Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Č., nuteistojo atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės D. Č. bei nuteistojo gynėjo advokato Vytauto Zabielos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo K. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą – 10 metų;

pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – 5 metams;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – 4 metams;

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 metų, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Iš K. Č., o jam neturint savarankiškų lėšų, – subsidiariai iš jo tėvų A. Č. ir D. Č. kaip solidarių skolininkų priteista: A. N. – 19 798,51 Lt turtinei ir 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; A. N. – 80 000 Lt, A. N. – 50 000 Lt, L. K. (turi būti K.) – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš K. Č., o jam neturint savarankiškų lėšų, – subsidiariai iš jo tėvų A. Č. ir D. Č. kaip solidarių skolininkų išieškota A. N. 7 000 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 15 d. 22 val. iki 2011 m. sausio 16 d. 0.30 val. miško masyve (duomenys neskelbtini) namo, žinodamas, jog J. N., gim. 1997 m. kovo 18 d., yra mažametė, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, tyčia ranka sudavė jai vieną smūgį į galvos smilkinio sritį, padarydamas difuzinę kraujosruvą kairiame smilkininiame raumenyje ir galimai nagais penkiais poveikiais – daugybinius odos įdrėskimus veide, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, jėga pargriovė J. N. ant žemės, tyčia rankomis spaudė nukentėjusiosios kaklą, taip ją dusindamas, ir, palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, pasinaudodamas mažametės bejėgiška būkle, pastarajai esant be sąmonės, numovęs jos kelnes ir kelnaites, kišo savo varpą nukentėjusiajai į makštį, pirštą ir varpą į analinę angą. Taip jis tenkino savo lytinę aistrą natūraliu, analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš jos valią. Tokiu būdu K. Č. padarė J. N. odos įtrūkimus su kraujosruvomis išoriniuose lytiniuose organuose, tiesiosios žarnos gleivinės nubrozdinimą su įdrėskimu, o spausdamas kaklą – poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimą kakle, kraujosruvas kaklo giliuosiuose raumenyse, gausias taškines kraujosruvas veide, akių junginėse, širdies ir plaučių paviršiuose, kraujosruvas apie paliežuvio kaulo dešinį ragą ir kairę miego arteriją, tai komplikavosi skystu krauju širdies ertmėse, galvos smegenų pabrinkimu, vidaus organų pilnakraujyste. Dėl to po J. N. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nuo uždusimo, suspaudus kaklą, nukentėjusioji mirė. Taip tyčia nužudė mažametę J. N.

Iš karto po to K. Č. matydamas, kad nukentėjusioji guli be gyvybės ženklų, slapta pagrobė J. N. priklausantį turtą: 60 Lt vertės rankinę, 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 7100S-2“ su jame buvusia 5 Lt vertės SIM kortele, 180 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6555“ su jame buvusia 5 Lt vertės SIM kortele, 5 Lt vertės pakabuką su dėžute, 10 Lt vertės apatines kelnaites, 51 Lt vertės piniginę su joje esančiais 34,46 Lt, 1 Lt vertės veidrodėlį, 10 Lt vertės pirštines, 15 Lt vertės dantų šepetėlį, 3 Lt vertės šukas, 300 Lt vertės akinius, 15 Lt vertės akinių dėžutę, iš viso pagrobė nukentėjusiosios turto už 844,46 litų.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų A. N. ir L. K. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestini, nes jų santykiai su nukentėjusiąja nebuvo geri, kartu su ja negyveno, dažnai nebendravo.

Nuteistojo K. Č. bei jo atstovės pagal įstatymą D. Č. ir gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliantai ginčija tik mažametės išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, bausmę bei nukentėjusiesiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, K. Č. kaltė išžaginus ir seksualiai prievartavus mažametę J. N. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl šių veikų pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamas bausmes. Tačiau teismas neteisingai nustatė nukentėjusiesiems L. K. ir A. N. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl atsisakymo skirti ekspertizę

Nuteistojo K. Č. atstovė pagal įstatymą ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, esančių ekspertizės aktuose ir konsultacinėje išvadoje, todėl būtina skirti naują teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę.

Šis skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ikiteisminio tyrimo metu K. Č. paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė, kad būtų pašalintos abejonės, ar darydamas nusikaltimą jis galėjo teisingai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Padarius šią ekspertizę, ekspertizės akte Nr. 103MS-29 nurodyta, jog tyrimo metu K. Č. konstatuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, tačiau jis netrukdė ir netrukdo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. K. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, fiziologinio, patologinio afektų ar tokios emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. Ekspertinio tyrimo metu jis taip pat nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, jam nereikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas (3 t., 127–141 b. l.).

