėjo būti dalijamas iki minėtų butų suformavimo. Komisijos sprendime išdėstytą poziciją pareiškėjas laikė diskriminuojančia butų savininkus, kuriems priklausantys butai buvo suformuoti iš bendrojo naudojimo patalpų. Taip pat pažymėjo, jog pateikė tik vieną atidalinimo projektą, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo nuosavybės teisės į ginčo patalpas yra registruotinos.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 28–30, 112) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje yra ne centrinis registratorius (VĮ Registrų centras), o Vilniaus filialas, nes būtent pastarojo sprendimas sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes, tuo tarpu Komisija veikė kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teises negali būti tenkinamas, kadangi VĮ Registrų centras nėra įgaliotas atlikti tokius veiksmus. VĮ Registrų centro nuomone ginčijamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo pateiktas projektas negali būti registruojamas dėl prieštaringumo su kitu pateiktu 2013 m. spalio 25 d. patalpos dalių paskaičiavimo projektu, bei į tai, kad pareiškėjas registro tvarkytojui nepateikė visų gyvenamojo namo butų, patalpų savininkų sutikimo (susitarimo), kad būtų pakeista bendrojo naudojimo patalpos teisinė padėtis ir ši bendrojo naudojimo patalpa, kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, gali būti registruojama Nekilnojamojo turto registre (CK 4.75 str.).

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 68–70) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo reikalavimai dėl nuosavybės teisių įregistravimo yra nepagrįsti, kadangi į pareiškėjo pateiktą projektą įtraukti bendraturčiams priklausantys nekilnojamieji daiktai ir pareiškėjo pateiktas ginčo patalpų dalių paskaičiavimo projektas neatitiko kito bendraturčio S. M. anksčiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikto ginčo patalpų dalių paskaičiavimo projekto, dėl ko negalima daryti vienareikšmės išvados, kuris iš teritoriniam registratoriui pateiktų projektų yra galiojantis. Remdamasis Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktu, nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad patalpoms, kurios suformuotos iš bendrojo naudojimo patalpų (neįrengtos pastogės patalpos) gali CK 4.82 straipsnio 7 dalies pagrindu priklausyti kitos bendrojo naudojimo patalpos (jų dalys). Pažymėjo, jog savo valią dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimo ir įregistravimo atskiru turtiniu vienetu, o taip pat konkrečių nuosavybės dalių nustatymo turi išreikšti visi patalpų savininkai – šiuo atveju pareiškėjas tokio sutikimo nepateikė. Taigi pareiškėjo skundas negali būti patenkintas ne tik dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl minėto savininkų sutikimo nebuvimo. Taip pat pažymėjo, kad atsakovui, kaip Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, nesuteikta kompetencija vertinti neaiškumus bendraturčių materialiniuose teisiniuose santykiuose ir spręsti jų tarpusavio ginčus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 14 d. sprendimu (b. l. 128–132) pareiškėjo V. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – rūsio patalpas, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), kurio VĮ Registrų centro Vilniaus filialas skundžiamu 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. VILRS-2083 netenkino ir atsisakė įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre pagal minėtą pareiškėjo prašymą ir kartu pateiktą ginčo patalpos dalių paskaičiavimo projektą. Pareiškėjui minėtą sprendimą apskundus Komisijai, ši ginčijamu 2014 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. cspr1-247 paliko jį galioti. Skundu teismui pareiškėjas siekia, kad būtų įregistruotos jo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 0,05 kv. m nekilnojamojo daikto – rūsio patalpas, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 33,66 kv. m, pagal 2013 m. spalio 25 d. patalpos dalių paskaičiavimo projektą, atliktą UAB „Korporacija matininkai“. Taip pat, įvertinęs byloje esančią medžiagą bei šalių paaiškinimus, teismas nustatė, jog rengiant rūsio patalpų projektą dėl savininkams tenkančių dalių paskaičiavimo, su projektu nesutiko buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, kuris, pareiškėjo teigimu, pretenduoja į didesnį plotą, negu jam priklausytų pagal turimą nuosavybės plotą (duomenys neskelbtini) name, nes dalis jo buto patalpų patenka į kitą namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), priblokuotą prie (duomenys neskelbtini) namo.

Vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog sprendžiamoje byloje nevertintinas nuosavybės teisių pripažinimo klausimas, o nagrinėjama, ar atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į ginčo patalpas, atsižvelgiant į tai, ar buvo (yra) visos nekilnojamojo registro tvarkymą reguliuojančiuose teisės aktuose numatytos sąlygos, kurioms esant registruojamos atitinkamos daiktinės teisės bei, ar Komisija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarka.

