Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, civilinės atsakomybės, vykdant jo konvojavimą 2013-03-07, 2013-08-08, 2015-02-14, 2015-07-23, 2015-09-17, 2015-12-31, 2016-01-01 dienomis iš Kybartų pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas iš Kybartų pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą arba Laisvės atėmimo vietų ligoninę bei atgal buvo konvojuojamas 2013-03-07, 2013-08-08, 2015-07-23, 2015-09-17, 2015-12-31 (b. l. 17–36). Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas iš Kybartų pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą arba Laisvės atėmimo vietų ligoninę (arba atgal) 2015-02-14 ir 2016-01-01 dienomis nebuvo konvojuojamas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas 2016-01-01 buvo konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Šiaulių tardymo izoliatorių. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, dėl 2016-01-01 vykusio konvojavimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Šiaulių tardymo izoliatorių sąlygų pareiškėjas yra pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-3112-289/2016, teisminio proceso Nr. 3-64-3-01852-2016-1. Taigi šioje administracinėje byloje, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą sudarančias aplinkybes, teismas nagrinės pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų Tarnybai konvojuojant pareiškėją iš Kybartų pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą arba Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir atgal 2013-03-07, 2013-08-08, 2015-07-23, 2015-09-17 ir 2015-12-31 dienomis.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą jo konvojavimo laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2016-08-17 (b. l. 2), todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos vykdant jo konvojavimą galimai netinkamomis sąlygomis, 2013-03-07 ir 2013-08-08 dienomis, atlyginimo.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 16). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal LVAT praktiką teismui sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo šalys turi pateikti argumentus, įrodymus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (pvz. LVAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1671-858/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų konvojavimo sąlygų 2013-03-07 ir 2013-08-08 dienomis, atlyginimo taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina.

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Pagal Konvojavimo taisykles konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais. Konvojuojamieji vežami specialiuoju transportu laikantis atitinkamų izoliavimo reikalavimų (103 punktas); specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų (109 punktas); bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą ir kt.

Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas 2015-07-23, 2015-09-17 ir 2015-12-31 dienomis buvo konvojuojamas automobiliais: Mercedes-Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (23 sėdimos vietos), Mercedes-Benz Atego, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (25 sėdimos vietos) ir VW Crafter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (b. l. 25, 29, 33). Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Pareiškėjas nurodo, kad konvojavimo metu buvo per mažai vietos. Tačiau byloje esantys įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl vietos trūkumo konvojavimo metu. Konvojuojamų asmenų skaičius transporto priemonėse nuolat kito, t. y. vieni buvo tam tikruose pasikeitimo ar paskirties punktuose perduodami, kiti – paimami į konvojų iš atsakingų įstaigų, tačiau atsakovo atstovo pateikti konvojuojamųjų sąrašai, duomenys apie automobilių vietų skaičių patvirtina, jog automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei nustatyta sėdimų vietų (b. l. 27–36).

Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai).

Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Dirbtinio apšvietimo tyrimo 2015-05-08 protokolo Nr. F-A-77, 2015-07-03 protokolo Nr. F-A-170, 2014-05-12 protokolo Nr. F-A-167, Ventiliacijos efektyvumo tyrimo 2015-05-08 protokolo Nr. F-VE-4, 2015-07-03 protokolo Nr. F-VE-8, 2014-05-12 protokolo Nr. F-M-175 (b. l. 37–41, 45–47, 48–53, 57–60) matyti, kad minėtuose konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija, apšvieta atitinka nustatytus reikalavimus. Iš automobilių kėbulo schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, langai, evakuacinės angos, apšvietimas (b. l. 42, 61). Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės ir automobilių registracijos liudijimai (b. l. 44, 56, 63) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka tokios rūšies transportui nustatytus techninius reikalavimus. Taigi šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas atmeta pareiškėjo teiginius dėl vietos ir oro trūkumo kaip abstrakčius ir neįrodytus. Teismas pripažįsta, kad konvojavimas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių.

Konvojavimo taisyklių 137 punkte numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Esant atvejui, jei pareiškėjo atžvilgiu Tarnybos pareigūnai būtų atlikę neteisėtų veiksmų, pareiškėjas turėjo galimybę dėl šių aplinkybių nustatyta tvarka pareikšti skundą. Konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami, pažymima, ar konvojuojami asmenys turi nusiskundimų. Esant galimiems pareiškėjo teisių pažeidimams pareiškėjas turėjo teisę juos išreikšti. Šiuo atveju jokių įrašų nei apie pareiškėjo nusiskundimus, nei pareiškėjo skundų dėl pareigūnų veiksmų atsakovo atstovo vadovybei ar kontroliuojančioms institucijoms, į bylą nepateikta. Taip pat pareiškėjas nepateikė į bylą jokių kitų duomenų, patvirtinančių netinkamą pareigūnų elgesį. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo pareigūnų elgesio, neišvedant pareiškėjo į tualetą, neužtikrinant, kad kiti konvojuojami asmenys nerūkytų, laiko neįrodytais.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų dėl automobilių atitikimo techniniams reikalavimams, konvojaus pareigūnų veiklos atitikimo Konvojavimo taisyklėse nustatytoms nuostatoms.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, nenustatyta Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų tiriamų konvojavimų metu. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo L. A. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.