Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. C. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. M. C. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2015 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. SPRE-1745, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6064 ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. Be to, pareiškėja prašė priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėja paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos pilietė. Lenkijoje ji dirba savarankiškai, o nuo 2014 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti Lietuvoje UAB „Imperianas“ ir dirbo ten iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. Pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti jai A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės ir Lenkijos kompetentinga įstaiga nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę, tačiau atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai A1 pažymėjimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjos veikla pagal darbo sutartį, lyginant su jos savarankiška veikla Lenkijoje, yra nedidelės apimties. Pareiškėjos nuomone, atsakovas netinkamai interpretavo bei pritaikė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės normas. Pareiškėjos teigimu, jos atžvilgiu taikytinas darbo vietos principas (lex loci labori), įtvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalyje, o pareiga nustatyti didelės ar nedidelės apimties veiklą jos situacijai netaikytina, nes Tarnybos bei VSDFV nurodoma Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 14 straipsnio 5b dalis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 daliai netaikytina. Atkreipė dėmesį, jog toks aiškinimas pateiktas ir Europos Komisijos paruoštame Teisės aktų, taikomų darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje, praktiniame vadove (toliau – ir Praktinis vadovas). Pabrėžė, jog toks aiškinimas atitinka ir Lenkijos teismų praktiką. Be to, pareiškėjos teigimu, Tarnyba bei VSDFV netinkamai apskaičiuoja veiklos apimtį pagal analogiją taikydama Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalį. Nors Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b ir 8 dalys skamba panašiai, tačiau tai yra visiškai skirtingos nuostatos, o painiava kyla dėl netinkamo reglamento nuostatų vertimo į lietuvių kalbą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje kalbama apie labai nedidelę veiklos apimtį, o ne apie nedidelę veiklos apimtį. Pažymėjo, kad Praktiniame vadove pateikiama labai nedidelės apimties veiklos sąvokos apibrėžtis, nurodant, jog tai yra nuolatinė, tačiau labai nedidelės apimties veikla, atsižvelgiant į laiką ar ekonominį našumą. Labai nedidelės apimties veikla patariama laikyti, pavyzdžiui, veiklą, kuriai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko ir (arba) jeigu už ją gaunama mažiau nei 5 proc. viso darbuotojo atlygio. Taigi, jei asmens atliekama veikla nelaikoma didelės apimties, tai dar nereiškia, kad ji laikoma nedidelės apimties veikla. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Tarnyba vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybinių socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenis, prašymą, kuriame pareiškėja nurodė, kad darbo laiką Lietuvoje sudaro 2 dienos per mėnesį, bei darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tačiau neįvertino pareiškėjos gaunamų pajamų. Pasak pareiškėjos, jos pajamos už 2014 m. iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos sudarė 466,6 PLN per mėnesį, o Lietuvoje jos darbo užmokestis buvo 200 Lt per mėnesį. Taigi pareiškėjos vidutinės mėnesinės pajamos iš darbo Lietuvoje sudarė daugiau nei 50 procentų pajamų gaunamų iš Lenkijoje vykdomos veiklos. Pabrėžė, jog ir pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 punktą, didelė laiko dalis nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą. Be to, pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju jai nepagrįstai buvo pritaikytas Tvarkos aprašo 27 punktas dėl papildomų dokumentų pateikimo, kadangi šis punktas nėra taikomas asmens, kuris dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir tuo pačiu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje, atžvilgiu.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012) 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Paaiškino, jog, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Nors Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau, Tarnybos įsitikinimu, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Tarnyba nurodė, kad nustatydama, ar asmens veikla / darbas yra nedidelės apimties, atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atsakovo nuomone, mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Pažymėjo, kad, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis apie pareiškėjos draudimą valstybiniu socialiniu draudimu, pareiškėjos prašyme nurodytą darbo laiką bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis. Tarnybos teigimu, įvertinus minėtus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjos darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjai atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos nuomone, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdama į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.VSDFV teigimu, pareiškėja klaidingai teigia, kad Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Pažymėjo, kad Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies a punktu pakeičiama Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalis, o b punktu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis papildomas 5 a ir 5 b dalimis. Tai, pasak VSDFV, įrodo, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis yra atskira nuo Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies nuostatos taikomos įgyvendinant ne tik Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, bet ir kitas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio dalis. Analogiškai Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 a dalies pirmoji pastraipa taikoma įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, o ne tik 13 straipsnio 1 dalį. VSDFV atkreipė dėmesį, jog Reglamento (ES) Nr. 465/2012 preambulės 5 punktas numato, kad, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, reikėtų patikslinti, kad „didelė veiklos dalies“ vykdymo sąlyga, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat taikoma asmenims, dirbantiems įvairiose įmonėse ar įvairiems darbdaviams. Ši preambulės nuostata buvo reikalinga, nes Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 buvo iš esmės pakeista Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalis, pagal kurią taikytinos teisės nustatymas asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, iš esmės priklauso nuo to, ar asmuo didelę veiklos dalį vykdo valstybėje narėje, kurioje gyvena. Tačiau Reglamento (ES) Nr. 465/2012 preambulės 5 punkto nuostata aktuali kalbant apie „didelės veiklos dalies“ sąvoką, o ne „nedidelės apimties veiklos“ sąvoką, vartojamą Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje. Kadangi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 tikslas yra reguliuoti nacionalines socialines apsaugos sistemų koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą ir siekis padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas, todėl šio reglamento leidėjas negalėtų numatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tik formalus darbo sutarties pasirašymas besąlygiškai lemtų taikytinos teisės nustatymą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. spalio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 taip pat patvirtino, kad iš Reglamento (EB) Nr. 987/2009 (su Reglamento Nr. 465/2012 pakeitimais) matyti, jog sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui. Be to, VSDVF nuomone, reglamentai yra išversti teisingai, o tai patvirtina ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. SD-115.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas konstatavo, kad ginčas kilęs dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjai nustatymo. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. vasario 27 d. su UAB „Imperianas“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2014 m. kovo 1 d. pareiškėja pradėjo dirbti prekybos atstove minėtoje bendrovėje. Darbo laikas – 16 val. per mėnesį (pagal grafiką), darbo užmokestis – 200 Lt ir premija už darbo rezultatus. Darbo sutartis nutraukta 2014 m. rugpjūčio 29 d. 2014 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (7.2)S2-40289 Tarnyba kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, nurodydama, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, jog UAB „Imperianas“ veikla galbūt nėra ekonominės veiklos siekimas, o jos tikslas – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas, todėl prašė iš naujo įvertinti pareiškėjos veiklos Lietuvoje ir Lenkijoje apimtis bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų teisės aktų nustatymo. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. kovo 26 d. raštu (Tarnyboje gautas 2015 m. balandžio mėn.) informavo Tarnybą, kad, jo nuomone, pareiškėjai, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatomis, nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. taikytini Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tarnyba 2015 m. birželio 2 d. raštu Nr. (7.16)S2-19021 informavo pareiškėją ir Lenkijos kompetentingą įstaigą, kad nesutinka su Lenkijos kompetentingos įstaigos pozicija, nurodė, kad reikia įvertinti ir palyginti pareiškėjos savarankiškos veiklos Lenkijoje ir darbo Lietuvoje apimtis. Be to, atsakovas prašė pateikti jai prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, sutarčių dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje kopijas, dokumentus apie pajamas, vykdant savarankišką veiklą bei darbo apskaitos UAB „Imperianas“ žiniaraščius. Paaiškino, kad minėtų dokumentų nepateikus iki 2015 m. liepos 10 d., taikytinos teisės klausimas bus sprendžiamas pagal turimus dokumentus. Pareiškėja 2015 m. liepos 2 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti jai A1 pažymėjimą dėl taikytinos