Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui V. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo ir Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos išduota 2013 m. liepos 3 d. pažyma Nr. 11PP(P)-4175 apie 2011–2012 m. pensijos dydį patvirtina, kad pareiškėjui paskirta 1225,64 Lt valstybinė pensija perskaičiuojama ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (b. l. 33). Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo pagrindu pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo pensija dar kartą buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, nes nurodytu laikotarpiu pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Remiantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu valstybinės pensijos mažinimas šiuo pagrindu yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 5 986,10 Lt nepriemokos. Teismui nėra pagrindo abejoti pažymoje pateiktų duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai. Be to pažymoje nurodytų sumų teisingumo pareiškėjas ir neginčija.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kuri pareiškėjui iki šiol neišmokėta. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalintų. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjo teisių pažeidimą. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos kompensavimo klausimo neaptaria, Seimas taip pat iki šiol nepriėmė teisės akto, nustatančio neišmokėtos pensijos kompensavimo tvarką, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri iš esmės yra analogiška su nagrinėjama byla). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje byloje pripažino, kad susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais, taip pat nurodė, kad nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai formuojama 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Minėta, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos kompensavimo klausimo nereglamentuoja, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą. Nagrinėjamu atveju ši procedūra išlaikyta. Pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjo prašymą nagrinėti. Nagrinėjamu atveju toks atsakovės sprendimas negali užkirsti kelio veiksmingai pareiškėjo teisių į neišmokėtos valstybinės pensijos gavimą gynybai teisme. Šis sprendimas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip atsisakymas pašalinti pareiškėjo teisių pažeidimą. Dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bus pasisakyta vėliau.

Iš pateiktos pareiškėjo valstybinės pensijos bylos matyti, kad pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą pareiškėjas sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai jam buvo išmokama sumažinta pensija. Vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašo 23 punkte nustatyta, kad Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos išmoka pensijas pensijų gavėjams už praėjusį mėnesį ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio 20 dienos (imtinai). Gindamas savo teisę gauti paskirtą pensiją pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. birželio 18 d., taigi nepraleidęs 3 metų termino, skaičiuojamo nuo datos, kai jis sužinojo apie gautą 2011 m. balandžio mėnesio sumažintą pensiją (apie veiksmą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui priteistina 5 986,10 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus.

Skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nagrinėjamoje situacijoje ministerijos sprendimas grindžiamas netinkamu teisės aiškinimu. Tokia teismo išvada grindžiama tuo, kad vadovaujantis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėju kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Atsakovės skundžiamas sprendimas nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyti skundo padavimo terminai (taikytina šio teisės akto redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., nes senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos). Taigi Vidaus reikalų ministerijos sprendime nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant turi būti įvertinti visi pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Taip pat pažymėta, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl viešojo administravimo akto pagrįstumo bei teisėtumo neturi prisiimti jam nebūdingos viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtos funkcijos, todėl negali vertinti argumentų ir motyvų, kurie nebuvo nurodyti skundžiamame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-636/2008 ir kt.). Įvertinus tai, kad Vidaus reikalų ministerija iš esmės nepagrindė savo išvados, jog pareiškėjas į ją kreipėsi praleidęs tokio skundo padavimo terminus, teismas aptartos teisinės situacijos negali vertinti kitaip, kaip pareiškėjo naudai.

Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašo atidėti valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. Prašymą pagrindė tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Administracinių bylų teisenos įstatymas teismo priimto sprendimo vykdymo atidėjimo tvarkos nereglamentuoja, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, taikytinos Civilinio proceso kodekso nuostatos. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 13 p.). Pareiškėjui priteistina neišmokėtos pensijos dalies suma nėra itin didelė. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl lėšų neišmokėtoms pensijoms kompensuoti neskyrimo ar lėšų trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios. Be to, savo prašymo atsakovė nepagrindė jokiais įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriuo valstybinių pensijų sumažinimas iš dalies pripažintas neteisėtu, buvo jau įvertinta, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu. Todėl Konstitucinis Teismas minėto nutarimo paskelbimą atidėjo 2012 m. rugsėjo 21 d. Nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip pusantrų metų, tai laikytina pakankamu laiko tarpu tinkamam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimui pasirengti. Atidėjus sprendimo vykdymą bus neproporcingai pažeisti teisėti pareiškėjo interesai, todėl ginčijamu atveju netikslinga yra taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą. Toks, analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, 2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-417/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas, jis turi teisę į Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 ir 6 dalyje nustatytų išlaidų atlyginimą. Pateiktas 2013 m. liepos 26 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 558233 patvirtina, kad pareiškėjas už dokumento surašymą (skundo surašymą) advokatui D. K. sumokėjo 100 Lt (b. l. 6). Ši suma atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7, 8.2 punktų nuostatas, todėl priteistina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu

nusprendė:

Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti.

Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6464(11).

Įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti V. G. 5 986,10 Lt (penkis tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt šešis litus 10 centų) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Pareiškėjo V. G. naudai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti po 50 Lt (iš viso 100 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.