- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-17
- Bylos Nr.
- 2S-133-267/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-06007-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Burbulienė Civilinė byla Nr. 2S-133-267/2012
Teisėjas Jonas Stubrys Teisminio proceso Nr. 2-07-3-06007-2010-8
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 17 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) R. V. atskirtąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-21-772/2011.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė.
Pareiškėjas R. V. 2010 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su skundu dėl antstolės Vaivos Šimkienės padėjėjos Kristinos Macionytės priimtų 2010 m. liepos 23 d. patvarkymo dėl arešto Nr. 0071/10/02304, 2010 m. liepos 22 d. turto arešto akto, 2010 m. liepos 23 d. turto arešto akto panaikinimo bei vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0071/10/02304 sustabdymo.
Šalies argumentai
Antstolė Vaiva Šimkienė su skundu nesutiko, nurodė, kad turtas areštuotas vadovaujantis LR CPK 658 str. 2 d.. Pažymėjo, kad turto arešto akte bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto areštuota ta dalis, kuri priklauso tik R. V. (110/220 dalis). Kita turto dalis, kuri priklauso M. Ž. ir A. Ž., areštuota nebuvo, todėl nėra ribojama jų teisė naudotis, valdyti ar disponuoti jiems priklausančiu turtu. Dėl R. V. pateikto skundo vykdymo veiksmai buvo sustabdyti ir antstolė negalėjo atlikti veiksmų, susijusių su neįkeisto turto atidalinimu. Nurodė, kad areštuotas turtas nebuvo įkainotas, nes nėra aiški rinkos turto vertė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi R. V. skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.
Teismas konstatavo, kad antstolei Vaivai Šimkienei AB Šiaulių bankas teisėtai pateikė vykdytiną dokumentą (LR CPK 587 str. 1 d. 4 p.), t.y. Šiaulių miesto 6-ojo notaro biuro notaro D. Jonučio įrašą, pagal kurį nurodyta išieškoti iš skolininko R. V. vekselio turėtojui AB „Šiaulių bankas“ 1000000 Lt skolą ir už notaro paslaugas sumokėtus 3002 Lt. Todėl antstolės Vaivos Šimkienės patvarkyme areštuoti turtą iš R. V. nurodyta išieškotina suma yra 1003002 Lt. Pažymėjo, kad antstolė areštuodama bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą, nepadarė pažeidimų, kadangi 2010 m. liepos 22 d. turto arešto aktu areštavo tik pareiškėjui R. V. bendros dalinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį. 2010 m. liepos 23 d. turto arešto akte yra nurodytas pareiškėjas ir bendrosios jungtinės nuosavybės teises į areštuojamą turtą turinti bendraturtė B. V.. Nurodė, jog nedraudžiama aprašyti neatidalinto bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo daikto, nes yra galimas turto arešto akto patikslinimas atidalinus bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismas pažymėjo, kad antstolė Vaiva Šimkienė areštuotą turtą tinkamai įregistravo turto arešto aktų registre. Teismas sprendė, kad tikslintina areštuoto turto vertė rinkoje, tačiau aplinkybė, kad turto arešto akte nenurodyta areštuoto turto vertė, nėra pagrindas naikinti turto arešto aktą. Pabrėžė, kad visi šioje byloje skundžiami antstolio veiksmai buvo atliekami iki priverstinio vykdymo pradžios, kuriam prasidėjus taikomos kitos vykdymo proceso nuostatos, kuomet antstolis privalės imperatyviai laikytis LR CPK 681 str. ir 682 str. nuostatų.
III. Atskirojo skundo esmė.
Atskiruoju skundu pareiškėjas R. V. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį, šiais pagrindais:
1. Pareiškėjas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad areštuojama tik skolininkui priklausanti turto dalis, nes turto dalys nėra atidalintos.
2. Pareiškėjas mano, kad antstolio turto arešto akte turi būti nurodytas areštuojamo turto įvertinimas rinkos kainomis, nes tai imperatyvi nuostata, o teismo išvada, jog tai formalus trūkumas, nepagrįsta.
3. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis naikintina esant absoliučiam skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindui, nes pirmos instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą bendraturčių teisių ir pareigų.
