Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1182-187/2015, pagal ieškovės G. A. ieškinį atsakovui A. K., išvadą teikiančiai institucijai Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas A. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

LR CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (LR CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kad jis negauna pajamų, motyvuodamas tuo, kad neturėjo galimybės pateikti anksčiau, todėl mano, kad turi teisę teikti rašytinius dokumentus su apeliaciniu skundu. Pažymėtina tai, kad LR CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant LR CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. LR CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus, yra numatytos išimtys. Apeliantas pateikė teismui pridėjimui prie bylos dokumentus dėl jo materialinės padėties. Apeliacinio teismo vertinimu atsakovas turėjo visas galimybes pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį, nurodyti savo poziciją dėl ieškovės argumentų, turėjo teisę ir pareigą reikšti prašymus, teikti įrodymus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Jo išdėstyti argumentai apeliaciniame skunde dėl jo išsilavinimo ir atstovo neturėjimo nevertintini, kaip varžantys jo teises bei galimybes jomis pasinaudoti. Nors teisėjų kolegija ir sprendžia, kad apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau atsižvelgiant į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, įvertinus tai, kad atsakovas gyvena Norvegijoje, teismas neatsisako jų priimti ir įvertinti kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2009).

Nagrinėjamu atveju, apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl priteisto iš jo išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo turtinę padėtį, kuri šiuo metu jam leistų mokėti sūnui kas mėnesį po 200 Eur išlaikymą, taip pat sumokėti skaičiuojant kas mėnesį po 200 Eur susidariusį įsiskolinimą. Atsižvelgiant į galimą apelianto mokėti išlaikymo sūnui dydį, apelianto manymu, turėtų būti sumažintas prašomo priteisti išlaikymo įsiskolinimo dydis.

Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota LR CK 3.192 straipsnyje. Vadovaujantis LR CPK 3.912 straipsnio 2 dalimi, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (LR CK 3.192 straipsnis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Spręsdamas vaiko išlaikymo dydžio klausimą teismas visais atvejais privalo vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Nustatytas vaiko išlaikymo dydis privalo būti toks, kad galėtų būti tenkinami bent minimalūs vaiko poreikiai (LR CK 3.198 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (šiuo metu nustatytas 325 Eur). Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad LR CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, laikinai negaunant pajamų ar kitomis aplinkybėmis. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

Teismų praktikoje taip pat nurodoma vaiko išlaikymui reikalinga ne mažesnė kaip 1 MGL – 325 Eur suma negali būti absoliutinama ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatant vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (LR CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008).

Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į LR CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl visais atvejais abu tėvai privalo teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Siekiant, kad suaugę vaikai taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaikų minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus bei įgyti naujus. Pažymėtina, kad tėvų turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Teisėjų kolegija išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, šalių argumentus, atsižvelgdama į nurodytus teisinius išlaikymo mokėjimo, jo dydžio nustatymo aspektus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad šalių turtinė padėtis iš esmės yra vienoda, abu yra bedarbiai, kilnojamojo turto neturi, jokių pajamų negauna - duomenų apie pajamas nėra. Iš papildomų duomenų VĮ „Regitra“ matyti, kad A. K. vardu yra įregistruota transporto priemonė AUDI A6AVANT, 1999 m. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindo spręsti, kad šalims vaiko išlaikymo pareiga dalintina lygiomis dalimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, susijusių su vaiko poreikiais, jų dydžio vertinimu ir šio vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis, jog konkretaus amžiaus nepilnamečiui E. A., jo būtiniesiems poreikiams tenkinti, kas mėnesį yra reikalinga 400 Eur (po 200 Eur iš kiekvieno tėvų), dydžio išlaikymas. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis dėl ieškovės pateiktų paskaičiavimų dėl būtinų išlaidų vaikui dydžio atsižvelgiant į vaiko gimusio (duomenys neskelbtini), amžių iš dalies sutiktina su apelianto argumentais, kad ieškovės nurodytos mėnesio išlaidos yra pakankamai didelės ir ieškovės nurodyta išlaikymui reikalinga suma, įvertinus vaiko amžių, poreikius, tėvų turtinę padėtį yra per didelė.

Pažymėtina, kad nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Vien ta aplinkybė, kad vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, savaime nėra teisinis pagrindas mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo. Pagal Kasacinio teismo suformuotą praktiką sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu gyvena Norvegijoje yra išlaikomas savo mamos, neturi pajamų, galėtų mokėti ne daugiau kaip po 100 Eur kas mėnesį. Dėl aukščiau nurodytų argumentų, formuojamos teismų praktikos, konkrečių atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu atsakovo nurodytos aplinkybės nesuteikia teisinio pagrindo mažinti teismo priteistos sumos iki 100 Eur. Konkrečiu atveju vertinant šalių turtinę padėtį prioritetas teiktinas vaiko interesams, atsižvelgiant į vaiko amžių bei poreikių tenkinimui reikalingą išlaikymo dydį.

Išanalizavusi ieškovės pateiktus duomenis apie vaikų poreikiams užtikrinti reikalingas pinigines lėšas, atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, atsižvelgdama į šalių turtinę padėtį, kad iš esmės abiejų materialinė padėtis panaši, vaikas gyveno ir lieka gyventi su mama, byloje nėra duomenų, kad vaikas turėtų specialiuosius poreikius, teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu reguliavimu, taip pat protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daro išvadą, kad vertinant, jog priteisto iš atsakovo išlaikymo mažamečiui sūnui dydis 200 Eur yra objektyviai per didelis, tačiau pragyvenimo lygis brangsta, vaiko poreikiai jam augant didėja, todėl yra pagrindo spręsti, kad priteistas išlaikymas mažintinas iki 150 Eur per mėnesį sumos dydžio (LR CPK 185 straipsnis, LR CK 1.5 straipsnio, 4 dalis, 3.194 straipsnio 1 dalis, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.( LR CPK 3.201 straipsnis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo pažymėtina, kad išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas LR CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis LR CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, iš esmės tomis pačiomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (LR CK 3.3, 1.5 straipsniai) ( Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis 3K-3-189/2009). Šioje nutartyje teismas pasisakė, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o turi būti priteisiamas LR CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą.