Ši ekspertizė paskirta ir padaryta pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje. Padarius ekspertizę, gauta naujų duomenų dėl nusikaltimo aplinkybių, įtariamasis pradėjo kelti įvairias versijas, kurias vėliau paneigė. Įtariamojo K. Č. elgesys (nuolatinis parodymų keitimas, parodymų pateikimas ir tuoj pat jų atsisakymas, laiškų rašymas, savęs žalojimas įkalinimo įstaigoje ir pan.) sukėlė abejonių dėl jo psichikos būsenos. Siekiant geriau įvertinti įtariamojo K. Č. psichikos būklę, paskirta stacionari teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-57 nurodyta, kad K. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, galėjo suvokti reikšmingas bylai aplinkybes. Ekspertinio tyrimo metu jis taip pat nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, jam konstatuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. K. Č. nusikaltimo padarymo metu nebuvo nei fiziologinio afekto, nei kitokios emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (3 t., 176–191 b. l.).

Nesutikdamas su ekspertizės akte Nr. 75U-I-57 konstatuota K. Č. psichikos sveikatos būkle, nuteistojo gynėjas pirmosios instancijos teismui pateikė A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos–psichiatrijos specialistų konsultacinę išvadą Nr. A-KI-197-53, kurioje nurodyta, jog K. Č. serga lėtine psichikos liga – aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, kuris išsivystė ankstyvame vaiko raidos etape. K. Č. kaip vaiko psichinės būklės pakitimai bei sutrikimai galėjo turėti įtakos jo veiksmams nusikaltimo padarymo metu. Tuo metu K. Č. galėjo nesuvokti arba nepilnai suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (7 t., 63–99 b. l.).

Kaip pagrindinį įrodymų šaltinį, pagrindžiantį šios konsultacinės išvados Nr. A-KI-197-53 teisingumą, apeliantai nurodo faktą, kad K. Č. 2008 metais gydytas Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filiale Vaiko raidos centre, jam diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. Tačiau iš aptarto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-57 tiriamosios dalies turinio matyti, jog teismo ekspertams šie duomenys buvo žinomi, darydami ekspertizę jie juos įvertino.

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti aptariamuose dokumentuose esančius skirtumus, apklausė teismo ekspertę R. D. ir specialistą D. Stasiūną. Specialistas pripažino, kad savo išvadą padarė, remdamasis advokato pateikta medžiaga, teismo medicinos ekspertizės aktas buvo pateiktas jau po išvados formavimo, atlikdamas tyrimą su K. Č. nebendravo.

Teismo ekspertei ir specialistui davus paaiškinimus, pirmosios instancijos teisme pašalintos visos abejonės dėl K. Č. psichikos būklės, todėl teismas pagrįstai atmetė nuteistojo K. Č., jo gynėjo ir atstovės pagal įstatymą prašymą paskirti pakartotinę teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę.

Apeliantai skunde nurodo, jog konsultacinėje išvadoje konstatuota, kad K. Č. asmenybei būdingas melavimas yra vienas iš lėtinio psichikos sutrikimo simptomų.

Šį konsultacinės išvados teiginį paneigia Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus viršininko, teismo psichiatro eksperto A. Galinio raštiškas paaiškinimas, jog melavimas nėra jokio psichikos sutrikimo simptomas, tai yra bendražmogiška savybė; melavimas negali daryti įtakos jokiai ekspertinei išvadai (7 t., 155 b. l.).

Nepagrįstas atstovės pagal įstatymą ir gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jų prašymą į teismo posėdį kviesti specialistą B. B., nes iš teisiamojo posėdžio protokolo (8 t., 39–119 b. l.) turinio matyti, jog toks prašymas nebuvo pateiktas nei skunde nurodytu, nei kitu metu. Šį prašymą apeliantai pateikė apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija atmetė prašymą į teismo posėdį kviesti specialistą B. B., kadangi netikslinga kviesti specialistą pasisakyti dėl tyrimų, kurių jis nėra daręs.

Įvertinusi ekspertizės aktus ir konsultacinę išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti ambulatorinės ir stacionarios kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių duomenimis. Komisijų surašyti aktai yra išsamūs, pagrįsti, objektyviai atspindintys K. Č. psichikos sveikatos būklę, todėl nėra motyvų jais abejoti ir teisinio pagrindo skirti naują ekspertizę vien todėl, jog ankstesnių ekspertizių išvados yra nepalankios nuteistajam.

