- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-04
- Bylos Nr.
- I1-1617-595/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04173-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 50 017 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-59, I tomas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis elementarių gyvenimo sąlygų.
Nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į gyvenamojo ploto dydį. Didžiąją dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Baldų užimamas plotas ir sanitarinio mazgo plotas turi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Nurodė, kad dėl to patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, baimę, nerimą, nemigą, emocinę depresiją, pažeminimo jausmą, kitus nepatogumus, stresą.
Taip pat nurodė, kad kamera, kurioje jį apgyvendino, buvo ką tik po remonto, išdažyta ir neišvėdinta, buvo sugedęs šalto vandens tiekimo kranas. Nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna. Kreipėsi dėl pažeidimų pašalinimo, tačiau jie nebuvo pašalinti. Kreipėsi ir dėl trūkusio kanalizacijos vamzdžio. Nurodė, kad pelėsis matosi netgi fotonuotraukose. Šie pažeidimai buvo rasti ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro. Dėl to buvo sugadinti jo asmeniniai drabužiai, atsirado kosulys. Pablogėjo miego kokybė. Vėdinant kameras per langus temperatūra nukrisdavo iki 2 laipsnių. Kameros smirdėjo dažais. Nuo to skaudėjo galvą.
Nurodė, kad kameroje Nr. 236 šildymo vamzdis ėjo virš miegamos vietos, negalėjo perdėti galvos į kitą pusę, dėl to neišsimiegodavo. Kamera 208, į kurią buvo perkeltas, buvo netvarkyta, po gaisro, sanitarinio mazgo sienelės stovis apgailėtinas, kriauklė užteršta.
Nurodė ir tai, kad buvo perkeltas į kamerą 268, kuri rūsyje, kurioje buvo pelėsis, drėgmė, vienutė, mažo ploto.
Sanitarinis mazgas visai neturėjo ventiliacijos.
Dėl drėgmės puvo čiužiniai, užsiveisė parazitai, kurie nebuvo naikinami. Geležinis inventorius rūdijo, pelijo drabužiai. Buvo ribotas švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis.
Paaiškino, kad nebuvo karšto vandens, buvo apribota galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę. Esant dviviečiams dušams, buvo vedami po keturis asmenis praustis iki 2016 m., o po 2016 m. – po 1-2 asmenis. Dušuose nebuvo jokio privatumo, nuo kitų suimtųjų ir nuo pareigūnų. Pertvara neužtikrina privatumo duše. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2019 m. vasario 12 d. nebuvo sudaryta galimybė jam nusiprausti duše 9 kartus, neskaitant, kuomet nebuvo vedamas maudytis į dušą po teniso. Kiti nuteistieji po sporto buvo vedami praustis. Tai diskriminacija jo atžvilgiu.
Kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamosiose patalpose, atitvertas tik sienele. Kameros 235A, 236, 208 yra rūsyje, kimšosi kanalizacijos vamzdžiai, kurie trūkdavo ir išsiliedavo fekalijos. Administracija netvarkė gedimų, liepdavo patiems susitvarkyti. Pastovi smarvė kenkė jo sveikatai, gadino drabužius, kitus daiktus. Nebuvo pakankamai užtikrinta privatumo teisė naudojantis sanitariniais mazgais.
Nurodė ir tai, kad kamerose nebuvo tinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. Per langus labai mažai patekdavo šviesos. Kamerose buvo įrengtos po dvi 36 vatų lemputės. Šviesa buvo labai stipri, nuo ko skaudėjo akis ir galvą. Be to, įrengtos iliuministencinės lempos, kurios jau uždraustos naudoti. Nebuvo užtikrinta dirbtinė apšvieta bei dirbtinė apšvieta nakties metu pagal higienos normų reikalavimus. Kamerose buvo sena elektros instaliacija, svilo laidai, neatlaikę apkrovos, tai kėlė grėsmę gyvybei. Perdegus lempoms, tekdavo laukti po dvi paras kol pakeis. Sudegus rozetėms, likdavo be karšto vandens.
Nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo pažeista teisė į tinkamą pasivaikščiojimą. Kiemeliuose buvo asbesto, sintetinė grindų danga. Turėjo teisę pasivaikščioti tik 1,5 valandos per dieną, nors rekomenduoja Europos Sąjungos teisės aktai iki 8 valandų pasivaikščiojimo.
Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2019 m. vasario 12 d. kamerose, sporto salėse, kitose nuteistųjų susibūrimo vietose nebuvo įrengta aliarmo sistema. Kamerose kildavo daug konfliktų, nebuvo kaip iškviesti pareigūnų. Nurodė, kad trūkus kameroje kanalizacijos vamzdžiui, negalėjo iškviesti pareigūnų, teko braidyti po fekalijas. Dėl to patyrė pažeminimą.
Teigia, kad jam nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Nurodė, kad ne kartą kreipėsi į šeimos gydytoją, kad duotų siuntimą ištaisyti piršto operacijos klaidą, tačiau neišdavė. Dėl to kenčia skausmus ir turės dar kentėti iki 2028 m., kol išeis į laisvę. Tokie atsakymai buvo ir dėl akių gydymo. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje okulistė atsisakė suteikti pirmą pagalbą. Stomatologas nesuteikė paslaugų.
Nurodė, kad jis musulmonų tikėjimo, negali valgyti kiaulienos. Lukiškių TI-K negavo maitinimo, kuris atitiktų jo išpažįstamą religiją. 2018 m. liepos 25 d. kai buvo etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę negavo sauso davinio, o ligoninėje negavo pietų. Būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negavo normalaus maisto. Grįžtant iš ligoninės negavo sauso davinio, o Lukiškių TI-K – pietų, nes nebuvo vegetariško maisto, nors kitas asmuo atvykęs kartu gavo. Dėl negaunamo maisto buvo kreiptasi į administraciją ir Kalėjimų departamentą. Gauti atsakymai, kad gauna pilnavertį maistą, neatitiko tikrovės.
