- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-22
- Bylos Nr.
- eA-1021-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01650-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- N. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja N. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 25S59827, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad jos pateikti dokumentai patvirtina, jog jos prosenelis K. Ž. 1931 metais (duomenys neskelbtini) kaime turėjo žemės. Ankstesniame sprendime, kuris buvo priimtas pagal jos sūnaus A. O. prašymą, buvo nurodyta, kad pakanka duomenų K. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti.
3. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog ji neprašė nustatyti pilietybės fakto ir ryšio iki 1940 metų, ji pateikė prašymą nustatyti pilietybės faktą nuo 1919 metų vadovaujantis teisės aktais, jei asmuo buvo pilietis bet kuriuo laikotarpiu, t. y. net jei asmuo buvo pilietis tik vieną dieną 1919 metais, tuomet jo palikuonys turi teisę atkurti pilietybę.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjos teigimu, atsakovas netinkamai vertino materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Nors Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotoje pažymoje nurodyta, kad nerasta dokumentų, patvirtinančių išduotus vidaus arba užsienio pasus, tai, kad J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo (duomenys neskelbtini) pilietis, tai patvirtina pareiškėjos pateikti įrodymai. Tai, kad J. (I.) Ž. gyveno Lietuvoje, buvo lietuviu patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. (PI-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad Žiobiškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas K. ir G. (iki santuokos – G.) (duomenys neskelbtini) sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini). J. Ž. buvo (duomenys neskelbtini) piliečių vaikas, gyvenęs Lietuvoje, auklėtas Lietuvos piliečių šeimoje pagal lietuvių tradicijas, katalikiškoje aplinkoje. Remiantis galiojančiomis 1919 metų Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatomis, jis taip pat buvo Lietuvos pilietis, nes įstatymas numatė, kad piliečiu tampama gimstant, todėl pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento išvadomis, jog lietuvių ir Lietuvos piliečių šeimoje gimęs sūnus, yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Atsakovas tik deklaratyviai nurodo, kad pateiktų dokumentų nepakanka tenkinti pareiškėjos prašymą.
5. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos valstybės institucijų išduoti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. Ž. tėvai, iki kitų vaikų gimimo, gyveno Lietuvoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad J. Ž. tėvai iš seno nuolat gyveno Lietuvoje, todėl atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 bei 3 punktuose nurodytus pagrindus ir buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Šį faktą patvirtina Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomas 1928 m. spalio 22 d. liudijimas, kuriame nurodyta, kad K. Ž. buvo Lietuvos piliečiu.
6. Pareiškėjos įsitikinimu, jos pateikti duomenys patvirtina, jog, įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, J. Ž. tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, vadinasi, J. Ž. pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją. Atsižvelgiant į galiojusį Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą, J. Ž. ir jo tėvai buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įsigaliojimo metu. Taip pat šie duomenys patvirtina, kad J. Ž. gimė ir augo Lietuvoje, atliko tarnybą kariuomenėje, dalyvavo kare. Tai nurodyta 1938 m. kovo mėnesio Briansko srities (Rusija) vidaus reikalų liaudies komisariato valdybos (toliau – ir NKVD valdyba) išduotoje tardymo bylos Nr. 7914 kaltinamojoje išvadoje, kurioje teigiama, kad J. Ž. iki 1926 metų buvo Lietuvos pavaldinys.
Šalies argumentai
7. Pareiškėja teigė, kad nors atsakovas Sprendime nurodė, jog Sprendimą priėmė vadovaudamasis taip pat ir ta aplinkybe, kad J. Ž. tarnavo Rusijos kariuomenėje, ir dėl to jis negalėjo būti Lietuvos piliečiu, šis argumentas yra nepagrįstas, kadangi anuomet kitos kariuomenės nebuvo ir jis išvyko ne savo noru, o būdamas pašauktas į tarnybą. Sprendime nurodytas argumentas, kad J. Ž. pasirinko (duomenys neskelbtini), o ne Lietuvą, yra neteisingas. Šį argumentą paneigia aplinkybė, jog pastarajam buvo įvykdyta mirties bausmė už šnipinėjimą Lietuvos naudai, tai patvirtina, kad jis tarnavo / dirbo Lietuvos naudai. Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtina ir Rusijos saugumo (FSB) oficialūs dokumentai, kuriuose nurodyta, kad jis iki 1926 metų buvo Lietuvos, o paskui (duomenys neskelbtini) pilietis, ir tai yra faktas, kurio negalima ignoruoti vertinant duomenų visumą.