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 20 straipsnio nuostatomis, taip pat CK 4.82 straipsnio dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant CK 4.75 straipsnio nuostatas, ir konstatavo, kad skundžiamame VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendime yra pagrįstai išdėstyta pozicija dėl nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės objektus atsiradimo įsigijus kitą iš bendrosios nuosavybės atidalintą objektą; kad Nekilnojamojo turto registre yra registruojamos patalpos (nekilnojamieji daiktai), jeigu jos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris; taip pat, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos atskiru daiktu, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo, bendrojo naudojimo patalpų įregistravimas atskiru daiktu reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą.

Įvertinęs faktines aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateiktame projekte, pagal kurį jis prašė įregistruoti nuosavybės teises į ginčo patalpas, yra neatitikimų ir nėra duomenų apie bendraturčių sutikimą ir susitarimą dėl šio projekto, pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių projekte nurodytų bendrasavininkių asmenų valią pritarti patalpos dalių paskaičiavimo projektui, nepateikė, todėl pareiškėjo prašymas neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 19 d. prašymą, todėl šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo ir Komisijos sprendimus – nepagrįsti ir netenkintini. Nurodė, kad dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti sprendimą įregistruoti bendrosios dalinės nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – rūsio patalpas, kurių unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. spalio 25 d. patalpos dalių paskaičiavimo projektą, atliktą UAB „Korporacija matininkai“, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 137–140) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei CK 4.75 straipsnio ir 4.82 straipsnio 7 dalies nuostatas, kadangi nekilnojamasis daiktas, į kurio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisę siekia įregistruoti pareiškėjas, esantis (duomenys neskelbtini), jau yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras turtinis vienetas – rūsio patalpos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl patalpos suformavimo kaip atskiro turtinio vieneto.Teismas darė nepagrįstą išvadą, kad savininkui norint įregistruoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje yra reikalingas visų daikto bendrasavininkių sutikimas dėl patalpos dalių paskaičiavimo projekto, kadangi atskiriems savininkams priklausanti dalis nustatoma vadovaujantis įstatymų nuostatomis, o ne bendrasavininkių valios išreiškimo būdu. Mano, kad CK 4.75 straipsnio nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos, nes dalių įregistravimas nėra laikytinas disponavimu bendrąja daline nuosavybe, kadangi daikto teisinė padėtis nėra keičiama. Pažymi, jog nei Vilniaus filialas, nei Komisija nereikalavo iš pareiškėjo pateikti visų bendrasavininkių sutikimą dėl patalpos dalių paskaičiavimo projekto.Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, nepasisakė dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių į bendrojo naudojimo patalpas paskaičiavimo nuo turėto nekilnojamojo daikto, kaip objekto, ploto, kuomet ši teisė įgyvendinama pirmą kartą, taisyklės, kuria vadovavosi Komisija, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą. Šią savo poziciją pareiškėjas grindžia skunde pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 153–155) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

Pareiškėjas apeliaciniame skunde daugiausiai analizuoja CK normas, reglamentuojančias bendraturčių tarpusavio santykius valdant, naudojant ir disponuojant bendrąja jungtine nuosavybe, ir faktines aplinkybes, galinčias būtų civilinė teisės ginčo dalyku, tuo tarpu nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (atsakovas), nei administraciniai teismai civilinių ginčų nesprendžia.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog norint įregistruoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje nėra būtinas visų daikto bendrasavininkių sutikimas dėl patalpos dalių paskaičiavimo, kadangi toks aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-413/2014 pateiktam išaiškinimui.Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių dėl ginčo patalpos dalių paskaičiavimo projekto teisingumo ar neteisingumo. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas sutiko su byloje ginčijamuose sprendimuose išdėstyta pozicija, jog atsižvelgiant į CK 4.82 straipsnio 7 dalies nuostatas, taikant įstatymo nustatytą proporcingumo principą ir rengiant kitų bendrojo naudojimo patalpų dalių paskaičiavimo projektą turi būti įvertintos tų patalpų savininkų dalys, kurie jau yra realizavę šią iš įstatymo kylančią teisę, t. y. kurių patalpos jau yra suformuotos panaudojant bendraturčiui proporcingai priklausančią buvusių bendrojo naudojimo patalpų dalį.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teiktų skirtingų ginčo patalpų dalių paskaičiavimų prieštaringumo bei vieno iš ginčo patalpų bendraturčių nesutikimo su šiais projektais, dėl kurių, net ir panaikinus byloje ginčijamus sprendimus, pareiškėjo reikalavimas įregistruoti nuosavybės teisę negalėtų būti tenkinamas.