Nurodė, kad jam artimi žmonės gyvena ne Lietuvoje, jam laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. vasario 12 d. nebuvo sudaryta galimybė bendrauti su jais vaizdo skambučių būdu, kadangi Lukiškių TI-K nebuvo įdiegta reikiama įranga. Dėl to patyrė diskomfortą, psichologinį spaudimą, nerimą.
Nurodė, kad buvo vedami į sporto salę, kuri buvo nešvari, techniškai netvarkinga sporto įranga. Sienų plytelės buvo nuskeltos, tai kėlė pavojų sveikatai, galėjo susižaloti. Patalpose žiemą būdavo šalta. Dėl šių pažeidimų buvo rašyti skundai. Rašė kitas nuteistasis P. V..
Nurodė, kad atsižvelgiant į padarytus pažeidimus, jų mastą, trukmę, intensyvumą, įtaką sveikatai patirtą neturtinę žalą vertina iš viso 50 017 Eur suma.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti (b. l. 154-171, I tomas). Taip pat nurodė, kad pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su skundu dėl sanitarinio mazgo ir privatumo jame, dėl vėdinimo ir kt. už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (administracinės bylos Nr. I-2924-815/2019), todėl šią administracinę bylą dalyje dėl sutampančių dalykų ir tuo pačiu pagrindu už tą patį laikotarpį reikia palikti nenagrinėtą.
Šalies argumentai
Nurodė ir tai, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą prašyti žalos atlyginimo už dalį nurodyto skunde laikotarpio. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Pateikė kamerų duomenis, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas.
Nurodė, kad kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto.
Nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpina Ūkio skyriaus inspektoriai atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama.
Kameros buvo įrengtos, apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo negali būti nustatyti. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, jos įrengtos kai kuriose kamerose (pateikė duomenis), todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodė, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas kamerose buvo įrengiamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 16.7 punktu. Tai viena iš priemonių, kuri buvo skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Aukščiau minėtos taisyklės nenumatė atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx kaip ir numatyta HN 134:2015 14 p. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės buvo perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Kamerų apšvietimui buvo naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Elektra į kištukinius lizdus, esančius kamerose, netiekiama tik nepertraukiamo miego, numatyto dienotvarkėje metu. Pareigūnai, atjungdami elektros tiekimą į kištukinius elektros lizdus, tokiu būdu užtikrino, kad suimtieji ir nuteistieji, esantys kamerose, laikytųsi režimo reikalavimų.
Pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Vilniaus departamento visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, buvo palaikoma optimali temperatūra.
Nurodė, kad visiems atvykstantiems į įstaigą buvo atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Atvykę asmenys buvo vedami maudytis į I - jame korpuse esančius dušus. Asmuo, kuris serga ar įtariama, kad serga užkrečiamąja liga, buvo izoliuojamas I - ojo korpuso 9 posto tam skirtose kamerose.
Nurodė, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.
Nurodė, kad pareiškėjui buvo išduotos higienos priemonės, buitinio materialinio aprūpinimo daiktai, kaip reglamentuota teisės aktais. Čiužiniai, patalynė buvo dezinfekuojami kaip reglamentuota. Pažymėjo, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną. Džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.
Nurodė, kad pageidaujantys sportuoti eilės tvarka buvo išvedami į mankštos kambarį pagal grafiką. Pareigūnas atsakingas už nuteistojo išvedimą į mankštos kambarį ar priežiūrą mankštos kambaryje informuodavo prižiūrėtoją, atsakingą už priežiūros postą, kuriame laikomas nuteistasis, apie būtinybę užtikrinti nuteistojo teisę pasinaudoti dušu.
Paaiškino, kad pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Vienos valandos pasivaikščiojimo teisė atitinka teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo nepavojingi. Pastatytuose objektuose šiferio lakštai nėra draudžiami. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas įstaigoje buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami.
Pažymėjo, kad pradedant 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Savo skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Pažymėjo, kad įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikia iki šiol. Teisės aktai nenumato, kad iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pan.
Nurodė, kad maitinimas įstaigoje buvo suteikiamas pagal patvirtintą dienotvarkę, joje buvo numatytas konkretus maitinimo laikas. Šių reikalavimų, organizuojant suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu maitinimą, Lukiškių TI-K buvo laikomasi. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėjo, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalino užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikėsi higienos reikalavimų. Galiojantys teisės aktai neįpareigojo maisto dalintojų mūvėti pirštinių, kadangi maistas buvo dalinamas tam tikslui skirtais kalibruotais specialiais įrankiais t. y. maistas rankomis neliečiamas. Maistas buvo dalinamas griežtai laikantis higienos normų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galėjo asmeniškai kreiptis kad būtų maitinamas kaip vegetaras. Nėra neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų – neteisėto atsisakymo pareiškėjui teikti maitinimą pagal religinius įsitikinimus.
Nurodė ir tai, kad pagal PĮVTT 18 priede išdėstytame nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, mobiliojo ryšio telefonas bei interneto prieiga, bevielio ryšio interneto modemas nėra įtraukti, todėl naudotis tokiais asmeniniais daiktais ir priemonėmis negalima. Lukiškių TI-K bibliotekoje buvo sukurta viena kompiuterizuota darbo vieta su RIP, kuria gali naudotis visi suimtieji ir nuteistieji, išskyrus asmenis patalpintus į drausmės izoliatorių. Palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais gali kitomis leistinomis priemonėmis.
Pažymėjo, jog medicinos paslaugų teikimas buvo teikiamas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą. Patikrinus Dokumentų valdymo sistemą buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į administraciją su skundais, prašymais. Pateikė prašymus ir atsakymus į juos.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Atsiliepime į atsakovės atstovo atsiliepimą (b. l. 1-11, II tomas) pareiškėjas papildomai nurodė, kad pažeidimai yra tęstiniai, todėl ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos. Dėl kamerų remonto nurodė, kad nėra užfiksuota, kad jis būtų gadinęs turtą. Kamerose dėl drėgmės buvo atliekamas privalomas remontas. Kameros buvo netvarkingos, jose buvo musių. Kaitrinės lemputės buityje yra uždraustos naudoti. Ženklas CE reiškia, kad lemputės tinkamos naudojimui, bet ne gyvenamosiose patalpose. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro aktais užfiksuoti rasti pažeidimai kamerose dėl drėgmės, dėl temperatūros. Ne visi nuteistieji sergantys užkrečiamomis ligomis buvo laikomi atskirai. Kartu buvo vedami į dušą. Dauguma pareigūnų yra moterys. Jos nuteistuosius veda į dušą, nuteistuosius stebi. Dėl to jautė diskomfortą, įtampą. Vasaros metu buvo nutraukiamas karšto vandens tiekimas. Tokiu būdu buvo apribota galimybė nusiprausti po karštu vandeniu kartą per savaitę.
Nurodė, kad buvo vedamas į netvarkingą sporto salę, tai patvirtina aktai. Todėl buvo pažeistos jo teisės į saugią aplinką. Pasivaikščioti galėjo 1,5 valandos per dieną. Pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo asbesto, lakštai sulaužyti. Tai kėlė pavojų sveikatai.
Dėl trūkusio kanalizacijos vamzdžio patyrė žalą, nes nesant iškvietimo mygtuko, negalėjo iškviesti pareigūnų.
Nurodė, kad jis ne vegetaras, valgo mėsą, išskyrus kiaulieną. Jo teisė į pilnavertę mitybą buvo pažeista.
Atsakovės atstovas neužtikrino ir neorganizavo vaizdo skambučių. Tai atėmė galimybę bendrauti, palaikyti dvasinį ryšį su artimaisiais, jo religijoje tai yra svarbu.
Šalies argumentai
Atsakovas nepaneigė jo skunde išdėstytų argumentų, pažeidimai yra detalizuoti. Prašo skundą tenkinti.
2020 m. vasario 21 d. pateiktame papildyme pareiškėjas nurodė, kad jis negadino įstaigos turto, neturi tokių nuobaudų. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros tarnyba nustatė, kad sveikatos priežiūros paslaugos jam buvo suteiktos pažeidžiant teisės aktus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus bei prašė skundą tenkinti. Paaiškino, kad į bylą pateikto fotonuotraukos yra darytos 2014 metais, jam jas davė vienas pareigūnas. Nurodė, kad dėl aliarmo mygtuko nebuvimo jis du kratus buvo situacijose, kai negalėjo prisikviesti pareigūno, tai yra vieną kartą pas jį kameroje buvo trūkęs vamzdis, o kitą kartą jo kamera buvo liejama iš viršaus. Nurodė, kad dėl negalėjimo pasinaudoti vaizdo skambučiais jis negalėjo bendrauti su tėvu, kuris yra senyvo amžiaus ir gyvena Rusijoje. Dabar bausmę atliekant Marijampolėje jis tokia galimybe naudojasi.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, yra pareiškęs prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 154, I tomas).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Administracinė byla dalyje nutraukiama, dalyje paliekama nenagrinėta, kitoje dalyje skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 14 d. d. iki 2019 m. vasario 12 d. d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (gyvenamo ploto, mikroklimato, įrenginių gedimų, kanalizacijos vamzdžio, įrengto vamzdžio virš miegamos vietos, netvarkos kamerose, sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo neužtikrinimo, netinkamo apšvietimo, sveikatos priežiūros paslaugų neužtikrinimo, netinkamo maitinimo, vaizdo skambučių neužtikrinimo, sporto salės blogos būklės, neužtikrinimo pasinaudoti dušu po sporto) atlyginimo priteisimo.
Taip pat pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl pažeistos teisės pasinaudoti dušu, tame tarpe ir po sporto, dėl pasivaikščiojimo teisės neužtikrinimo, aliarmo sistemos nebuvimo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (b. l. 1-59, I tomas).
Atsakovės atstovas, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo įstatymas numato trijų metų ieškinio senaties terminą, prašo daliai pareiškėjo pareikštų reikalavimų taikyti ieškinio senatį.
LR CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (LR CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261- 1798/2013).
Nustatyta, kad pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2019 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjas neturtinę žalą dėl dalies jo teisių pažeidimų kildina už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (b. l. 1-59, I tomas). Teismas pažymi, kad apie neva pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimą nuo 2014 m. kovo 20 d. pareiškėjui buvo žinoma iš karto, t. y. nuo pat 2014 m. kovo 20 d., ir buvo žinoma visą laikotarpį. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau nuo 2014 metų kovo 20 d., kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Pažymėtina, kad pareiškėjas to neneigia, nurodydamas, kad pažeidimai yra tęstiniai, kiekvieną dieną. Be to, pareiškėjas jau ne kartą su skundais yra kreipęsis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neva netinkamų kalinimo sąlygų. Prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, pareiškėjas visgi neprašo jo atnaujinti, nenurodo, jokių pagrįstų aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.
Pagal CK 1.127 str. 5 d., jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo kalinimo įstaigoje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013-01-15 nutartis Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartis Nr. A146-307/2013).
Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl jo teisių pažeidimo (teisės pasinaudoti dušu, tame tarpe ir po sporto, dėl pasivaikščiojimo teisės neužtikrinimo, aliarmo sistemos nebuvimo) už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. (imtinai) pareikšti.
Kaip minėta, pareiškėjas prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, šio termino atnaujinti neprašo, kaip tai reglamentuojama CK 1.132 straipsnyje.
LR CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą, bei esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl neva netinkamų aukščiau nurodytų kalėjimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. (imtinai), atlyginimo atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino praleidimo, prašymo atnaujinti senaties terminą, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui reikšti.
Taigi, aktualus ginčo laikotarpis dėl pareiškėjo nurodytų jo teisių pažeidimo (teisės pasinaudoti dušu, tame tarpe ir po sporto, dėl pasivaikščiojimo teisės neužtikrinimo, aliarmo sistemos nebuvimo) laikytinas nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. vasario 12 d.
Dėl kitų skunde nurodytų pažeidimų aktualus ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. vasario 12 d. (kaip nurodė pats pareiškėjas skunde) (b. l. 1, I tomas).
Informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimai dėl (teisės pasinaudoti dušu, tame tarpe ir po sporto, dėl pasivaikščiojimo teisės neužtikrinimo) už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. teismo yra išnagrinėti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-1036-790/2018).
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimai dėl jo teisių pažeidimo (dėl pasivaikščiojimo teisės, teisės pasinaudoti dušu) už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. gegužės 13 d. teismo yra išnagrinėti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-3858-1063/2018).
Nustatyta ir tai, kad pareiškėjo reikalavimai dėl pažeistų teisių (dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniais mazgais) už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d. yra išnagrinėti (Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I-2924-815/2019).
Todėl įvertinus tai, kad dalis reikalavimų pareiškėjo jau yra teismo išnagrinėti, 2018 m. vasario 8 d. teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1036-790/2018 yra įsiteisėjęs, todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, administracinė byla dalyje, kurioje pareikšti reikalavimai pažeidus pareiškėjo teisę pasinaudoti dušu, tame tarpe ir po sporto, dėl pasivaikščiojimo teisės neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. yra nutraukiama, kadangi dėl šių pareiškėjo reikalavimų yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Remiantis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu administracinė byla dalyje dėl pareikštų reikalavimų dėl pasivaikščiojimo teisės, teisės pasinaudoti dušu už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. gegužės 13 d. taip pat dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniais mazgais už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d. paliekami nenagrinėti, kadangi teisme dar yra nagrinėjami šie reikalavimai, nėra priimtų įsiteisėjusių teismo sprendimų.
Apibendrinant išdėstytus argumentus nustatyta, kad aktualus ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra: dėl pareiškėjo nusiskundimų nesant aliarmo sistemos įrengimo nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. vasario 12 d.; dėl visų kitų pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, išskyrus dėl jo teisės pažeidimo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimo, laikotarpis yra nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. vasario 12 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: 2018-05-14 buvo uždarytas į kamerą Nr. 236, plotas - 5,49 m² (1 asmuo kameroje); 2018-05-15 - 2018-06-24 kameroje Nr. 236 (1 asmuo kameroje); 2018-06-25 išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2018-06-27 atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 236, plotas - 5,49 m² (1 asmuo kameroje); 2018-06-28 - 2019-01-27 kameroje Nr. 236 (1 asmuo kameroje); 2019-01-28 perkeltas į kamerą Nr. 208, plotas - 7,03 m² (1 asmuo kameroje); 2019-01-29 - 2019-01-31 kameroje Nr. 208 (1 asmuo kameroje); 2019-02-01 perkeltas į kamerą Nr. 236, plotas - 5,49 m² (1 asmuo kameroje); 2019-02-02 - 2019-02-11 kameroje Nr. 236 (1 asmuo kameroje); 2019-02-12 išvyko į Marijampolės pataisos namus.
Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kamerų įrengimą, apstatymą baldais, sanitarinio mazgo įrengimą, plotus. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas kamerose Nr. 236 ir 208 visą laikotarpį buvo laikomas vienas (b. l. 155, I tomas). Pagal pateiktus duomenis nenustatyta, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie ženkliai užimtų kamerų plotą, kameros buvo apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus. Juolab, pareiškėjas nenurodė, kad buvo perteklinių baldų, kurie galėjo mažinti kamerų plotą.
Atsakovės atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų, sanitarinio mazgo įrengimas, apstatymas baldais atitinka TIĮET reikalavimus.
Vertinant pareiškėjo nusiskundimą dėl tenkančio vienam asmeniui gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad plotas, užstatytas baldais, iš bendro kameros ploto neeliminuojamas. Pareiškėjas nereiškia pretenzijų dėl kamerų apstatymo baldais, tik nurodė, kad baldai užėmė plotą bei kad jo teigimu, baldų matmenys turi būti neįskaičiuojami į bendrą gyvenamojo ploto normą.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m.), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, pareiškėjo atveju, įvertinus kamerų ir sanitarinio mazgo plotus (0,56 kv. m.), atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas, kameros Nr. 236 plotas 5,49 kv. m., kameros Nr. 208 plotas 7,03 kv. m., konstatuoja, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto reikalavimą.
Pareiškėjas skundžiasi, kad kameros buvo ką tik po remonto, smirdėjo dažais, nebuvo ventiliacijos, atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos, buvo drėgna, pelėsis, grybelis, šalta, buvo blogas tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas, naudotos kenksmingos sveikatai lempos, per ryški šviesa, dėl drėgmės užsiveisė parazitų. Buvo sugedęs šalto vandens tiekimo kranas, trūko kanalizacijos vamzdis, Šildymo vamzdis buvo virš miegamos vietos. Kameros buvo netvarkytos, parazitai nenaikinami.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, oro šalinimo sistemą. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės, atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Gaminio ženklinimas „CE“ ženklu valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms rodo, kad gaminys tos šalies rinkai yra tiekiamas legaliai. Dėl kamerose palaikomos švaros ir tvarkos atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) buvo išduodami į kameras. Taip pat, į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles.
Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostata, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). TIĮET 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis). PĮVTT 16.7 punkte numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja dirbtinės naktinės apšvietos. Pagal byloje turimus įrodymus, nenustatyta, kad pataisos įstaigos kamerų apšvietimui naudotos elektros lemputės būtų kenksmingos sveikatai. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokio konkretaus įvykio, fakto, kad būtų tiesioginis ryšys tarp kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, naudotų dirbtinei apšvietai lempučių įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, kad būtų sutrikusi būtent dėl to pareiškėjo sveikata.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros kuriose jis buvo apgyvendintas buvo ką tik po remonto. Kaip minėta kamerų vėdinimas buvo užtikrintas kaip ir reglamentuoja teisės aktai – natūraliu būdu, per langą. Todėl pareiškėjas būdamas kamerose vienas galėjo vėdintis pagal savo poreikį, tokiu būdu išvengdamas nemalonaus dažų kvapo, drėgmės, kitų neigiamų higienos veiksnių.
Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) 2018 m. gruodžio 12 d. atsakymas pareiškėjui (b. l. 61-62, I tomas) patvirtina pareiškėjo nusiskundimą, jog kameroje Nr. 236, kurioje jis buvo laikomas ant sienų aplink langą ir greta sanitarinio mazgo buvo vizualiai matomų pelėsių požymių ir tai neatitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimo, kuriame nurodyta, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Taip pat Centras yra nurodęs, kad kameroje Nr. 236 išmatuota oro santykinė oro drėgmė buvo 69 proc., ir tai neatitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimų, kuriame nurodyta, kad santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (b. l. 61-62). Taip pat 2018 m. liepos 17 d. Centras atsakydamas į pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. skundą yra nurodęs, kad kameroje Nr. 208 santykinė oro drėgmė užfiksuota patikrinimo metu 71 proc., tai neatitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimų (b. l. 63-64). Pareiškėjo 2020 m. vasario 21 d. pateiktas 2018 m. gegužės 4 d. Centro atsakymas dėl skundo neturi reikšmės ginčo dalykui, kadangi Centras yra nurodęs konstatuotus pažeidimus dėl oro judėjimo greičio ir pelėsio kameroje Nr. 235A, be to, ne šios bylos ginčo laikotarpiu.
Atsakovės atstovas, pateikdamas 2018 m. vasario 22 d. atsakymą į pareiškėjo 2019 m. sausio 25 d. skundą dėl asmeninių daiktų (b. l. 104, I tomas) yra nurodęs, kad nuteistiesiems yra išdalintos dėžės daiktams laikyti, tokiu būdu daiktai apsaugomi nuo neigiamų išorinių aplinkos veiksnių. Taip pat pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą ir tvarką kameroje, gaivų orą, siekiant išvengti pelėsio ir drėgmės, būtina vėdintis. 2019 m. vasario 7 d. atsakymuose į 2019 m. sausio 11 d. skundus pažymėjo, jog kameroje Nr. 236 2019 m. sausio 29 d. buvo atlikti remonto darbai, nudažytos sienos, rekomenduota dažniau vėdintis (b. l. 99, 109, I tomas). Iš atsakovės atstovo į bylą pateikto Centro 2019 m. vasario 18 d. akto dėl kameroje Nr. 208 atlikto patikrinimo laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. vasario 15 d. nustatyta, kad higienos normų pažeidimų šioje kameroje nebuvo nustatytų (b. l. 25-26, 27-28, II tomas). Pateikti Centro patikrinimų aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K nuolat buvo atliekami patikrinimai.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad pagal pateiktus įrodymus ginčo laikotarpiu pagal nustatytus Centro higienos normų pažeidimus yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl pelėsio kameroje Nr. 236 ir santykinės oro drėgmės neatitikimo kamerose Nr. 208 ir 236 Higienos normų reikalavimams (pažeidimai nustatyti pagal pareiškėjo 2018 m. lapkričio 27 d. ir 2018 m. liepos 12 d. skundus) (b. l. 61-64).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė reikšmingų įrodymų paneigti pareiškėjo nurodomus nusiskundimus dėl fiksuotų pelėsio, drėgmės buvimo kamerose jo ginčo kalinimo laikotarpiu. Esant pateiktiems į bylą pareiškėjo rašytiniams įrodymams dėl tokių pažeidimų fiksavimo, teismo manymu yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo teisės šiais aspektais buvo pažeistos. Nepaneigus teiginių dėl kalinimo sąlygų pažeidimo, šie pažeidimai laikomi nustatytais.
Tačiau teismas pažymi, kad kitų higienos normų, mikroklimato pažeidimų, taip pat įrengimų kamerose sugadinimo pareiškėjas neįrodė, netgi konkrečiau nepagrindė detalesniais paaiškinimais, t. y. nenurodė, kada ir kurioje kameroje buvo trūkęs kanalizacijos vamzdis, koks ir kada tiksliai buvo sugedęs kranas, nėra aišku, kaip būtent pasireiškė pažeidimas dėl įrengto virš miegamos vietos šilumos vamzdžio, kokių parazitų buvo, kaip tai jį paveikė, ir kad jie nebuvo naikinami, dėl sporto salės netvarkos, koks sporto inventories buvo sulaužytas, kuriuo pareiškėjas negalėjo pasinaudoti ir kada. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių pažeidimų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją. Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei kilti yra būtina nustatyti visas jos kilimo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmų, priežastinį ryšį ir kilusią žalą. Taigi, byloje nėra pateikta jokių kitų duomenų ir įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamo mikroklimato kamerose, išskyrus dėl tų pažeidimų, kurie teismo šioje byloje nustatyti. Pažymėtina, kad pateiktos į bylą pareiškėjo fotonuotraukos neįrodo nurodytų nusiskundimų, kadangi pagal pateiktas fotonuotraukas negalima nustatyti, kad tai yra kameros Nr. 236 ir 208, kuriose ir buvo laikomas ginčo laikotarpiu pareiškėjas. Be to, kaip nustatyta iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu fotonuotraukos buvo padarytos 2014 metais, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad tokia pati situacija buvo ir ginčo laikotarpiu. Taip pat negalima identifikuoti, kad pareiškėjui teko naudotis būtent fotonuotraukose užfiksuotais dušais, sporto sale, pasivaikščiojimo kiemeliu, kad ginčo laikotarpiu buvo būtent tokia šių patalpų būklė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenims. Todėl remiantis išdėstytu, pagrindo konstatuoti kitų nurodytų skunde pareiškėjų teisių pažeidimo dėl kamerose buvusio mikroklimato, netvarkos, gedimų, dėl senos elektros instaliacijos, nekeičiamų perdegusių lempučių, sudegusių rozečių ir kt. šių pareiškėjo teisių pažeidimo nėra.
Dėl pareiškėjo nusiskundimo pasivaikščiojimo teise, pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtos 952 - ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, taip pat 27 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam suimtajam turi būti sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Asmenų, laikomų kalinimo įstaigose, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad tokią teisę turėjo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl BVK nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra. Kaip pats pareiškėjas skunde nurodo, 1,5 val. per dieną buvo leidžiama pasivaikščioti, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore teismas nenustatė.
Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas reglamentuojamas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių V skyriuje, kuriame nurodyta, tai, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.
Pareiškėjo argumentai dėl asbesto buvimo atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nebuvo laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai buvo nepavojingi. III - io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I - ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami. Pažymėjo, kad šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Taigi, teismas, remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo manyti priešingai, abejoti teikiama informacija, kurios pareiškėjas nepaneigia jokiais įrodymais. Savo nusiskundimus pareiškėjas išdėstė deklaratyviai, nenurodydamas jokio konkretaus įvykio, situacijos ar fakto, tiesiogiai įtakojusio jo asmenį, pasireiškusio neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, medicininiai įrašai nepatvirtina, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti asbestas, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V- 176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, kadangi vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 87 punktu „Priežiūros postai prie kamerų ir karcerių organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie 15 - 25 kamerų, kurios būtų išdėstytos viena šalia kitos arba viena prieš kitą. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas“, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 26 įsakymo Nr. V- 325 redakcija) 87 puntu „Priežiūros postai prie kamerų, drausmės izoliatorių, laikino sulaikymo patalpų organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie kamerų, kuriose laikoma iki 100 asmenų. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas“.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose kildavo daug konfliktų, nebuvo kaip iškviesti pareigūnų. Nurodė, kad trūkus kameroje kanalizacijos vamzdžiui, negalėjo iškviesti pareigūnų, teko braidyti po fekalijas. Tačiau teismas pažymi, kad ir dėl šių nusiskundimų pareiškėjas konkrečiai nenurodė aiškių ir išsamių aplinkybių, nepateikė paaiškinimų (kada tai įvyko, kurioje kameroje, kokie konkrečiai jo asmeniniai daiktai buvo sugadinti ir pan.), juolab nepagrindė įrodymais, sudarančių pagrindą konstatuoti konkretų pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas buvo laikomas nesaugioje aplinkoje, ar jam buvo kilusi reali grėsmė, dėl ko pareiškėjas realiai būtų patyręs žalą. Pareiškėjas tik deklaratyviai pateikė šį savo nusiskundimą. Teisės aktai nereglamentuoja signalizacijos mygtukų įrengimo dušuose, sporto salėse, kitose vietose. Bylos duomenimis nustatyta, kad į pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 20 d. skundą Lukiškių TI-K pateikė 2018 m. rugpjūčio 22 d. atsakymą, kuriame pateikė duomenis, kad pareiškėjas atsisakė savo skundo dėl aliarmo mygtuko, kadangi problemos išspręstos, trūkumas pašalintas (b. l. 108, I tomas). Taip pat 2018 m. liepos 4 d. Lukiškių TI-K atsakymas pareiškėjui į jo 2018 m. birželio 12 d. skundą (b. l. 97, I tomas) patvirtina, kad įstaigos administracija reaguodavo į pareiškėjo pranešimus sugedus aliarmo mygtukui kameroje, taisydavo gedimus. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, į tai, kad buvo reaguojama ir taisomi aliarmo mygtuko gedimai pareiškėjui apie tai pranešus, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas konkrečiai nepagrindė jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl šio nusiskundimo. Pažymėtina, kad nėra pateiktų duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją būtent dėl šiame skunde nurodytų kanalizacijos vamzdžio trūkimo jo kameroje, dėl konkretaus konflikto, kada negalėjo išsikviesti pareigūno, pranešti apie gedimą.
