Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-03-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-158-72-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2010-12-23Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-03-07Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-07
Bylos Nr.
1A-158-72-2011
Teisminio proceso Nr.
1-54-2-00014-2009-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
Kaltinamasis
A. R., L. R.
Advokatai
Vytautas Kupcikevičius
Kategorijos
Teisėja Nida Solovjovienė Baudž. byla Nr.1A-158-72/2011
Teisminio proceso Nr. 1-54-2-00014-2009-8 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.;
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 7 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, išteisintiesiems A. R., L. R., jų gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. ir L. R. dėl kaltinimų pagal LR BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų skyriaus civilinis ieškinys 191 795,97 Lt sumai paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. ir L. R. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d. dėl to, kad jie laikotarpiu nuo 2008-05-01 d. iki 2010-05-01 d. Biržų r., (duomenys neskelbtini) k., būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrai grupėje, turėdami tikslą pasisavinti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas, esant sunkiai A. R. ūkio finansinei padėčiai, 2008-05-01 d. A. R. suklastojant tikrą dokumentą – darbo sutartį Nr.1, dėl ko buvo padaryta didelės žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, t.y. A. R. pasirašant su L. R. darbo sutartį Nr.1, priimant L. R. į vadybininkės pareigas ir įsipareigojant mokėti jai 7000 Lt darbo užmokestį, 2008-08-01 d. suklastojant įsakymą Nr.IDR-6 ir juo nurodant atsižvelgiant į sėkmingai išlaikytą išbandomąjį laikotarpį pakelti darbo užmokestį ir nuo 2008-08-01 d. L. R. mokėti atlyginimą 9000 Lt, t.y. A. R. nustatant neadekvatų darbo užmokestį užimamoms pareigoms bei faktiškam darbui, nustatant 4-5,2 karto didesnį darbo užmokestį, negu vidutiniškai šalies žemės ūkyje priskaitytas ir išmokėtas darbo užmokestis, bei padidinant mėnesinį darbo užmokestį, kuris tiesiogiai yra susijęs su draudžiamosiomis pajamomis, nuo kurių skaičiuojamos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, 2008-10-16 ir 2009-02-18 L. R. parašant ir pateikiant prašymus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų skyriui dėl motinystės pašalpos ir motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo, tyčia, savo naudai, apgaulės būdu įgijo turtinę teisę į didelės vertės 252111,64 Lt svetimą turtą - Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas, o laikotarpiu nuo 2008-10-15 iki 2010-05-01 d. L. R. gaunant motinystės pašalpą ir motinystės (tėvystės) pašalpą, apgaulės būdu savo naudai įgijo 192973,88 Lt svetimą turtą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas, tuo padarydami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai didelę – 192973,88 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Skundu Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokuroras T. B. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2010-12-23 nuosprendį, kuriuo A. R. ir L. R. išteisinti ir priimti naują nuosprendį: A. R. pripažinti kaltu pagal LR BK 182 str. 2 d. ir jį nubausti 4 metų laisvės atėmimo bausme, pripažinti kaltu pagal LR BK 300 str. 3 d. ir jį nubausti 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. pakirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. L. R. pripažinti kalta pagal LR BK 182 str. 2 d. ir ją nubausti 4 metų laisvės atėmimo bausme, pripažinti kalta pagal LR BK 300 str. 3 d. ir ją nubausti 2 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų skyriaus pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo 191795,97 Lt sumai tenkinti visiškai ir priteisti jį solidariai iš A. R. ir L. R..

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai išteisino A. R. ir L. R.. Teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai įrodymais pripažino nenuoseklius abiejų kaltinamųjų parodymus, kurių esminėse detalėse nepatvirtino jokie kiti bylos įrodymai, taip pat liudytojų parodymus ir kai kuriuos kitus bylos duomenis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. R. nurodė, kad jo ūkyje tokio darbininko kaip vadybininkas jam nereikėjo, todėl jis nebuvo surašęs jokių pareiginių nuostatų, taip pat neplanavo priimti asmenį tokiam darbui. Iš kur toks dokumentas – pareigybės aprašymas – pačios L. R. tyrėjui buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo baigimo stadijoje, jis teisiamojo posėdžio metu paaiškinti negalėjo. Taip pat teisme A. R. negalėjo paaiškinti, kodėl jo įsakymas IDR – 2 priimti į darbą L. R. surašytas tik 2009-05-01, t. y. praėjus metams laiko po tariamo žmonos priėmimo į darbą bei kaip galėjo L. R. susipažinti su darbo pareigine instrukcija, kai pati instrukcija buvo patvirtinta ūkininko įsakymu tik 2008-05-07. Šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir L. R.. Tai prokuroro nuomone, įrodo, kad L. R. buvo susitarusi bei priimta dirbti fiktyvų darbą, kurio jos priėmimo dirbti metu realiai atlikti nebuvo jokio reikalo. Savo parodymus apie pareigybės nebūtinumą bei nebuvimą A. R. patvirtino ir teisme, o jo parodymus patvirtina tai, kad jis, pateikdamas FNTT patikrinimui visus reikalingus ūkio dokumentus nurodė, kad daugiau jokių pateikti dokumentų neturi. Prokuroro nuomone, toks dokumento pateikimas, akivaizdžiai žinant apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir galimas pasekmes įrodo, kad kaltinamieji siekė išvengti atsakomybės klastodami šį dokumentą ir jį pateikdami tuomet, kai jau žinojo apie gresiančią atsakomybę. Nurodo, kad L. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė dirbusi visus ūkio darbus, įskaitant ir sunkius, kartu su kitomis darbininkėmis, nors tokių duomenų byloje nebuvo nustatyta. Kaltinamoji negalėjo nurodyti, kokius darbus konkrečiai ji ūkyje dirbo ir kaip pagerėjo ūkio padėtis dėl jos dirbamo darbo, iš kur jos vyras gavo piniginių lėšų – daugiau negu 90 000 Lt, kuriuos panaudojo ūkio vystymui bei teigė, kad buhalterinę apskaitą tvarkė jos vyras, o apie savo pačios buhalterinį darbą ji net neužsiminė. Toje pačioje apklausoje L. R. taip pat nurodė, kad jei būtų žinojusi, jog yra nėščia, tokių sunkių darbų būtų nedirbusi. Tačiau iš VŠĮ Biržų rajono savivaldybės poliklinikos pažymos matyti, kad L. R. apie savo nėštumą sužinojo arba tą pačią, arba kitą dieną po fiktyvios darbo sutarties sudarymo, tačiau šį sunkų darbą, jos teigimu, ji dirbusi toliau. Prokuroro nuomone, šie duomenys įrodo ne tik kaltinamosios parodymų melagingumą, bet ir tai, kad sudarydama su vyru fiktyvią darbo sutartį realiai jokių sunkių ūkio darbų, kurie buvo numatyti sutartyje, neatliko ir nenumatė atlikti, o už šį neatliekamą darbą nepagrįstai didelis atlyginimas jai buvo mokamas tik tikslu gauti padidintas motinystės (tėvystės) išmokas. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad abu kaltinamieji teisiamojo posėdžio metu pakeitė parodymus nurodydami, kad L. R. dirbo visą ūkio buhalterinį darbą, tvarkė dokumentaciją, ieškojo verslo partnerių, derėjosi dėl produkcijos pirkimo ir pardavimo. Tačiau tokie kaltinamųjų parodymai vertinti kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, o netikėti ankstesniais jų parodymais, kad visą buhalterinį darbą dirbo pats A. R. nėra jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina ir liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Liudytojai R. I. ir A. B. parodė, kad jų darbo ūkyje laikotarpiu visus darbus jiems nurodydavo ir liepdavo dirbti A. R.. Nematė, kad L. R. būtų dirbusi kokius nors darbus, ją matė visą laiką prižiūrinčią vaikus. Prokuroro nuomone, teismas neatsižvelgė į šiuos liudytojų parodymus, o juos vertino kaip bylai įrodomosios galios ir reikšmės neturinčius duomenis, nors šie duomenys kaip tik patvirtina, kad prižiūrint mažą vaiką bei būnant nėščiai dirbti įvairius sunkius fizinius darbus būtų praktiškai neįmanoma. Prokuroro įsitikinimu, teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus abiejų kaltinamųjų parodymų kontekste, esami prieštaravimai nebuvo tiriami ir nebuvo pašalinti. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino ir liudytojos V. S. parodymus, neatkreipdamas dėmesio į tą aplinkybę, kad ūkininkai Stankevičiai yra Ragaišių kaimynai, geri pažįstami, ir kad šią liudytoją į teisiamąjį posėdį išsikvietė patys kaltinamieji. Teigia, kad V. S. parodymai ne tik nepatvirtina L. R. dirbus A. R. ūkyje, bet pagrindžia, kad objektyvių duomenų ją atlikus konkretų darbą nėra – teismui pateiktas vienintelis 2008-09-30 krovinio važtaraštis, kuriame pasirašė L. R.. Prokuroro nuomone, tai neįrodo L. R. atlikus kažkokį realų darbą ieškant pirkėjo, tariantis dėl pardavimo ir pan. Nurodo, kad nei baigtų kursų pažymėjimo, nei VMI Biržų skyriaus pažymos apie darbuotojų skaičių teismas negalėjo pripažinti duomenimis, patvirtinančiais L. R. darbą, kol jie nebuvo išnagrinėti pašalinant prieštaravimus bendrame bylos duomenų visete. Skiriant kaltinamiesiems bausmes prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nėra nei lengvinančių, nei sunkinančių jų atsakomybę aplinkybių. Kaltinamieji savo kaltę neigia, žalos neatlygino, todėl skirtinos bausmių rūšys ir dydžiai turi atitikti bausmės tikslus bei siekiamus rezultatus.

Iš esmės vienodais atsikirtimais į Biržų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą išteisintieji L. R. ir A. R. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Biržų rajono apylinkės teismo 2010-12-23 nuosprendį palikti nepakeistą. Teigia, kad prokuroras nepagrįstai savo skunde nurodo, kad teismas negalėjo jų (L. R. ir A. R.) parodymų pripažinti įrodymais. Įrodymai baudžiamajame procese gali būti įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Jie (L. R. ir A. R.) buvo apklausti tyrėjų, o vėliau – teisiamajame posėdyje, vadovaujantis baudžiamojo proceso normomis, todėl pagal LR BPK 20 str. 1 - 4 d., mano, kad jų parodymus teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino įrodymais. Nurodo, kad skundas grindžiamas tuo, kad jų (L. R. ir A. R.) parodymai viso tyrimo metu buvo nenuoseklūs. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji (L. R.) tik atsakinėjo į tyrėjo jai užduodamus klausimus, o teisme išsamiai paaiškino, kodėl jai pateikti kaltinimai yra nepagrįsti. Mano, kad visiškai nepagrįstai išskirtinis dėmesys skiriamas padarytai techninei klaidai įsakyme L. R. priimti į darbą, kai jos įdarbinimo laikas akivaizdžiai matomas iš VSDFV Biržų skyriuje 2008-04-29 gauto pranešimo, nepagrįstai sureikšminama prokurorui abejonių kelianti aplinkybė dėl vadybininko pareiginės instrukcijos. Teigia, kad vadybininko pareiginė instrukcija nėra būtina, o jos nebuvimas neduoda pagrindo teiginiui, jog ūkyje nebuvo ir tokio darbo niekas nedirbo, tuo labiau, kad tyrėjai paprašius L. R. tokią instrukciją pateikti, ji iš karto kartu su ja nuvykusiam pareigūnui ją pateikė, kas patvirtina, kad instrukcija vis dėlto ūkyje buvo. Nurodo, kad visiškai nepagrįstai prokuroras savo skunde teigia, kad išteisintoji L. R. ikiteisminio tyrimo metu nežinojo, todėl ir negalėjo nurodyti, kokius darbus ji ūkyje dirbo. Po apklausos pabaigos ji (L. R.) savo ranka parašė, kad nesakė, kad neprisimena ką dirbo, tiesiog atsisako duoti parodymus, o jos ikiteisminio tyrimo metu pasakytas teiginys, kad buhalterinius dokumentus pasirašinėjo ir visa atsakomybė už apskaitos vedimą teko A. R., prokuroro interpretuojamas kaip prisipažinimas, kad ji netvarkė ūkio buhalterinės apskaitos, nors byloje yra pakankamai įrodymų, kad ji tą darbą dirbo. Be to, prokuroro siūlymas priimti jam palankų sprendimą remiantis jų (L. R. ir A. R.) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir būtent šiais duomenimis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, prieštarauja įstatymo reikalavimams nuosprendį grįsti tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Nurodo, kad prokuroras jos (L. R.) nedarbą ūkyje grindžia liudytojų R. I. ir A. B. parodymais. Tačiau minėti liudytojai 2008 m. ūkyje nedirbo, jie dirbo 2009 m., kai ji (L. R.) jau prižiūrėjo gimusius vaikus. Nurodo, kad skunde nepagrįstai abejojama liudytojos V. S. parodymais. Teisme liudytoja V. S. parodė, kad gyvena kaimynystėje, o ne kad yra jų (L. R. ir A. R.) kaimynė. Jų santykiai su V. S. yra tik darbiniai, todėl abejoti minėtos liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo. Nurodo, kad nepagrįstai netinkamais įrodymais laikomi kursų baigimo pažymėjimai ir Biržų VMI pažyma apie darbuotojų skaičių ūkininko A. R. ūkyje. Mano, kad teismas faktines bylos aplinkybes įvertino tinkamai, atsižvelgė į visus duomenis, juos tinkamai įvertino ir pagrįstai jų (L. R. ir A. R.) atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Atsikirtimu į Biržų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų skyrius prašo tenkinti Biržų rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą. Nurodo, kad palaiko 191 795,97 Lt civilinį ieškinį, kurį teismas, išteisindamas L. R. ir A. R., paliko nenagrinėtą. Nurodo, kad L. R. ir A. R. išteisinti nepagrįstai, nes teismui pateikti kaltinamųjų dokumentai, liudytojų parodymai neįrodo jų nekaltumo.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji L. R., A. R. bei jų gynėjas advokatas V. Kupcikevičius prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo, išteisintųjų L. R. ir A. R., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų skyriaus atsikirtimų į apeliacinį skundą argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadą, jog išteisintieji L. R. ir A. R. nepadarė jiems inkriminuojamų veikų, numatytų LR BK 182 str. 2 d. ir BK 300 str. 3 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 p.). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas BPK 305 str. 3 d. nuostatų nepažeidė – išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl L. R. ir A. R. išteisinimo. Prokuroras, apeliaciniu skundu nesutikdamas su L. R. ir A. R. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų visų bylos įrodymų analize, padarė išvadą dėl L. R. ir A. R. nekaltumo. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Tuo tarpu prokuroras, skunde argumentuodama savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitiko faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje ir nepaneigiančius teismo padarytų išvadų dėl L. R. ir A. R. išteisinimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad L. R. ir A. R. nepadarė veikų, numatytų LR BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 3 d., yra teisingos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

Teismų praktikoje dokumentas yra laikomas netikru tuomet, kai dokumento turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu visiško materialaus klastojimo būdu, o tikras suklastotas dokumentas - tuomet, kai kaltininkas pakeitė kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba kaltininkas savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tuo tokio dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. R. ir A. R. veiksmuose nėra būtino sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad jie suklastojo kaltinamajame akte nurodytus dokumentus, kurių pagrindu L. R. buvo paskirta motinystės pašalpa.

Bylos medžiaga nustatyta, kad išteisintieji L. R. ir A. R. yra sutuoktiniai. Byloje esanti 2008-05-01 darbo sutartis Nr. 1, 2010 m. gegužės 7 d. specialisto išvada dėl ūkininko A. R. veiklos Nr. 5-5/40 patvirtina, kad L. R. nuo 2008-05-01 buvo priimta į ūkininko A. R. ūkį vadybininkės pareigoms neterminuotam laikui, nustatant trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį bei 7000 Lt darbo užmokestį per mėnesį, 8 valandų per dieną darbo trukmę. Iš pranešimo apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią matyti, kad apie L. R. įdarbinimą vyro ūkyje nuo 2008-05-01 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų skyrius buvo informuotas 2008-04-29. Liudytoja A. V. teisme taip pat patvirtino, kad pranešimas apie L. R. įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo pateiktas 2008-04-29. Ūkininko A. R. 2008-08-01 įsakymas Nr. IDR – 6 patvirtina, kad L. R. sėkmingai išlaikius išbandomąjį laikotarpį, nuo 2008-08-01 buvo padidintas darbo užmokestis iki 9000 Lt neatskaičius mokesčių. Kaip matyti, atlyginimas buvo keliamas nustatyta tvarka, priimto įsakymo pagrindu. Prokuroro įsitikinimu, byloje pakankamai įrodymų, kad L. R. buvo susitarusi bei priimta dirbti fiktyvų darbą, kurio jos priėmimo dirbti metu realiai atlikti nebuvo reikalo. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog L. R. ir A. R. darbo santykiai nebuvo fiktyvūs. Abu išteisintieji viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė kaltinimus, jog L. R. ūkyje buvo įdarbinta fiktyviai, turint tikslą pasisavinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto lėšas. Išteisintasis A. R. teisme paaiškino, kad ūkis plėtėsi, todėl jam vienam tvarkytis pasidarė per sunku. Jam trūko darbuotojo, kuris užsiimtų vadyba ir tvarkytų visus dokumentus, todėl į savo ūkį dirbti priėmė žmoną L. R.. 7000 Lt mėnesinį darbo užmokestį L. R. pasiūlė todėl, kad ji negrįžtų dirbti į mokyklą. Išteisintojo teigimu, žmonai pradėjus dirbti ūkyje, jame situacija pagerėjo. Žmona tvarkė visą buhalteriją, sudarė sutartį su įmone dėl sraigių pardavimo, kas ūkiui tais metais davė apie 30 000 Lt pajamų, taip pat, esant būtinumui, dirbo ir kitus ūkio darbus: ravėjo, skynė bei pardavinėjo braškes, sėmė grūdus. Išteisintoji L. R. teisme paaiškino, kad ji dar 2007 m. baigė jaunojo ūkininko mokymo programos kursus, kad ateityje galėtų padėti vyrui ūkininkauti. Prasidėjus sezonui ūkis plėtėsi, todėl nuo 2008-05-01 pradėjo dirbti pas vyrą ūkyje vadybininke. Į jos pareigas įėjo tvarkyti visą ūkio buhalterinę apskaitą, teikti deklaracijas, ataskaitas, rūpintis darbuotojų priėmimu ir su tuo susijusių dokumentų tvarkymu, sutarčių sudarymu, ieškoti partnerių produkcijos realizavimui, taip pat, esant būtinumui, dirbti ir kitus ūkio darbus, t. y. ravėti, skinti ir pardavinėti braškes, semti grūdus, nesant vyro, prižiūrėti kitus ūkyje dirbusius darbuotojus. Išteisintosios teigimu, ji pradėjusi dirbti sutvarkė trejų metų ūkio dokumentus, kurie iki tol nebuvo tvarkomi. Išteisintoji L. R. paaiškino, kad už mažesnį atlygį vyro ūkyje nebūtų sutikusi dirbti, nes 2007 m., t. y. kai dar nedirbo vyro ūkyje, mokesčių inspekcijai deklaravo 99 000 Lt gautų pajamų. Kolegijos nuomone, abiejų išteisintųjų paaiškinimus apie tai, kad L. R. iš tiesų dirbo vyro ūkyje vadybininkės pareigose, t. y. tvarkė visus ūkio tiek finansinius, tiek kitus reikalingus dokumentus, juos pateikdavo reikiamoms institucijoms, ieškojo partnerių produkcijos realizavimui, o esant būtinumui, dirbo ir kitus ūkio darbus ir kad jos darbo laikotarpiu situacija ūkyje pagerėjo, patvirtina ir liudytojų A. V., V. S., R. I., A. B. parodymai bei kita bylos rašytinė medžiaga. Liudytoja A. V. teismui patvirtino, kad reikalingas ataskaitas apie ūkyje dirbusius asmenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pristatinėjo tiek A. R., tiek ir L. R.. Pastarosios liudytojos teigimu, ataskaitas galėjo pristatyti tik ūkyje dirbantys darbuotojai. Liudytoja V. S. teismui patvirtino, jog savo vyro ūkyje pradėjusi dirbti L. R. pas ją, kaip pas ekologinės žemdirbystės asociacijos atstovę šiaurės Lietuvai, mokėsi tvarkyti ekologinei žemdirbystei vystyti reikalingus dokumentus, nuolat konsultavosi dėl pačios ekologinės žemdirbystės vystymosi ūkyje. Byloje apklausti liudytojai R. I. bei A. B. - A. R. ūkyje dirbę 2009 m., t. y. kuomet L. R. jau buvo vaikų priežiūros atostogose, patvirtino, kad, nesant vyro, net ir tuomet ji prižiūrėjo ūkyje dirbusius darbuotojus. Iš byloje esančio 2008-09-30 krovinio važtaraščio ALR 00004 matyti, kad ant jo parduodant grikius ūkininkei V. S., pasirašė vadybininkė L. R.. Panevėžio apskrities VMI Biržų skyriaus operatyvaus patikrinimo 2008-07-22 pažymoje konstatuota, kad A. R. ūkyje dirba du samdomi darbuotojai: vadybininkė ir pagalbinė ūkio darbuotoja, kurioms mokamas didesnis nei Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas. Ūkininko A. R. ūkio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad L. R. 2008-05-01 – 2008-09-30 dirbo po 8 val. per dieną, nuo 2008-10-01 – 2008-10-14 ties jos pavarde žymima raidė „L“, o nuo 2008-10-15 ties jos pavarde žymima raidė „G“. Iš darbo užmokesčių žiniaraščių matyti, kad juose yra L. R. parašai apie pinigų gavimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad L. R. turi aukštąjį išsilavinimą – vokiečių filologija, pedagogika. Iš Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos pažymėjimo MPPŪ Nr. 037726 matyti, kad L. R. 2007 m. rudenį baigė kursus pagal Ūkininkavimo pradmenų mokymo programą ir jai buvo suteikta jaunojo ūkininko profesinė kvalifikacija, kas iš esmės patvirtina išteisintosios parodymus, kad ji iš anksto ruošėsi padėti vyrui ūkininkauti ūkyje. Iš pažymėjimo KP Nr. 053271 matyti, kad 2008 m. rugsėjo mėn. L. R. mokėsi pagal programą „Ūkininko ūkio veiklos apskaita, mokesčiai ir finansų valdymas“ ir įvykdė programos reikalavimus, kas iš esmės patvirtina abiejų išteisintųjų parodymus apie tai, kad L. R. tvarkė ūkio finansinius dokumentus. Išteisintojo A. R. paaiškinimus apie tai, kad jo žmonai pradėjus dirbti ūkyje, ūkio rezultatai pagerėjo, patvirtina 2005-2008 m. pajamų mokesčio deklaracijos, iš kurių matyti, kad 2005 m. A. R. deklaravo 26 290,70 Lt neapmokestinamų pajamų, 2006 m. – 42 160,75 Lt, 2007 m. – 45 622,98 Lt, o 2008 m. – 119 421,48 Lt, iš jų pardavimo pajamų 2007 m. – 14 158,03 Lt, o 2008 m. – 53 423,15 Lt. Tai, kad A. R. ūkis išgalėjo sumokėti sulygto dydžio darbo užmokestį L. R. bei nuo išmokėto darbo užmokesčio sumokėjo valstybei visus privalomus mokesčius, patvirtina 2010-05-07 specialisto išvada dėl ūkininko A. R. veiklos Nr. 5-5/40. Teismo posėdyje apklausta specialistė R. P. taip pat patvirtino, kad ūkininkas R. R. turėjo finansines galimybes sumokėti sulygto dydžio atlyginimą L. R., nors, jos nuomone, tokio dydžio atlyginimą mokėti buvo netikslinga ekonomiškai. Išteisintosios L. R. paaiškinimus, kad ji už mažesnę algą vyro ūkyje nebūtų sutikusi dirbti, iš esmės patvirtina metinės pajamų mokesčių deklaracijos, iš kurių matyti, kad L. R. nustatyta tvarka yra deklaravusi savo pajamas už 2007 m., kurios sudarė 98 868,17 Lt, o už 2008 m., t. y. kai dirbo vyro A. R. ūkyje, ji deklaravo pajamų – 92 399,81 Lt.

Pažymėtina, kad darbo užmokesčio dydis, kaip pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 12 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K– 448/2010, yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Darbo užmokestis – tai atlygis darbuotojui už jo atliktą darbą, už tai kiek jis vertas, dėl jo kvalifikacijos, sugebėjimų ir pan. Draudžiant darbdaviui mokėti darbuotojui jų sutartą darbo užmokestį būtų pažeidžiami demokratinės valstybės principai. Darbo užmokesčio mokėjimas už realiai atliktą darbą nėra kriminalizuotas ir pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties. Tam, kad tokia veika būtų kvalifikuojama kaip sukčiavimas, būtinos tam tikros aplinkybės: darbo užmokestis už realiai neatliekamą darbą; fiktyvios įmonės įsteigimas; kai sumokami tik mokesčiai, o darbo užmokestis nemokamas; kai klastojami buhalterinės apskaitos ir kitokie dokumentai. Asmuo, teisėtai gavęs jam priklausantį atlyginimą už realiai atliekamą darbą, už kurį sumokėti visi mokesčiai, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintas principas – nėra bausmės be įstatymo – kuris draudžia nuteisti už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad L. R. savo vyro A. R. ūkyje dirbo realiai, todėl neturi pagrindo manyti, kad jai už darbą buvo sumokėta per daug. Kadangi bylos faktiniais duomenimis nėra paneigta, kad L. R. sėkmingai išlaikė išbandomąjį laikotarpį, nėra pagrindo konstatuoti, kad jai darbo užmokestis buvo padidintas nepagrįstai bei neteisėtai. Byloje nėra duomenų, kad tokio dydžio atlyginimas būtų buvęs fiksuojamas dokumentuose fiktyviai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. R. ūkis buvo pajėgus sumokėti ir sumokėdavo valstybei, įskaitant ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, visus privalomus mokesčius, tarp jų įmokas ir nuo L. R. padidinto darbo užmokesčio, nuo kurio L. R. įgijo teisę į didesnę motinystės pašalpą, todėl jai išmokėta didesnė motinystės pašalpa priklauso objektyviai egzistuojančiu pagrindu. Jai teisėtai priklausančios teisės ir piniginių lėšų įgijimas nesudaro sukčiavimo sudėties. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad L. R. gavo didesnę motinystės pašalpą apgaulės būdu, tai yra nepagrįstai padidinant jai darbo užmokestį, sumokant didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą bei iš jo atitinkamai gaunant didesnę motinystės pašalpą. Kolegija pažymi, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia mokėti mažesnį, nei numatyta įstatyme, minimalų valandinį atlygį ar minimalią mėnesinę algą. Tuo tarpu susitarti dėl didesnio darbo užmokesčio draudimo nėra. O tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto, o ne iš darbdavio, teisėtai mokėjusio darbo užmokestį darbuotojui, lėšų, įstatymų leidėjo valia. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad išteisintųjų veiksmai, kuomet A. R. į savo ūkį priėmęs dirbti L. R. jai bandomuoju laikotarpiu nustatė 7000 Lt mėnesinį darbo užmokestį, o po sėkmingai išlaikyto išbandomojo laikotarpio darbo užmokestį padidino iki 9000 Lt, kartu mokėdamas didesnes įmokas valstybei, įskaitant mokesčius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o L. R. pagal įstatymą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžeto gavo jai priklausančias išmokas, nelaikytini nusikalstamais ir negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo suklastoti kaltinime nurodyti dokumentai, kurių pagrindu L. R. buvo apskaičiuota motinystės pašalpa, nes nenustatyta, kad L. R. ir A. R. darbo santykiai būtų buvę fiktyvūs.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinęs šiuos įrodymus apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad sukčiavimu ir dokumento klastojimu šioje baudžiamojoje byloje L. R. ir A. R. veiksmai galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog L. R. ūkininko A. R. ūkyje nedirbo jokio darbo ir jų darbo santykiai buvo fiktyvūs ar sulygto dydžio atlyginimas objektyviai būtų buvęs neįmanomas. Tačiau bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad L. R. realiai dirbo A. R. ūkyje, o ūkininkas turėjo finansines galimybes sumokėti sulygto dydžio atlyginimą L. R.. Faktas, kad per visą ūkio veiklos laikotarpį tokio dydžio darbo užmokestis buvo mokamas tik L. R., pats savaime nesudaro sukčiavimo sudėties, aplinkybių, kad atlyginimas L. R. buvo mokamas už realiai neatliekamą darbą, kad buvo sumokėti mokesčiai, o darbo užmokestis nebuvo gautas, byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegijos manymu, byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl jie pagrįstai išteisinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ši nuostata konkretinama įtvirtinant prioritetinę ir išimtinę teismo teisę įstatymo nustatyta tvarka išspręsti asmens kaltumo ir nekaltumo klausimą ir įvykdyti teisingumą baudžiamosiose bylose. Kaltinimai negali būti grindžiami prielaidomis, o turi būti pagrįsti įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad byloje būtų visapusiškai, objektyviai ištirtos bylos aplinkybės, teismo nuosprendis būtų ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais. O bet kurios byloje nepašalintos abejonės, prieštaravimai turi būti vertinami ir aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Europos žmogaus teisių teismas byloje Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją nekaltumo prezumpciją sukonkretino nurodydamas, kad kaltintojas privalo pateikti kaltumo įrodymus, o abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Apibendrinant aptartus įrodymus, akivaizdu, kad kaltintojo pateikti įrodymai visiškai neatlaiko konkurencijos prieš kitas objektyvias byloje nustatytas išteisintuosius teisinančias aplinkybes, todėl darytina išvada, kad L. R. ir A. R. yra nekalti, kad jie inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė.

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Biržų skyriaus pareikštas civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ZdanavičiusVytautas NorkūnasTeisėjai Sigitas BagdonavičiusArnoldas Šukaitis