- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-03
- Bylos Nr.
- e2A-255-183/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02561-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Audronė Jarackaitė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- R. T., O. T.
- Ieškovas
- I. T.
- Trečiasis asmuo
- notarė Ž
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Audronės Jarackaitės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. T. (R. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1374-232/2014 pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovams R. T. (R. T.) ir O. T., dėl buto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (tretieji asmenys notarė Ž. P., akcinė bendrovė „Swedbank“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. T. ieškinyje atsakovams R. T. ir O. T. prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013-10-07 buto dovanojimo sutartį, sudarytą R. T. su O. T., kurios pagrindu R. T. neatlygintinai perleido savo motinai O. T. butą, esantį (duomenys neskelbtini)kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste ir – ginčo sutartis), ir taikyti restituciją.
Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-03 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-2298-131/2013, nutraukė ieškovės santuoką su atsakovu R. T., patvirtino jų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių; pagal nurodytos sutarties 3 punktą atsakovas įsipareigojo teikti sūnui N. T. (N. T.) išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo 2013-05-01 iki sūnaus pilnametystės, taip pat šalys susitarė, kad lieka solidariai atsakingos kreditoriams: „Swedbank“, AB, pagal 2007-02-14 kreditavimo sutartį Nr. 07-014598-FA ir AB SEB bankui pagal 2011-07-22 kreditavimo sutartį Nr. 14A1118051025-05, kiekvieno vykdytina dalis – po ½ dalį (10 p.), o vienos šalies įsipareigojimų nevykdymo kreditoriams atveju, kita šalis įgyja regreso teisę į ½ dalį už kitą solidarųjį skolininką sumokėtų sumų (11 p.). Ieškovės teigimu, atsakovas tinkamai nevykdo prievolės teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, 2013-10-07 išlaikymo įsiskolinimas sudarė 1 974,21 Lt; nevykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-02 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-35510-779/2013, kuriuo ieškovei iš atsakovo priteista 6 358,81 Lt skola, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-08-30 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos. Be to, atsakovas, siekdamas išvengti nurodytų prievolių vykdymo ieškovei, 2013-10-07 sudarė ginčo sutartį su atsakove – jo motina O. T.; atsakovui realizavus vienintelį jam priklausantį neįkeistą nekilnojamąjį turtą (kitam atsakovui nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui – ½ daliai negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) taikoma hipoteka, skirta užtikrinti prievolių kreditoriui „Swedbank“, AB vykdymą pagal paminėtą kreditavimo sutartį, kuri šiuo metu nutraukta ir yra vykdomas priverstinis išieškojimas), sumažėjo jo galimybės vykdyti įsipareigojimus, kadangi jis neturi nei lėšų, nei kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo notarė Ž. P. atsiliepime į ieškinį, pasisakydama dėl 2013-10-07 dovanojimo sutarties, nurodė, kad, tvirtinant šį sandorį, nebuvo nustatyta šalių valios trūkumų, taip pat registruotų duomenų apie jų veiksnumo trūkumus jokių įregistruotų apribojimų dėl dovanojamo turto, be to, atlikdama visus notarinius veiksmus, notarė ėmėsi visų reikalingų veiksmų, nurodytų Notariato įstatyme.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. T. perleido neatlygintinai O. T. nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini)kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pritaikė restituciją natūra ir priteisė iš atsakovės O. T. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovo R. T. nuosavybėn.
Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ginčo sandoris yra negaliojantis CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, teismams iš atsakovo ieškovei priteisus įsiskolinimus (dėl išlaikymo įsiskolinimo ir dėl skolos), todėl ieškovė per visą reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį galėjo reikšti actio Pauliana ieškinį, ginčydama skolininko sudarytą sandorį; ginčo sandoris pažeidžia kreditorės teises, kadangi atsakovas, iki ginčijamo sandorio sudarymo turėdamas skolų, jų nepadengė, o po ginčo sandorio sudarymo atsakovas nebeturi pakankamai kito turto ir todėl yra netekęs galimybės atsiskaityti su kreditoriumi; nagrinėjamu atveju atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio, nes tam nebuvo įstatymu ar sutartimi pagrįstos prievolės, be to, nenustatytos privalomos aplinkybės, kurioms esant buvo būtina sudaryti dovanojimo sandorį, o perleisdamas jo motinai 158 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu sumažino jo mokumo galimybes; ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes atsakovas sudarė dovanojimo sutartį su jo motina (CK 6.67 str. 1 p.), be to, atsakovas, žinodamas jo turtinę padėtį ir turėdamas skolų, nesistengė jų grąžinti kreditoriams, todėl ir dėl šios priežasties yra laikytinas nesąžiningu.
