Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-493-485/2015

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00920-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2015 m. birželio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistojo R. G. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl 2015 m. vasario 19 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 str. 2 d. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 222 str. 1 d. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 223 str. 1 d. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d., 2 p., iš dalies sudėtos bausmės, paskirtos pagal BK 223 str. 1d. ir 201 str. 2 d., bei paskirta subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuria apimta bausmė, paskirta už veiką, numatytą BK 222 str. 1 d. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2013 03 29 Kauno apygardos teismo nuosprendį ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 06 22 iki 2011 07 14.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. G. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. UAB „E.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 201 str. 2 d., 222 str. 1 d., 223 str. 1 d., už tai, kad turėdamas tikslą realizuoti, gabeno daugiau kaip penkiasdešimt litrų denatūruoto etilo alkoholio skiedinių (mišinių), o būtent, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir turėdamas teisę atstovauti bendrovę ir priimti sprendimus juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir interesais, disponuodamas bendrovės lėšomis, neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. IX-2052 4 str. 1 d., 17 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 05 26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatytą alkoholio produktų gaminimo, laikymo ir gabenimo tvarką, turėdamas tikslą realizuoti, organizavo daugiau kaip penkiasdešimt litrų denatūruoto etilo alkoholio skiedinių gabenimą ir šiai nusikalstamai veikai įgyvendinti atliko šiuos veiksmus: 2011 m. birželio mėn., tikslus laikas nenustatytas, nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui ekspeditoriui Z. G. automobiliu „VW GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) rajoną, tiksliai nenustatytą vietą, gabenti denatūruotą etilo alkoholį, supilstytą į talpas po 5 litrus, viso 50 vnt. Z. G., vykdydamas R. G. nurodymą ir nežinodamas apie daromą nusikaltimą, neteisėtai gabeno automobilyje pakrautų 245, 18 litrų denatūruoto etilo alkoholio į (duomenys neskelbtini) rajoną, kur R. G. nurodytoje vietoje krovinį turėjo perduoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kuris išimtuose dokumentuose nurodomas kaip „J. G.“, kol 2011 m. birželio 10 d., apie 09 val. 54 min., 13-me kelio (duomenys neskelbtini) kilometre Z. G. vairuojamą automobilį sustabdė policijos pareigūnai ir krovinį sulaikė.

Be to, R. G., dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigose, apgaulingai ir aplaidžiai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko laikotarpiu nuo 2011 01 01 iki 2011 12 31 iš dalies nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžių ir struktūros:

nustatyta, jog R. G. laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-06-23, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigose ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 str. 2 d. reikalavimus būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnį, nustatantį, kad “ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje fiksavo neteisingus duomenis: per laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-06-23 pinigų priėmimui į kasą buvo surašyti kasos pajamų orderiai 285 615,96 litų sumai, o pinigų išmokėjimui iš kasos buvo surašyti kasos išlaidų orderiai 397 046,66 litų sumai, tai yra ne visos pajamos buvo apskaitomos pinigų išmokėjimais, nes iš įmonės kasos išmokėta 5576,52 litų daugiau.

Pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d., nustatančią, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašyti ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 2011 metų balandžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš E. R. už 2 000 litų nupirko automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį naudojo savo veikloje, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje šią ūkinę operaciją įformino tik 2011-06-15, įvertinus automobilį „VW Golf“ tik 100 litų.

