- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-17
- Bylos Nr.
- I-4604-279/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00192-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. K. (toliau - ir pareiškėjas, ir A. K.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 5000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį 2017 m. liepos 16 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (b. l. 2-14).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas (5 kv. m.). Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas skunde teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Tačiau teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad į pasivaikščiojimus jis pats eidavo retai, todėl pripažįsta, jog atsakovas nepažeidė jo teisės dėl pasivaikščiojimo trukmės. Nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su A. K. skundu nesutiko (b. l. 25-29). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2017 m. liepos 16 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK viešosios tvarkos tarnybos ir konvojaus skyriaus areštinių kamerose. Panevėžio AVPK teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto tekdavo dažniausiai tiek, kiek numato teisės aktai. Pateikia 2018 m. gegužės 30 d. tarnybinį pranešimą dėl A. K. laikymo areštinėje bei 2018 m. gegužės 30 d. tarnybinį pranešimą dėl areštinių kamerose esančio inventoriaus. Atsakovės atstovas nurodė, jog teisės aktuose nėra numatyta reikalavimo, kad kamerose būtų įrengtas mygtukas areštinės pareigūnui iškviesti. Teigė, kad Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos 2015 m. vasario 10 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-139 (2016 m. lapkričio 3 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-889 redakcija), 93.3 punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Tvirtino, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų niekada nei žodžiu, nei raštu nereiškė. Atsakovės atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Teigė, kad buvo išduodamas tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Pažymėjo, kad tinkamą techninę sanitarinio mazgo įrengimo būklę patvirtina 2017 m. vasario 10 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (toliau ir Patikrinimo aktas Nr. PA.5-17). Kuriame nurodyta, kad jokių pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo nenustatyta. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Atsakovės atstovas teigė, kad HN 134:2015 nenumato reikalavimo, kad policijos areštinės kamerose būtų įrengti veidrodžiai. Pažymi, kad pareiškėjas A. K. išvis nebuvo kamerose Nr. 10 bei 14. Paaiškino, kad Areštinėse veidrodžiai yra įrengti, pateikia veidrodžių įsigijimo dokumentus. Teigė, kad Panevėžio apskrities VPK areštinėje kamerų langai atsidaro, areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu, nurodo, kad 2005 m. ir 2013 m. Panevėžio AVPK Areštinėje buvo atlikti remonto darbai, kurių metu buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Paaiškina, kad Panevėžio apskrities VPK areštinėje natūrali šviesa į sulaikymo kameras patenka pro langus. Dirbtinis apšvietimas įrengtas teisės aktų nustatyta tvarka. Pateikia 2016 m. spalio 7 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento patikrinimo aktą Nr. PA.5-322 bei patikrinimo aktą Nr. PA.-697, kurie patvirtina, kad pažeidimų, susijusių su kamerų apšvietimu, nustatyta nebuvo. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Tvirtino, kad jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui neteikta, pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo. Manė, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Taip pat pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Informavo, kad teismo posėdyje nedalyvaus.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (veikimo ar neveikimo), atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. K. Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2017 m. liepos 16 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 30).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl minimalaus kameros ploto
Pareiškėjas A. K., kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. ir, kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2233-442/2017).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2018 m. gegužės 30 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl A. K. laikymo areštinėje“ bei „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“, (b. l. 30, 34).
Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikytas: 2017 m. liepos 16 d. kameroje Nr. 26 (plotas 14,85 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 18 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; toliau iki 2017 m. liepos 19 d. laikytas kameroje Nr. 3 (plotas 21,38 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. liepos 20 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. liepos 24 d. laikytas kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. liepos 25 d. laikytas kameroje Nr. 9 (plotas 11,70 kv. m.) vienas, toliau iki 2017 m. liepos 31 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d. laikytas kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. gruodžio 7 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2017 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. laikytas kameroje Nr. 12 (plotas 12,17 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 25 d. laikytas kameroje Nr. 16 (plotas 14,38 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 22 d. laikytas kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. balandžio 13 d. laikytas kameroje Nr. 9 su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. balandžio 16 d. laikytas kameroje Nr. 2 (plotas 21,38 kv. m.); nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. laikytas kameroje Nr. 9 su vienu asmeniu.
Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 34), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 2, 3, 9, 16, 26 viso 42 paras, iš jų – 1 parą - pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 54 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2017 m. liepos 17-18 d., t. y. 1 parą, teko 4,51 kv. m. bei 41 parą – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,16 kv. m iki 10,31 kv. m. ploto). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 1 parą pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Dėl temperatūros bei ventiliacijos
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė tuo, kad kamerose buvo žema oro temperatūra, nepakankama oro ventiliacija.
Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Minėtos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Panevėžio apskrities areštinėse gyvenamosios patalpos vėdinamos visais išvardintais būdais. Panevėžio AVPK atsiliepime ir 2018 m. gegužės 30 d. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. Masiulis tarnybiniame pranešime „Dėl A. K. skundo“ nurodė, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1-10) buvo atlikti kapitaliniai remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas (b. l. 32-33). Panevėžio visuomenės sveikatos centro pateiktuose 2018 m. kovo 2 d.; 2017 m. vasario 10 d. bei 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktuose, nurodyta, kad atliktų operatyvios kontrolės metu patikrintose areštinių kamerose dėl kamerų įrengimo ir tvarkos, apšvietimo, temperatūros, vėdinimo, šildymo pažeidimų nenustatyta (b. l. 37-49).
Įvertinus pateiktus duomenis ir atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu dėl oro temperatūros ir ventiliacijos kamerose į Areštinės administraciją pareiškėjas nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog areštinės kamerose nėra užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir ventiliacija, nepagrįsti. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, laikytina, kad konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.
Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo” nuostatose nėra numatytas iškvietimo mygtukų areštinės kamerose įrengimas. Pažymėtina, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, taigi jokie teisės aktai nebuvo pažeisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Nesant neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.
Teismas atkreipia dėmesį, kad siekiant žalos atlyginimo, būtina įrodyti padarytos žalos faktą, t. y. asmeniui padaryta žala turėtų būti pagrįsta realiais įrodymais. Pareiškėjas žalos padarymo aspektu tik nurodė, kad, nesant pavojaus mygtukui, suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas, jeigu kameroje kyla grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto. Taigi pareiškėjas nei skunde, nei bylos medžiagoje jokių realių įrodymų dėl jam jau realiai padarytos žalos nepateikė. Nenurodyta ir tai, ar pareiškėjo sveikatai pavojus buvo kilęs anksčiau (pvz., kameroje jau kilę konfliktai su kitais nuteistaisiais ar pan.), taip pat kokie įrodymai tvirtina, kad toks pavojus realiai galėjo kilti. Iš skundo argumento, kad pareiškėjui pareigūną tekdavo kviesti daužant į duris, teismas negali daryti išvados, jog pareiškėjas pareigūnus kvietė būtent jausdamas baimę dėl galbūt kilsiančios grėsmės jo sveikatai. Pareigūno kvietimas galėjo būti susijęs ir su kitais pareiškėjo prašymais (pareiškėjas durų daužymo priežasties nenurodė). Taigi, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas jam padarytos žalos fakto neįrodė. Kadangi pareiškėjas jam padarytos žalos neįrodė (argumentus dėl padarytos žalos grindė tik galimomis, o ne realiomis (ar jau įvykusiomis) neigiamomis pasekmėmis jo sveikatai, t. y. tuo atveju, jei kiltų pavojus, nesant pavojaus mygtuko, nebūtų galimybės išsikviesti pareigūno), teisinio pagrindo į žalos atlyginimą nėra.
Dėl pasivaikščiojimo trukmės
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, tačiau remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas A. K. paaiškino, kad jis pats retai eidavo į pasivaikščiojimus, todėl pripažino, kad Panevėžio apskrities VPK nepažeidė jo teisės dėl pasivaikščiojimo trukmės. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo paaiškinimus, reikalavimą dėl pasivaikščiojimo trukmės atmeta, kaip nepagrįstą.
Dėl minkštojo inventoriaus bei kitų higienos priemonių
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės išduodama patalynė buvo nešvari, nebuvo išduoti visi lovos skalbiniai, rankšluosčiai, tam skirtose vietose nebuvo veidrodžių.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintame draudime nurodyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.
Panevėžio departamento visuomenės sveikatos centro pateiktame 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo akte, nurodyta, operatyvios kontrolės metu kamerose Nr. 4, 8, 12, 18 nebuvo nustatyta HN 134:2015 41-42 punktų pažeidimų. Patikrinimo akte nurodyta, kad abiejų korpusų minkštojo inventoriaus sandėliuose sudėti lovų čiužiniai, pagalvės buvo su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Antklodės ir dalis pagalvių yra iš tinkamo dezinfekuoti audinio, kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale pažymėtos kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, atliekamos minkštojo inventoriaus dezinfekcijos, antklodės kartu su lovos skalbiniais, rankšluosčiais skalbiami periodiškai ir pagal poreikį UAB „Šiaulių skalbykla“. Kontrolės metu sandėliuojamas minkštasis inventorius buvo švarus (b. l. 40-43). 2017 m. liepos 12 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kontrolės metu HN 134:2015 17, 20, 27, 42 punktų reikalavimų nenustatyta. Patikrinimo akte nurodyta, kad kontrolės metu abiejų korpusų minkštojo inventoriaus sandėliuose stelažuose sudėtų lovų čiužiniai, pagalvės buvo su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėmis audinio. Antklodės ir dalis pagalvių yra iš tinkamo dezinfekuoti audinio. Areštinėje įrengtoje dezinfekcijos kameroje – pateiktas „Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalas“, kuriame pažymėtos kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, atliekamos minkštojo inventoriaus dezinfekcijos. Papildomai antklodės kartu su lovos skalbiniais, rankšluosčiais priduodami skalbimui ir skalbiami pagal sutartį UAB Šiaulių skalbykla“, Žemaitės g. 133, Šiauliai, periodiškai ir pagal poreikį. Kontrolės metu sandėliuojamas inventorius buvo švarus (b. l. 44, 45). Atsakovės atstovo Panevėžio AVPK pateiktos PVM sąskaitos - faktūros patvirtina atsakovės atstovo argumentus apie įsigytus veidrodžius, lovos čiužinius, antklodes, pagalves, rankšluosčius (b. l. 92-94).
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją, taip pat nėra.
Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam neišduotos švarios patalynės, rankšluosčių, netinkamo lovos skalbinių kiekio nebuvimo laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.
Atsakovės atstovas skunde nurodė, kad areštinė įsigijo veidrodžius, ir kad jie yra įrengti visose kamerose (b. l. 28). Higienos norma HN 37:2009, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., numatė reikalavimą, kad sanitariniame mazge turi būti veidrodis (20 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojanti Higienos norma 134:2015 jau nenumato reikalavimo, kad policijos areštinės kameroje būtų įrengtas veidrodis. Pareiškėjas nenurodė, kuriose būtent kamerose ginčo laikotarpiu jo buvimo areštinėje metu nebuvo veidrodžio. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėn. nustatyti Higienos normos pažeidimai dėl veidrodžio nebuvimo nėra susiję su pareiškėjo buvimu areštinėje ginčo laikotarpiu, kadangi pažeidimai galimai buvo nustatyti prieš dvejus metus iki ginčo laikotarpio. Be to, iš bylos duomenų (b. l. 30) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu išvis nebuvo kamerose Nr. 10 bei Nr. 14 kuriose, jo teigimu, 2015 m. liepos 20 d. buvo nustatytas pažeidimas. Be to, kaip jau minėta, Higienos norma 134:2015 nenumato reikalavimo, kad policijos areštinės kameroje būtų įrengtas veidrodis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl veidrodžio kamerose nebuvimo.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame nebuvo oro šalinimo sistemos, atskiros nuo gyvenamųjų patalpų, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą bei diskomfortą.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, taip pat yra galimybė kameras vėdinti per langus, kurie atsidaro (b. l. 27, 28). Bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2017 m. vasario 10 d., t. y. iki pareiškėjo buvimo areštinėje ginčo laikotarpiu, patikrinęs areštinės kameras, nustatė, kad kamerų patalpos ir joje esantys įrenginiai (sanitarinis mazgas) yra techniškai tvarkingi, dėl jų būklės nekyla pavojų nelaimingiems atsitikimams, kaip to reikalauja HN 134:2015. Teismas neturi pagrindo abejoti patikrinimo aktų pagrįstumu ir atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie kamerų vėdinimą teisingumu. Remiantis aptartais duomenimis, daroma išvada, kad sanitarinio mazgo oro šalinimo sistema atitinka Higienos normos reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą Panevėžio AVPK veikimą (neveikimą) ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl netinkamo tualeto įrengimo, t. y. dėl to, kad kamerose jis jautė blogą kvapą, sklidusį iš tualeto.
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas, jo atitvėrimas 120–130 cm sienele yra laikomas atitinkančiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į EŽTT išaiškinimus, vertintina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, taip pat 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tuo tikslu sanitariniuose mazguose yra įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (b. l. 28). Tačiau iš Panevėžio AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2018 m. gegužės 30 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, jie sanitarinius mazgus turi užsidengti patys iš jiems išduodamų arba savo turimų paklodžių ar kitų audeklų (b. l. 36). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tualetą atskiriantis audeklas nelaikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Byloje nustatyta, kad pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo 1 diena, kai jis kameroje buvo laikomas vienas (b. l. 30), todėl šią dieną kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti, taigi jo privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas ginčo laikotarpiu tomis dienomis, kai jis kameroje buvo laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (b. l. 30), t. y. 41 parą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl visų priežasčių (dėl neatskirto nuo gyvenamosios patalpos sanitarinio mazgo, dėl nemalonių kvapų) jis patirdavo orumo pažeminimus, kadangi nebuvo užtikrintas privatumas nuo pareigūnų.
Pareiškėjas skunde nedetalizuoja konkrečių stebėjimo atvejų, netvirtina, kad jis specialiai pareigūnų buvo stebimas sanitariniame mazge. Pareiškėjas išsakė abstraktų teiginį, kad jis dėl neatskirto nuo patalpos sanitarinio mazgo patirdavo orumo pažeminimus. Areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį (b. l. 35). Vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2018 m. gegužės 30 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodytais duomenimis, pareigūnai mato beveik visą kamerą, nemato tik jos kampų, kurie yra prie durų dešinėje ir kairėje pusėje, o sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo; pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie naudojasi tualetu. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareigūnams per kamerų duryse esančius langelius periodiškai stebint kameras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu.
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017).
Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas neužtikrinant vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimo ir neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo neužtikrinimas, žala – pareiškėja dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė orumo pažeminimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą (b. l. 6), o dėl per mažo gyvenamojo ploto jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti; rėmėsi teismų praktika, kurioje nurodoma, kad prastas miegas esant mažam plotui kameroje tiesiogiai sietinas su kamerų ploto dydžiu (b. l. 5). Byloje nėra duomenų apie tai, jog dėl minėtųjų sutrikimų pareiškėjas būtų kreipęsis į areštinėje dirbantį medicinos specialistą ir prašęs jo pagalbos. Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad negavo jokių skundų iš pareiškėjo dėl sutrikusios sveikatos (b. l. 29). Byloje esančioje pareiškėjo medicininės kortelės kopijoje (b. l. 63) yra duomenys, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų sveikata neturėjo.
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalaus ploto pažeidimą, į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai), į mastą (pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui teko 4,51 kv. m, minimalaus ploto reikalavimas buvo pažeistas nežymiai, kamerose nemažą ploto dalį užėmė baldai, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), bei trukmę (pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimą buvo pažeista tik 1 parą, o pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 42 paras, ilgiausiai nepertraukiamai 7 paras). Byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4254-602/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018), Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2017 m. liepos 16 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.