Pripažinęs ginčo sandorį negaliojančiu, teismas taikė restituciją natūra ir šalis grąžino į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį (CK 6.154 str. 1 d., 6.66 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas R. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovai dėl finansinių sunkumų negalėjo pasinaudoti advokato teisine pagalba, todėl nesugebėjo tinkamai įrodyti svarbias faktines aplinkybes, „kurios įtakojo priimtam sprendimui“.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, actio Pauliana institutas taikomas, esant sąlygų visetui, o sprendžiant dėl ginčo sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas šis sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitos sutarčių sąlygos. Pasak apelianto, šioje byloje neištirtos ginčo buto įsigijimo ir kitos svarbios bylos aplinkybės, nes ginčo butas faktiškai priklauso jo tėvams: atsakovei O. T. ir G. T. (G. T., kuris mirė 2002 m.); nurodytas butas buvo gautas tarybiniais laikais, vėliau – privatizuotas, o 2001 metais tėvai padovanojo butą apeliantui, nes ketino išvykti į Rusiją, tačiau jie neišvyko, toliau gyvena jame, šio buto adresu deklaravo gyvenamąją vietą, O. T. moka mokesčius už buto išlaikymą, kito būsto ji neturi; O. T. prašė perleisti jai butą atgal, siekdama apginti jos teises, tačiau tai nėra susiję su prievolių vengimu, apelianto motina gali prarasti butą, todėl tai gali sukelti jai sunkių padarinių, nes ji liks be gyvenamosios vietos. Be to, apeliantas nurodo, kad jis pateikė teismui 2011-12-12 paslaugos sutartį dėl 100 000 Lt atlygio, tokiu būdu įrodydamas, kad yra sąžiningas, nes yra reali galimybė įvykdyti prievoles.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė I. T. prašo jį atmesti. Nurodo, jog apelianto argumentas, kad jis neturėjo atstovo pirmosios instancijos teisme, negali būti keliamas apeliacinės instancijos teisme, kadangi jis nepasinaudojo teise turėti kvalifikuotą atstovą abiejuose teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors, būdamas aukštojo išsilavinimo asmuo, turėjo suvokti, ar galės tinkamai save atstovauti bylos nagrinėjimo metu, be to, asmuo, kurio finansinė būklė yra sunki, gali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba, tačiau atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis ėmėsi priemonių tokiai teisei įgyvendinti.
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, ginčo buto neatlygintinis perleidimas sietinas labiau su moraliniais aspektais, o apelianto nurodoma aplinkybė, kad jo motina gali prarasti butą, nukreipus kreditoriaus reikalavimą į skolininko turtą, tik patvirtina faktą, kad atsakovas sąmoningai šį turtą neatlygintinai perleido trečiajam asmeniui, siekdamas jį apsaugoti nuo galimų kreditorių reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų pateikimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2014-02-20 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos A. T. su A. Š., bei 2014-02-25 Pinigų dovanojimo sutarties, sudarytos A. T. su I. T., taip pat ieškovės turimos sąskaitos AB DNB banke išrašą. Ieškovė nurodo, kad ji ir atsakovas, būdami solidariai atsakingi prieš kreditorių „Swedbank“, AB, turėjo tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles, tačiau tik vienas skolininkas – ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kad gautų lėšų šiems įsipareigojimams įvykdyti, t. y. ieškovės motina A. T. pardavė vienintelį būstą, o dalį gautų pajamų padovanojo ieškovei, kurias ji panaudojo atsiskaitymui su kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyti įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje aktualiais ginčo klausimais bei ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad nurodyti įrodymai buvo išsiųsti apeliantui kartu su ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą, todėl šie įrodymai priimtini ir pridėtini prie bylos (CPK 176–178, 185, 314 str.).