Dėl mažametės išžaginimo ir seksualinio prievartavimo

Nuteistasis K. Č. neigia žaginęs ir seksualiai prievartavęs mažametę J. N., tačiau jo kaltę įrodo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetas.

Teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė nuteistojo K. Č. parodymus, išanalizavo rašytinius įrodymus, todėl šioje nutartyje jie nekartojami ir aptariami tik tiek, kiek reikia atsakyti į apeliacinių skundų argumentus.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, kad K. Č. ne visada neigė savo kaltę dėl nusikalstamo elgesio su nukentėjusiąja J. N..

Apklaustas tuoj po įvykio ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis pripažino nurengęs nukentėjusiąją, savo varpa braukęs per jos lytinius organus, į makštį kišęs pirštą (2 t., 144–146, 149–150, 154–157 b. l.). Analogiškas aplinkybes nuteistasis išdėstė rašydamas nuoširdų prisipažinimą (2 t., 161 b. l.).

Vėliau K. Č. pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti pats J. N. neprievartavęs, tai daręs vaikinas vardu Edgaras ir jo draugas (2 t., 168–172, 177–178 b. l.). Dar vėliau jis pakeitė savo parodymus ir vėl ėmė teigti įvykio metu buvęs vienas (2 t., 189–191, 195–197 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme pradžioje jis bandė viską neigti, ankstesnį prisipažinimą motyvuodamas pareigūnų darytu psichologiniu spaudimu, tačiau, teismui nuosekliai ištyrus visus įrodymus, jis sugrįžo prie ikiteisminio tyrimo metu duotų pirminių savo parodymų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo pirminiais nuteistojo K. Č. parodymais ir nuosprendyje jais kaip įrodymų šaltiniu rėmėsi. Tiesa, teismas rėmėsi tik ta parodymų dalimi, kuri neprieštaravo objektyviems bylos duomenims, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolui, specialistų išvadoms, specialistų paaiškinimams. Šie įrodymai aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl išsamiai nekartojami.

Apeliantai K. Č. nekaltumą motyvuoja tuo, jog specialistų išvadų Nr. S 29/11 (01) ir Nr. S 35/11 (01) duomenys patvirtina, kad nusikalstamus veiksmus prieš J. N. galimai atliko kiti asmenys.

Specialisto išvadoje Nr. S 35/11 (01) nurodyta, jog tampone su J. N. makšties turiniu nustatytas J. N. DNR profilis bei mišrus galimai K. Č. ir vyriškos lyties asmens, kurio genotipas nustatytas ant J. N. džinsinių kelnių, DNR profilis pagal Y chromosomą; tampone su J. N. tiesiosios žarnos turiniu nustatytas J. N. DNR profilis bei vyriškos lyties asmens haplotipas, kuris nepriklauso K. Č. ir vyriškos lyties asmeniui, kurio genotipas nustatytas ant J. N. džinsinių kelnių (4 t., 160–161 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme teismo medicinos ekspertas J. Rybalka negalėjo tiksliai paaiškinti, kaip ant J. N. tiesiosios žarnos turinio galėjo atsirasti kito asmens haplotipas, tačiau neatmetė galimybės, kad tai nuo medžiagos užteršimo.

Ginčijamos specialisto išvados Nr. S 29/11 (01) 4 punkte nurodyta, jog ant J. N. džinsinių kelnių rastas žmogaus kraujas ir sperminio skysčio pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, nustatytas mišrus J. N. bei vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris nepriklauso K. Č. (4 t., 153–157 b. l.).

Atkreipiamas apeliantų dėmesys, kad nuteistojo kaltė grindžiama ne vien apeliantų cituojamais aptariamų specialistų išvadų punktų duomenimis, bet ir kitais tose pačiose išvadose nurodytais duomenimis – ant K. Č. džemperio rastas J. N. kraujas, ant J. N. džinsinių kelnių ir kelnaičių – K. Č. DNR profilis, ant jos dešinio aulinio bato – K. Č. sperma.

Taigi specialistų išvadų duomenys patvirtina pirminius nuteistojo K. Č. parodymus įvykio vietoje jį buvus vieną ir padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos visos nuteistojo keliamos versijos, iš jų ir nuteistojo atstovės pagal įstatymą bei jo gynėjo apeliaciniame skunde keliama versija, jog mažametę žagino ir seksualiai prievartavo Edgaras bei jo draugas, tačiau nė viena versija nepasitvirtino.

Taigi visos pirmosios instancijos teismo nustatytos ir aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, įrodančią, jog K. Č. tenkino savo lytinę aistrą natūraliu, analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios valią bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle.

Atsižvelgus į nukentėjusiosios amžių, kurį nuteistasis žinojo, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį kaip mažamečio asmens išžaginimas bei seksualinis prievartavimas.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, teismas atsižvelgė, kad K. Č. nusikalto būdamas nepilnametis, ir bausmes už konkrečias veikas skyrė, vadovaudamasis ne tik bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bet ir Baudžiamojo kodekso XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

Teismas atsižvelgė, jog K. Č. padarė vieną nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir tris labai sunkius (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus. Jo nusikalstami veiksmai sukėlė neatitaisomus padarinius – jauno žmogaus mirtį. Nusikaltimai padaryti tyčia, yra baigti, iš anksto sumanyti ir apgalvoti.

Teismas įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, nusikaltimų padarymo metu buvo nepilnametis, Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi nuo 2003 m. gruodžio 15 d. iki 2007 m. lapkričio 9 d., direktorės ir psichologės charakterizuojamas kaip labai judrus, priekabus, agresyvus, grubus, trukdantis ugdymo procesui mokinys (3 t., 101 b. l.).

Iš VĮ ,,Šaltinėlio“ privačios mokyklos direktoriaus pateiktos charakteristikos matyti, kad K. Č. šioje mokykloje mokėsi nuo 2007 m. rudens ir 2010 metais baigė septynias klases. Mokslai sekėsi patenkinamai, mokyklos bendruomenės gyvenime nebuvo aktyvus (3 t., 103 b. l.).

Priešingai, nei teigiama atstovės pagal įstatymą ir gynėjo apeliaciniame skunde, teismas atsižvelgė į K. Č. motinos pastangas sudaryti vaikui kuo palankesnes gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nors nuteistasis to ir nevertino.

D. Č. apeliaciniame skunde nepagrįstai kaltina mokymo įstaigas, neva nesuteikusias jai reikiamos pagalbos. Iš bylos duomenų matyti, jog visų mokyklų, kuriose mokėsi nuteistasis, pedagogai geranoriškai bendradarbiavo su motina, stengėsi ieškoti būdų, kaip pagerinti K. Č. elgesį ir mokymąsi. Tai, kad socialinė pedagogė neva atkalbėjo D. Č. perkelti sūnų į socializacijos centrą (tokių duomenų byloje nėra), neduoda pagrindo teigti, jog dėl to buvo neužkirstas kelias nusikaltimui.

Teismas nenustatė nei K. Č. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Nuteistojo atstovė pagal įstatymą ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad K. Č. pripažino kaltę dėl J. N. nužudymo ir nuoširdžiai gailisi.

Bylos duomenys to nepatvirtina.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistojo prisipažinimo kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, motyvavo, jog nors K. Č. prisipažino užsmaugęs J. N., tačiau tai padarė įrodymų verčiamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada.

Beje, iš teismo psichiatrų, psichologų surašytų ekspertizės aktų turinio matyti, kad K. Č. dėl nustatytų padarinių nesigaili. Jis apgailestauja tik dėl savo paties situacijos, paaiškėjus jo nusikalstamiems veiksmams.

Dėl to teismas pagrįstai nenustatė K. Č. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi.

Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo atstovės pagal įstatymą ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neįvertino, jog K. Č. inkriminuotus nusikaltimus darė ir kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad darant aptariamus nusikaltimus dalyvavo kiti asmenys.

Nuteistojo K. Č. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tėvus, giminaičius, nėra pakankamas argumentas švelninti bausmę.

Teismas tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę bei BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Už mažametės nužudymą K. Č. paskirta maksimali leistina nepilnamečiui bausmė, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo padarymo aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, negali būti laikoma per griežta. Už kitus nusikaltimus teismas nuteistajam paskyrė bausmes, artimas nepilnamečiui skaičiuotinam sankcijų vidurkiui.