Atsiliepimas

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 156–157) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiami tokie pagrindiniai argumentai:

Neginčijamai nustatyta, jog Vilniaus filialui buvo pateikti du tos pačios dienos ir to paties asmens parengti ginčo patalpos paskaičiavimo projektai, kurie iš esmės skiriasi savo turiniu, todėl Vilniaus filialas, nustatęs minėtų dokumentų prieštaringumą ir neturėdamas įgaliojimų spręsti, kuris iš jų yra „tikrasis“, skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.Visų bendraturčių sutikimo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nereikalavo, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014 buvo priimta jau po ginčijamo sprendimo priėmimo.Aiškinant CK 4.82 straipsnio 7 dalies nuostatas pareiškėjo siūlomu būdu, būtų pažeistas proporcingumo principas.Jei dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje būtų nustatytos visų bendraturčių susitarimu, VĮ Registrų centras tokio susitarimo pagrindu registruotų savininkų nustatytas dalis į bendrojo naudojimo patalpą jų nerevizuodamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas V. D. yra 167/10000 dalių negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), daugiabučiame gyvenamajame name, savininkas. Pareiškėjo nuosavybės teisės į dalį neįrengtos pastogės yra įregistruotos 2007 m. spalio 16 d. teismo sprendimo pagrindu (b. l. 82).

Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. gegužės 6 d. yra suformuota nauja negyvenamoji patalpa – rūsio patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 81). Nekilnojamojo turto registre įrašų apie nuosavybės teisę į rūsio patalpas nėra.

2014 m. gegužės 5 d. S. M. (butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių pastate (duomenys neskelbtini), ir pagalbinių patalpų savininkas) kreipėsi į Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į dalį rūsio patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 105). Kartu su prašymu buvo pateiktas Korporacijos Matininkai 2013 m. spalio 25 d. patalpos dalių paskaičiavimo projektas, kuriame siūloma rūsio patalpos (33,66 m²), esančios (duomenys neskelbtini), dalis paskaičiuoti 15 butų (kurių bendras plotas 609,12 m²) savininkams (b. l. 107-108). Pateiktame projekte nurodyta pastaba, kad rūsio dalys neskaičiuojamos buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei J. B., neįrengtos pastogės savininkei J. B. bei neįrengtos pastogės dalies savininkams A. T., I. S., V. D. ir J. B.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu atsisakyta įregistruoti S. M. nuosavybės teises į dalį rūsio patalpų, kadangi projekte ne visiems bendraturčiams paskaičiuotos nuosavybės teise priklausančios bendro naudojimo patalpų (rūsio patalpų) dalys, be to, į projektą įtraukta dalis bendraturčiams priklausančių nekilnojamųjų daiktų, kurie buvo suformuoti iš bendro naudojimo patalpų (neįrengtų pastogių, kt.). Sprendimo priėmimo pagrindu nurodyti CK 4.82 straipsnio 1, 5 dalys, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 29 straipsnis (b. l. 106).

2014 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas V. D. kreipėsi į Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į dalį rūsio patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 105). Kartu su prašymu buvo pateiktas UAB „Korporacija matininkai“ 2013 m. spalio 25 d. patalpos dalių paskaičiavimo projektas, kuriame siūloma rūsio patalpos (33,66 m²), esančios (duomenys neskelbtini), dalis paskaičiuoti 20 (butų ir kitų patalpų) savininkams (kurių bendras plotas 741,69 m²) (b. l. 40-41). Pateiktame projekte nurodyta pastaba, kad į paskaičiavimo projektą yra įtrauktos patalpos, kurios yra sudėtinės vieno buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalys.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu atsisakyta įregistruoti V. D. nuosavybės teisę į dalį rūsio patalpų, kadangi į projektą įtraukti bendraturčiams priklausantys nekilnojamieji daiktai, kurie buvo suformuoti iš bendro naudojimo patalpų (neįrengtų pastogių) (b. l. 7). Sprendime pažymėta, kad apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu. Sprendime taip pat pažymėta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikti du tos pačios datos, bet skirtingo turinio rūsio dalių paskaičiavimo projektai, dėl ko negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl projekto turinio ir nuosavybės teisių įregistravimo. Sprendimo priėmimo pagrindu nurodyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 29 straipsnio 2 ir 7 punktai.

