Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Elenos Vainienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo O. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš O. K. priteista 4,99 Eur proceso išlaidoms valstybei atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. O. K. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė M. M.. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sudavė kumščiu sėdinčiam M. M. ne mažiau kaip 8 smūgius į veidą, rankas, krūtinę bei pilvo sritį, ir šiam nuo smūgių nugriuvus fotelyje, vieną kartą kumščiu sudavė į pilvą, padarydamas M. M. poodines kraujosruvas kairiojo smilkinio srityje, kairės akies apatinio voko viduriniame trečdalyje, kairiojo skruosto projekcijoje, dešinio kelio vidiniame paviršiuje, kairės blauzdos priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, pilvo priekinėje sienoje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą nosies nugarėlės kairiojo šoninio-priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje, kairiojo riešo užpakaliniame paviršiuje, intraodines kraujosruvas dešinio smilkinio srityje, kairiojo skruostikaulio kūno projekcijoje, lūpose, muštinę žaizdą kairiojo antakio išoriniame trečdalyje, kraujosruvas apatinėje lūpos gleivinėje, kraujosruvas ir muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose dešinio smilkinio srityje, kairiojo momens-smilkinio srityje, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose pilvo priekinėje sienoje, kraujosruvą blužnies guolio projekcijoje, kraujosruvas su plyšimu blužnies vartų srityje, žarnų pasaito plyšimą su aplinkine kraujosruva, dėl to nuo pilvo sumušimo, lydimo žarnų pasaito ir blužnies plyšimo, bei ūmaus vidinio nukraujavimo nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

2. Nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 21d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, kad teismo paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Skirdamas bausmę, teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Jis pilnai prisipažino tiek dėl savo atliktų nusikalstamų veiksmų, tiek dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Savo kaltės niekada neneigė ir viso proceso metu davė vienodus parodymus apie įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis, būdamas neblaivus, pirmas pradėjo konfliktą ir išprovokavo jį nusikalsti. Tokios būsenos pastarasis dažnai elgdavosi agresyviai, ieškodavo problemų. Tačiau pripažino, jog neteisėtiems veiksmams turėjo įtakos ir jo paties (O. K.) neblaivumas. Jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, norėjo jį tik paauklėti, nuraminti, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi. Pažymi, jog yra ne jaunas ir nenori visą jam likusią gyvenimo dalį praleisti įkalinimo vietoje. Pasiryžęs kuo greičiau atlyginti teismo priteistą žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

3. Nuteistojo O. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Šiaulių apygardos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė nuteistajam O. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ko apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir pats nuteistasis O. K., tačiau jo manymu už padarytą nusikalstamą veiką paskirta aiškiai per griežta bausmė.

5. Kolegijos manymu, apygardos teismas nuteistajam O. K. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

5.1. Skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

5.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

5.3. Šiaulių apygardos teismas, skirdamas O. K. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę (niekur nedirbantis, anksčiau teistas, ankstesniu nuosprendžiu nuteistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka už žodinius konfliktus viešoje vietoje, esant neblaiviam), padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį – padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, (BK 11 straipsnio 6 dalis), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, tyčios formą (netiesioginė), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apygardos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

6. Pasak apelianto, apeliacinės instancijos teismas turėtų pripažinti dar vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - veikos padarymą įtakojo nukentėjusio asmens provokuojantis ar rizikingas elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog O. K. atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos nukentėjusio asmens provokuojantis ar rizikingas elgesys. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. M. išprovokavo nuteistąjį padaryti nusikalstamą veiką.

6.1. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

6.2 Iš nuteistojo O. K. parodymų matyti, kad nukentėjusysis ir nuteistasis girtavo, po to susipyko ir susimušė dėl to, kad M. M. pradėjo kelti nepagrįstus reikalavimus. O. K. sudavė nuketėjusiajam per pakaušį, veidą, pilvą, taip pat galėjo suduoti kaltinamajame akte nurodytus smūgius. Nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, nuo to galėjo būti kruvinos ir sienos. Blaivus nebūtų taip pasielgęs, M. M. sumušė iš pykčio, negalvojo, jog suduodamas smūgius gali nužudyti žmogų, neapskaičiavo savo smūgių jėgos. Kai būna išgėręs, save sunkiai valdo (t. 2, b. l. 149). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad konflikto metu jis su M. M. susipyko, po to sudavė pastarajam eilę smūgių. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad tarp nuteistojo ir M. M. vyko tik žodinis kivirčas, nukentėjusysis nepuolė muštis ir realios grėsmės apeliantui nekėlė. Tai patvirtina liudytojų A. N. ir G. V. parodymai. Be to, liudytoja apklausta G. V. teismui paaiškino, jog iki muštynių bandė nuraminti O. K., tačiau jis neklausė; taip pat iš kalbų žino, jog O. K. pasimuša. Bylos duomenys įrodo, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo girtavimo metu dėl pasakytų žodžių (kokių tiksliai nenurodė ir pats nuteistasis), o ne dėl nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo poelgio. Savaime suprantama, kad M. M. išraiška (galimai priekaištai O. K.) buvo nemalonūs apeliantui, tačiau tai nėra ir negali būti laikoma kaip provokacijos ar rizikingo elgesio išraiška. Tai, kad O. K. iš anksto nesiruošė ir neturėjo jokių ketinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti M. M. sveikatą, neįrodo, jog nukentėjusysis provokavo nuteistąjį ar elgėsi rizikingai. Akivaizdu, kad O. K. nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas, padarymui ypač didelę įtaką turėjo jo apsvaigimas nuo alkoholio. Būtent tai, o ne M. M. provokuojantis elgesys turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti ir nulėmė tokias sunkias pasekmes.

7. Kolegijos manymu, pirmos instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1dalyje, padarymą nuteistajam O. K. pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis už minėto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Tokia nuteistajam O. K. paskirta bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimus.

8. Pirmos instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingus pagrindus, todėl dar kartą švelninti bausmės tais pačiais pagrindais nėra įstatyminio pagrindo. Paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, jos rūšis ir dydis atitinka BK VIII skyriuje numatytus bendruosius bausmių skyrimo principus bei bausmių skyrimo taisykles ir nėra aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima bausmę švelninti. Tai, kad nuteistasis iš anksto nesiruošė šio nusikaltimo padarymui, šiuo atveju neturi jokios reikšmės bausmės dydžiui.

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo O. K. apeliacinį skundą atmesti.