R. G., būdamas anksčiau nurodytos įmonės direktoriumi ir atsakingu už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą laikotarpyje nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, nes neišsaugojo UAB “(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų, o būtent: finansinių ataskaitų rinkinio ir visų sąskaitų apskaitos registrų bei visų sąskaitų, t.y. turto (ilgalaikio ir trumpalaikio), nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitos, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų ir finansinių ataskaitų rinkinio, taip pat inventorizacijos aprašų. Nesilaikydamas įstatymų ir norminių aktų reikalavimų, aplaidžiai tvarkydamas šios bendrovės buhalterinę apskaitą, pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str. reikalavimus, kad: „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, ir to paties įstatymo 6 str. 2 d. reikalavimą, kad: “į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, ir to paties įstatymo 16 str. reikalavimą, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius, apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine arba kita tvarka bei apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo, apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis, apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai privalo būti susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius. R. G. kaip įmonės vadovas ir atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeidė ir to paties įstatymo 12 str. 4 d., kur nustatyta, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti.“, pažeidė to paties įstatymo 17 str. reikalavimus, kad „Finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.“. Be to, R. G. pažeidė 2003-11-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1407 “Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ 89 p. reikalavimą, kad „Metinių finansinių ataskaitų rinkinys, taip pat ir metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinys Registro tvarkytojui turi būti pateiktas per 30 dienų nuo momento, kai patvirtinamas įstatymų ir juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenumato kitaip“. Be to, R. G. pažeidė 2000 m. liepos 13 d. LR akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 20 str. 9 d. reikalavimą, kad „Visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį“ ir šio įstatymo 24 str. 1 d. reikalavimą, kad „Eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos.“ Taip pat, R. G. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 7 str. reikalavimą, kad „Įmonės veikla tvarkant apskaitą suskirstoma į finansinius metus arba kitos trukmės ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaromos finansinės ataskaitos.“, bei to paties įstatymo 15 str. 1 d. reikalavimą, kad „Metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams“, bei 15 str. 12 d. reikalavimą, kad „Finansines ataskaitas įmonės sudaro pagal ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos duomenis“, bei įstatymo 15 str. 9 d. reikalavimą, kad “ Iki finansinių ataskaitų sudarymo į įmonės apskaitą turi būti įtrauktos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai“, 15 str. 10 d. reikalavimą, kad „apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Inventorizacijos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Be to, R. G. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (Žin., 2000, Nr. 15-398) 10 punktą, kuris nustato, kad „Atskaitingas asmuo, gavęs iš fizinių asmenų arba ūkio subjektų pinigus už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas, avansą arba kitas pinigų įplaukas, išduoda Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 (Žin., 2002, Nr. 82-3522; 2005, Nr. 97-3654), nurodytą apskaitos dokumentą (kasos aparato kvitą, pinigų priėmimo kvitą arba kita). Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antrasis egzempliorius arba jo kvitas. Pinigų sumokėjimo tvarką ir terminus, kurie negali būti ilgesni kaip vienas mėnuo, atskaitingam asmeniui nustato vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir patvirtina ūkio subjekto vadovas“. Nesilaikydamas šio kasos taisyklių punkto, R. G. laikotarpiu nuo 2011-10-28 iki 2012-01-30 į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą įnešė pinigus, nesant pinigų gavimą iš vienkartinių pirkėjų patvirtinančių dokumentų (pinigų priėmimo kvito, kasos aparato kvito), todėl negalima nustatyti už kokias prekes ir iš kokių prekių pirkėjų buvo gauti pinigai, kurie įnešti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą pagal kasos pajamų orderius Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, R. G. neišsaugojo UAB “(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ formamido, įsigyto iš UAB „E." pagal 2011-11-08 UAB „E.“ PVM sąskaitą-faktūrą Serija EKS Nr. (duomenys neskelbtini), realizavimą ar kitą panaudojimą. Dėl šių R. G. padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31 nėra galimybės nustatyti UAB “(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31.

R. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 str. 2 d., būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 19 straipsnio “Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų ir finansinės atskaitomybės saugojimo tvarka” 1 dalį, nustatančią, kad ”apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą” ir 2 dalį, nustatančią, kad “patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų”, įsakymu nenustatė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė 2011-01-20 kasos pajamų orderio Nr. 40, patvirtinančio 35 357,40 litų apmokėjimą iš užsienio įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pagal PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini), dėl ko laikotarpiu 2011-01-01 iki 2011-06-23 iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžių ir struktūros, dėl ko aplaidžiai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą.

