- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-09
- Bylos Nr.
- 2S-951-232/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40756-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal M. K. ir A. P. D. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl teisinių nuomos santykių pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti rašytinę nuomos sutartį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė.
I. M. K. ir A. P. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl teisinių nuomos santykių pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti rašytinę nuomos sutartį. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti A. P. D. ir M. K. iškeldinimo iš buto adresu: Pylimo g., Vilniuje, procesą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Nurodė, kad 2014-01-15 yra numatytas jų iškeldinimas iš buto Pylimo g. 61-42, Vilniuje ir, kad tai skubotas ir neteisėtas veiksmas ieškovės M. K. atžvilgiu, kadangi jos gyvenamoji vieta šiuo adresu yra nustatyta teismo nutartimi, kuri galioja iki jos globotiniui A. P. D. sukaks 24 metai, jeigu jis mokosi. Šiuo metu A. P. D. yra moksleivis, vienuoliktokas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartimi ieškovų M. K. ir A. P. D. prašymą tenkino. Sustabdė M. K. ir A. P. D. iškeldinimą iš buto adresu: Pylimo g., Vilniuje, pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-29 vykdomąjį raštą Nr. 2-1411-590/2011 iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.
Teismas konstatavo, kad ieškinio patenkinimo atveju išnyktų teisinis ieškovų iškeldinimo iš buto Pylimo g., Vilniuje, pagrindas. Atlikus ieškovų iškeldinimą iki galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas, nes tikėtina, kad atsakovas butą suteiktų naudotis kitiems asmenims, o ieškovai turėtų ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-15 nutartį ir leisti ją vykdyti skubiai; netenkinus pirmojo reikalavimo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-15 nutartį ir atmesti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškovai neįvykdė civilinio proceso kodekso nurodytos pareigos ir tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, todėl taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo. Pažymėjo, jog teismas skundžiamoje nutartyje net nevertino ieškino tikėtino pagrįstumo, taip pažeisdamas galiojančios CPK redakcijos 144 str. 1 d. Pažymėjo ir tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuomos sutarties sudarymo, tačiau nuomos teisiniai santykiai yra pasibaigę, tai liudija Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-02-07 įsiteisėjęs sprendimas. Todėl akivaizdu, kad ieškovų ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Nurodė, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, nes teismo sprendimo vykdymas buvo atidėtas iki ieškovo A.P. D. pilnametystės. Tik dėl šios priežasties ieškovas ir toliau gyveno ginčo patalpoje. 2013-09-02 A.P. D. tapo pilnamečiu. Ieškovai turi galimybę gauti socialinį būstą tik kreipdamiesi bendra, įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau nei ieškovė M. K., nei A.P. D. nėra pakankamai rūpestingi, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nepateikia prašymo socialiniam būstui gauti. Be to 2013-09-02 A.P. D. tapo pilnamečiu, todėl nuolatinė rūpyba pasibaigė ieškovui suėjus 18 metų. Atsižvelgiant į tai, ieškovė M. K. net neturi reikalavimo teisės šioje byloje, todėl ieškinys turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme, bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Šiuo atveju byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės - sustabdė ieškovų M. K. ir A. P. D. iškeldinimą iš buto adresu: Pylimo g., Vilniuje, pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-29 vykdomąjį raštą Nr. 2-1411-590/2011 iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t.y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Atsakovas atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentu, jog ieškovai neįvykdė civilinio proceso kodekso nurodytos pareigos ir tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, ieškovų ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas, todėl taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tiriami ir vertinami tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas privalo taip pat vadovautis teisingumo, proporcingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Šiuo nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl išskirtinio pobūdžio nuomos sutarties – socialinio būsto nuomos, todėl tokiu atveju teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą taip pat turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo. Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškinys argumentuojamas tuo, jog teisiniai nuomos santykiai tarp ieškovo A.P. D. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nėra nutraukti, o A.P. D. iškeldinimo pagrindas yra išnykęs. Ieškiniu prašoma pripažinti susiklosčiusių teisinių nuomos santykių tarp ieškovo A.P. D. ir atsakovo tęstinumą, įpareigoti atsakovą su ieškove M. K., kuri kaip nurodyta ieškinyje yra ieškovo globėja, pasirašyti neterminuotą nuomos sutartį dėl buto, esančio Pylimo g., Vilniaus m. Minėta, jog atsakovo argumentai dėl ieškinio reikalavimų ydingumo ir faktinio pagrindo nepagrįstumo, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 144 str. 1 d. ir 178 str.). Todėl apeliacinio teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – iškeldinimo sustabdytas, šių aplinkybių kontekste, kai ieškovas yra socialiai pažeidžiamas asmuo, o ginčas kilęs dėl išskirtinio pobūdžio nuomos sutarties (socialinio būsto nuomos) iš esmės dar nėra išnagrinėtas, neįvertinti ieškinio teisiniai argumentai, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumas ir teisėtumas bei paties atsakovo atsikirtimai, nepažeidžia ir neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo principams.
Paminėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų ieškovui, priėmus jo naudai teismo sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus įvykdytas, nepriklausomai nuo galimai pasikeisiančios situacijos. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas orientuotas užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą. Minėta, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tikėtina grėsmė, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atlikus ieškovų iškeldinimą iki galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įsiteisėjimo, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas, nes tikėtina, kad atsakovas butą suteiktų naudotis kitiems asmenims, o ieškovai turėtų ieškoti kitos gyvenamosios vietos.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti remiantis atskirojo skundo motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.