Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui D. T. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1) Šios bylos ginčo dalykas yra civilinės atsakomybės taikymas atsakovui D. T. ir jo veiksmais padarytos man žalos atlyginimo klausimas. Teismas, priimdamas sprendimą, painiojo administracinę atsakomybę (atsakovo nubaudimą administracine tvarka) ir civilinę atsakomybę (nuostolių priteisimą dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

2) Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai pat teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti teisės normų nustatytiems keliamiems reikalavimas, t. y. teismas priimdamas sprendimą turi nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, atmesdamas reikalavimus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, jog ieškovė gali reikalauti iš atsakovo nuostolių (žalos) atlyginimo tik tuo atveju, jeigu būčiau pripažinta laimėjusia šalimi yra visiškai nepagrįstas jokiomis įstatymų ar teisės aktų nuostatomis.

Be to, remiantis suformuota teismų praktika panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27), pirmosios instancijos teismas atsakovo kaltę dėl padarytos man žalos turėjo nustatinėti šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar atsakovui buvo taikyta administracinė atsakomybė ar ne. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylose iš administracinių teisinių santykių ir administracinės teisenos bylose, neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje ir nurodyti dokumentai teismo turėjo būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai, kartu su kitais įrodymais.

Lietuvos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

3) Aplinkybė, kad Administracinių teisės pažeidimų kodeksas nenumato galimybės suinteresuotiesiems asmenims, patyrusiems bylinėjimosi išlaidas, jas atlyginti, jokiu būdu negali užkirsti kelio kreiptis dėl nuostolių atlyginimo civilinio proceso tvarka. Kasacinis teismas taip pat laikosi praktikos, jei tam tikros pažeistų teisių gynybos priemonės nenumatytos administraciniame procese, pažeistas teises galimi ginti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010).

Šioje byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad atsakovas D. T. nesušaukdamas visuotinio akcininkų susirinkimo ir neteikdamas jai, kaip akcininkei, informacijos, pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytas pareigas, o taip pat CK 1.137 straipsnio 2 dalyje ir 6.263 straipsnyje įtvirtintas pareigas įgyvendinant savo teises laikytis įstatymo, veikti sąžiningai, laikytis elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tuo tarpu CK 1.137 straipsnio 3 dalis numato, kad žalos padarymas kitiems asmenims, piktnaudžiaujant savo teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.

Byloje nustatyta, kad atsakovas D. T., būdamas UAB „Dalito“ direktorius, laiku nesušaukė UAB „Dalito“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, kuris turėjo būti sušauktas ne vėliau kaip iki 2012-04-30 įskaitytinai. Taip pat vėliau nevykdė 2012-08-26 ieškovės prašyme suformuluotų reikalavimų į visuotinio akcininkų susirinkimo dienotvarkę įtraukti klausimą dėl bendrovės direktoriaus atleidimo ir naujo direktoriaus skyrimo bei pateikti balsavimo biuletenį ir prašomus dokumentus - informaciją apie bendrovę. Bendrovės direktorius nepateikė jokio atsakymo dėl informacijos apie bendrovę suteikimo ir jos, kaip akcininkės, prašyme nurodytų dokumentų. Tuo tarpu atsakovas nurodytų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu neneigė. Tokiais veiksmais atsakovas D. T. pažeidė teisę gauti įstatymuose numatytą informaciją, tinkamai ir laiku įgyvendinti savo kaip akcininkės turtines ir neturtines teises, o būtent dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime, iš anksto pateikti bendrovei klausimus, susijusius su visuotinių akcininkų susirinkimų darbotvarkės klausimais, akcijų suteikiamą teisę balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, gauti ABĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją apie bendrovę ir gauti bendrovės pelno dali (dividendus) (ABĮ 16 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 1 dalis). Dėl tokių atsakovo D. T. neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), neturėdama galimybės kitaip priversti atsakovą vykdyti jam įstatymo nustatytas pareigas, nes į raginimus pastarasis nereagavo, buvo priversta ATPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl administracinių sankcijų taikymo atsakovui. Atsakovas D. T. buvo pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, tačiau byla buvo nutraukta dėl termino patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pasibaigimo. Be nurodytų administracinės bylos nutarimų, šioje byloje yra pateikti ir kiti rašytiniai įrodymai (vadovo sprendimas sušaukti akcininkų susirinkimą, korespondencijos įteikimo duomenys, administracinės bylos posėdžių protokolai, ikiteisminio tyrimo metų priimti nutarimai), kurie neginčijai patvirtina aukščiau nurodytus faktus, susijusius su atsakovo, kaip vadovo pareigų nevykdymu, ir teisės aktų nuostatų pažeidimu.

