Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų D. S. ir I. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų J. J., D. S., A. B., I. S., A. S., O. V. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Varėnos rajono savivaldybės tarybai, Varėnos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S. (A. S.), J. J., K. G., D. S., A. B., A. H. V. (A. H. V.), I. S., A. S., O. V., A. V., Ž. G. dėl aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir I. S. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, užbaigtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu (prašyme nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi, iš naujo išnagrinėti bylą iš esmės ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį, o pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Anot trečiųjų suinteresuotų asmenų, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto prasme neteisėta teismo sudėtis inter alia yra tuo atveju, kai nustatomi ABTĮ I skyriaus septintojo skirsnio nuostatų, tarp jų ABTĮ 46 straipsnio 4 dalies, draudžiančios teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas, ABTĮ 47 straipsnio, įtvirtinančio pagrindus teisėjui nušalinti (nusišalinti), pažeidimai. Esant ABTĮ 47 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, teisėjas privalo pareikšti, kad jis pats nusišalina (ABTĮ 47 straipsnio 5 dalis). Tais pačiais pagrindais nušalinimą gali pareikšti administracinio proceso dalyviai (ABTĮ 47 straipsnio 5 dalis). Nurodytos ABTĮ nuostatos, visų pirma, vertintinos kaip viena iš tinkamo administracinio proceso garantijų. Šios nuostatos skirtos užtikrinti asmens teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas (neutralus) teismas, t. y. toks teismas, į kurio sudėtį įėję teisėjai nebūtų dėl įvairių priežasčių ir aplinkybių tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Nurodyta asmens teisė yra konstitucinė teisė. Be to, asmens teisė į nešališką teismą yra viena svarbiausių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) numatytų garantijų. Nurodo, kad byloje pareiškėju yra Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, kuris 2009 m. gruodžio 15 d. teismui pateikė pareiškimą viešojo intereso gynimo tikslu. Po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tretieji suinteresuoti asmenys sužinojo, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėtoje administracinėje byloje teisėjo L. A. sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė D. A. (prašyme nurodyta D. A.), šiuo metu einanti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės pareigas, o iki prokuratūros struktūrinės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros struktūros pertvarkos, įvykdytos 2011 metais, ji ėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, bylos šalimi šiuo atveju iš esmės buvo Lietuvos Respublikos prokuratūra kaip tokia, nes būtent jai, o ne Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, kuris yra tik prokuratūros atstovas, įstatymai suteikia teisę ginti viešąjį interesą, inter alia ABTĮ nustatyta tvarka teikiant pareiškimus. Vadinasi, teisėjų kolegijos narys L. A. neleistinai dalyvavo nagrinėjant bylą, kai Lietuvos Respublikos prokuratūroje, kuri vertintina kaip bylos šalis, prokurore dirba jo sutuoktinė D. A.. Šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atsižvelgta į bylos šalies (prokuratūros) statusą ir pobūdį, lemiantį negalėjimą teisėjų kolegijos nariui teisėjui L. A. dėl santuokinių ryšių su prokurore D. A. nagrinėti bylą apeliacine tvarka. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-120 patvirtintus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus nuostatus būtent šiam padaliniui ir jame dirbantiems prokurorams buvo nustatyti uždaviniai siekti, jog būtų imamasi priemonių ginti viešąjį interesą. Pagal nurodytus nuostatus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiasis prokuroras koordinuoja šio skyriaus bendradarbiavimą su teritorinėmis prokuratūromis, kontroliuoja, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, jo pavaduotojų nurodymai ir įsakymai, organizuoja apygardų ir apylinkių prokuratūrų veiklos patikrinimus viešojo intereso gynimo srityje, gali pavesti teritorinių prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams nagrinėti asmenų, institucijų pareiškimus, prašymus ar skundus, kontroliuoti tokių kreipimųsi nagrinėjimą ir pan.