8. Pareiškėja pažymėjo, kad K. Ž. mirė (duomenys neskelbtini) metais ir šį faktą patvirtina knygos „Nelengva (duomenys neskelbtini) dalia“ 486 puslapyje pateikiama informacija apie K. Ž. mirties datą ir aplinkybes. Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjos prosenelis K. Ž. negali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15m. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jo ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. būtų vertintinas kaip nutrūkęs, yra neteisinga. Tai, kad Migracijos departamentas pripažįsta, jog K. Ž. buvo Lietuvos pilietis, nurodyta net keliose sprendimo vietose. Todėl, priimant sprendimą, svarbu vadovautis šia Migracijos departamento padaryta išvada, kadangi šis faktas neabejotinai patvirtina pareiškėjos, K. Ž. ir J. Ž. giminystės ryšį.
9. Pareiškėjos vertinimu, jos pateikti dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardytus patvirtinančius dokumentus, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai interpretavo teisės aktus, juos taikė, todėl yra pagrindas panaikinti tokį sprendimą.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą ir prašymą pagrindžiančius dokumentus. Išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, atsakovas nustatė, kad tikėtina, jog pareiškėjos prosenelis K. Ž. nuo 1928 m. spalio 22 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi Rokiškio valsčiaus valdybos 1928 m. spalio 22 d. liudijime bei 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos pateiktame sąraše nurodyta, kad asmuo turėjo 19,3785 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į faktą, jog nekilnojamąjį turtą su labai retomis išimtimis galėjo turėti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, tikėtina, kad asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau atsakovo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos prosenelis turėjo (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. birželio 15 d., savaime nereiškia, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Būtina nustatyti, ar buvo išlaikytas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas. Surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas nėra išlaikytas, pareiškėjos ir jos protėvių Lietuvos Respublikos pilietybės ryšys yra nutrūkęs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir K. Ž. pilietybės tęstinumas yra laikomas nutrūkusiu, kadangi K. Ž. sūnus (pareiškėjos senelis) J. Ž. bei jo sūnus (pareiškėjos tėvas) V. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo.
12. Atsakovas akcentavo, jog pateiktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjos senelis J. Ž. gimė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kuri tuo metu buvo įtraukta į (duomenys neskelbtini) imperijos sudėtį, todėl pastarasis gimė galbūt lietuvių tautybės asmenims, bet ne Lietuvos piliečiams, kadangi Lietuva atkūrė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. ir Lietuvos Respublikos pilietybės institutas savaime neegzistavo.
13. Atsakovas pažymėjo, jog jam pateikti dokumentai nepatvirtina aplinkybių, jog pareiškėjos tėvo V. Ž. gimimo metu jos senelis J. Ž. turėjo Lietuvos pilietybę. J. Ž. neatliko veiksmų pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, kad jis pats galėtų būti pripažintas išsaugojusiu Lietuvos pilietybę. Vertinant Lietuvoje galiojusius teisės aktus, V. Ž. negalėjo būti pripažintas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi jo tėvas J. Ž. neatliko veiksmų, dėl kurių jis pats galėjo būti pripažintas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Nagrinėjamu atveju pateikti tarpusavyje prieštaringi ir vienas kitą paneigiantys duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelis J. Ž. turėjo ne Lietuvos Respublikos, o (duomenys neskelbtini) imperijos, vėliau (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjos senelis 1922 metais atvykęs į Lietuvą, turėjo vienerių metų laikotarpį, per kurį iki nurodomo išvykimo atgal į (duomenys neskelbtini) jis galėjo įgyti Lietuvos pilietybę.