Faktas, kad atsakovui nebuvo pritaikytos administracinio poveikio priemonės administracinėje byloje, neturi įtakos sprendžiant civilinės atsakomybės atsakovui taikymo klausimą civilinės teisės prasme. Šioje byloje teismas privalėjo nustatyti, ar atsakovas atliko ieškovės atžvilgiu neteisėtus veiksmus civilinės teisės prasme ir jeigu taip, tai ar būtent dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksnių patyrė nurodytą žalą. Nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų nustatymas ir taikymas civilinės teisės kontekste jokiu būdų nereiškia, kad teismas sprendžia klausimą dėl atsakovo kaltumo administracinės teisės kontekste ir prasme, todėl ginčijamame teismo sprendime pateikti argumentai, jog teismui nusprendus priteisti patirtą žalą ir atsakovo nepripažinus kaltu administracinėje byloje būtų pažeista atsakovo nekaltumo prezumpcija administracinės teisės prasme yra visiškai nepagrįsti. Teismas, motyvuodamas sprendimą, visiškai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-618/2008, pateiktą teisės aiškinimą ir taikymą.

Civilinės teisės taikymo kontekste pažymėjo tai, kad ieškovei buvo itin svarbu gauti prašomą informaciją ir sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, nes turėjo abejonių dėl įmonės vadovo (atsakovo) sudarytų sandorių teisėtumo, bendrovės turto valdymo, lėšų panaudojimo ir panašiai, o šia informacija išimtinai disponavo atsakovas, kaip įmonės vadovas. Be to, įstatymas numatė jam pareigą laiku ir tinkami sušaukti bendrovės akcininkų susirinkimą (ABĮ 23 straipsnis). Dėl to siekdama apginti savo teises dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų buvo priversta kreiptis į teismą administracine tvarka ir siekdama tinkamai įgyvendinti savo teises, teisinės pagalbos kreipėsi į advokato padėjėją bei patyrė išlaidų už teisinę pagalbą (pareiškimo parengimas ir atstovavimas), kas remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi laikytini tiesioginiais nuostoliais. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl ATPK 50 straipsnyje nurodyto pažeidimo pradedama tik atitinkamai akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininko ir kito nario, šių įmonių kreditoriaus pareiškimu, todėl kreipiantis į teismą ir siekiant parengti kvalifikuotą pareiškimą privalėjo pasinaudoti advokato teikiama teisine pagalba. Jeigu atsakovas D. T., kaip UAB „Dalito“ vadovas, savo pareigas būtų vykdęs tinkamai, tai nebūtų buvę pagrindo ir būtinumo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn. Kadangi atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė apeliantės teisėtus interesus, todėl apeliantė buvo priversta kreiptis į teismą ir dėl to patyrė išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

LR CPK 327 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 str. 1 d. 2 p. apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Iš esmės pirmos instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovas yra administracinės teisės pažeidimo bylą pralaimėjusi, o ieškovė – laimėjusi šalis, kuri įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kaip teisingai nurodė apeliantė, šios civilinės bylos ginčo dalykas yra civilinės atsakomybės taikymas atsakovui ir jo veiksmais padarytos žalos atlyginimas. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, būtina įrodyti visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos, bei žalos dydį. Tokiu atveju, pirmos instancijos teismas privalėjo aiškintis ir tirti, ar ieškovės ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai buvo neteisėti veiksmai civilinės teisės prasme, bei pasisakyti dėl kitų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, t.y. pasisakyti ar dėl nurodytų ieškinyje atsakovo veiksmų yra atsakovo kaltė ir dėl to ieškovė patyrė žalą.

Kaip teisingai nurodė apeliantė, administracinėje byloje priimtas nutarimas yra vienas iš rašytinių įrodymų byloje ir tas faktas, kad atsakovui administracinė byla buvo nutraukta nereiškia, kad atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė. Civilinei atsakomybei būtinų sąlygų nustatymas (ar nenustatymas) ir taikymas civilinėje byloje (civilinės teisės kontekste) nereiškia, kad teismas sprendžia dėl atsakovo kaltumo administracinės teisės byloje (jos kontekste ir prasme). Kadangi pirmos instancijos teismas iš viso nenagrinėjo ir netyrė ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų bei nepasisakė dėl jo kaltės, nenustatinėjo galimo priežastinio ryšio su patirta ieškovės įvardinta žala, nors tokią pareigą turėjo (CPK 177 str.), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išspręsti ginčą apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes dėl aukščiau paminėtų tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio, civilinė byla faktiškai būtų nagrinėjama beveik iš naujo. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.