Teisėjų kolegijos nario L. A. sutuoktinė D. A. Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. gruodžio 17 d. kreipimosi į teismą, siekiant apginti viešąjį interesą, su 2009 m. gruodžio 15 d. pareiškimu metu buvo tas asmuo, kuris pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus nuostatus turėjo netiesioginį, tačiau pakankamą suinteresuotumą bylos baigtimi, nes byloje spręstini klausimai netiesiogiai įėjo ir į jos, kaip Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės, prerogatyvą. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. gruodžio 15 d. pareiškimo priedų Nr. 2, 3, pagrindu tokiam kreipimuisi į teismą buvo Lietuvos Respublikos Seimo nario A. K. 2009 m. lapkričio 13 d. raštas Nr. 09-S-302, adresuotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2009 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. 17.2-19943. Anot trečiųjų suinteresuotų asmenų, D. A. nagrinėjamu atveju buvo tas asmuo, per kurį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kontroliavo kaip yra sprendžiami/nagrinėjami minėti Lietuvos Respublikos Seimo nario iškelti klausimai, susiję su galimai pažeisto viešojo intereso gynimu.

Tas faktas, kad 2011 metais D. A. pradėjo eiti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės pareigas, ir tai, kad byla buvo inicijuota ne Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, o teritorinės prokuratūros vadovo - Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. gruodžio 15 d. kreipimosi pagrindu, esmės nekeičia, nes pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą prokuratūros institucijos funkcionavimas inter alia grindžiamas prokuratūros veiklos kontrole ir prokurorų pavaldumu (aukštesniam prokurorui). Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nario L. A. sutuoktinė D. A. yra tas asmuo, apie kurį kalbama ABTĮ 47 straipsnio 2 dalies 3 punkte, o jos statusas ir veikla, iki 2011 metų vadovaujant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriui, leidžia daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme egzistavo tiek ABTĮ 47 straipsnio 1 dalies, tiek ir šio straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme kitokių aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių teisėjo L. A. nešališkumu ir neutralumu. Nurodytų aplinkybių teisėjas L. A. bylos nagrinėjimo metu neatskleidė, tokiu būdu atimdamas teisę ABTĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pareikšti apeliacinės instancijos teismo teisėjams nušalinimą. Teisėjų kolegija tuo pačiu nepateikė pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokias abejones dalyvavusiems byloje asmenims dėl teisėjų kolegijos ar atskirų jos narių nešališkumo. Toks elgesys neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei Europos žmogaus teisių teismo praktikos, suformuotos, aiškinant teismo nešališkumo objektyvia prasme kriterijų (standartą). Nurodytų aplinkybių tretieji suinteresuoti asmenys negalėjo žinoti ir nežinojo (nes tai nėra visuotinai žinomas faktas), o pats teisėjų kolegijos narys teisėjas L. A. nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme buvo pažeisti ABTĮ 47 straipsnio reikalavimai, o byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka neteisėtos sudėties teismo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010 ir kt.). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 ir kt.).