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai neištyrė reikšmingų bylos aplinkybių, pažeidė atsakovo teisę turėti atstovą, ir sprendime nepagrįstai nustatė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditoriaus teisės, kad atsakovas neprivalėjo jo sudaryti, be to, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Taigi apeliacinis teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisako dėl šių actio Pauliana sąlygų, taip pat dėl proceso teisės normų, tarp jų reglamentuojančių bylos šalies teisę turėti atstovą (CPK 320 str.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
CPK 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. CPK 20 straipsnyje įtvirtintas vienas iš civilinio proceso principų, t. y. fizinio asmens teisė į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o CPK 99 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus, nepažeisdamas aukščiau nurodytų ir kitų civilinio proceso teisės normų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, tarp jų reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymą.
Atmestinas apelianto argumentas, kad teismo sprendimas nepagrįstas dėl to, jog dėl jo finansinių sunkumų bylos nagrinėjimo metu jis buvo be advokato ir nesugebėjo tinkamai įrodyti svarbių bylos faktinių aplinkybių, kurios turėjo įtakos teismo sprendimo priėmimui. Atsakovas nenurodo konkrečių aplinkybių, susijusių su jo teisės turėti atstovą įgyvendinimo pažeidimu, tarp jų, kad jam nebuvo žinoma apie galimybę turėti atstovą, kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nepateikia įrodymų, kad jis bandė pasinaudoti šia teise ar kad teismas nesudarė galimybių, ar sukliudė ja pasinaudoti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas nevykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 str. 1 d.), nenurodė tokios pareigos nevykdymo svarbių priežasčių, be to, šios pareigos nevykdė, net ir teismo įpareigotas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014-02-19 parengiamojo teismo posėdžio metu teismas yra nurodęs, jog atsakovas gali pasikonsultuoti su advokatu dėl atsiliepimo į ieškinį rengimo, tačiau atsakovas nei apygardos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė aplinkybių, susijusių su šios teisės (ne)įgyvendinimu, o pagal turimus duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad byla išnagrinėta, pažeidžiant atsakovo teisę turėti atstovą; juolab kad apeliaciniame skunde apeliantas ir nenurodo, kaip įtakojo teismo sprendimo priėmimą tai, kad jis neturėjo atstovo (advokato) (CPK 51, 185 str.).
Dėl actio Pauliana sąlygų
CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad būtinos šios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; be to, yra du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sprendžiant, ar skolininko sudarytu sandoriu pažeisti kreditoriaus teisėti interesai, būtina įvertinti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies; neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima. Sąlyga, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio, suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas; privalėjimas sudaryti sandorį - vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis); tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias konkrečiu atveju įvertina teismas; tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant, ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012).
Be to, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad actio Pauliana taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, dėl to, siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-729/2013). Taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys), o kai ginčijamas neatlygintinis sandoris – tik skolininko nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).
Pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalį dovanojimo sutartis apibrėžiama kaip vienos šalies (dovanotojo) neatlygintinai perduodamas turtas ar turtinė teisė (reikalavimas) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba apdovanotojo atleidimas nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.
Bylos duomenimis, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-2298-131/2013 nutraukta ieškovės I. T. ir R. T. sudaryta santuoka, patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal nurodytos sutarties 3 punktą atsakovas įsipareigojo teikti sūnui N. T. (N. T.) išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo 2013-05-01 iki sūnaus pilnametystės, lėšas pervedant į vaiko motinos - ieškovės sąskaitą, taip pat šalys susitarė, kad lieka solidariai atsakingos kreditoriams: „Swedbank“, AB pagal 2007-02-14 kreditavimo sutartį Nr. 07-014598-FA ir AB SEB bankui 2011-07-22 kreditavimo sutartį Nr. 14A1118051025-05, kiekvieno vykdytina dalis – po ½ dalį (10 p.), o vienos šalies įsipareigojimų nevykdymo kreditoriams atveju, kita šalis įgyja regreso teisę į ½ dalį už kitą solidarųjį skolininką sumokėtų sumų (11 p.), be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-07-04 išdavė vykdomąjį raštą dėl šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo išieškojimo pagal paminėtą įsiteisėjusį teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje, o