- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-24
- Bylos Nr.
- 1S-236-851/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aiva Survilienė
- Kaltinamasis
- A. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aiva Survilienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kaltinamojo A. P. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo A. P. turtui: 1) piniginėms lėšoms, esančioms ir įplaukiančioms į sąskaitą (duomenys neskelbtini) (EUR), esančią AB „SEB bankas“, (juridinio asmens kodas 112021238, reg. adresas Gedimino pr. 12, Vilnius); 2) piniginėms lėšoms, esančioms ir įplaukiančioms į sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (juridinio asmens kodas 304870069, reg. adresas Konstitucijos pr. 21A, 03601 Vilnius), leidžiant vieną kartą per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 800 (aštuoniais šimtais) Eur dydžio piniginėmis lėšomis, pratęstas 6 mėnesiams, paliekant nustatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygas, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 7 d.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. Nr. 1-82-354/2024, kurioje A. P. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 25 straipsnio 3 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 25 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).
Žemesnės instancijos teismas
2. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro 2019 m. spalio 7 d. nutarimu buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas esančioms ir įplaukiančioms lėšoms A. P. sąskaitose (duomenys neskelbtini) EUR ir (duomenys neskelbtini) PLN AB „SEB bankas“ (juridinio asmens kodas 112021238, reg. adresas Gedimino pr. 12, Vilnius); (duomenys neskelbtini) Luminor Bank AS Lietuvos skyrius (juridinio asmens kodas 304870069, reg. adresas Konstitucijos pr. 21A, 03601 Vilnius, Lietuva). Turto saugotoju paskirtos minėtos AB „SEB bankas“ ir Luminor Bank AS Lietuvos skyrius. Prokuroro nutarimas priimtas siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį ir motyvuojamas tuo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą gauti preliminarūs duomenys, jog valstybei padaryta 832 146,40 Eur žala.
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi, iš dalies tenkinęs A. P. skundą, pakeitė laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygas – A. P. buvo leista vieną kartą per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 800 eurų dydžio piniginėmis lėšomis, esančiomis AS „Luminor Bank“ Lietuvos skyriaus sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), būtiniausiems socialiniams ir buitiniams poreikiams tenkinti. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento skyriaus prokuroro nutarimais bei Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis buvo tęsiamas.
4. 2024 m. rugpjūčio 14 d. baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu perdavus Šiaulių apygardos teismui, laikinas nuosavybės teisių apribojimo terminas aukščiau aprašytam A. P. turtui skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pratęstas 6 mėnesiams, paliekant nustatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygas, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 7 d.
II. Skundo argumentai ir prašymai
5. Kaltinamasis A. P. skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartį.
5.1. Teigia, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė realią veiklą – prekybą nefasuotais naftos produktais ir turėjo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą bei galiojančią licenciją verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais Nr. L14-18, kuri buvo išduota 2016 m. lapkričio18 d. dar iki jam tapus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. Nurodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ naftos produktus pirko dažniausiai iš Latvijos Respublikoje veikiančių ūkio subjektų (pvz. SIA „(duomenys neskelbtini)“, SIA „(duomenys neskelbtini)“, SIA „(duomenys neskelbtini)“ ir kt.), kurie pagal esamą baudžiamojoje byloje medžiagą patvirtino gautus užsakymus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos vykdytus atsiskaitymus už įsigytus naftos produktų, jų atkrovą bendrovei ir pan., o šias faktines aplinkybes įrodo ir byloje esantis naftos produktų įsigijimo, jų transportavimo ir kt. su naftos produktais susiję dokumentai. UAB „(duomenys neskelbtini)“, Lietuvoje neturėdama savo akcizinio sandėlio, buvo pasirašiusi su tokių sandėlių savininkais (pvz. UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“) akcizinio sandėlio paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias minėtos bendrovės teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ jos importuotų naftos produktų priėmimo į akcizinį sandėlį, jų išdavimo paslaugas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytus importuotus naftos produktus fiziškai iškraunat akcizinio sandėlio talpyklose, Bendrovei juos pardavus, šiuos naftos produktus fiziškai atkraunant iš talpyklų Pirkėjui (jo vežėjui), užpildant atitinkamus naftos produktų žurnalus, o taip pat vykdant šių naftos produktų apskaitą pagal visus Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Be to, prekyba naftos produktais yra griežtai valstybinės valdžios institucijų kontroliuojama veikla, todėl, A. P. teigimu, dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ importuotų naftos produktų buvo atliekami bendrovei teikusių paslaugas akcizinių sandėlių savininkų (UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) patikrinimai, kurių metu buvo tikrinta bendrovės įvežamų (importuojamų) naftos produktų apskaita bei dokumentai, bendrovės importuotų naftos produktų priėmimo į akcizinį sandėlį bei išdavimo dokumentai, esami šių naftos produktų likučiai sandėlyje ir kt., o šių patikrinimų metu nenustatyta jokių pažeidimų, o patys patikrinimai bei jų rezultatai patvirtina faktinę aplinkybę – UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytą prekybą naftos produktais. A. P. teigimu, jam visiškai nesuprantama, kodėl ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai piktybiškai ignoravo šias faktines aplinkybes bei baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal faktą ir realiai vykdytos veiklos, dėl ko, pats ikiteisminis tyrimas, trukęs daugiau kaip 5 metus, turėjo būti nutrauktas jam (A. P.) ir kitiems kaltinamiesiems (S. R., S. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) nepadarius jokių nusikalstamų veikų.