Teismo vertinimu visiškai nepagrįsti, todėl atmestini pareiškėjo nusiskundimai ir argumentai dėl neteiktų jam medicininių paslaugų. Pažymėtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek pareiškėjo prašymai, tiek ir atsakymai į juos, taip pat duomenys iš Asmens sveikatos istorijos (išrašas) (b. l. 70, 78, 79, 81, 93, 96, 98, 100, 102, 103, I tomas, b. l. 29-31, 34, 35-36, 52, 53, 55-59, 65, 66, 67, 68, 70, 76, II tomas) patvirtina, jog esant pareiškėjo prašymui jam buvo teikiamos medicininės paslaugos, gydytojų konsultacijos, išrašomi vaistai. Pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo suteikta oftalmologo konsultacija, kad nedavė siuntimo dėl piršto operacijos klaidos ištaisymo nekonkretizuoti ir nepagrįsti. Byloje nėra tokio turinio pareiškėjo prašymų ar skundų. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui buvo teikiamos medicininės paslaugos, tame tarpe ir oftalmologo (e. b. l. 34, 76, II tomas). Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra skundęs Lukiškių TI-K pateiktų atsakymų į jo skundus Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kaip tai numatyta Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje. Pareiškėjas nepateikė kitų konkrečių ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų šį jo teisių pažeidimą. Pareiškėjo pateikta 2018 m. gegužės 22 d. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyriaus Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. T3-71/2018 ataskaita, 2018 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. T4-120(1.347.) „Dėl pacientui E. M. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ patvirtina, kad pareiškėjui 2015 m. vasario 6 d. nebuvo užtikrintas akių ligų gydytojo paslaugos prieinamumas, o ne ginčo šioje byloje laikotarpiu. Todėl pateikti rašytiniai įrodymai neįtakoja ginčo dalyko. Taigi, remiantis išdėstytais argumentais, pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nėra.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo karšto vandens, buvo apribota galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę. Esant dviviečiams dušams, buvo vedami po 1-2 asmenis. Dušuose nebuvo jokio privatumo, nuo kitų suimtųjų ir nuo pareigūnų. Pertvara neužtikrina privatumo duše. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2019 m. vasario 12 d. nebuvo sudaryta galimybė jam nusiprausti duše 9 kartus, neskaitant, kuomet nebuvo vedamas maudytis į dušą po teniso. Kiti nuteistieji po sporto buvo vedami praustis, jautėsi diskriminuojamas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)). Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 "Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo", įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kadangi pareiškėjas deklaratyviai nurodęs šiuos nusiskundimus, jų nedetalizavo, išsamiau nepagrindė. Nors nurodė, kad nebuvo suteikta galimybė 9 kartus pasinaudoti dušu, tačiau konkrečiai nenurodė, kada tiksliai per ginčo laikotarpį, kokiomis aplinkybėmis, dėl kokių priežasčių, kas tai įtakojo (pareigūnų veiksmai ar techniniai gedimai ar pan.), taip pat nenurodė, konkrečiai kada ir kokiomis aplinkybėmis nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu po sporto (kokie veiksniai tai įtakojo, teigdamas, kad kiti asmenys po sporto buvo vedami į dušą, nenurodė ir nepateikė konkrečių pavyzdžių), nenurodė ir konkrečių privatumo pažeidimo aplinkybių. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad į dušą buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Atsakovės atstovas yra nurodęs, kad prižiūrintis pareigūnas informuodavo priežiūros posto pareigūną dėl būtinybės užtikrinti nuteistojo teisę į dušą po sporto. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas šiuo aspektu skunduose ar prašymuose. Todėl remiantis išdėstytais argumentais nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo ir šiais aspektais.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas. Nurodė, kad jis nevalgo kiaulienos, kadangi yra musulmonas, tačiau tai nereiškia, kad jis vegetaras. Taip pat nurodė, kad negavo sauso maisto davinio, kuomet 2018 m. liepos 25 d. buvo etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, taip pat ligoninėje negavo pietų. Grįžtant iš ligoninės negavo sauso davinio, o Lukiškių TI-K – pietų, nes nebuvo vegetariško maisto, nors kitas asmuo atvykęs kartu gavo.
BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės.
Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr.4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 ir 6 punktuose numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims, Valgiaraštis nedirbančioms moterims, Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl kalinamų asmenų maitinimo, susijusio su religiniais įsitikinimais, yra pabrėžęs, kad kalėjimų atsisakymas sudaryti sąlygas asmenims valgyti vien vegetarišką maistą patenka į Konvencijos 9 straipsnio reguliavimo sritį. Asmens sprendimas laikytis tokios dietos gali būti laikomas motyvuotu ir paskatintu religinių įsitikinimų. Valgymo taisyklės gali būti laikomos tikėjimo išraiška. Ir nors specialių sąlygų vienam kaliniui sudarymas sukeltų finansinių sunkumų, tačiau turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp skirtingų interesų. Jei asmuo prašo tik maisto be mėsos, jam skirti patiekalai neturi būti ruošiami ar patiekiami ypatingu būdu, tai nėra jokių ypatingų produktų naudojimo reikalavimas. Vegetariško maisto paruošimas kaliniui negali itin sutrikdyti kalėjimo virtuvės darbo ar sumažinti kitiems kaliniams tiekiamo maisto kokybę (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Jakobski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18429/06).