VĮ Registrų centras 2014 m. spalio 20 d. sprendimu paliko galioti Vilniaus filialo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą (b. l. 5-6). Pažymėjo, kad į rūsio dalių paskaičiavimo projektą nepagrįstai įtraukti bendraturčiams priklausantys nekilnojamieji daiktai, kurie buvo suformuoti iš bendro naudojimo patalpų (neįrengtos pastogės patalpos), t. y. gyvenamojo namo nenaudingo ploto. Tenkinant pareiškėjo prašymą būtų pažeista CK 4.82 straipsnio 7 dalies nuostata, kuri numato bendrosios dalinės nuosavybės dalių paskaičiavimo taisyklę į bendrojo naudojimo patalpas nuo turėto nekilnojamojo daikto, kaip objekto, ploto, kuomet ši teisė įgyvendinama pirmą kartą. Rūsio dalių paskaičiavimo projektai yra ruošti to paties asmens, yra tos pačios datos, tačiau savo turiniu iš esmės skiriasi. Pateiktame dokumente nėra nuorodos dėl dokumento taisymo.

V.

Minėti faktiniai duomenys patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui buvo pateikti du skirtingi projektai daugiabučiame gyvenamajame name esančios bendro naudojimo patalpos – rūsio, pasidalinimo tarp daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų.

Tiek pareiškėjas V. D. (neįrengtos pastogės dalies savininkas daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini)), tiek kitas asmuo (butų ir kitų patalpų savininkas daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini)) kreipėsi į Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į dalį bendro naudojimo patalpos – rūsio, šių asmenų projektuose buvo skirtingai paskaičiuotos daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams priklausančios rūsio patalpos dalys.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, nagrinėdamas V. D. prašymą, turėjo pagrindą konstatuoti, kad negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl projekto turinio ir nuosavybės teisių įregistravimo, t. y. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turėjo pagrindą konstatuoti, kad tarp daugiabučio gyvenamojo namo savininkų yra kilęs ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo.

Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.

Pareiškėjo kreipimasis į Vilniaus filialą buvo susijęs būtent su minėtos CK normos įgyvendinimu, pareiškėjas siekė nustatyti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į dalį daugiabučio gyvenamojo namo patalpos, suformuotos iš bendrojo naudojimo patalpų, kuri, pareiškėjo manymu, jam priklausytų pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, tačiau ji nėra konkretizuota, t. y. pareiškėjas siekė įgyvendinti, pareiškėjo manymu, jam priklausančią bendrosios nuosavybės teisę.

Civilinio kodekso 4.75 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: <...> įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre.

Taigi Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas teisėtai atsisakė įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, kai prašymo nagrinėjimo metu nustatė, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą registruoti Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 7 p., 26 str. 3 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju aiškia kliūtimi įregistruoti pareiškėjo daiktines teises registre buvo faktas, kad tarp daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų yra kilęs ginčas dėl bendrosios nuosavybės teisės į namo bendro naudojimo patalpas įgyvendinimo. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, nustatęs, kad yra nesutarimas tarp daugiabučio gyvenamojo namo butų ar kitų patalpų savininkų dėl bendrosios nuosavybės į namo bendro naudojimo patalpas įgyvendinimo, negali tenkinti vieno ar kelių butų ar kitų patalpų savininkų prašymų dėl daiktinių teisių įregistravimo į bendro naudojimo patalpos dalį, nes tai yra priskirta teismo kompetencijai (būtent bendrosios kompetencijos teismo kompetencijai pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl teisės normų, minėtų skundžiamuose sprendimuose – CK 4.82 straipsnio 1 dalies (butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga) ir CK 4.82 straipsnio 7 dalies (buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui), aiškinimo. Konstatavus, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nustatė, jog tarp daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų yra kilęs ginčas dėl bendrosios nuosavybės teisės į namo bendro naudojimo patalpas įgyvendinimo, kuris pagal CK 4.75 straipsnį nagrinėtinas teisme, spręstina, kad viešojo administravimo subjektas konkrečiu atveju negali priimti administracinio sprendimo dėl ginčo esmės, todėl neturi pagrindo ir pasisakyti dėl teisės normų, kurių konkrečiu atveju netaiko. Administracinis teismas, nagrinėjantis ginčą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, pasisako tik dėl tų viešojo administravimo subjekto taikytų normų, kurios turėjo ir galėjo būti taikomos nagrinėjant administracinį ginčą ne teisme.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan