Šiaulių apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka susipažinusi ir rengdamasi nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje K. L. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

BK 8 straipsnyje numatytos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už užsienyje padarytus nusikaltimus sąlygos. Pagal BK 8 str. 1 d. Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, padarę užsienyje nusikaltimus, atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Šioje BK 8 straipsnio dalyje yra įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, kuri suponuoja ir tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK už veikas, padarytas užsienyje, jeigu tokia veika, kurios padarymu jie kaltinami, pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus nėra laikoma nusikaltimu, nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus ši veika pripažįstama nusikaltimu. Mano, kad ši byla pirmiausiai yra teisminga Vokietijos teismams, o Lietuvos Respublikos teisme K. L. galėtų būti teisiama tik tuo atveju jei būtų gauti duomenys iš Vokietijos kompetentingų institucijų apie tai ar už jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir Vokietijoje. Tokius duomenis privalėjo gauti ir prijungti prie bylos tyrimą organizavęs prokuroras, tačiau tai padaryta nebuvo. Dėl šio pažeidimo teismas negali tinkamai nuspręsti dėl kaltinamajame akte inkriminuojamos veikos baudžiamumo (galimybės taikyti baudžiamąją atsakomybę).

Taip pat Prašyme perduoti bylą prokurorui nurodyta, kad bylose dėl BK 186 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų apgaulė yra privalomai įrodinėtinas požymis (nusikalstamos veikos padarymo būdas), lemiantis šios veikos kvalifikavimą, dėl to jis turi būti aiškiai aprašytas kaltinamajame akte. Nurodo, kad šioje byloje surašytame kaltinamajame akte tik deklaratyviai nurodoma, kad buvo vengiama atsiskaityti apgaule, tačiau nenurodoma kaip konkrečiai apgaulė pasireiškė, prieš ką ji buvo panaudota, dėl kokių aplinkybių ar duomenų nukentėjęs asmuo buvo klaidinamas, ar apgaulės panaudojimas turėjo kokios nors įtakos nukentėjusiam asmeniui galbūt pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka ir pan. Kaltinamosios gynėjas nurodo, kad kaltinamojo akto surašymo trūkumai, pažeidžia teisę į gynybą, nes kaltinamajame akte nesant nurodyta kaip konkrečiai pasireiškė apgaulė, kaltinamoji ir jos gynėjas neturi galimybės teikti argumentų dėl šio inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio ir efektyviai gintis.

BPK 232 straipsnio 3 punkte kaip viena iš bylos parengimo nagrinėti teisme metu priimamų nutarčių rūšių numatyta nutartis perduoti bylą prokurorui. BPK 234 straipsnio 2 dalyje detalizuojami atvejai, kuriems esant tokio pobūdžio sprendimas priimamas: byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama bendrosios kompetencijos teismų praktikoje išreikšta kaltinimo pareiškimo reikšmė ir svarba: kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas nurodant, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką; asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas byloje Nr. 3/2015-13/2015-15/2015).

Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, byla prokurorui gali būti perduodama esant 3 sąlygų visumai: kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų; kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme; kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (LAT nutartis Nr. 2K-222/2013). Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.; BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (LAT nutartis Nr. 2K-319/2014). Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šią veiką kvalifikuoti. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (LAT nutartis Nr. 2K-88-942/2016). Tai būtina tam, kad kaltinamas veikos padarymu asmuo žinotų, kokie nusikalstami veiksmai (neveikimas) inkriminuoti, kokie jų padariniai (pasekmės), kokia baudžiamoji atsakomybė numatyta už padarytą veiką ir galėtų tinkamai pasirengti gynybai (Konstitucijos 31 str. 6 d., BPK 10 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pagal BPK 219 straipsnio 1 dalies 4 punktą kaltinamajame akte turi būti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą tada, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006).

BPK 234 straipsnio 2 dalyje minima esminių baudžiamojo proceso pažeidimų sąvoka apima ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytus baudžiamojo proceso teisės pažeidimus, kurie gali būti vertinami kaip kliūtis ne tik išsamiam, objektyviam ir nešališkam, bet ir greitam bei netrukdomam baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme. Šiuo straipsniu siekiama teismus atlaisvinti nuo papildomo darbo taisyti ikiteisminio tyrimo klaidas ar pildyti ikiteisminį tyrimą taip atliekant darbą, kuris gali būti traktuojamas kaip teismo išankstinio suinteresuotumo išraiška.

Baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 19 d., 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyse (baudžiamoji byla Nr. 2K-487-693/2015, baudžiamoji byla Nr. 2K-426-2013)) nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 186 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai vengimas atsiskaityti yra besąlygiškas, t. y. dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti įvykdytas. Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis kaip ir sukčiavimo atveju (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2010, 2K-462/2010). Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu nėra apgaulės požymis.

Šioje byloje surašytame kaltinamajame akte nėra nurodyta, kuo pasireiškė K. L. apgaulė, vengiant atsiskaityti už atliktus darbus su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dėl šios priežasties nėra žinoma, kokius kaltinamosios veiksmus prokuroras priskiria apgaulei.

Paprastai atliktų darbų priėmimas yra dviejų šalių suderintos valios išraiška, dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas. Civilinio kodekso 6.661 straipsnis numato šalių elgesio galimybes išsiskyrus užsakovo ir rangovo nuomonei, bei numato rangovo teises, kai užsakovas vengia priimti darbus. Kaltinime nurodoma, kad kaltinamoji K. L. „vengė priimti darbus“, „darbų atlikimo (priėmimo) akto nepasirašė“, „neapmokėjo“ pagal PVM sąskaitą faktūrą, „suprasdama, kad už atliktus darbus privaloma atsiskaityti“. Visi šie veiksmai tinka paprastam privalomų įmokų vengimui be apgaulės elementų. Kaltinamajame akte nėra nurodyta, kuo pasireiškė kaltinamosios apgaulė, kaip ji suklaidino nukentėjusį asmenį, apsunkindama nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties teismas pritaria kaltinamosios gynėjo nuomonei, kad šioje byloje nėra nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė apgaulė, kaip ji buvo panaudota, kuo nukentėjęs asmuo buvo klaidinamas, kas nukentėjusiajam trukdė ginti savo teises civiline tvarka. Kaltinimo esminės aplinkybės – apgaulės neatskleidimu yra pažeistas BPK 219 straipsnio 3 punktas ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme. Teismas sprendžia, kad šis kaltinamojo akto trūkumas pažeidžia kaltinamosios teisę į gynybą.

Dėl K. L. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo vietos.

Prokuroras 2019-10-30 nutarime dėl prašymo nurodo, kad K. L. veiką padarė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), nes šioje vietoje pasirašė sutartį, o jos prievolė kyla iš sutarties. Teismas nesutinka su tokia prokuroro pozicija.

Į baudžiamąją bylą yra įdėta vokiečių kalba sudaryta rangos sutartis su vertimu į lietuvių kalbą (t. 1, b. l. 21-30). Sutarties XV punkte įrašyta, kad sutarties teismo ir vykdymo vieta yra (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, tačiau sutarties II punkte įrašyta, kad darbai bus vykdomi statybos objekte (duomenys neskelbtini). Sutartyje įrašyta, kad sutarčiai galioja Vokietijos teisė.

Iš kaltinamajame akte įrašytos veikos, kuri inkriminuojama K. L., matyti, kad ji kaltinama vengusi priimti Vokietijoje atliktus darbus, pasirašyti darbų atlikimo aktus, sumokėti už darbus, kurie buvo atliekami Vokietijoje, jos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo registruota Vokietijoje. Teismas sprendžia, kad rangos sutarties šalių susitarimas dėl sutarties vykdymo vietos, t. y. civilinės teisės sutartis, negali paneigti teismingumo pagal baudžiamąją teisę. Baudžiamojo proceso kodekso 226 straipsnio 1 dalis numato, kad baudžiamoji byla teisminga tam teismui, kurio veikos teritorijoje padaryta nusikalstama veika.

Baudžiamojo kodekso 8 straipsnis numatyto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygas už užsienyje padarytus nusikaltimus. Šio straipsnio 1 dalis, bei BK 5 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, padarę užsienyje nusikaltimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „asmenų baudžiamasis persekiojimas Lietuvos Respublikoje už užsienyje padarytas veikas galimas tik tada, kai veika, kurios padarymu šie asmenys kaltinami, laikoma nusikaltimu tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, tiek pagal veikos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus ir pagal šių abiejų valstybių įstatymus yra baudžiama“ (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385/2013).

Teismas sprendžia, kad ši baudžiamoji byla Lietuvos Respublikos teisme galėtų būti nagrinėjama tik tuo atveju jei būtų gauti duomenys iš Vokietijos kompetentingų institucijų apie tai, ar už kaltinamajai K. L. inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir Vokietijoje. Tokius duomenis privalėjo gauti ir pridėti prie bylos tyrimą organizavęs prokuroras. Tokie duomenys į baudžiamąją bylą nėra gauti ir įdėti, todėl teismas negali spręsti apie galimybės taikyti baudžiamąją atsakomybę kaltinamajai K. L. dėl kaltinamajame akte nurodytos veikos, todėl teismas pripažįsta esant BPK 219 straipsnio 4 punkto pažeidimą.

Teismas sprendžia, kad kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo, nes jame nenurodytos labai svarbios inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės, į bylą nėra įdėti duomenys apie užsienio valstybėje – Vokietijoje padarytos veikos baudžiamumą šioje užsienio valstybėje, tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, todėl byla grąžinama prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 232 straipsnio 3 punktu, 234 straipsnio 2 dalimi ir 439-440 straipsniais teismas

nutaria

Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamoji K. L. kaltinama pagal Baudžiamojo kodekso 186 straipsnio 1 dalį perduoti prokurorui.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.