Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-33-767/2016 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ ieškinį atsakovui R. V. dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau–UAB)„Roneka“ teismo prašė: panaikinti 2015-06-25 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau–Darbo ginčų komisija) sprendimo Nr. DGKS-2652 dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš ieškovės UAB „Roneka atsakovo naudai 433,84 Eur nesumokėtą darbo užmokestį už 2015 m. sausio ir vasario mėnesius, 837,00 Eur nesumokėtus dienpinigius už komandiruotėje išbūtą laiką ir 534,49 Eur apmokėjimą už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės, kitą dalį atsakovo patenkintų reikalavimų palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas teigė, kad nors Darbo ginčų komisija argumentuoja, jog A. K. nėra ieškovo darbuotojas ar įgaliotas asmuo, tačiau nėra paneigiamas faktas, kad nors ir taikant ne visai įprastą praktiką, jis darbo užmokesčio mokėjimą už ieškovą yra atlikęs atsakovui. Mokėjimai atitinka priklausančias gauti pagal darbo santykius sumas. Nors ieškovui ir tenka pareiga mokėti darbo užmokestį, tačiau įstatymas nekonkretizuoja jo mokėjimo būdo ir tvarkos, numatyta, kad darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį bei mokamas pinigais.

3. Visi A. K. mokėti pinigai atsakovui yra mokėjimai, susiję su darbo užmokesčiu, o atsakovui nepripažįstant šių sumų darbo užmokesčiu, jis privalėjo be pagrindo gautus mokėjimus grąžinti A. K., atitinkamai pareiškiant pretenzijas ieškovui dėl jos nevykdomų prievolių. Pagal faktinę situaciją atsakovas, gavęs lėšas iš A. K., siekia tų pačių lėšų kartotinio gavimo ir iš ieškovo, kas neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovas pripažino galimą A. K. veikimą darbdavio, t. y. ieškovo interesais ir jo atliekamus veiksmus atitinkamai taip ir vertino, tame tarpe ir darbo užmokesčio mokėjimą.

4. Darbo ginčų komisija pripažino, jog atsakovo reikalavimas pripažinti laikotarpį nuo 2014-12-02 iki 2015-01-30 ne kaip poilsio dienas yra nepagrįstas, kadangi pats atsakovas pripažino, jog šiuo laikotarpiu jis tam tikrus darbus atliko ne kaip darbuotojas, tačiau A. K. naudai. Ieškovas šį laikotarpį turėjo teisę fiksuoti ne kaip atsakovo darbo laiką, bet kaip laisvas dienas, nes minimu metu jis atliko veiklą, nesusijusią su darbo funkcijų vykdymu, todėl taip pat nėra pagrindo teigti, kad prastova buvo ne dėl darbuotojo kaltės.

5. Darbo ginčų komisija, prieštaraudama pati sau, nepagrįstai laikotarpį nuo 2014-12-02 iki 2015-01-29 vertino kaip prastovos laikotarpį nesant darbuotojo kaltės, kadangi įrodyta, jog atsakovas minimu laikotarpiu vykdė veiklą, nesusijusią su jam pavestų darbo funkcijų vykdymu trečiajam asmeniui, už ką negali reikalauti darbo užmokesčio, nes minima situacija neatitinka prastovos sampratos.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

6. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu ieškovo UAB „Roneka“ ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Roneka“ atsakovui R. V. 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas sprendė, kad ieškovui minėto darbo valandų skaičiaus nebuvo suteikta, dėl to atsakovui kilo pareiga apmokėti šį laikotarpį kaip už prastovas ne dėl darbuotojo kaltės. Kadangi ieškovui buvo suteiktos 2 d. d. po 9 val., iš viso 18 val., todėl nesuteikto darbo valandų skaičius sudaro 150 val., kurios kompensuotinos kaip prastovos ne dėl darbuotojo kaltės.

8. Teismas sprendė, kad ieškovo UAB „Roneka“ teiginius, kad su atsakovu R. V. yra visiškai atsiskaičiusi už jo atliktą darbą bendrovėje, paneigia šalių, liudytojų paaiškinimai teismo posėdžio metu, surinkta civilinės bylos medžiaga bei duomenys, esantys Darbo ginčų komisijos byloje. Teismas vertino, kad R. V. priskaičiuotas ir išmokėtinas darbo užmokestis neatitinka sumų, kurias A. K. jam davė. Teismas nurodė, kad A. K. mokėtų sumų R. V. paskirtis nėra aiški, mokėjimo nurodymuose įrašyta paskirtis – sąskaitos papildymas, todėl vertino, kad minėtos išmokėtos sumos gali būti susijusios su R. V. atliktais remonto darbais A. K. nurodymu.