Atsakovas iš esmės neginčijo, kad jis neteikė vaikui išlaikymo nuo vaiko gimimo (duomenys neskelbtini), tačiau laiko, kad priteista suma yra per didelė ir sutinka mokėti išlaikymo įsiskolinimą skaičiuojant po 100 Eur kas mėnesį iki pareiškimo teismui dėl išlaikymo priteisimo padavimo dienos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas nevykdė tėvo pareigų sūnaus E. atžvilgiu. Būtinas E. vystymosi sąlygas, poreikius maistui, aprangai, būstui, sveikatai bei ugdymui užtikrino ieškovė, kuri, pati padedant jos tėvams, augina sūnų be atsakovo paramos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų nedarbingas, nepateikė jokių įrodymų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių priežasčių negali susirasti tinkamai apmokamo darbo dirbti ir gauti pajamų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jo nurodyta aplinkybė dėl nedarbo, nėra pagrindas mažinti priteistą išlaikymą iki jo nurodyto dydžio, nes apeliantas, būdamas sveikas ir darbingas žmogus, turi imtis priemonių, jog būtų užtikrintas jo gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris užtikrintų jo ir jo nepilnamečio vaikų poreikius. Atsižvelgiant į brangstantį pragyvenimo lygį, į tai, kad vaikui augant jo poreikiai didėja, vadovaujantis sūnaus E. interesais, įvertinus bylos aplinkybes, kad šalių materialinė padėtis ir vaiko poreikiai minėtame laikotarpyje esminiai nesiskyrė, išskyrus tai, kad vaiko poreikiai jam augant didėja, atsižvelgiant į prioritetinius vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai), į jau aptartas aplinkybes dėl tėvų turtinės padėties ir galimybių teikti išlaikymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo sumažinti išlaikymo įsiskolinimą iki 100 Eur, atsižvelgiant į tai, kad tokį išlaikymą sutiko teikti atsakovas nėra, todėl skaičiuotina vaikui po 150 Eur suma mėnesiui. Iš viso už minėtą laikotarpį priteistinas išlaikymo įsiskolinimas skaičiuojant po 150 Eur kas mėnesį už 14 mėnesių, nuo 2013-03-04 iki ieškinio pateikimo teisme dienos iki 2015-05-11: 14 mėn. x 150 = 2100 Eur. Pažymėtina, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesais ( LR CK 3.203 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto apeliacinis skundas dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo tenkintinas iš dalies, sprendimas keistinas (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (LR CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (LR CPK 96 straipsnio 1, 2 dalys).

Atsakovo mokėtiną žyminio mokesčio dydį pirmosios instancijos teismas paskaičiavo nuo išlaikymo sumos priskaičiuotos už metus laiko ir priteisė 72 Eur žyminio mokesčio bei 5,49 Eur procesinių išlaidų valstybei, iš viso 77,49 Eur. LR CPK 80 straipsnio 1,4 dalimi už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktu ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio bylose dėl išlaikymo priteisimo. LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad ieškinio suma bylose dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis nustatomas pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą; 85 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai – pagal bendrą visų reikalavimų sumą.

Žyminis mokestis už reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turi būti apskaičiuojamas pagal LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles, o už reikalavimą dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo – pagal LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 3 punkto taisykles. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius ir kasacinius skundus žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos (LR CPK 83 straipsnio 4 dalis).( Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis 3K-3-189/2009).

Atsižvelgiant į priteistiną išlaikymo įsiskolinimo sumą 2100 Eur iš atsakovo priteistini 66 Eur bylinėjimosi išlaidų ir nuo periodinių išmokų 54 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Taip pat priteistini 5,49 Eur teismo turėtų procesinių išlaidų valstybei, iš viso 125,49 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantas už apeliacinį skundą nėra sumokėjęs žyminio mokesčio, paduodamas apeliacinį skundą prašė iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo priėmimo. Įvertinus tai, kad atsakovas iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti dalyje, t.y. per pusę sumažinti priteistą įsiskolinimo sumą ir kas mėnesį mokėtinas periodines išmokas, į apeliaciniame skunde apelianto nurodytas aplinkybes dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, skundas tenkintinas iš dalies, t.y. 50 procentų, bei į tai, kad pateikiant apeliacinį skundą už apeliacinį skundą mokėtina suma sudarė 78,00 Eur, iš atsakovo valstybei priteistina 39,00 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų atleista (LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), likusi už apeliacinį skundą paskaičiuota žyminio mokesčio dalis iš ieškovės nepriteistina, išlaidos apmokėtinos iš valstybės biudžeto lėšų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

nutaria:

Pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Iš A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo 2013 m. kovo 4 d. iki ieškinio padavimo teisme dienos, tai yra iki 2015 m. gegužės 13 d. 2100 Eur (du tūkstančius šimtą eurų ) sūnui E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusiam (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), kitas žinomas gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) sūnui E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusiam (duomenys neskelbtini), nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, tai yra nuo 2015 m. liepos 20 d. iki sūnaus E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), pilnametystės. Išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti iš A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 125,49 Eur (šimtą dvidešimt penkis eurus 49 euro centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei (mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą 188659752, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtį – nesumokėtas žyminis mokestis ir procesinės išlaidos).

Priteisti iš A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 39 Eur (trisdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą (mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą 188659752, įmokos kodas 5660).

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.