- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-13
- Bylos Nr.
- I1-13555-386/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03933-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
2024 m. lapkričio 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas) (b. l. 19-23), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovė) Šiaulių kalėjimo (toliau – ir Šiaulių kalėjimas) priteisti 12 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas.
2024 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui išsiųstas teismo pranešimas, kuriame nurodyta, kad administracinė byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pranešimas pareiškėjui įteiktas 2024 m. rugsėjo 25 d., pareiškėjas prieštaravimo dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka nepareiškė.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 15 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Šiaulių kalėjime kankinamomis sąlygomis. Kamerose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui numatytas gyvenamasis plotas. Netinkamas kameros apšvietimas pakenkė pareiškėjo regėjimui. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, dėlto tarp nuteistųjų kyla konfliktinės situacijos. Taip pat nėra kopėtėlių į antro aukšto gultą, nuteistieji neišvedami pasivaikščioti. Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 25 nėra unitazo, o tik skylė, į kurią turi atlikti gamtinius reikalus. Taip pat, atvykęs į įstaigą, negalėjo laiku paskambinti artimiesiems. Pareiškėjo prašymai ir skundai nebuvo registruojami.
Teigia, kad pareiškėjui būnant Šiaulių kalėjime, jis patyrė neturtinę žalą, taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Šiaulių kalėjimas neužtikrino laikymo, kalinimo sąlygų, apie 2 mėnesius pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu (b. l. 27-31) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 15 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 17, kameroje Nr. 39, kameroje Nr. 46 . Net ir esant pilnai užpildytai kamerai, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas sudarydavo ne mažiau, kaip 3,6 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą, todėl sanitarinio mazgo plotas bei kameroje esančių baldų plotas yra įskaičiuotinas į bendrą vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje.
Nei Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ nereglamentuoja, kokio tipo sanitariniai mazgai turi būti įrengiami kamerose (tupimi ar sėdimi). Kamerose Nr. 17, 39 ir 46 sanitarinis mazgas atskirtas nuo bendros erdvės lubų nesiekiančia mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis iš OSB plokštės, o siekiant pagerinti patalpų oro apykaitą bei kvapų ištraukimą, Šiaulių kalėjime ištraukiamosios ventiliacijos ventiliatoriai buvo prijungti prie natūralios ventiliacijos kanalų. Pažymi, kad mechaninės patalpų vėdinimo sistemos Šiaulių kalėjime negalimas, kadangi įstaigos rėžiminio korpuso pastatas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą. Atkreipia dėmesį, jog teisės aktai, reglamentuojantys laisvės atėmimo vietų įstaigų įrengimą ir eksploatavimą, nenumato kopėtėlių prie dviaukščių lovų privalomo įrengimo. Nurodo, kad šiluminė aplinka Šiaulių kalėjime atitinka Higienos normos 16 p. reikalavimus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių kalėjimo administraciją dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Priešingai, negu teigia savo skunde pareiškėjas, ginčo laikotarpiu jam Šiaulių kalėjime buvo užtikrinta teisę į įstatymo nustatytos trukmės pasivaikščiojimą. Pažymi, kad Šiaulių kalėjimo administracija siekia užtikrinti, jog nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas iš esmės kildina iš kompetentingų institucijų patikrinimų, atliktų Šiaulių kalėjime, tačiau šių institucijų jam teiktų atsakymų ir sprendimų neprideda, o vien tik iš skundo turinio yra visiškai neaišku, ar patikrinimų metu nustatyti pažeidimai buvo padaryti konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, nenustatytini atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Atsakovės nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad tikrai patyrė jo skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių kalėjime.
Dėl sąlygų neturtinei žalai kilti
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Dėl ginčo laikotarpio
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Šiaulių kalėjime laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 15 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.
Iš administracinėje byloje esančios Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2024 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. SV-24-22204 (b. l. 36-37) nustatyta, kad 2024 m. balandžio 30 d. pareiškėjas išvyko iš Šiaulių kalėjimo į Alytaus kalėjimą ir jo nurodytu ginčo laikotarpiu įstaigoje laikomas nebebuvo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas tikslina ginčo laikotarpį, t. y. ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2024 m. kovo 15 d. iki 2024 m. balandžio 30 d.
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo suteiktas įstatymo nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Pažymi, kad dėl neužtikrinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto jis patyrė diskomfortą, psichologinius bei dvasinius išgyvenimus ir kt.
Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (TAR, 2023-01-04, Nr. 2023-00133) 1.2.2. punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis.
Iš byloje esančios Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2024 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. SV-24-22204 (b. l. 36-37) matyti, kuriose Šiaulių kalėjimo kamerose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, taip pat kameroje buvusių asmenų skaičius bei kamerų plotas. Pagal minėtos pažymos duomenis, net ir esant pilnai užpildytai kamerai, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas sudarydavo: kameroje Nr. 17 - ne mažiau, kaip 3,694 kv. m; kameroje Nr. 39 - ne mažiau, kaip 5,732 kv. m; kameroje Nr. 46 - ne mažiau, kaip 4,582 kv. m.
Atsakovė atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, jog skunde nurodytoje kameroje Nr. 25 pareiškėjas ginčo laikotarpiu laikomas iš viso nebuvo.
Minėtame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį, sanitarinių mazgų užimamą plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, įvertinęs pažymos apie sanitarinių mazgų užimamą plotą duomenis (b. l. 38-39) bei apžiūrėjęs į bylą pateiktas kameros fotonuotraukas (b. l. 40-48), konstatuoja, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kameroje buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis, buvo užtikrinta nustatyta 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma.
Dėl sanitarinio mazgo, vėdinimo, ventiliacijos
Pareiškėjas taip pat teigia, kad sanitariniai mazgai kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo įrengta ventiliacija.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose pareiškėjo laikymo laikotarpiu reglamentavo Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, kurių 12.5. punkte įtvirtinta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 kv. m matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V- 908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimo įrengti būtent sėdimą tualetą taip pat nenumato.
Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos), 9.1 p., tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti 1 komplektas sanitarinio mazgo (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė). Taigi, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad LVAT praktikoje sėdimų tualetų įrengimas nėra pripažįstamas netinkamu (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020).
Iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas kamerose Nr. 17, 39 ir 46 yra atskirtas nuo bendros erdvės nesiekiančia lubų mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis iš OSB plokštėmis. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, taip suformuojant kabiną.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose trūko oro, buvo blogas vėdinimas.
Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas numato, kad jos privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Šiaulių kalėjimas pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek anksčiau vyravusioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.), tiek ir naujausioje praktikoje patalpų vėdinimą pro langus laiko tinkamu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-442-575/2023). Be to, atsakovė atsiliepime nurodė, kad kamerose ištraukiamosios ventiliacijos ventiliatoriai buvo prijunti prie natūralios ventiliacijos kanalų (darbai baigti 2020 m. rugsėjo 25 d.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, neteisėti atsakovės veiksmai nenustatyti ir šiais aspektais.
Pareiškėjas be kita ko skunde abstrakčiai teigia, kad kamerose buvo šalta, drėgna ir tamsu. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad šiluminė aplinka Šiaulių kalėjime atitinka Higienos normos 16 p. reikalavimus, kurie nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Taip pat informuoja, kad ginčui aktualiu laikotarpiu patikrinimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nebuvo atlikęs.
Teismas pažymi, kad, nors byloje ir nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, apšvietimą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini. Teismas pažymi, jog viso buvimo Šiaulių kalėjime metu skundų dėl šalčio ir drėgmės kamerose įstaigai pareiškėjas pateikę nebuvo.
Dėl kitų ginčo aplinkybių
Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat sieja su dviaukščių lovų įrengimu ir kopėtėlių užlipimui į antrą lovos aukštą nebuvimu.
Aprūpinimo normų 10.1 punkte numatyta, jog kameroje turi būti, be kita ko, metalinė lova. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-341-624/2021, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.). Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl nepatogumų patekti į miegamąją vietą, pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokio modelio lovos turi būti įrengtos laisvės atėmimo vietų miegamosiose patalpose, taip pat nėra reglamentuoti konkretūs jų parametrai, nėra nurodyta, ar lovos turi būti su kopėtėlėmis, todėl dviaukščių lovų su kopėtėlėmis ar be kopėtėlių įrengimas pats savaime nelaikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad atsakovė veikė teisėtai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas nurodo, jog jis įstaigoje rašė daug įvairių skundų, tačiau jie visi nebuvo registruojami. Tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų teismui pateikta nėra, kaip nėra ir pateikta jokių konkrečių aplinkybių. Atsakovė nurodė, jog suimtųjų (nuteistųjų) prašymus priima Resocializacijos skyriaus specialistai kiekvieną dieną rytinio patikrinimo metu. Atvejų, kad Resocializacijos skyriaus specialistai per dieną nepriimtų skundų ir prašymų iš nuteistųjų ar suimtųjų nebūna, visi prašymai, skundai, pranešimai ir pan., pateikiami įstaigos viršininkui, kiekvieną darbo dieną yra registruojami, arba, vadovaujantis teisės aktais, vykdomi (įgyvendinami, išaiškinami) tą pačią dieną. Teismas laiko, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo skundai buvo neregistruojami.
Nors pareiškėjas teigia, kad jis nebuvo išvedamas į pasivaikščiojimus, tačiau duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į įstatymo nustatytos trukmės pasivaikščiojimą taip teismui nepateikta.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir dėl to, kad Šiaulių kalėjime rūkantys asmenys kamerose laikomi kartu su nerūkančiais. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas skunde nenurodo, ar jis yra rūkantis, ar nerūkantis, todėl teismui neaišku, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, įrodančių, jog ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į kalėjimo administraciją su prašymu laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų.
Pareiškėjas skundžiasi, kad jam nebuvo laiku suteikta teisė paskambinti artimiesiems. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 43 straipsnyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas. Nuteistasis, kuriam nustatytas skambinimo dažnumas, paskambinęs gali kalbėtis iki dvidešimt minučių (1 dalis). Nuteistųjų skambinimo dažnumas nustatytas šio kodekso 33, 34, 35 ir 71 straipsniuose. Laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas turi teisę leisti papildomai paskambinti, jeigu nuteistasis to prašo dėl svarbių priežasčių (2 dalis). Pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką (3 dalis). Pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių kalėjimo administracijai ar Kalėjimų tarnybai dėl neužtikrinamos ar netinkamai užtikrinamos jo teisės paskambinti. Pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo sutekta teisė paskambinti jo prašomu laiku yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais.
Nors pareiškėjas nusiskundžia, kad jis rašytiniu prašymu kreipėsi dėl psichologinės pagalbos, tačiau tokia pagalba jam suteikta nebuvo, atsakovė atsiliepime į skundą pažymi, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių kalėjimo administraciją dėl psichologinės pagalbos nesikreipė.
Iš byloje esančios Šiaulių kalėjimo resocializacijos skyriaus specialistės 2024 m. rugsėjo 10 d. Pažymos „Dėl nuteistojo A. Č.“ (b. l. 50) matyti, kad patikrinus Dokumentų valdymo bendrosios informacinės sistemos suimtųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) skundų, peticijų registrą nuo 2024 m. kovo 15 d. iki 2024 m. gegužės 2 d., pareiškėjas su skundais ir prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, to nenurodo ir pats pareiškėjas, kad jis būtų skundęsis kitoms institucijoms.
Akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žiūrėti 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žiūrėti 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, taip pat nėra duomenų, jog jis, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją.
Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuojama, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.