5.2. Taip pat nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ importuotų naftos produktų pagrindinis pirkėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenys ir dokumentai apie tai, kad 2018 m. rugsėjo 3 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartis Nr. 5P-18-F dėl bendradarbiavimo ir atsiskaitymo (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažino (ir niekada neginčijo) savo turėtą 890 388,67 Eur įsiskolinimą už naftos produktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal šią Sutartį dengė įsiskolinimą už naftos produktus bei mokėjo palūkanas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pagal minėtą sutartį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padengė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 234 739,91 Eur skolos dalį už naftos produktus, o taip pat sumokėjo palūkanas už 2019 ir 2020 m. bendroje sumoje – 71 321,78 Eur. Kaltinamojo A. P. teigimu, ši sutartis 2019 m. rugsėjo 6 d. išimta FNTT pareigūnų, atliekant kratą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinėje, taip pat šią sutartį jis yra pateikęs kartu su jo anksčiau teiktais skundais dėl nuo 2019 metų periodiškai vykdomų laikino nuosavybės teisės apribojimo į turtą pratęsimų. Nurodo, kad po to, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla, Šiaulių apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-285-569/2019 patvirtino patikslintą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, pagal kurį Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė 862871,44 Eur sumą, o likusių kreditorių tik 2 319,38 Eur. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teisme buvo baigta civilinė byla Nr. e2-140-943/2020 pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Finresta“, pareikštą ieškinį atsakovėms UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vienas iš ieškovės ieškinio reikalavimų buvo prašymas panaikinti tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. rugsėjo 3 d. sudarytą sutartį Nr. 5P-18-F dėl bendradarbiavimo ir atsiskaitymo. Šioje civilinėje byloje atsakovai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Finresta“ įgalioto atstovo V. S., 2021 m. vasario 24 d. sudarė taikos sutartį, kurią Šiaulių apygardos teismas 2021 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-116-440/2021 patvirtino ir civilinę bylą nutraukė. Taikos sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažino ir patvirtino šios sutarties sudarymo dienai likusią 754 301,03 Eur skolą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ (pažymi, jog taikos sutartis yra baudžiamosios bylos medžiagoje, ji buvo pateikta kartu su jo (A. P.) skundais dėl jam taikomų laikino apribojimo į turtą pratęsimų). Teigia, jog šalys susitarė, kad įsiskolinimas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bus padengtas dalimis, kartu UAB „(duomenys neskelbtini)“ papildomai sumokant BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 3,65 proc. metines palūkanas. Taikos sutarties sąlygų visiško įvykdymo užtikrinimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ maksimaliąją hipoteka įkeitė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai nekilnojamąją turtą, t. y. žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, degalinę su kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad taikos sutarties sąlygoms, jos pasirašymui ir tvirtinimui teisme pritarė pagrindinis BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius – Valstybinė mokesčių inspekcija, kurio kreditorinį reikalavimą sudaro būtent BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėti mokesčiai valstybės biudžetui. A. P. teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ šio skundo surašymo dienai yra ženkliai sumažinusi įsiskolinimą BUAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. pagal Sutartį padengė 234 739,91 Eur skolą, papildomai sumokėjo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 71 321,78 Eur palūkanas, o pagal šalių sudarytą taikos sutartį taip pat padengė didžiąją dalį skolos, t. y. sumokėjo 574 260,68 Eur skolą, o taip pat papildomai – 37 045,20 Eur palūkanas. Šio prašymo surašymo dienai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ lieka 180 040,35 Eur (pasak A. P., baudžiamojoje byloje yra pateikta 2024 m. rugpjūčio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma), todėl, anot A. P., akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamais mokėjimų pavedimais bus padengtas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės ir faktiškai vienintelės kreditorės – VMI reikalavimas, kurį sudaro UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl sustabdytos veiklos likę nesumokėti mokesčiai (pagrinde – PVM) valstybės biudžetui. Pasak A. P., būtent dėl šio įsiskolinimo valstybės biudžetui buvo inicijuotas ir daugiau kaip 5 (penkerius) metus vykdytas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-6-00012-19, o jo (A. P.), kaip kaltinamojo, turtui yra taikomas laikinas nuosavybės apribojimas, kuris yra pratęsinėjamas nuo 2019 metų, o taip pat buvo pratęstas ir šia skundžiama Šiaulių apygardos teismo nutartimi. Teigia, jog jam taikoma procesinė prievartos priemonė susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių – teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas, nepažeidžiamos konkretaus asmens teisės bei teisėti interesai. Tai reiškia, kad siekdamas teisingai išspręsti klausimą dėl pritaikyto laikino nuosavybės teisės apribojimo teismas turi atsižvelgti ne tik į tai, jog būtų patenkintas civilinis ieškinys arba galimas turto ar išplėstinis turto konfiskavimas, bet ir į tai, kad laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus neproporcingai pažeistos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai, proporcingumo, ekonomiškumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principai. Kaltinamojo A. P. įsitikinimu, taikomas laikinas nuosavybės apribojimas į jo turtą viršija likusią UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinę prievolę BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bei yra perteklinis, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai dengia dalimis pagal teismo patvirtintas taikos sutarties sąlygas, o taip pat šių piniginių prievolių įvykdymas yra užtikrintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada neginčijo, bet priešingai visada pripažino (ir pripažįsta) savo turimą įsiskolinimą už įsigytus naftos produktus BUAB „(duomenys neskelbtini)“, ką patvirtina ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys įrodymai: 2018 m. rugsėjo 3 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartis Nr. 5P-18-F dėl bendradarbiavimo ir atsiskaitymo ir jos priedas, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-116-440/2021 dėl taikos sutarties patvirtinimo, taikos sutartis ir kt. Anot kaltinamojo A. P., jam nesuprantama, kodėl prokuroras ir ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai ignoravo šiuos įrodymus, o taip pat įvykdytus ir tebevykdomus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymus BUAB „(duomenys neskelbtini)“, dengiant turimą įsiskolinimą už naftos produktus, nepagrįstai ir remiantis neaiškiomis prielaidomis pareigūnams teigiant, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nepirko naftos produktų, jų nepardavė, buvo klastojami duomenys UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose – faktūrose ir kt. Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamais mokėjimų pavedimais yra dengiamas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės kreditorės – VMI kreditorinis reikalavimas, kurį pagrinde sudaro UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl sustabdytos veiklos – prekybos naftos produktais, likę nesumokėti mokesčiai valstybės biudžetui – PVM ir akcizo mokesčiai, likę nesumokėti dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytų naftos produktų pardavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant pagal teismo nutartyje nurodytas 289 PVM sąskaitas faktūras
5.3. Taip pat kaltinamasis P. skunde nurodo, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenys ir dokumentai, kad, gavusi prokuroro leidimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnė A. K., pateikdama dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos (užduotį atlikti objektų tyrimą, specialisto išvadą ir jos priedus) 2023 m. gruodžio 7 d. Nr. IBPS-S-695320-23 kreipėsi į mokesčių administratorių – valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Mokesčių administratorius) su užklausa, ar Mokesčių administratorius reikš civilinį ieškinį šioje baudžiamojoje byloje. Atsakant į užklausą, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2023 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (28-1 Mr)-D2 informavo FNTT (t. 7, b. l. 124-125), kad įvertinus gautą ikiteisminio tyrimo medžiagą bei susipažinus su FNTT pateikta specialisto išvada, atlikta tiriant UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę finansinę veiklą, mokesčių administratorius nusprendė nereikšti civilinio ieškinio ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-6-00012-19, o tyrimo metu nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaruotini bei mokėtini mokesčiai bus vertinami ir išieškomi Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo nustatyta tvarka. Taigi, anot kaltinamojo A. P., iš aukščiau nurodytų ikiteisminio tyrimo medžiagoje esamų įrodymų akivaizdu, kad Mokesčių administratorius neįžvelgia jokio „kriminalo“ ir nusikalstamų veikų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytos prekybos naftos produktais, o Mokesčių administratoriui yra žinoma apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdytą faktinę prekybą naftos produktais, jos importuotus naftos produktų kiekius į Lietuvos Respubliką, deklaruotus mokesčius, jų mokėjimą ir kt. Pažymi, kad procesinė prievarta gali būti taikoma tik esant pakankamai duomenų, kad asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką. A. P. teigimu, šuo konkrečiu atveju, nei jis (A. P.), nei kiti šioje baudžiamojoje byloje kaltinamieji jokių nusikalstamų veikų nepadarė, todėl priverstinė prievartos priemonė jo turtui taikoma ir pratęsinėjama nuo 2019 metų, įskaitant skundžiamą Šiaulių apygardos nutartį, nesant jokio pagrindo, yra visiškai neteisėta.
Motyvuojamoji dalis
III. Skundą nagrinėjančio teismo argumentai ir išvados
Kaltinamojo A. P. skundas atmetamas.
6. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių. BPK 151 straipsnyje nustatyti laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo pagrindai ir sąlygos. Vadovaujantis minėto straipsnio 1 dalimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų: kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį arba kai reikalinga užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
7. Kaltinamasis A. P. savo skunde iš esmės ginčija šioje byloje jam pareikštus kaltinimus ir padarytos žalos dydį, kelia laikino nuosavybės teisės apribojimo teisėtumo ir proporcingumo klausimą, teigdamas, kad jis ir kiti kaltinamieji jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, veikė teisėtai, o ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvertinta, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ dengia VMI kreditorinį reikalavimą bankroto byloje bei ateityje visiškai atsiskaitys su valstybės biudžetu, tai atlikdama iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomo įsiskolinimo už naftos produktus dengimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaita.
8. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog BPK 116 straipsnis įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą ir teismą imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga imtis priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti išlieka aktuali viso baudžiamojo proceso metu. Pagrindinis tikslas laikinai apribojant nuosavybės teisę yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Be to, ši procesinė prievartos priemonės yra laikina, jos taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus kaltinimams ar paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).
9. Taip pat pažymėtina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kaip ir bet kuri kita procesinė prievartos priemonė, gali būti taikomas esant pakankamai duomenų, jog asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nustatyta, kad A. P. šioje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas dviejų apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, ir dviejų sunkių nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, padarymu, veikiant organizuotoje grupėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su apygardos teismo išvada, kad byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra užfiksuoti liudytojų parodymuose, kratų ir apžiūrų protokoluose, 2021 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-2643078-21, kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog galimai nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dydis lemia ne tik civilinio ieškinio reikalavimo dydį, bet ir A. P. veikos tinkamą kvalifikavimą, todėl byloje esantys duomenys, tarp jų ir nurodyti A. P. skunde, bus ištirti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimo metu, tuo pačiu sprendžiant ir A. P. kaltės/nekaltumo klausimą bei šioje byloje galimai pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumą.
10. Skunde keliamas ir taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo klausimas. Teismas sutinka, kad laikinai apribojant asmeniui nuosavybės teises į tam tikrą turtą, reikia atsižvelgti į tai, kokia žala buvo padaryta, įvykdžius nusikalstamą veiką, kokia yra konfiskuotino turto vertė, kad nebūtų apribotos asmens teisės į daug didesnės vertės turtą, nei būtina procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-976/2018 ir kt.). Visgi, aukštesniojo teismo vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma proporcingai, iš dalies atsižvelgiant ir į kaltinamojo interesus.
11. Taip pat aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad yra esmingai pažeidžiamos kaltinamojo A. P. teisės į nuosavybę. Pažymėtina, šiuo atveju šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK įtvirtintų tikslų – užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais ir yra galimi. Nuosavybės teisių suvaržymai yra laikino pobūdžio, jų taikymas dažnai galimas ir iki baudžiamosios bylos išsprendimo iš esmės.
12. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su nuteistojo A. P. skundo argumentais, kad jam taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo laikotarpis (5 metai), nesant byloje pareikšto civilinio ieškinio, yra per ilgas, juolab, kad skundžiamoje nutartyje nenurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių civilinis ieškinys byloje nebuvo pareikštas anksčiau. Kita vertus, pažymėtina, jog baudžiamoji byla yra nagrinėjama ir dėl sunkių nusikaltimų, kurių padarymu A. P. yra kaltinamas, o baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis/kaltinamasis yra pasislėpęs, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas (BPK 151 straipsnio 7 dalis), todėl, šiuo konkrečiu atveju pratęsus procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, BPK nuostatos nėra pažeistos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skundžiama nutartimi procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas A. P. pratęstas, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, kuris gali būti pareikštas teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnis), todėl vadovaujantis bylos duomenimis bei įvertinus pareikštų A. P. kaltinimų pobūdį, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindas – siekis užtikrinti galimą civilinį ieškinį, šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatytas pagrįstai. Įvertinus nusikalstamų veikų, kurios inkriminuojamos A. P. ir kitiems kaltinamiesiems, pobūdį, jų sunkumą ir pavojingumą bei baudžiamosios bylos apimtį (byla Šiaulių apygardos teisme gauta 2024 m. rugpjūčio 14 d. ir pripažinta sudėtinga (19 bylos tomų, 4 kaltinamieji – juridinis asmuo ir trys fiziniai asmenys, veikę organizuotoje grupėje), konstatuoti, kad A. P. atžvilgiu taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra neproporcinga ar per griežta priemonė, teisinio pagrindo nėra.
13. Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas skundžiamą nutartį priėmusio teismo dėmesys į tai, kad nuo 2024 m. liepos 3 d. pasikeitė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 626 straipsnio nuostatos, susijusios su vykdymo veiksmų sustabdymu, kai BPK nustatyta tvarka nuosavybės teisės į turtą laikinai apribotos. Taip pat, siekiant, kad Turto arešto aktų registre būtų tvarkomi ir duomenys, reikalingi, sprendžiant dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, pakeisti Turto arešto aktų registro nuostatai (toliau – Nuostatai), kuriais vadovaujantis nutartys, kuriomis skiriamas ar pratęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, įregistruojamos Turto arešto aktų registre. Nuostatų 36² punkte įtvirtinti pakeitimai yra aktualūs nutarčių, kuriomis skiriamas ar pratęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, turiniui. Pagal minėtus pakeitimus tokiose nutartyse svarbu aiškiai nurodyti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindą, t. y. ar jis taikomas, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą, civilinį ieškinį (be kita ko, nurodant, ar civilinis ieškinys yra dėl turto grąžinimo, ar ne), nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimą savininkui ar teisėtam valdytojui. Taip pat, taikant laikiną nuosavybės teisės apribojimą dėl civilinio ieškinio (išskyrus civilinius ieškinius dėl turto grąžinimo) užtikrinimo, nutartyse būtina nurodyti reikalavimo patenkinimo eilę pagal patenkinimo eiliškumą (CPK 754 straipsnis). Be to, nutartyse būtina nurodyti ir kitą informaciją, numatytą Nuostatų 36² punkte ir reikalingą sprendžiant dėl CPK 626 straipsnyje įtvirtinto vykdymo veiksmų sustabdymo. Aukštesniojo teismo vertinimu, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, tokia informacija turi būti nurodyta ne tik nutarties aprašomojoje, bet ir rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju teismas laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindą nurodė nutarties aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse, tačiau skundžiamoje nutartyje nenurodė kitos būtinos informacijos (nenurodė, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstas galimam civilinio ieškinio trečios eilės reikalavimui pagal patenkinimo eiliškumą užtikrinti). Pažymėtina, kad šios aplinkybės neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl žemesniojo teismo sprendimo pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą pagrįstumo.
14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas sprendžia, kad šiuo metu kaltinamojo A. P. teisės nėra suvaržytos labiau nei tai yra būtina. Baudžiamojo proceso įstatyme laikinam nuosavybės teisės apribojimui numatyti reikalavimai nėra pažeisti, todėl daroma išvada, kad šios procesinės prievartos priemonės terminas šiuo atveju tęsiamas teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant BPK nuostatų. Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas galimo civilinio ieškinio įvykdymas, todėl A. P. skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti kaltinamojo A. P. skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.