Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6-715/2011 pagal ieškovės D. Č. ieškinį atsakovams S. S. ir A. S., tretiesiems asmenims S. S. ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pažeidimo pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Nurodo, kad namo priestato būklė kėlė pavojų ir grėsmę namo gyventojams bei lankytojams. Ypač dėl to nerimavo atsakovų mama S. S., kuri nuolat gyvena šiame name ir ne kartą atsakovų bei ieškovės D. Č. prašė tvarkyti priestatą. Ieškovė nerodė jokios iniciatyvos, todėl 2007 m. rugpjūčio mėnesį šį priestatą atsakovai nugriovė ir pastatė terasą. Ieškovė savo sutikimą tokių darbų atlikimui išreiškė žodžiu. Tai byloje įrodyta leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios teismo pripažintos tinkamomis, įskaitant proceso šalių, trečiųjų asmenų ir liudytojų parodymus.

2. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad priestatas buvo tinkamos būklės, tikrai negrėsė sugriūti ir nekėlė pavojaus namo gyventojams ir lankytojams. Ieškovė iš esmės neįvykdė LR CPK 178 str. nurodyto reikalavimo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Išnagrinėjusi civilinė bylą apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendrasavininkių naudojimosi patalpomis teises ir pareigas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamojo namo (tame tarpe ir ginčo patalpos, plane pažymėtos indeksu 2al/p), esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai yra ieškovė D. Č., kuriai nuosavybės teise priklauso 41/100 dalis šio pastato, ir atsakovai A. S. bei S. S., kuriems nuosavybės teise priklauso po 59/200 dalis šio pastato (1 t., b. l. 18-29).

D. Č. nuosavybės teises yra įgijusi dovanojimo sutarties, sudarytos 1998-02-17 tarp S. S. ir D. Č., pagrindu, o A. S. ir S. S. nuosavybės teises yra įgiję rentos iki gyvos galvos sutarties, sudarytos 2007-01-08, pagrindu su sutarties sąlyga, kad S. S. ir J. S. naudosis visais perleistais nekilnojamaisiais daiktais.

Pagal dovanojimo sutartį ieškovei D. Č. naudojimuisi gyvenamojo namo pirmame aukšte atitenka ½ dalis patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-6 (plotas 4,01 kv. m) ir ½ dalis patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-1 (plotas 2,90 kv. m), o taip pat antrame aukšte (mezonine) esančios patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-8, 1-9, 1-10, 1-11 (t.1, b. l. 22-29). Byloje esančioje “Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje” (t. 1, b. l. 22-28), dalyje “Namų valdos techninės apskaitos kortelė”, yra nurodyta, kad 1998-03-03 įregistruota nuosavybė D. Č. į 0,41 dalį pastato 1A1/p pagal 1998-02-17 dovanojimo sutartį.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-6 (plotas 4,01 kv. m), t.y. dėl priestato 2a 1/p nugriovimo, kuriame ir buvo minėta patalpa.

Ieškovė D. Č. nurodė, kad atsakovai bendrasavininkiai S. S. ir A. S., 2007 m. rugpjūčio 17-25 dienomis nugriaudami namo priestatą 2a1/p be ieškovės ir be atitinkamų institucijų leidimo bei priestato vietoje pastatydami atvirą terasą, pažeidė jos kaip bendrasavininkės teisės (LR CK 4.83 str. 1 dalis), todėl privalo per 8 dienas atstatyti šį priestatą, tokį, koks jis buvo, o taip pat nurodė, kad priestato griovimui ir terasos statybai atsakovai nebuvo gavę jokių leidimų, todėl ji CK 4.103 str. 1 d. ir 4.83 str. 1 d. pagrindu, turi teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo.

Išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad minėto priestato nugriovimui ir terasos statybai kaip I-os grupės nesudėtingam statiniui, nėra privalomas statinio projektas, nereikalingas statybos leidimas, neprivaloma atlikti kadastrinius matavimus, statinio pripažinimą tinkamu naudoti ir statinio registravimą Nekilnojamojo turto registre (t.1, b. l. 42). Šiuo aspektu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-06-16 sprendimas neginčijamas.

