Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui A. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau pareiškimų (prašymų) patikrinti to paties norminio administracinio akto teisėtumą arba skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas, o proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1396-552/2016; 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014). Teismo vertinimu atsakovo išreikšta nuomonė nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ši byla privalo būti sujungta su kita atsakovo nurodyta byla, teismas nemano, kad bylų pagal nurodytus pareiškėjo skundus nagrinėjimas atskirai gali turėti neigiamos įtakos šio administracinio proceso koncentruotumui bei operatyvumui, todėl bylos nesujungtinos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktai reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 12-ą būrį, 2-ą brigadą, kurioje vienam asmeniui teko 3,26 kv. m. gyvenamojo ploto, į 6 būrį 2-ą brigadą, kurioje vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. liepos 15 d. (24 paras) už režimo pažeidimus nuobaudas atliko 20 būrio 7 brigados kamerų tipo patalpoje, kurioje vienam asmeniui teko 3,46 kv. m. ploto; Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje už režimo pažeidimus nuobaudas atliko 8-oje kamerų tipo patalpoje, kurioje vienam asmeniui teko 3,91 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 15, 18, 19, 20, 21, 22, 61-62; 63). Kadangi duomenų apie kartu su pareiškėju tam tikroje patalpoje buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš toje patalpoje esančio miegamųjų vietų skaičiaus. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad 24 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,6 kv. m., buvo 3,46 kv. m.) ir pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, buvo pažeista. Galiojantys teisės aktai nenumato, jog į Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerų tipo patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius, nuteistųjų reikmenys, dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; 5.10. p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; 5.11. p.). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad tualete turi būti įrengta po klozetą arba unitazą ir po pisuarą dvylikai asmenų, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja virtuvėlių patalpų plotų, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl per mažos virtuvėlės atmestina kaip nepagrįsta. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką (BVK 117 str. 1 d.). Pravieniškių PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-541 patvirtintas 2-ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų išleidimo į bendro pasivaikščiojimo teritoriją (ratą) grafikas (b. l. 84), patvirtina, kad pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti ir ginčo dėl teisės pasivaikščioti byloje nėra. Tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius galėjo neatitikti Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų reikalavimų, tačiau vertina, kad aplinkybės dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vienam nuteistajam nusiprausti dušu tenka vieną kartą per 14 dienų, tačiau nenurodė, kad tokiu būdu buvo pažeidžiama jo teisė naudotis dušu (nebuvo užtikrinama jo teisė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę). Į bylą pateiktas Pravieniškių PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-541 patvirtintas „2-ame sektoriuje bausmę atliekančių nuteistųjų maudymosi duše grafikas“ (b. l. 57) patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo teisę nustatytu grafiku maudytis duše. Byloje nėra duomenų, kad dėl maudymosi duše laiko ar periodiškumo jis buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją. Kadangi ginčo laikotarpiu A. Š. į Pravieniškių PN administraciją dėl naudojimosi dušu sąlygų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės yra pažeidžiamos, o šiuo metu aplinkybių dėl negalėjimo naudojimosi dušu pagal nustatytą grafiką nustatyti negalima, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui teisę naudotis dušu, neteisėtumu.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 24 punktą bei Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tačiau, jo nuomone, langus pradarius šaltuoju periodu nukrenta patalpos oro temperatūra. Atsakovo pateiktoje 2016 m. rugsėjo 23 d. pažymoje (b. l. 16-17) taip pat teigiama, kad 2-o ir 3-io sektoriaus gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kamerų tipo patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas arba įrengtą mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Pagal bylos duomenis, teismas neturi pagrindo išvadai, kad gyvenamųjų ar kamerų tipo patalpų vėdinimas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 ar Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais buitiniais parazitais (blakėmis) gyvenamosiose patalpose, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145, sudaryta su UAB „Dezinfa“ (b. l. 34-36), ir „Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas“ (b. l. 64-81) teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių PN pastoviai atliekami kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbai, tačiau kenkėjų (tarp jų blakių) vėl atsirasdavo. Todėl teismas daro išvadą, kad, nors ir vykdydamas teisės aktuose nustatytus veiksmus, atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų – t. y. neužtikrino, kad gyvenamosiose patalpose nebūtų blakių, dėl to pareiškėjas galėjo patirti papildomus nepatogumus, pakankamus žalos faktui konstatuoti.

LVAT nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015).

Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos numato, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje turi būti dviejų dalių plautuvė (1 vnt). Atsakovas pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad virtuvėlėje nėra plautuvės, nepaneigė, todėl teismas vertina, kad virtuvėlė įrengta pažeidžiant Patalpų aprūpinimo inventoriumi normas ir buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju, atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl per žemos oro temperatūros gyvenamuosiuose kambariuose, dėl per mažo kiekio radiatorių, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam skaudėdavo galvą, ryte prabusdavo nervuotas, neišsimiegojęs, atsirado spuogų, vočių, patyrė psichologinį, dvasinį, emocinį stresą, pergyvenimus. Įvertinus pareiškėjo Asmens sveikatos istoriją (b. l. 25-32) ir Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. rugsėjo 8 d. pažymą (b. l. 24) matyti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės nesiskyrė nuo asmenų, kurie niekada nėra padarę jokių nusikaltimų ir gyvena laisvėje, sveikatos būklės ir atsirandančių sveikatos sutrikimų. Nors į sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas kreipėsi ne kartą, tačiau Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, jog jis būtų skundęsis dėl vabzdžių įkandimų ir dėl to atsiradusių spuogų ar vočių, todėl minėti pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais. Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje nurodoma, kad A. Š. į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos nesikreipė (b. l. 33). Teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus sveikatos ir emocinius sutrikimus, todėl minėti pareiškėjo argumentai vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas išreiškė abstraktų prašymą dėl teismo ekspertizės į Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus būrius ir brigadas, kuriose jis buvo laikomas skyrimo, tačiau prašymo nekonkretizavo, nenurodė, į kokius klausimus teismo ekspertas turėtų atsakyti. Teismas turėdamas diskreciją spręsti dėl ekspertizės būtinumo, vertina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo abstraktaus prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo, nes bylą galima išspręsti remiantis joje surinktais duomenimis ir įrodymais, todėl toks pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 24 paras kamerų tipo patalpoje neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo buitinių parazitų naikinimo, patalpų šildymo, praustuvės virtuvėlėje nebuvimo, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (trūko 0,14 kv. m.), pažeidimo trukmę – 24 paros, įvertinus kitus higieninių ir buitinių sąlygų neatitikimus, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 30 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė stresu, pergyvenimu, galvos skausmais. Tačiau byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs minėtų pasekmių ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. Į kamerų tipo patalpą buvo patalpintas dėl savo paties elgesio (atliko nuobaudą už režimo pažeidimą), todėl byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę sąlygomis, grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją ir į Psichologinę tarnybą, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200,00 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200,00 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.