socialinio draudimo teisės, tačiau atsakovas skundžiamu 2015 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. SPRE-1745 atsisakė išduoti pareiškėjai A1 pažymėjimą ir laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. nustatė pareiškėjai taikytinus Lenkijos Respublikos socialinio draudimo aktus, motyvuodama tuo, kad pareiškėjos darbo apimtis Lietuvoje, lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, laikytina nedidelės apimties veikla. Pareiškėja minėtą Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6064 pareiškėjos skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėja Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką nustato Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, kurio 14 straipsniu, be kita ko, patikslinamos ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatos. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies b punktu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis iš dalies keičiamas įterpiant 5 b dalį, pagal kurią, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Taigi teismas padarė išvadą, kad nuo 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Kadangi Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytas aiškinimas taikytinas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, neišskiriant atskirų jo dalių, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Teismas pažymėjo, kad nedidelės apimties veiklos sąvoka minėtuose reglamentuose nėra pateikta, tačiau Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nurodyti orientaciniai kriterijai, pagal kuriuos sprendžiamas didelės veiklos dalies vienoje valstybėje nustatymas, t. y. darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laikas ir (arba) atlyginimas, o savarankiško darbo atveju – apyvarta, darbo laikas, suteiktų paslaugų skaičius ir (arba) pajamos. Teismas sutiko su atsakovu, kad minėti kriterijai gali būti taikytini ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies atveju nustatant asmens vykdomos veiklos apimtis. Teismas pažymėjo, kad minėti kriterijai – darbo laikas, gaunamos pajamos – yra bendro pobūdžio ir tinkami nustatyti tiek didelę, tiek ir nedidelę veiklos apimtį. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal Praktinio vadovo siūlymus nebūtina atsižvelgti tiek į darbo laiko, tiek į darbo užmokesčio rodiklius, nes vartojamai jungtukai „ir (arba)“. Be to, teismo vertinimu, kadangi minėti kriterijai yra orientaciniai, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į individualią situaciją ir vertinama visa su darbo / individualios veiklos vykdymu susijusių aplinkybių visuma. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų ir pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis nustatytų faktų bei pačios pareiškėjos pateiktų duomenų, pareiškėja Lietuvoje UAB „Imperianas“ dirbo 2 dienas per mėnesį, o Lenkijoje – 15 dienų per mėnesį. Per 2014 m. pareiškėja Lenkijoje uždirbo 5 653,19 PLN, o Lietuvoje jos darbo užmokestis pagal darbo sutartį buvo 200 Lt. Tačiau, nors pareiškėjos vidutinis mėnesinis uždarbis Lenkijoje buvo mažesnis nei Lietuvoje, tačiau atsižvelgiant į darbo laiko kriterijų bei Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 atsakovui pateiktą informaciją, jog UAB „Imperianas“ darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus), darytina išvada, jog Tarnyba ir VSDFV pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos darbas UAB „Imperianas“ laikytinas nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė.Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors Lenkijos kompetentinga įstaiga buvo nurodžiusi, jog pareiškėjai turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, tačiau pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Nors Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. kovo 26 d. rašto tiksli gavimo data Tarnyboje nėra aiški, nes ant spaudo nėra nurodyta gavimo diena, tik 2015 m. balandžio mėn., tačiau Tarnyba savo atsakymą (nesutikimą) į šį raštą išsiuntė 2015 m. birželio 2 d. Taigi, net jei 2015 m. kovo 26 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas būtų gautas Tarnyboje 2015 m. balandžio 1 d., atsižvelgiant į tai, kad termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais nurodyta jo pradžia, darytina išvada, kad Tarnyba 2 mėn. termino nepraleido, todėl Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktas socialinio draudimo teisės nustatymas netapo galutiniu.Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus dėl nepagrįsto Tvarkos aprašo 27 punkto taikymo. Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, Tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardintus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 punktuose, o esant reikalui – ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Pagal Tvarkos aprašo 27 punktą, dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia Tarnybai VSDFV direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą (-as) / pažymėjimą (-us) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla dviejose ir daugiau valstybėse narėse ir prideda: 1) asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); 2) sudarytų darbo sutarčių patvirtintas kopijas; 3) savarankiškos veiklos vykdymą dviejose ar daugiau valstybėse narėse įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Taigi nėra jokio pagrindi teigti, jog atsakovas paprašęs pareiškėjos prie jos prašymo pridėti atitinkamus dokumentus, nepagristai vadovavosi Tvarkos aprašo 27 punktu.