14. Atsakovas konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis J. Ž. laikotarpiu nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1940 m. birželio 15 d. galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog J. Ž. turėjo ryšį su (duomenys neskelbtini) imperija, o vėliau su (duomenys neskelbtini), kurios kariuomenėje tarnavo iki 1922 metų, į kurią buvo perkeltas atgal nuo 1923 metų. Vėliau, gyvendamas (duomenys neskelbtini), sukūrė šeimą – (duomenys neskelbtini) metais jam gimė sūnus, o 1937 metais jis buvo įkalintas. Sprendime nurodytos teisės aiškinimo taisyklės dėl dvigubos pilietybės ir tai, kad pareiškėjos senelis turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įgijęs ar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pačiu metu turėdamas ir (duomenys neskelbtini) pilietybę. Nenustatęs aplinkybių, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, Migracijos departamentas konstatavo, jog nėra dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas V. Ž. ir jo tėvas (pareiškėjos senelis) J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjos tėvas ir senelis negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o pareiškėjos ir jos prosenelio K. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas yra nutrūkęs, pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl pareiškėja neatitiko Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nebuvo pagrindo išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą.
II.
15. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
16. Teismas nustatė šias ginčui reikšmingas aplinkybes:
Šalies argumentai
16.1. Pareiškėja 2022 m. spalio 26 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, kadangi jos prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
16.2. Migracijos departamentas 2023 m. vasario 8 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti duomenis apie J. Ž. gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpiu nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1940 m. birželio 15 d., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (turėti vidaus ir užsienio pasai) ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940 m. birželio 15 d.
16.3. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2023 m. vasario 22 d. pateikė 2023 m. vasario 17 d. pažymą Nr. R4-692, kurioje nurodė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog J. Ž. gyveno (duomenys neskelbtini), taip pat dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal Migracijos departamento pateiktus duomenis, nerasta. Prie pažymos pridėta Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomoje mokinio J. Ž. asmens byloje esančio 1928 m. spalio 22 d. liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad Rokiškio valsčiaus valdyba liudija, jog pil. K. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini), šeimyna susideda iš: (duomenys neskelbtini).
16.4. Migracijos departamentas 2023 m. vasario 8 d. sustabdė pareiškėjos prašymo nagrinėjimą, prašydamas pareiškėjos pateikti J. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančius dokumentus.
16.5. Pareiškėja 2023 m. gegužės 18 d. informavo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas jos prašymą, naudotųsi dokumentais, pateiktais nagrinėjant jos sūnaus A. O. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
16.6. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą Nr. 23S170053 neišduoti pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
16.7. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu panaikino Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 23S170053 ir įpareigojo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.
16.8. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą Nr. 25S59827, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo. Migracijos departamentas nustatė, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis J. Ž. laikotarpiu nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1940 m. birželio 15 d. galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Priešingai, Migracijos departamentas sprendė, jog nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad J. Ž. turėjo stipresnį, glaudesnį ryšį su (duomenys neskelbtini), o vėliau su (duomenys neskelbtini), kurios kariuomenėje tarnavo iki 1922 metų, į kurią buvo perkeltas atgal nuo 1923 metų. Vėliau sukūrė šeimą – (duomenys neskelbtini) metais jam gimė sūnus, o 1937 metais jis buvo sulaikytas ir įkalintas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos senelis Lietuvos pilietybę galėjo įgyti ar turėjo kartu turėdamas ir (duomenys neskelbtini) pilietybę.
Šalies argumentai
16.9. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą.
17. Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 38 straipsnio 4 dalies, Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatomis ir ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
18. Teismas vertino, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos prosenelis K. Ž. nuo 1928 m. spalio 22 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi Rokiškio valsčiaus valdybos 1928 m. spalio 22 d. liudijime ir 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos pateiktame sąraše nurodyta, kad asmuo turėjo (valdė) 19,3785 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į to meto įstatymus, t. y. faktą, jog nekilnojamąjį turtą (žemę) su labai retomis išimtimis galėjo turėti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, tikėtina, kad pareiškėjos prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau teismas sprendė, jog aplinkybė, kad J. Ž. tėvas K. Ž.galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, neturi įtakos J. Ž. pilietybei minimo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto kontekste, nes J. Ž. 1919 metais buvo pilnametis, todėl jis, būdamas pilnametis, galėjo pats spręsti, kokią pilietybę pasirinkti. Teismas darė išvadą, kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina to fakto, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
19. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pažymėjo, jog pareiškėjos sūnus kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-5154-905/2024, kurioje pareiškimą atmetė kaip neįrodytą, nenustačius aplinkybių, kurios teiktų pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pastarojo prosenelis buvo įgijęs ar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kadangi pareiškėjos sūnus nepateikė teismui duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog jo tėvai ar seneliai bei proseneliai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bendrosios kompetencijos teismas tokio juridinio fakto taip pat nenustatė, todėl teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė šios aplinkybės, o Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas pareiškėjos atžvilgiu nėra išlaikytas. Pareiškėjos ir jos protėvių pilietybės ryšys su Lietuvos Respublika yra nutrūkęs, kadangi K. Ž. sūnus J. Ž. ir jo sūnus V. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo arba nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad nurodyti asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
21. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti.