9. Teismas sprendė, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad A. K. yra UAB „Roneka“ darbuotojas, atstovas ar įgaliotas asmuo, galintis vykdyti UAB „Roneka“ įsipareigojimus R. V..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

10. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Roneka“ prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

10.1. Teismas nevertino to, kad nors A. K. nebuvo apelianto darbuotojas ar įgaliotas asmuo, tačiau nebuvo paneigtas faktas, kad jis darbo užmokesčio mokėjimą yra atlikęs atsakovui. Mokėjimai atitinka priklausančias gauti pagal darbo santykius sumas, todėl akivaizdu, kad mokėjimo paskirtis buvo betarpiškai atsiskaityti. Atsakovas tokį prievolės įvykdymo būdą priėmė.

10.2. Teismas akcentuodamas, jog A. K. nebuvo įgaliotas asmuo, neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad apeliantas net pateiktais dokumentais pripažino, kad perduodami pinigai iš kasos skirti atsakovui, nes pačiuose įrašuose buvo nurodyta – R. V. prašymu.

10.3. Teismas nenurodė motyvų, kodėl nesirėmė liudytojų A. K. ir N. Č. parodymais, o vadovavosi išimtinai tik atsakovo liudijimu. Tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

10.4. Teismas nevertino aplinkybės, kad pats atsakovas nurodė, jog A. K. atvežė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pasirašyti bei už 2000 Eur. Teismas nevertino, kad atsakovas savo veiksmais pripažino ir suvokė A. K. veikiantį kaip UAB „Roneka“ įgaliotą asmenį bei santyki su juo atitinkamai vertino, dėl to nebuvo pagrindo teigti, kad gauti pinigai taip pat nebuvo vertinami kaip mokami apelianto. Kad A. K. kaip darbdavio ar jo įgalioto asmens statusą pripažino pats atsakovas įrodo tai, jog 2015-03-17 prašymą nutraukti darbo sutartį, sudarytą su apeliantu, jis pateikė būtent A. K..

10.5.Teismas nepagrįstai nurodė, kad A. K. paimdavo iš UAB „Roneka“ pinigus tik R. V..

10.6. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovui priskaičiuotas darbo užmokestis neatskaičius mokesčių su dienpinigiais sudarė 1 333,54 Eur, o mokėtina suma 1260,12 Eur kartu su dienpinigiais neatitinka sumų, kurias A. K. atsakovui davė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas buvo nurodęs, kad didelė mokėjimų dalis buvo avansai, be to perduota ir kelionės išlaidoms.

10.7. Teismas nepagrįstai vertino apelianto poziciją nepagrįsta, kad R. V. pereikvojo bendrovės turtą, sugadino techniką ir padarė žalą bendrovei, kadangi R. V. nustatytais terminais bendrovė neteikė jokių drausminių nuobaudų. Nuobaudos netaikymas, neįrodo, kad tokio fakto nebuvo. Apeliantas kreipėsi dėl materialinės žalos išieškojimo iš atsakovo, Darbo ginčų komisija 2015-11-17 sprendimu pripažino, kad atsakovas padarė materialinę žalą apeliantui.

10.8. Teismas nepagrįstai susiaurino apelianto pateikto ieškinio nagrinėjimo ribas. Apeliantas ginčijo ne tik darbo užmokesčio priteisimo iš jo klausimą, tačiau ir darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl apmokėjimo už prastovą. Šiuo aspektu motyvuotai teismas nepasisakė.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. V. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nagrinėjamu atveju šalys nesulygo dėl kitokio atsiskaitymo būdo, o tik kaip yra darbo sutartyje, todėl galima teigti, kad darbdavys savo prievolės sumokėti darbuotojui sutartyje sutartą darbo atlygį, neįvykdė.

11.2. Ieškovo pateikti įrodymai įrodo, kad A. K., kuris nėra ieškovo įgaliotas atstovas ar juridinio asmens dalyvis, atliko tam tikrus piniginius pavedimus. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. K. išmokėtos sumos grynaisiais pinigais nelaikytinos UAB „Roneka“ atsiskaitymu su darbuotoju.

11.3. Teismas nustatė, kad atsakovas faktiškai visą ginčo laikotarpį dirbo. Ta aplinkybė, kad atsakovas dirbo A. K. nurodytus darbus, neturi reikšmės, nes pats ieškovas nurodo, kad per jį veikė mokėdamas pinigus, susijusius su darbu, tokiu būdu sąmoningai suklaidino atsakovą, todėl turi būti atlyginta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinis skundas atmestinas.

12. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

13. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, tačiau skunde nepagrindė būtinybės minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, nenurodė, kokias aplinkybes ieškovas siekia įrodyti pateiktais dokumentais. Be to, ieškovas nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Esant šioms aplinkybėms, teismas nevertina ieškovo pateiktų naujų įrodymų.

Dėl įrodymų apie darbo užmokesčio sumokėjimą

14. Šioje byloje tarp šalių esminis ginčas yra kilęs dėl darbo užmokesčio sumokėjimo fakto atsakovui.

15. Apeliantas pateiktame skunde nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, jog A. K. nebuvo apelianto darbuotojas ar įgaliotas asmuo, tačiau nepaneigė fakto, kad jis darbo užmokesčio mokėjimą yra atlikęs atsakovui. Apeliantas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog procedūriškai ne visi jo atlikti veiksmai atitiko įprastinę praktiką, susijusią su darbo užmokesčio mokėjimu, tačiau darbo teisei būdingas imperatyvus ir dispozityvus teisinio reguliavimo metodai, t.y. privalomus veiksmus aiškiai ir kategoriškai apibrėžia įstatymas, kitas santykių dalis paliekant spręsti tarpusavio susitarimo ir veiksmų laisvei.

16. Nagrinėjant bylą, ieškovas darbo užmokesčio išmokėjimo atsakovui faktą įrodinėjo įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis. Kiekvienas įrodymas turi formą ir turinį. Įrodymų sąsajumas yra įrodymų turinio dalykas. Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesine forma. Ne bet kokie faktiniai duomenys, susiję su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, gali būti įrodymai, o tik tokie, kurie atitinka įrodymų formai keliamus įstatymų reikalavimus: jie turi būti nustatyti įstatymų numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, surinkti, pateikti, ištirti ir įvertinti įstatymų nustatyta tvarka. Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą, susijusį su procesine forma. Todėl įrodinėjant tam tikras konkrečias civilinės bylos aplinkybes, būtina naudoti įstatymų tiesiogiai įvardytas įrodinėjimo priemones (LR CPK 177str. 4d.). Tokie atvejai nurodyti ir Civilinio proceso kodekse, ir kitų įstatymų normose.

17. Ieškovas yra juridinis asmuo – verslininkas, todėl jis savo atliktas ūkines operacijas privalo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. buhalterinės apskaitos dokumentais (2003-04-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-544/2003m.). 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12str. 1d. numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Minėto įstatymo 12str. 2d. numato, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Tuo tarpu atsakovas nepateikė teismui buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų atsakovo atsiskaitymo su ieškovu faktą. Kadangi ieškovas nepateikė teismui leistinų įrodymų darbo užmokesčio sumokėjimo faktui patvirtinti, vien dėl to galima daryti išvadą, kad ieškovas neišmokėjo atsakovui darbo užmokesčio.

18. Nors ieškovas ir nepateikė leistinų įrodinėjimo priemonių darbo užmokesčio išmokėjimo faktui įrodyti, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė visus ieškovo pateiktus įrodymus ir juos įvertino. Byloje nėra jokių įrodymų, jog A. K., kuris neva mokėjo atsakovui darbo užmokestį, yra ieškovo darbuotojas ar įgaliotas asmuo, galintis vykdyti darbo sutarties sąlygas – atsiskaityti su ieškovu darbdavio vardu. Atlyginimų priskaitymo žiniaraščiuose nėra atsakovo parašų, kurie patvirtintų, kad atsakovas darbo užmokestį yra gavęs. Apeliantas nurodo, kad kasos išlaidų orderiuose, kurie išduoti A. K., yra nurodyta, kad piniginės lėšos A. K. yra išmokėtos atsakovo R. V. prašymu ir yra skirtos jo avansui (b.l. 50-56). Tačiau tokie rašytiniai įrodymai tik patvirtina, kad ieškovas išmokėjo atitinkamas sumas A. K., ar jos buvo perduotos atsakovui –įrodymų nėra. Darbo ginčo byloje pateiktuose A. K. mokėjimo pavedimuose atsakovui nėra nurodyta mokėjimo paskirtis. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje apklaustų liudytojų parodymais. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad liudytojų parodymais darbo užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas turi pareigą įrodyti, jog sumokėjo atsakovui darbo užmokestį, ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui, taip pat padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė atsiskaitęs pagal darbo sutartį su atsakovu.

Dėl apmokėjimo už prastovą

19. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepasisakė dėl atsakovo apmokėjimo už prastovą, nors šią darbo ginčų komisijos sprendimo dalį ieškovas taip pat ginčijo. Apeliantas nurodė, kad Darbo ginčų komisija nepagrįstai priteisė iš jo atsakovui 534,49 Eur už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės.