4. Prašo atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą.
Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 666 str. 1 d. nurodyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Iš byloje pateiktos medžiagos, t.y. VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2006-09-14 pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (b.l. 5), matyti, kad pareiškėjui R. V. priklauso 110/220 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o kita žemės sklypo 110/220 dalis priklauso M. Ž. ir A. Ž.. Šios pažymos dalyje „Juridiniai faktai“ nurodyta, kad tarp bendrosios dalinės nuosavybės teises turinčių savininkų buvo sudarytas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu. Teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad antstolis turto areštą taikė konkrečiai pareiškėjo R. V. nuosavybės teise priklausančiai žemės sklypo daliai, turto arešto akte nėra duomenų, kad būtų areštuotas bendraturčių turtas. Atsižvelgiant į minėtą bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, darytina išvada, kad šį turtą jie valdo atskiromis dalimis. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad 2010 m. liepos 22 d. turto arešto aktu, kuriuo areštuota R. V. nuosavybės teise priklausanti turto dalis, buvo suvaržytos bendraturčių M. Ž. bei A. Ž. nuosavybės teises į žemės sklypo dalį esančią (duomenys neskelbtini).
2010 m. liepos 23 d. turto arešto aktu apribotos disponavimo teisės skolininko R. V. turtui, kuris priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise R. V. ir B. V.. Abu bendraturčiai turto arešto akte nurodyti. LR CPK 666 str. 1 d. numatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje, o LR CPK 667 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, teismo antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą. Antstolė, teismo nuomone, taikydama disponavimo apribojimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise R. V. ir B. V. priklausančiam turtui, ir nurodydama, kad areštas taikomas R. V. turto daliai, nepadarė pažeidimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pradiniame skolos išieškojimo etape, t.y. iki priverstinio vykdymo pradžios, areštuojama skolininkui priklausanti turto dalis, tačiau ji nebūtinai kiekvienu atveju šioje vykdymo stadijoje turi būti identifikuota. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentus, susijusius su CPK 666 ir 678 straipsnių nuostatų pažeidimu ir su CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo konstatavimu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo įvykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2008).
Pažymėtina, kad turto vertė nustatoma, remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. numatytais metodais, tarp jų – lyginamosios vertės metodu, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina.
LR CPK 681 straipsnio 1 dalis numato, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Iš byloje esančios medžiagos bei antstolės Vaivos Šimkienės pateiktos vykdomosios bylos matyti, kad R. V. nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija 1000000 Lt, be to dalis nekilnojamojo turto yra įkeista hipoteka. Pažymėtina tai, kad byloje pateikti preliminarūs rinkos vertės nustatymo pažymėjimai yra 2006 m. ir 2007 m. VĮ Registrų centro pažymėjimai apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre yra 2003 m., 2006 m., vykdomojoje byloje esančiuose VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose turto vertinimai yra 2008 m. Atsižvelgiant į tai, kad bylos dokumentuose nurodytos areštuoto turto vertės, lyginant su šių dienų realijomis ir rinkos verte, yra pasikeitusios, šiuo konkrečiu atveju įkainojant R. V. priklausantį turtą turi būti vadovaujamasi LR CPK 681 str. nuostatomis. Dėl nurodytų priežasčių teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad konstatuotas arešto akto trūkumas (CPK 678 str. 1 d. 5 p.) nesudaro teisinio pagrindo naikinti antstolio surašytus turto arešto aktus, nes minėtą trūkumą galima pašalinti tolimesnėje vykdymo proceso eigoje.
Pareiškėjo argumentų, susijusių su prašymu atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, teismas neanalizuoja, nes šis klausimas išspręstas 2011 m. gruodžio 13 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjo Jono Stubrio rezoliucija priimant atskirtąjį skundą (81 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmos instancijos teismo dėmesį į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 str. 2 d. nuostata, tik „išimtinais atvejais teismas, atsižvelgdamas į sprendžiamo klausimo sudėtingumą, turi teisę ne ilgiau kaip septynioms dienoms atidėti nutarties priėmimą ir paskelbimą“. Šioje byloje nutarties priėmimo ir paskelbimo atidėjimo terminas neatitinka CPK 290 straipsnio nuostatų , tačiau šis procesinės teisės normų pažeidimas neįtakojo skundžiamos nutarties teisėtumo (LR CPK 329 str. 1 d.).
Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, teisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301-339 straipsnių normas ir pareiškėjo skundą atmetė pagrįstai. Pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais, nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.). Todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
teismas nutaria:
Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį nepakeistą.