antstolio V. Č. 2013-11-07 pažymoje tvirtinama, kad pagal pirmiau nurodytą vykdomąjį raštą išlaikymo įsiskolinimas 2013-10-07 sudarė 1 974,21 Lt. Be to, pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-06 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-35510-779/2013 šio teismo 2013-10-02 priimto sprendimo pagrindu dėl 6 549,81 Lt palūkanų išieškojimo, 2013-11-11 liko išieškoti 6 549,81 Lt skolos ir 64,46 Lt palūkanų. Pagal antstolio R. V. 2013-09-26 raginimą įvykdyti sprendimą skolininkai R. T. ir I. T. buvo raginami įvykdyti Vilniaus miesto 28-ojo notaro biuro notarės S. B. 2013-08-26 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 3353 dėl 313 219,02 Lt skolos ir vykdomajame dokumente numatytų palūkanų išieškojimo išieškotojo „Swedbank“, AB naudai, taip pat sumokėti vykdymo išlaidas, o iš antstolio R. V. 2014-06-02 pažymos Nr. 0179/14/00647 apie vykdomųjų bylų eigą ir skolos likučius matyti, kad skolininkui R. T. priklauso automobiliai: HYUNDAI SONATA, v/n (duomenys neskelbtini) 2002 metų gamybos (šiam automobiliui taikomas areštas, užtikrinant išieškotojos I. T. naudai pagal vykdomąjį dokumentą Nr. N2-2298-131/2013), HONDA CIVIC, v/n (duomenys neskelbtini) 1989 metų gamybos, VAZ 2106, v/n (duomenys neskelbtini) 1991 metų; automobilių būklė ir buvimo vieta nežinoma; skolininko kito kilnojamojo turto nerasta; jo banko sąskaitose lėšų nėra; pagal VSDFV duomenis R. T. dirba UAB „Armastatas“, jo darbo užmokesčio dydis – 121,20 Lt per mėnesį, neatskaičius mokesčių, tačiau šios darbovietės surasti nepavyko.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymais pagrįstą išvadą, kad atsakovas, iki ginčo sandorio sudarymo (2013-10-07) turėdamas neįvykdytų įsipareigojimų ieškovei ir sudarydamas 2013-10-07 Buto dovanojimo sutartį, kuria atsakovas R. T. padovanojo jo motinai O. T. ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini)kurio vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2013-08-26 ir nurodyta Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, – 158 000 Lt, pažeidė ieškovės kaip kreditorės teises, kadangi tokio sandorio sudarymu atsakovas iš esmės sutrukdė kreditorei patenkinti reikalavimus iš jo kaip skolininko turto, kuriam nebuvo taikomi jokie suvaržymai, o likusio turto (transporto priemonių) nepakanka įvykdyti įsipareigojimus šiai kreditorei.
Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas neįvertino, jog atsakovo pateikta 2011-12-12 paslaugos sutartis Nr. 2012/06/12 dėl 100 000 Lt atlygio įrodo jo sąžiningumą, realią galimybę įvykdyti prievoles. Kaip matyti iš nurodytos sutarties turinio, sutarties šalys, t. y. UAB „Baltic Transport Service“ (užsakovas) ir R. T. (rangovas) susitarė, kad rangovas įsipareigoja, reikalui esant, atlikti techninio projekto „Autoserviso Juodelių k., Širvintų r.“ korektūrą, organizuoti ir koordinuoti visų projekto dalių perprojektavimą ir vykdyti techninę priežiūrą (2.1 p.); šios sutarties 3.1 punkte numatyta, kad darbų atlikimo kaina yra 100 000 Lt, o 4 punkte, numatančiame darbų atlikimo terminus, numatyta, kad rangovas darbus pradeda nuo sutarties pasirašymo datos arba darbui reikalingų duomenų ir dokumentų gavimo iš užsakovo datos, pagal dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, jei darbui reikalingi duomenys ir dokumentai pateikiami vėliau nei sutarties pasirašymo dieną (4.1 p.); paslaugų suteikimo pabaiga laikomas pastato „Autoserviso Juodelių k., Širvintų r.“ pridavimas Valstybinei komisijai (4.2 p.); be to, sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad per 1 kalendorinę dieną nuo užbaigtų paslaugų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo užsakovas sumoka rangovui sutartyje numatytą sumą ir gyventojų pajamų mokestį. Pažymėtina, kad vien tokios sutarties pasirašymo faktas nėra pakankamas pripažinti, kad ji yra vykdoma, o jei vykdoma, tai kokia yra atliekamų darbų stadija, kokie yra darbų atlikimo terminai ir jų pabaiga, tačiau be nurodytos sutarties, atsakovas į bylą nepateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad paminėta sutartis buvo pradėta vykdyti, taip pat, kad yra atlikti sutartyje numatyti darbai, pasirašytas užbaigtų paslaugų perdavimo–priėmimo aktas ir atsakovas įgijo teisę reikalauti už juos sutartyje numatyto atlygio. Taigi pateiktas įrodymas nepaneigia teismo padarytų išvadų, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, buvo nesąžiningas, nes iš esmės sumažino galimybes įvykdyti įsipareigojimus ieškovei (CPK 178, 185 str.). Šią teismo išvadą patvirtina ir ieškovės į bylą pateiktas AB DNB banko sąskaitos išrašas nuo 2014 m. sausio iki 2014 m. rugsėjo mėn., iš kurio matyti, kad ieškovei iš atsakovo darbovietės UAB „Armastatas“ kas mėnesį pervedama apie 60 Lt vaiko išlaikymui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad 2014-06-02 vaiko išlaikymo įsiskolinimas sudarė 2 776,65 Lt, tai neatitinka kreditorės teisėtų interesų. Nors iš antstolio V. Č. 2014-06-02 pažymos matyti, kad skola pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-35510-779/2013 sumažėjo iki 5 168,81 Lt ir 116,60 Lt palūkanų, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turi galimybę įvykdyti įsipareigojimus ieškovei (CPK 185 str.).