Esminis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, ar buvo gautas bendrasavininkės D. Č. sutikimas priestato griovimui ir terasos pastatymui, ir ar priestatas buvo tokios blogos būklės, kad turėjo būti nugriautas dėl pačių bendrasavininkių ir kitų asmenų saugumo ir be bendrasavininkės oficialaus sutikimo. LR CK 4.83 straipsnio 1 dalis numato, kad buto ar kitų gyvenamųjų patalpų savininkas turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų teisių ir interesų, tačiau šio straipsnio antroje dalyje taip pat numatyta patalpų bendrasavininkio teisė imtis būtinų priemonių be kitų savininkų sutikimo, kad būtų išvengta žalos ar pašalinta grėsmė bendrojo naudojimo objektams.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti trečiojo asmens, t.y. ieškovės ir atsakovų motinos, nuolat gyvenančios to paties namo pirmajame aukšte, S. S. paaiškinimais (t. 2, b. l. 84-90), atsakovų A. S. ir S. S. paaiškinimais, liudytojos B. S. parodymais (t. 2, b. l. 102-104), kad gyvenamojo namo priestatas 2a1/p prieš jo nugriovimą buvo blogos būklės, nes didėjo tarpas tarp namo sienos ir šio priestato, pradėjo kristi priestato plytos, ir kad buvo bandyta apie tai tartis su bendrasavininke D. Č., kuri, kaip suprašo atsakovai bei trečiasis asmuo, davė žodinį sutikimą dėl priestato elgtis savo nuožiūra, tačiau šios problemos iš esmės nesprendė. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, būtent tada bendrasavininkiai A. S. ir S. S. nusprendė nugriauti griūnantį priestatą ir jo vietoje pastatyti terasą. Kad tai nebuvo tyčinis atsakovų veiksmas, o būtinumas imtis neatidėliotinų priemonių savininkų ir aplinkinių asmenų saugumui užtikrinti, patvirtina Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendis (t. 2, b. l. 112-115), kuriame nustatyti juridiniai faktai turi prejudicinę reikšmę, nes nuosprendis priimtas dėl to paties priestato nugriovimo, dalyvavo tie patys asmenys: kaltinamaisiais byloje buvo A. S. ir S. S., o nukentėjusiaja – D. Č. (LR CPK 182 str. 1 d. 3 p.). Teismas nuosprendyje konstatavo, kad namo priestatas, kuris nuosavybės teise priklausė ne tik D. Č., bet ir A. S. ir S. S., buvo avarinės būklės, nuo jo krito plytos, todėl pirmame namo aukšte gyvenančios S. S. prašymu, priestatas buvo nugriautas ir atsakovų lėšomis pastatyta terasa. Ši baudžiamoji byla 2010-06-17 buvo išnagrinėta apeliacine tvarka ir nuosprendis paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti, kad priestatą bendrasavininkiai (atsakovai) A. S. ir S. S. nugriovė tik dėl to, kad suderinti dėl priestato kapitalinio remonto su ieškove nepavyko, o šiam priestatui nugriuvus, galėjo būti padaryta žala ne tik bendrasavininkiams, bet ir kitiems asmenims, kas atitinka CK 4.83 str. 2 d. 1 punkto nuostatas. Kadangi atsakovai yra namo ir priestato bendrasavininkiai, tai teigti, kad tokiu būdu jie norėjo kaip nors tyčia pakenkti ieškovei, būtų nesąžininga ir neprotinga. Pažymėtina, kad tiek nugriaudami priestatą, tiek pastatydami terasą, atsakovai iš ieškovės D. Č. nereikalavo atlyginti išlaidų, kurias įstatymas numato kaip proporcingas bendrosios dalinės nuosavybės daliai (LR CK 4.83 str. 2 d. 1 p.). Atsakovai savo lėšomis sutvarkė priestato vietą, pastatydami terasą ir tuo elementariai apsaugodami namo lauko duris nuo tiesioginių kritulių.

Kad atsakovams kaip namo bendrasavininkiams nebuvo galimybės bendru sutarimu su ieškove D. Č. 2007 m. rugpjūčio mėnesį kitaip išspręsti griūvančio priestato remonto ar jo atstatymo klausimo, iš esmės patvirtina pačios apeliantės paaiškinimai dėl santykių su atsakovais ir trečiuoju asmeniu (t.3, b. l. 14-15), o taip pat prie apeliacinio skundo pateikti laiškai, rašyti 2007-05-04, 2007-05-14, 2007-09-05 trečiajam asmeniui - savo motinai S. S., gyvenančiai to paties namo pirmame aukšte (t. 3, b. l. 48-50).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl nebaigtos atsakovo A. S. apklausos 2010-03-31 teismo posėdyje. Teismo posėdžiai vyko: 2009-05-11, 2009-08-24, 2009-10-14, 2009-11-20, 2010-02-24, 2010-03-30, 2010-03-31, 2010-04-22, 2010-06-29, 2010-07-02, 2010-10-22, 2010-11-23, 2010-12-10, 2011-01-05, 2011-02-15, 2011-03-17, 2011-04-29, 2011-06-06. Ieškovė ir abu atsakovai buvo apklausti 2010-03-31 vykusiame teismo posėdyje (t.1, b. l. 140-145). Atsakovas A. S. ir jo atstovas adv. A.Staškūnas dalyvavo praktiškai visuose teismo posėdžiuose, šalys uždavinėjo viena kitai klausimus, teikė įrodymus, todėl turėjo realią galimybę duoti paaiškinimus ne tik sekančiame, bet ir kituose teismo posėdžiuose. Jokių nusiskundimų iš A. S., kad jis buvo netinkamai ar nepilnai apklaustas, byloje nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad teismas būtų kaip nors ribojęs ieškovės ar jos atstovo prašymus užduoti klausimus A. S..

D. Č. skundo argumentai, kad civilinėje byloje ir baudžiamojoje byloje atskirose detalėse nesutampa proceso dalyvių ar liudytojų paaiškinimai, negali būti pagrindu naikinti ginčijamą teismo sprendimą, nes teismas vertina įrodymų visumą (LR CPK 185 str.).

Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl nugriauto priestato vertės ir jo atstatymo kaštų šioje byloje neturi esminės reikšmės, nes ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo atsakovams dėl kokių nors jos patirtų ar galimų nuostolių kompensavimo.

Dėl išdėstyto, ieškovės D. Č. apeliacinis skundas atmestinas, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės D. Č. priteistinos atsakovo A. S. turėtos 500 Lt advokato samdymo išlaidos apeliacinėje instancijoje (LR CPK 93 str. 1 d.).

Šios išlaidos pripažintinos realiomis, nes yra patvirtintos dokumentais (t. 3, b. l. 60, 61), o taip pat pripažintinos protingomis, nes atitinka LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytus kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismo turėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (5, 95 Lt) neviršija LR Teisingumo Ministro ir Lietuvos Respublikos Finansų Ministro 2011 m. lapkričio 7d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyto minimalaus dydžio, todėl jos iš D.Č. V. nepriteistinos (LR CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. Č. apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)) atsakovui A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini)) 500,- Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidas.