Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs T. M. (toliau – Pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – Institucija) Prevencijos poskyrio tyrėjas T. K. 2016 m. spalio 31 d. priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal Pareiškėjo pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad I. A. filmuoja jo privačią valdą, sekioja, o būtent: 2016 m. spalio 20 d., 10.00 val., grįžo iš medžioklės su nušauta elnio patele, ir būdamas savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, pastebėjo, kad ant pagrindinio kelio iš automobilio (duomenys neskelbtini), jo namą, kiemą ir jį patį filmuoja I. A.. Jam važiuojant iš kiemo iki gyvūnų dorojimo aikštelės I. A. jį sekė su automobiliu, filmavo. (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Nesutikdamas su Institucijos nutarimu Pareiškėjas jį apskundė Rokiškio rajono apylinkės teismui, tačiau skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi jo skundas buvo atmestas, Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas.Apeliaciniu skundu Pareiškėjas skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir iš naujo ištirti jo skunde nurodomas aplinkybes, susijusias tiek su jo, tiek su jam priklausančios valdos filmavimu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. A. turėjo pagrindą susidaryti nuomonę apie tai, kad galbūt yra daromas teisės pažeidimas, akcentuoja tai, kad pastarasis nematė nei kaip Pareiškėjas medžiojo, nei kaip gyvūną gabeno namo, nei ar jis išties buvo klojime. I. A. gyvūną pamatė tik jį bevežant į gyvūnų dorojimo aikštelę. Taip pat nurodo, kad I. A. jau nuo 2015 m. pavasario iki pat šiol jį sąmoningai persekioja, šmeižia, filmuoja, siekdamas jam atkeršyti už išsiaiškintus jo brakonieriavimo atvejus, todėl kaip galima suprasti iš skundo turinio, kad jis prašo įvertinti ar I. A. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154, 167 straipsniuose, požymių.Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą Institucijos Veiklos skyriaus viršininkas R. K. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jos naikinti nėra pagrindo.Apeliacinis skundas netenkinamas.Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, kurio įgyvendinimo ir tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kitais, šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytais atvejais, teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde Pareiškėjas tvirtina, kad Institucija neįsigilino į susidariusią situaciją ir vietoj to, jog taikytų BK normas, taikė Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (2006 m. liepos11 d., Nr. X-752), tačiau su šiuo skundo teiginiu apeliacinės instancijos teismas sutikti negali. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspęsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis). Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Pareiškėjas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl to, kad jis 2016 m. spalio 20 d., 10.00 val., grįžęs iš medžioklės su nušauta elnio patele, būdamas savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, pastebėjo, kad ant pagrindinio kelio iš automobilio (duomenys neskelbtini), jo namą, kiemą ir jį patį filmuoja I. A., kuris jį automobiliu sekė ir filmavo iki žvėrių apdorojimo aikštelės – tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės į privatų gyvenimą. Pareigūnas, tikslindamas įvykio aplinkybes išsiaiškino, jog I. A. filmavo siekdamas užfiksuoti galimai daromą teisės pažeidimą, be to, taip veikė prieš tai paskambinęs pagalbos telefonu 112 bei susisiekęs su Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos specialistais, vėliau ir su šios inspekcijos viršininku A. B., kuriam taip pat papasakojus aplinkybes, susijusias su galimai daromu teisės pažeidimu, buvo paprašytas stebėti situaciją bei iškviesti policijos pareigūnus. Pareigūnas taip pat nustatė, kad I. A. su Pareiškėju nebendravo, nekonfliktavo, viešoji rimtis ir tvarka pažeista nebuvo, dėl ko padarė išvadą, jog pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įvertinęs skundo argumentus, apklaustų asmenų (Pareiškėjo, policijos pareigūnų T. K., L. T., Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko A. B. ir I. A.) parodymus, kitus byloje esančius duomenis (fotonuotraukas, pokalbių garso įrašą ir kt.), padarė pagrįstą išvadą, kad esamoje situacijoje administracinio teisės pažeidimo teiseną pradėti nėra dėl ko. I. A. išties galėjo manyti, kad yra daromas teisės pažeidimas. Su tuo visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Šiuo atveju pažymėtina, jog aukštesnysis teismas neabejotinai sutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytais skundo atmetimo motyvais bei kitomis padarytomis išvadomis ir jų nebekartoja. Nagrinėjamoje situacijoje papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog Pareiškėjas skunde nenurodė jokių naujų argumentų, kurie objektyviai galėtų patvirtinti jo dėstomas aplinkybes. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės nurodė tik tai, kad I. A. nematė kaip jis medžiojo, kaip vežė gyvūną ar kur jis buvo, priešingai pamatė gyvūną kai jis buvo vežamas į žvėrių apdorojimo aikštelę, tačiau šie skundo argumentai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, kad I. A. negalėjo susidaryti įspūdis, kad yra daromas teisės pažeidimas, juolab, jog iš jo parodymų matyti, kad, priešingai nei nurodo Pareiškėjas, jis matė sumedžiotą gyvūną Pareiškėjo kieme, kas jam sudarė pagrindą manyti, kad gyvūnas gali būti lupamas namuose, o ne žvėrių apdorojimo aikštelėje. Tokio pobūdžio situacijose pilietiškas asmenų elgesys yra visiškai suprantamas, todėl ir šiuo atveju galima paaiškinti I. A. veiksmus – filmavimą, nes jis manė, jog galbūt yra daromas teisės pažeidimas, todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tais atvejais, kai asmens filmavimas be jo sutikimo, padeda atskleisti teisės pažeidimus ar nusikalstamas veikas, juolab, kad ta informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą, neužtraukia administracinės atsakomybės. Dar kartą pažymėtina, kad nagrinėjamos situacijos kontekste byloje esantys duomenys pagrįstai leidžia teigti, jog I. A. veikoje nėra teisės pažeidimų požymių, kuriais remiantis būtų galima jį traukti administracinėn atsakomybėn. Tai, kad, Pareiškėjo nuomone, pareigūnas netinkamai taikė įstatymą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundą dėl Institucijos nutarimo, nepaneigia paties fakto, kad tiek pareiškime, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo aiškinamos, gauti duomenys analizuojami, o padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kaip jau minėta, skundžiamoje nutartyje išsamiai išaiškina, kokiais atvejais ir kokie veiksmai laikomi neteisėtais, lemiantys teisės pažeidimus, šioje situacijoje, Institucija įstatymą pritaikė tinkamai, I. A. veiksmai administracinės atsakomybės neužtraukia. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek I. A., tiek Pareiškėjas nurodė, kad būtent šioje situacijoje jie nebendravo, nekonfliktavo, tačiau Pareiškėjas apeliaciniame skunde aiškiai nurodė galimas tokių I. A. veiksmų priežastis, todėl akivaizdu, jog jie pakankamai gerai pažįsta vienas kitą, kas suponuoja išvadą, jog šioje situacijoje Pareiškėjas subjektyviai suvokia tam tikras aplinkybes, tačiau tai negali būti pagrindas visais atvejais kelti administracinių teisės pažeidimų bylas.Pareiškėjas taip pat mano, kad minėti I. A. veiksmai gali būti nusikalstamo pobūdžio, tačiau šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad dėl BK 154, 167 straipsniuose numatytų nusikaltimų, bylos nagrinėjamos privataus kaltinimo proceso tvarka (BPK 407 straipsnis), tai reiškia, kad baudžiamasis procesas pradedamas tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusiojo skundas, kurį jis pateikia teismui, todėl šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas plačiau nebepasisako.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, jog Institucijos 2016 m. spalio 31 d. nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos yra teisėtas ir pagrįstas, skundžiama nutartimi tai patvirtina teisingai, todėl naikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartį nepakeistą ir T. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.