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad skundžiami Tarnybos 2015 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. SPRE-1745 ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. (1.45)I-6064 yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra pagrindo ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus skundo, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai ir bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti; iš atsakovo priteisti žyminį mokestį bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, ignoruojant Europos Sąjungos teisės nuostatas, Administracinės Komisijos išaiškinimus, liko neišaiškinta kaip turi būti skaičiuojama nedidelė darbo apimtis, kas turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Teismas neišaiškino, kokia buvo tikroji ZUS 2015 m. kovo 26 d. rašto data. Tai, kad spaude kaip mėnuo yra nurodytas skaičius 04, nereiškia, jog raštas buvo gautas būtent balandį. Pareiškėjos teigimu, nors Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b ir 8 punktai skamba panašiai, tačiau, pareiškėjos manymu, turėtų būti vertinami skirtingai, o painiava yra dėl to, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktas netinkamai išverstas į lietuvių kalbą. Nes didelė veiklos apimtis yra nustatoma, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį dvejose ir daugiau valstybėse narėse arba vykdo savarankišką veiklą dvejose ir daugiau valstybėse narėse. Pareiškėja pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų, to paties straipsnio, kalbinių versijų. Lietuvių kalbos versijoje liko paminėtas žodis „labai“, arba „nedidelės apimties veikla“ turi būti suprantama kaip „marginalinė veikla“. Taip pat Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove yra aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą bei kaip yra apibrėžiama didelė veiklos dalis. Praktiniame vadove yra nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant pagrindinio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Praktinio vadovo rekomendacijas taip pat taiko ir Lenkijos kompetentinga įstaiga. Jeigu teismas mano, kad Praktiniu vadovu vadovautis nereikia, pareiškėja prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prejudiciniu klausimu, ar Praktinis vadovas gali būti ignoruojamas ir jei taip, tai kaip turi būti apskaičiuojama nedidelė veiklos apimtis pagal Reglamento (EB) 987/2009 14 straipsnio 5b punktą ir kokia Europos Sąjungos teisės nuostatos interpretacijos laisvė yra palikta valstybėms narėms, ar galima apskaičiuojant veiklos apimtį pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktą taikyti analogiją iš Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalies. Atsakovai neįvertino pareiškėjos gaunamų pajamų dydžio: pareiškėjos pajamos už 2014 metus iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos sudarė 5 600 PLN, o Lietuvoje pareiškėjos darbo užmokestis buvo 200 Lt per mėnesį. Atsakovas nepadarė bendro vertinimo, kaip tai nurodyta Tarnybos sprendime. Tarnybos sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti A1 pažymėjimą nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir netinkamai pritaikytos teisės aktų normos, kas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad bet kokie įmonės patikrinimai ar faktų konstatavimai atlikti po to, kai pareiškėja nustojo įmonėje dirbti, negali turėti įtakos nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjai A1 pažymėjimo išdavimo už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. UAB „Imperianas“ patikrinimas 2015 metais vyko tik vieną kartą ir tai 2015 m. gruodžio 9 d., kuomet UAB „Imperianas“ 2015 m. gruodžio 8 d. buvo parduota kitam savininkui. Pareiškėja per visą UAB „Imperianas“ dirbamą laikotarpį buvo ne tik draudžiama socialiniu draudimu, bei ir buvo sumokėti visi mokesčiai pagal tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančias įstatymų nuostatas. Todėl nepažeidė jokių Lietuvos Respublikos bei Lenkijos Respublikos teisės nuostatų. Tarnyba bei VSDFV netinkamai interpretuoja Europos Sąjungos teisės nuostatas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį, bei šiame skunde paminėtų reglamentų nuostatas) bei jas pritaikė priimdami sprendimus dėl A1 pažymėjimo pareiškėjai išdavimo.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas nurodo, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas“. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis iš dalies keičiama taip: „Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą“. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnyba mano, kad analogiškais kriterijais turi būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip apriboja asmens darbo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Tarnybos nuomone, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsakovas, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė, jog pareiškėja darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Imperianas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla. Dėl pareiškėjos argumentų neva neteisingai išversti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punktas ir Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, Fondo valdyba mano, kad Reglamentai yra išversti teisingai. Tai patvirtina ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. SD-115. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. SPRE-1745, kuriuo Tarnyba atsisakė išduoti pareiškėjai A1 pažymėjimą ir laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. nustatė pareiškėjai taikytinus Lenkijos Respublikos socialinio draudimo aktus, kadangi pareiškėjos darbo apimtis Lietuvoje, lyginant su Lenkijoje vykdoma savarankiška veikla, vertintina kaip nedidelės apimties veikla. Taip pat pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6064, kuriuo išnagrinėtas jos skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir pareiškėjos skundas atmestas, ir įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjai socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d.Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi ginčas kilo dėl ES teisės nuostatų interpretavimo bei taikymo, taip pat dėl veiklos apimties skaičiavimo nėra suformuluotos teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjos nurodomu klausimu suformuluota teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas.Šiuo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente (EB) Nr. 987/2009 iki Reglamento (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos šio reglamento 14 straipsnio nuostatos.Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o 2014 m. vasario 27 d. su UAB „Imperianas“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2014 m. kovo 1 d. pareiškėja pradėjo dirbti prekybos atstove minėtoje bendrovėje. Darbo laikas – 16 val. per mėnesį (pagal grafiką), darbo užmokestis – 200 Lt ir premija už darbo rezultatus. Darbo sutartis nutraukta 2014 m. rugpjūčio 29 d.Byloje taip pat nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 Tarnybai pateikė informaciją, jog UAB „Imperianas“ darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus).Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, iš atsakovo pateiktų ir pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis nustatytų faktų bei pačios pareiškėjos pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja Lietuvoje UAB „Imperianas“ dirbo 2 dienas per mėnesį, o Lenkijoje – 15 dienų per mėnesį, ir, nors pareiškėjos vidutinis mėnesinis uždarbis Lenkijoje buvo mažesnis nei Lietuvoje, tačiau atsižvelgiant į darbo laiko kriterijų bei Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 atsakovui pateiktą informaciją, Tarnyba ir VSDFV pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos darbas UAB „Imperianas“ laikytinas nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė.Vertinant kriterijus, į kuriuos atsakovas atsižvelgė, nustatydamas, kad pareiškėjos veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties – darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas – pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą pasisakyta dėl tokių kriterijų pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-917-502/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-824-624/2017 ir kt.).Pirmosios instancijos teismas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. kovo 26 d. raštu, išsamiai pasisakė nutarties 12 punkte, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jiems pritaria, todėl papildomai jų nekartoja.Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies teksto lietuvių kalba skirtumais, lyginant su tuo pačiu tekstu kitomis oficialiomis kalbomis, su būtinybe atsižvelgti į Praktiniame vadove labai nedidelės apimties veiklos apibrėžtį arba kreiptis į ESTT su prašymu dėl prejudicinio sprendimo, paaiškinančio, ar Praktinis vadovas gali būti ignoruojamas arba kaip turi būti apskaičiuojama nedidelės veiklos apimtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalį, šios bylos kontekste abstraktūs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. SD-115 taip pat nurodė, kad minėto Reglamento nuostatos yra tinkamai išverstos į lietuvių kalbą.Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Byloje nustačius, kad pareiškėjos veikla Lietuvoje lyginant su jos savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, yra nedidelės apimties, kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pareiškėjos prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi kokybiškai nedarytų įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į ESTT netenkintinas. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.Netenkinus skundo reikalavimų, netenkinamas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. M. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.