Taigi, teisės aktai nereglamentuoja, kad kalėjimo įstaigose būtų sudaromas specialus musulmonų valgiaraštis. Pareiškėjas galėjo pasirinkti vegetarų valgiaraštį, kuriame nėra kiaulienos mėsos.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas su skundais yra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl neteikto vegetarinio maitinimo 2018 m. birželio 25, 27 d., nurodęs, kad tą dieną negavo pietų (b. l. 80, 86, 87). 2018 m. liepos 23 d. atsakyme į šį skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad negavo vegetariško maisto, kadangi virtuvės darbuotojams apie tai nebuvo žinoma, nurodė, kad turi rašyti prašymą dėl vegetariško maisto pateikimo (b. l. 105, I tomas). 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lukiškių TI-K atsakyme į 2018 m. rugpjūčio 8 d. skundą (b. l. 101, I tomas) pareiškėjui yra nurodęs, kad visi asmenys išvykstantys iš Lukiškių TI-K gauna atskirai supakuotą skiriamų maisto produktų kiekį. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęs šį atsakymą BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka. Taigi, visų pirma, nėra pateiktų duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs suteikti jam vegetarinį maitinimą, kad įstaigos administracija būtų atsisakiusi jį teikti. Be to, kaip matyti iš skundo teismui, pareiškėjas nurodo, kad jis nėra vegetaras, nevalgo tik kiaulienos dėl religinių įsitikinimų. Kaip minėta, specialaus musulmonams skirto maitinimo ir valgiaraščio sudarymo nereglamentuoja teisės aktai. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės šiuo aspektu, kadangi pareiškėjas yra maitinamas pagal sudarytą ir patvirtintą valgiaraštį. Nenustatyta, kad maitinimas pareiškėjui jo nurodytais atvejais nebuvo teiktas, o kad atsisakė valgyti išduotą maistą, tuo tarpu kai nebuvo pateikęs jokio prašymo dėl maitinimo, nebuvo pranešęs apie kiaulienos nevalgymą, tai nereiškia, kad turi būti konstatuojamas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas maitinimas pagal jo religinius įsitikinimus (jam esant musulmonui ir nevartojant kiaulienos), nepagrįstas ir atmestinas, jei pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį. Teismo teigimu, pareiškėjas, nepažeisdamas savo religinių įsitikinimų, galėjo maitintis ir pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra kiaulienos, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais, tačiau šia galimybe jis nesinaudojo. Taip pat, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo būti maitinamas pagal specialų valgiaraštį musulmonams, o ne vegetarišką valgiaraštį, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, be to, į vegetarišką valgiaraštį įeina ir produktai iš žuvies (žr. 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-442/2018).
Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas kitų Lukiškių TI-K laikomų musulmonų atžvilgiu, t. y. kad kitiems Lukiškių TI-K laikomiems musulmonams būtų suteiktas kitoks maitinimas, nei teisės aktais nustatytas, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas šiuo atžvilgiu buvo diskriminuojamas.
Be to, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, nėra pateiktų duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundą (kalėjimo įstaigai, Kalėjimų departamentui ar teismui) dėl 2018 m. liepos 25 d. negauto sauso davinio ar negautų pietų. Atsakovės atstovas nurodė, kad sauso maisto daviniai išduoti buvo. Pažymėtina, kad nusiskundimas dėl negautų pietų Laisvės atėmimo vietos ligoninėje nepatenka į šio skundo, kuris reiškiamas Vilniaus pataisos namų atžvilgiu, nagrinėjimo ribas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. vasario 12 d. nebuvo sudaryta galimybė bendrauti su artimaisiais vaizdo skambučių būdu, kadangi Lukiškių TI-K nebuvo įdiegta reikiama įranga.
Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnis. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio kodekso 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai (BVK 102 straipsnio 1 dalis). BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas. Pagal BVK 102 straipsnio 5 dalį skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1R-107 patvirtinta nauja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.
LVAT, pasisakydamas dėl teisės skambinti telefonu, pasinaudojant internetine telefonija pataisos namuose apribojimo, pažymėjo, jog teisė skambinti internetinės telefonijos būdu, nustatyta BVK 102 straipsnyje, nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Kitaip tariant, pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija. Internetinės telefonijos būdas įtvirtintas ne įstatyme, bet įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK – neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu. Todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (žr. LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-756/2018).
Taigi, įvertinus teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką darytina išvada, kad įstaigai nekilo imperatyvi pareiga pareiškėjui užtikrinti galimybės naudotis internetine telefonija, kurios pagalba būtų galėjęs skambinti vaizdo būdu. Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K bibliotekoje buvo sukurta viena kompiuterizuota darbo vieta su riboto interneto prieiga, kuria galėjo naudotis visi suimtieji ir nuteistieji, išskyrus asmenis, patalpintus į karcerį. Tačiau tai nebuvo skirta vaizdo skambučiams. Pažymėjo, jog bendrauti su artimaisiais ir palaikyti ryšį su jais pareiškėjas turėjo teisę kitais būdais ir priemonėmis. Nenustatyta, kad ši galimybė, teisė pareiškėjui buvo apribota. Teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui skambinti vaizdo skambučių būdu, t. y. pasinaudoti internetine telefonija, neatliko, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 50 017 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo sveikata.
Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį atliekant laisvės atėmimo bausmę. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai taip pat konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S.Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).
Taigi, byloje nenustačius, kad dėl galimo higienos sąlygų neužtikrinimo (pelėsis, drėgmė) pareiškėjui kilo sunkūs padariniai, taip pat atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką, darytina išvada, kad yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę saugioje sveikatai aplinkoje pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo higieniškas sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Administracinę bylą dalyje, kurioje pareikšti reikalavimai pažeidus pareiškėjo teisę pasinaudoti dušu, tame tarpe ir po sporto, dėl pasivaikščiojimo teisės neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. nutraukti.
Administracinė byla dalyje dėl pareikštų reikalavimų dėl pasivaikščiojimo teisės, teisės pasinaudoti dušu už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. gegužės 13 d. taip pat dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniais mazgais už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. vasario 12 d. palikti nenagrinėtą.
Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista E. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. vasario 12 d. dėl higienos sąlygų (drėgmės ir pelėsio) kamerose neužtikrinimo.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.