Paskirta galutinė subendrinta bausmė neprieštarauja BK 90 straipsnio 5 dalies reikalavimui, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų. Dėl to apeliacinių skundų teiginiai dėl K. Č. paskirtos pernelyg griežtos bausmės yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nuteisto nepilnamečio socialinė branda atitinka jo amžių. Jau minėtame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-57 konstatuojama, kad nusikaltimo padarymo metu K. Č. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jis nusikalto būdamas 15 metų, o už nužudymą, išžaginimą, seksualinį prievartavimą ir vagystę asmuo atsako nuo 14 metų amžiaus. Taigi K. Č. veiksmus sąlygojo jo sąmoningas pasirinkimas elgtis nusikalstamai.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną veiką atskirai ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apeliantai skunduose nurodo, jog nustatydamas neturtinę žalą nukentėjusiesiems, teismas nepakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir priteisė per dideles pinigų sumas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu apeliacinių skundų argumentu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis bei kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nuteistojo K. Č. padaryto nusikaltimo pasekmės yra sunkios, nesugrąžinamos, o nukentėjusieji A. N. ir A. N. dėl dukros, L. K. ir A. N. dėl sesers mirties patyrė dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus, kurie turi būti atlyginti.

J. N. tėvams priteistas neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgus į tėvų skausmą netekus vaiko, negali būti laikomas per didelis. Jis neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai. Tačiau teismas nepakankamai atskleidė brolio ir sesers ryšį su nužudyta seserimi, neįvertino nukentėjusiosios elgesio, nepakankamai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, priteisiant žalos atlyginimą kitiems šeimos nariams.

Nukentėjusieji L. K. ir A. N. yra suaugę. L. K. antrus metus mokėsi Klaipėdoje, tačiau iki tol gyveno kartu su seserimi, kartu leisdavo laiką, buvo artimos. A. N. niekada negyveno kartu su nužudyta seserimi, jie yra skirtingų motinų vaikai, tarp jų 12 metų amžiaus skirtumas, tiesiogiai bendravo periodiškai. Dėl to negalima teigti, jog brolio ir sesers emocinis ryšys su nužudytąja buvo vienodas ir jiems turi būti priteisiamas vienodas neturtinės žalos atlyginimo dydis.

Įvertinusi bylos aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteistas nukentėjusiesiems L. K. ir A. N. neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas.

Pažymėtina, jog vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami atlyginti asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros, nes nukentėjusiajam priteisiama piniginė kompensacija nėra dar viena bausmė žalą padariusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką, kad nužudymo bylose nukentėjusiems broliams, seserims iš kaltininko priteisiama nuo 5 000 iki 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-531/2010, 2K-145/2011, 2K-410/2011 ir kt.).

Dėl išdėstytų argumentų skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo K. Č. nukentėjusiajai L. K. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis sumažinamas iki 25 000 litų, o nukentėjusiajam A. N. – iki 15 000 litų.

Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, būtina įvertinti ir atsižvelgti į kitas reikšmingas šioje byloje aplinkybes, o būtent, į neturtinės žalos kompensavimo dydį mažinantį faktorių – nukentėjusiosios J. N. elgesį iki įvykio. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji sakė netiesą tėvui, kad eis pas draugę nakvoti, būdama mažametė savavališkai išvyko į Vilnių pas tik iš interneto pažįstamą vaikiną. Tokios aplinkybės rodo, jog pačios nukentėjusiosios elgesys iš dalies prisidėjo prie situacijos, susijusios su jos nesaugumu, sukūrimo.

Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau į šį kriterijų atsižvelgiama, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusių asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų.

Apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas neatsižvelgė į nuteistojo ir jo atstovės pagal įstatymą materialinę padėtį. Teismas nurodė, kad K. Č. neturi turto ir pajamų, tačiau yra jaunas, todėl turi galimybę ateityje įgyti lėšų bei atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Teismas įvertino, jog D. Č. neturi turto, dirba, turi kreditinių įsipareigojimų. Tačiau tėvų pareiga atlyginti nepilnamečio sūnaus padarytą žalą nėra absoliuti, ją riboja tam tikras laikas. D. Č. pareiga atlyginti žalą tęsis iki K. Č. sulauks pilnametystės. Kita vertus, negalima neatkreipti dėmesio, kad šią pareigą turi ne tik nepilnamečio motina, bet ir tėvas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pakoreguoti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

iš K. Č., o jam neturint savarankiškų lėšų subsidiariai iš jo tėvų A. Č. ir D. Č. priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai L. K. sumažinti iki 25 000 (dvidešimties penkių tūkstančių) litų, nukentėjusiajam A. N. – iki 15 000 (penkiolikos tūkstančių) litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.