Be to, nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos reikšmingas aplinkybes, susijusias su privalomuoju ginčo sandorio pobūdžiu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovas R. T. neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio su O. T., nes tam nebuvo įstatymu ar sutartimi pagrįstos prievolės, be to, atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių būtinumą sudaryti ginčo dovanojimo sutartį. Kolegijos nuomone, apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis neatlygintinai perleido ginčo butą jo motinai O. T., nes faktiškai šis butas priklausė jo tėvams, nėra pakankama pripažinti, kad jis privalėjo sudaryti tokį sandorį. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad O. T. ginčo butą įgijo 1992-02-24 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, kurį 2000-09-11 dovanojimo sutartimi perleido R. T., tačiau nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsirado tam tikros aplinkybės, kurioms esant, buvo privaloma sudaryti ginčo sandorį. Juo labiau kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenustatė tokių pagrindų, o atsakovo R. T. paaiškinimai, kad, tėvams neišvykus gyventi į Rusiją, jis neprisiruošė buto perrašyti savo motinai, ir atsakovės O. T. pripažinimas, kad žinojo apie sūnaus įsiskolinimus ir ragino jį greičiau perdovanoti ginčo butą, kad į jį nebūtų nukreiptas išieškojimas, nepatvirtina apelianto prievolės padovanoti ginčo butą. Nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir apelianto argumentai, kad jo motina – atsakovė O. T. išlaiko ginčo butą, moka komunalinius mokesčius, o R. T. neprisideda prie šio buto išlaikymo, kad atsakovo R. T. motina O. T. gali prarasti butą, o nurodytos aplinkybės, nesudaro pagrindo pripažinti neteisėtomis ar nepagrįstomis teismo išvadų dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojimo actio Pauliana pagrindu. Be to, pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia savininkui perduoti kitam asmeniui teisę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu (CK 4.37 str. 2 d.). Taigi apygardos teismas turėjo pagrindo pripažinti negaliojančia ginčo dovanojimo sutartį nuo jos sudarymo momento pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir pritaikyti restituciją natūra.
Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 80 straipsnio 4 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas, pareiškiant ieškinį. Teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 str.).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka, paduodamos apeliacinius skundus (CPK 93 str. 3 d.). Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). CPK 98 straipsnio nuostatos taikomos, priteisiant išlaidas už advokato pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.).
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi buvo atidėtas apelianto R. T. už apeliacinį skundą mokėtino 2 620 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Nagrinėjamoje byloje atmetus apeliacinį skundą, nurodytas žyminis mokestis (2 620 Lt, t. y. 758,80 Eur) priteistinas iš atsakovo R. T. valstybei (CPK 84 str., 93 str. 1, 3 d., 96 str. 1 d., 302 str.).
Be to, ieškovė pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl, atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos (500 Lt, t. y. 144,81 Eur) priteistinos iš apelianto ieškovei, kadangi jos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytą maksimalų dydį už tokio procesinio veiksmo atlikimą (8.11 p.) (CPK 98 str. 1, 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą.
Priteisti iš R. T. (R. T.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 144,81 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 81 centą) bylinėjimosi išlaidų I. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 758,80 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 80 ct) žyminio mokesčio valstybei (įmokos kodas 5660).