20. Pagrindinė prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ypatybė yra ta, kad darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių, t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Prastovos atveju darbuotojo ir darbdavio darbo sutartis nenutrūksta, todėl šalis sieja darbo sutarties teisiniai santykiai, sutarties šalys viena kitai turi tiek teisių, tiek pareigų, tik šalių santykiai dėl prastovos pasikeičia. Šiuo atveju išlieka darbdavio pareiga mokėti darbuotojui atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka, o darbuotojas privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad į komandiruotę atsakovą išsiuntė tik 2015-01-30, nes iki tol neturėjo užsakymų. Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nebūtų galėjęs prastovos laikotarpiu duoti ieškovui kokių nors pavedimų, tačiau pripažįsta, kad atsakovui nebuvo keliamas reikalavimas kiekvieną dieną prisistatyti pas darbdavį, kaip numatyta DK 195str. 5dalyje. Nors atsakovas laikotarpiu nuo 2014-12-02 iki 2015-01-30 (išskyrus nurodytas teismo sprendime dienas) pas ieškovą darbo funkcijų nevykdė, ši aplinkybė neatleidžia darbdavio mokėti darbo užmokestį už šį laikotarpį įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas minėtu laikotarpiu būtų nevykdęs darbo funkcijų ar atsisakęs tai daryti darbdavio reikalavimu. Ieškovas nereikalavo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014-12-02 iki 2015-01-30 vykdytų darbo funkcijas, duomenų apie atsakovui žymimas pravaikštas minėtu laikotarpiu nėra, todėl aplinkybė, kad šiuo laikotarpiu atsakovas vykdė A. K. nurodymus, vertinant ieškovo ir atsakovo darbo santykius, teisinės reikšmės neturi. Darbo ginčų komisija pagrįstai nustatė, kad prastovų laikotarpiu darbuotojo prašymo leisti jam neatvykti į darbą ar suteikti poilsio dienas ieškovui pateikta nebuvo. Todėl, nors ieškovas nurodytais laikotarpiais darbo funkcijų nevykdė, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju išlieka darbdavio pareiga mokėti darbuotojui atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka už priverstinę prastovą.

21. Ieškovas nurodė, kad atsakovas darbo ginčų komisijai nepateikė prašymo pripažinti laikotarpio nuo 2014-12-02 iki 2015-01-30 priverstine prastova ir neįrodinėjo, kad prastova atsirado dėl darbuotojų kaltės. Tačiau iš darbo ginčų nagrinėjimo medžiagos matyti, kad atsakovas buvo pareiškęs prašymą įpareigoti ieškovą sumokėti jam darbo užmokestį nuo 2014-12-02 iki 2015-03-07. DK 289 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme turi būti nurodomos aplinkybės, pagrindai ir įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, pateikiamas suformuluotas reikalavimas, pridedamų dokumentų sąrašas. Įstatymas nenumato detalesnių reikalavimų, pateikiant prašymą darbo ginčų komisijai. Apeliantas nenurodė, kokias įstatymo nuostatas pažeidė darbo ginčų komisija, priteisdama atsakovui apmokėjimą už laikotarpį nuo 202014-12-02 iki 2015-01-30, tačiau konstatavusi, jog atlyginimas atsakovui priklauso už prastovą, o ne už darbo funkcijų atlikimą. Todėl apelianto argumentai dėl to, kad atsakovas neįrodė prastovos fakto ir dėl to atlyginimas už prastovą jam negalėjo būti priteistas, yra teisiškai nepagrįsti.

22. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas netyrė ir nenustatė minimalios atsakovo darbo laiko trukmės, neįvertino, kad komisija, priėmusi ginčo sprendimą, atliekant skaičiavimus taikė įprastinį darbo laiko režimą, o aplinkybes, kiek ir kada turėjo būti suteikta darbo, turėjo pagrįsti ir įrodyti atsakovas. Tačiau apeliantas, cituodamas DK 149str., nenurodė jokių konkrečių argumentų ar paskaičiavimų, kodėl priskaičiuoto darbo užmokesčio suma atsakovui už prastovą yra neteisinga, todėl paminėti ieškovo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kiek ir kada jam turėjo būti suteikta darbo, nes darbuotojas neturi objektyvių galimybių tokių aplinkybių nei žinoti, nei įrodyti.

23. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

24. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas apeliacinėje instancijoje patyrė 200 eurų bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į skundą paruošimą. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš apelianto priteistina 200 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Roneka‘‘, į/k 300600329, atsakovui R. V., a/k (duomenys neskelbtini) 200 eurų apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

TeisėjaiJurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Lina MuchtarovienėVilija Valantienė