Be to, R. G. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d. padarymo, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t.y. kad jis, būdamas UAB “(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, žinodamas sunkią savo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, panaudodamas apgaulę, tikslu įgyti savo naudai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu perkamas prekes, ir, žinodamas, kad už jas UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalės atsiskaityti, 2011-10-19 (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu su UAB „E.“ pasirašė Prekių tiekimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu iš UAB „E.“ įgijo 2 990 kg. formamido, už kurį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos sumokėjo tik avansą – 7 091,08 litus. Minėto formamido neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansą ir taip apgaule savo naudai įgijo UAB „E.“ priklausantį formamidą, kainuojantį 35 455,42 litus, sumokėdamas avansą 7 091,08 Lt, o likusių pinigų nesumokėjo, padarydamas UAB „E.“ 28 364,34 litų turtinę žalą.

Apeliantas skunde pažymi, kad dėl automobilio pirkimo iš E. R. ir šios ūkinės operacijos įforminimo įmonės buhalterinėje apskaitoje, nesuprantama, kodėl E. R. laisva valia pasirašinėjo ant, jos teigimu, neva suklastotų dokumentų ir nesikreipė į teisėsaugą ir kodėl tik praėjus metams po sandorio nusprendė duoti parodymus apie neva padarytą nusikaltimą. Pažymėtina, kad apeliantui, kaip įmonės vadovui būtų buvę naudinga nurodyti, kad automobilį jis įsigijo už 2000 litų, nors iš tiesų sumokėjo pardavėjui tik 100 litų, tačiau pagal priimtą nuosprendį akivaizdu, kad nauda iš šio sandorio yra E. R., kaip asmeniui pardavinėjančiam automobilius, kadangi ji išvengia prievolės mokėti 15 proc. pajamų mokestį. Be to, teismas turėjo kritiškai vertinti ir liudytojos S. M. parodymus, kadangi ji yra E. R. dukra.

Apeliantas nurodo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma vyr. buhalterės ir administratorės, t.y. asmenų, turinčių tam tinkamą išsilavinimą. Dalį darbų buvo pavesta atlikti pagal sutartį „SDG“ kompanijai, vyko aktyvus bendradarbiavimas su VMI. Įmonės buhalterinei apskaitai tvarkyti buvo naudojama buhalterinė programa. Pažymėtina, kad įmonėje nuolatos vyko patikrinimai, pastoviai buvo išsivežami ir tikrinami dokumentai įvairiose institucijose. Nesuprantama, kodėl jis kaip įmonės direktorius, ar buhalterė turėjo daryti buhalterinėje apskaitoje neatitikimus ir kam tai buvo naudinga. Be to, neatmetama galimybė, kad tiesiog dalis dokumentų pasimetė keliaujant per įvairias institucijas.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas už dėl išsiblaškymo padarytą klaidą važtaraštyje nenurodžius tikslaus gavėjo adreso, turėjo skirti baudą, bet ne realią laisvės atėmimo bausmę. R. G. taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai teigia, kad Kasos pajamų orderiuose Nr. (duomensys neskelbtini) atitinkamose grafose nėra nurodytos tikslios pinigų sumos ir už ką jos mokamos, taip pažeidžiant Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė švelninti bausmę, prokurorė prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Apygardos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apibrėžtų apeliacinio proceso ribų, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistajam R. G. pritaikyta tinkamai. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Kaip matyti iš apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo, nuteistasis kelia bausmės individualizavimo klausimą, todėl aukštesnysis teismas patikriną tą nuosprendžio dalį, dėl kurios yra paduotas apeliacinis skundas, o dėl nuosprendžio motyvų, susijusių su E. G. nuteisimu pagal BK 201 str. 2 d., 222 str. 1 d. ir 223 str. 1 d. plačiau nepasisako ir jų nevertina.

Kolegija pažymi, kad BK 41 str. nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 str. nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006). Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino R. G. bausmių individualizavimui aktualias aplinkybes ir jam paskyrė teisingas bausmes.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo nuomone, R. G. atveju tokia situacija nėra susidariusi.