III.
22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pilietybės atkūrimo, taikant 2022 metais galiojusią Pilietybės įstatymo redakciją.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pareiškėja, pakartodama skundo argumentus, papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, o Migracijos departamentas neteisingai taikė 2023 metų Pilietybės įstatymo redakciją, nes pareiškėjos prašymas dėl pilietybės atkūrimo buvo pateiktas 2022 metais, t. y. galiojant senai minėto įstatymo redakcijai. Teismas, patikrinęs Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat nepagrįstai taikė naują įstatymo redakciją, kurioje nustatytas papildomas reikalavimas dėl nepertraukiamo ryšio su Lietuvos Respublika. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl pilietybės atkūrimo, tikėdamasi, kad jos prašymas bus nagrinėjamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir juose įtvirtintas sąlygas.
Šalies argumentai
24. Pareiškėja teigia, kad teismas neįvertino dalies pareiškėjos nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų, kita dalis įrodymų įvertinta netinkamai. Pareiškėjos nuomone, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis prašymo pateikimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl yra pagrindas panaikinti priimtus sprendimus.
Atsiliepimas
25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
26. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas netinkamai vertino pateiktus dokumentus, kad pareiškėjos senelis pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatas buvo Lietuvos pilietis, ir, kad pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatas, kadangi minėtas įstatymas negaliojantis ir nenumatė tokio prašymo nagrinėjimo. Pareiškėjos prašymas buvo pateiktas pagal Pilietybės įstatymo nuostatas.
27. Atsakovas nesutinka su pareiškėja, kad jis, priimdamas Sprendimą, taikė neaktualią Pilietybės įstatymo redakciją. Sprendime aiškiai nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančioje Pilietybės įstatymo redakcijoje, todėl toks vertinimas yra aktualus taikant šiuo metu galiojančias Pilietybės įstatymo nuostatas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
28. Atsakovas teigia, jog nepažeidė pareiškėjos teisėtų lūkesčių. Migracijos departamentas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų išaiškinimais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai.
29. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog pareiškėjos senelis iki 1926 metų buvo Lietuvos pilietis, taip pat, dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės. Atsakovas paaiškina, jog nėra byloje įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, priešingai, pateikti dokumentai patvirtina, kad asmuo buvo (duomenys neskelbtini), o vėliau (duomenys neskelbtini) pilietis, tarnavo kitos valstybės kariuomenėje bei negyveno Lietuvoje.
30. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo, panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas, bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo santykiui aktualias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
33. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, teisės aiškinimu bei taikymu, prašo panaikinti teismo sprendimą. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, priimdami sprendimus, rėmėsi neaktualiu teisiniu reguliavimu bei neįvertino dalies pareiškėjos nurodytų argumentų bei pateiktų įrodymų, rėmėsi pakeistu teisiniu pilietybės klausimų reglamentavimu, kuris negaliojo prašymo pateikimo metu.
34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjos skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimo į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, teisės aiškinimu ir taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų esminių argumentų. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, pritaikė kilusiam ginčui taikytiną aktualų teisinį reguliavimą. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė, objektyviai ir išsamiai įvertino pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, kuriais ji grindžia Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Todėl nesutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą.
37. Šioje byloje skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių bei 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Sprendime konstatuota, jog nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjos senelis J. Ž. bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įgijęs arba turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuone pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, ji neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl nėra pagrindo jai išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą.
38. Pagal Pilietybės įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2022 m. sausio 28 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) 2 straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
39. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis. Pagal šio straipsnio 4 dalį dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.
40. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
41. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).
42. 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.
43. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjos prosenelis K. Ž., tikėtina, nuo 1928 m. spalio 22 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi Rokiškio valsčiaus valdybos 1928 m. spalio 22 d. liudyme bei 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos pateiktame sąraše nurodyta, kad K. Ž. turėjo (valdė) 19,3785 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau kaip teisingai pažymėjo atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos prosenelis turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., savaime nereiškia, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjos ir K. Ž. pilietybės tęstinumas laikomas nutrūkusiu, kadangi K. Ž. sūnus J. Ž. ir jo sūnus V. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo.
44. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos senelis J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini), kuri tuo metu buvo įtraukta į (duomenys neskelbtini) sudėtį, todėl J. Ž. tikėtina gimė lietuvių tautybės asmenims, bet ne Lietuvos piliečiams. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad J. Ž. buvo Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatas. Priešingai, byloje surinkti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. Ž. neturėjo Lietuvos pilietybės, nes tam, kad pastarasis būtų laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, jis, jo tėvai ir seneliai turėjo iš seno nuolat gyventi Lietuvoje, o tokių duomenų byloje nėra. NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž. gimė Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau jokie įrodymai nepatvirtina, kad J. Ž. buvo Lietuvos piliečiu iki 1926 m., priešingai, jis buvo (duomenys neskelbtini), o vėliau (duomenys neskelbtini) piliečiu, tarnavo kitos valstybės kariuomenėje, Lietuvoje nuolat negyveno.
45. Pareiškėjos atsakovui pateikti dokumentai taip pat nepatvirtina, kad jos tėvo V. Ž. gimimo metu pareiškėjos senelis J. Ž. turėjo Lietuvos pilietybę, t. y. pilietybės tęstinumas buvo nutrūkęs. J. Ž. neatliko jokių veiksmų pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kad jis pats galėtų būti pripažintas išsaugojusiu Lietuvos pilietybę. Todėl V. Ž. negalėjo būti pripažintas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi jo tėvas J. Ž. neatliko veiksmų, dėl kurių jis pats galėjo būti pripažintas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę.
46. Nei atsakovui, nei teismui nenustačius aplinkybių, kurios sudarytų pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjos senelis J. Ž. bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įgijęs / turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, prieita prie pagrįstos išvados, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti dokumentai, nurodyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, patvirtinantys, kad pareiškėjos tėvas V. Ž. ir pareiškėjos senelis J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, todėl atsakovas neturėjo pagrindo pareiškėjai išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą.
47. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, jog aplinkybė, kad byloje pateiktų dokumentų nepakanka J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, buvo patvirtinta ir įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais, priimtais administracinėse bylose Nr. eA-2279-629/2023 ir Nr. eA-1562-629/2025, kurios buvo išnagrinėtos pagal pareiškėjos sūnaus A. O. teiktus skundus, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-5154-905/2024, kurioje buvo atmestas A. O. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nenustačius aplinkybių, kad J. Ž. buvo įgijęs / turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Šie teismų procesiniai sprendimai detaliau aptarti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija jų papildomai šioje nutartyje neaptarinėja.
48. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnį pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020 ir kt.).
49. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos tėvas ir senelis negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjos pilietybės ryšys su jos proseneliu K. Ž. yra nutrūkęs, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja negali būti laikoma Lietuvos Respublikos piliečio palikuone pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, ji neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą.
50. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtų lūkesčių principas taikomas tik tais atvejais, kai asmens lūkestis yra objektyviai pagrįstas ir kyla iš teisėtų bei aiškių viešojo administravimo subjekto veiksmų. Šiuo atveju Migracijos departamentas nebuvo suteikęs pareiškėjai jokių aiškių, konkrečių ir besąlyginių patikinimų, kad jos prašymas bus patenkintas. Vien faktas, kad buvo priimti pareiškėjos dokumentai ar vykdytos administracinės procedūros, savaime nesukuria pagrįsto ir teisėtai saugotino lūkesčio dėl teigiamo sprendimo priėmimo. Be to, pareiškėjos lūkestis negali būti laikomas teisėtu ir dėl to, kad jis nėra pagrįstas pakankamais objektyviais duomenimis. Nustatyta, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos tėvo ar senelio Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl nėra įrodyta pati materialinė teisė į pilietybės atkūrimą. Taigi, nagrinėjamu atveju teisėtų lūkesčių principas, priešingai, nei tvirtina pareiškėja, nebuvo pažeistas.
51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi jame padarytos išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes ir taikytinas teisės normas. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos N. O. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.