Apylinkės teismas teisingai nurodė, kad R. G. yra recidyvistas, kadangi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui už tyčinių nusikaltimų padarymą. Tuo tarpu jei asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, laikytina nusikaltimų recidyvu (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo R. G. nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK 201 str. 2 d., 222 str. 1 d. ir 223 str. 1 d. Už padarytus nusikaltimus numatančių straipsnių sankcijose, be kitų alternatyvių bausmės rūšių numatyta ir laisvės atėmimo bausmė iki 4 metų.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. G. teistas jau šešis kartus, tame tarpe ir už BK 201 str. 2 d. ir 222 str. 1 d., jam ne kartą jau buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, dirbantis, šeimos nesukūręs. Visos šios aplinkybės rodo didesnį R. G. pavojingumą visuomenei, apibūdina jį kaip asmenį, ignoruojantį visuotinai priimtinas ir teisės aktais įtvirtintas bendro gyvenimo elgesio taisykles, kaip asmenį, linkusį pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikaltimus. Ankstesnės bausmės, taip pat ir susijusios su laisvės atėmimu, nebuvo efektyvios ir nebuvo pakankamos užtikrinti bausmės tikslus, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai parinko bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Teismas taip pat įvertino tai, kad nuteistasis padarė vieną neatsargų bei du tyčinius nesunkų ir apysunkį nusikaltimus, veikos yra baigtos, padarytos tiesiogine tyčia, neišnykus teistumui, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis po paskutinio nuteisimo, mokėsi, dirbo, sukūrė šeimą, turi du nepilnamečius vaikus, ne kartą, kaip verslininkas rėmė visuomeninius renginius, nesudaro pagrindo paskirtą bausmę švelninti. Tokiais argumentais nuteistasis tik siekia sušvelninti savo padėtį ir išvengti griežtos bausmės.

Dėl apelianto skundo argumento, kad jis skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas pagal BK 201 str. 2 d., kaip įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius už vieną nusikalstamą veiką, kurios padarymo data 2011-06-10. 2013-03-29 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-97-478/2013, jis kaip įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, nuteistas pagal BK 201 str. 2 d. ir 199² str. 1 d. už įmonės nusikalstamas veikas laikotarpiu nuo 2011-03-15 iki 2011-06-22. Taigi, apeliantas mano, kad už tą pačią nusikalstamą veiką yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn antrą kartą. Tačiau teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi visus baudžiamojo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėtus įrodymus, konstatuoja, kad tokia apelianto pozicija nagrinėjamu atveju yra nepagrįsta. R. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už vieną daugiau kaip penkiasdešimties litrų denatūruoto alkoholio skiedinių gabenimo, turint tikslą realizuoti, epizodą (2011-06-10), kuris nebuvo įtrauktas į kaltinimą pagal kurį 2013-03-29 apygardos teismas priėmė nuosprendį, t. y. R. G. nebuvo inkriminuojamas. Non bis in idem principo prasme nagrinėjamos baudžiamosios bylos procesas vertintinas ne kaip pakartotinis, o kaip procesas dėl analogiško, bet ne to paties jo elgesio (teisiškai reikšmingų faktų). Priešingas aiškinimas užkirstų kelią tinkamai įgyvendinti baudžiamąją atsakomybę dėl visų kaltininko R. G. padarytų veiksmų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš esmės nuteistasis subjektyviai vertina ir interpretuoja surinktus įrodymus, tuo tarpu įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl byloje esančių įrodymų teismui nėra privalomos. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip kaip to norėjo nuteistasis R. G., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas ar jo išvados yra neteisingos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas R. G. kaltu, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuota, kad nuteistajam R. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, ji proporcinga nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, ir todėl yra tinkamai individualizuota. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam R. G. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad R. G. paskirtas gynėjas advokatas Eugenijus Senovaitis ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 46,32 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. G. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo R. G. nepriteisti.