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, o ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę byloje paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria buvo užbaigta administracinė byla pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą, buvo priimta 2011 m. spalio 17 d., o tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir I. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2012 m. sausio 16 d., todėl darytina išvada, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nurodytas trijų mėnesių terminas nėra praleistas (ABTĮ 63 straipsnio 4 ir 6 dalys). Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, D. S. ir I. S. yra tretieji suinteresuoti asmenys, t. y. asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis), todėl jie yra tinkami subjektai šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Tretieji suinteresuoti asmenys konkrečiu atveju prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi patikrinti, ar trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai dėl minėto pagrindo buvimo yra pagrįsti.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas nurodo, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46 ir 47 straipsnių) nuostatų pažeidimus. Teismo sudėtis yra neteisėta, jei ji neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 46 straipsnis), teismas buvo šališkas (ABTĮ 47 straipsnis), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 46 straipsnis). Konkrečiu atveju trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicija, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, yra grindžiama tuo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme egzistavo tiek ABTĮ 47 straipsnio 1 dalies, tiek ir šio straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme kitokių aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių teisėjo L. A. nešališkumu ir neutralumu, tačiau teisėjas L. A. nuo bylos nagrinėjimo pats nenusišalino, taip pat neatskleidė minėtų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu, tokiu būdu atimdamas teisę ABTĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pareikšti apeliacinės instancijos teismo teisėjams nušalinimą. Aplinkybės, su kuriomis tretieji suinteresuoti asmenys sieja teisėjo L. A. nešališkumą, yra šios – teisėjo L. A. sutuoktinė D. A. yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kuri iš esmės buvo bylos šalis, prokurorė, šiuo metu einanti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės pareigas, tačiau iki prokuratūros struktūrinės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros struktūros pertvarkos, įvykdytos 2011 metais, ėjusi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas, todėl, atsižvelgiant į šio struktūrinio padalinio uždavinius, Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. gruodžio 17 d. kreipimosi į teismą, siekiant apginti viešąjį interesą, su 2009 m. gruodžio 15 d. pareiškimu metu buvusi tas asmuo, kuris turėjo netiesioginį, tačiau pakankamą suinteresuotumą bylos baigtimi, nes byloje spręstini klausimai netiesiogiai įėjo ir į jos, kaip Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės, prerogatyvą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.

Šių nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v Danija). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti nustatyta remiantis subjektyvumo testu, t. y. konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. v Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar, išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar nagrinėjančio bylą teisėjo ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Tretieji suinteresuoti asmenys negalėjimą teisėjų kolegijos nariui L. A. nagrinėti administracinę bylą apeliacine tvarka dėl santuokinių ryšių su prokurore D. A. grindžia aplinkybę, kad D. A. iki prokuratūros struktūrinės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros struktūros pertvarkos, įvykdytos 2011 metais, ėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas, kas, anot trečiųjų suinteresuotų asmenų, patvirtina, jog ji, atsižvelgiant į priskirtą kompetenciją, galėjo kontroliuoti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. gruodžio 15 d. kreipimosi pagrindu pradėtą administracinį procesą. Šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad D. A. jų nurodytu laikotarpiu ėjo minėtas pareigas. Tuo tarpu internetinėje svetainėje www.prokurorai.lt, nuorodoje „Naujienos“, 2008 m. birželio 3 d. viešai paskelbtas pranešimas spaudai patvirtina, kad nuo 2008 m. birželio 2 d. vietoj D. A. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigas pradėjo eiti S. P., to paties skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotoja paskirta S. G., o pati D. A. perėjo dirbti į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Mokymo metodinį skyrių. Ši informacija atitinka administracinėje byloje esančius duomenis: ant Lietuvos Respublikos Seimo nario A. K. 2009 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. 09-S-302, adresuoto Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, yra nuoroda, kad jis perduotas S. P., o minėtas raštas Vilniaus apygardos prokuratūrai persiųstas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2009 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 17.2-19943, kurį kaip Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausioji prokurorė pasirašė S. G.. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tariamai egzistavęs D. A. suinteresuotumas nagrinėta administracine byla, dėl ko teisėjas L. A. būtų privalėjęs nusišalinti, trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodytu aspektu yra neįrodytas.

Paneigus trečiųjų suinteresuotų asmenų teiginius dėl teisėjo L. A. sutuoktinės D. A. bylai aktuali laikotarpiu eitų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiosios prokurorės pareigų, vien to fakto, jog D. A. buvo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, nepakanka, kad būtų keliamos abejonės dėl egzistavusio jos suinteresuotumo ir teisėjo, jos sutuoktinio, L. A. išankstinio nusistatymo. Teisėjo L. A. sutuoktinės D. A., kaip Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės, ryšys su nagrinėta administracine byla pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. gruodžio 15 d. pareiškimą, siekiant apginti viešąjį interesą, yra per daug nutolęs ir teisiškai neapibrėžtas, nepatvirtintas konkrečiais faktais apie galimą realią, o ne abejonėmis ir prielaidomis ar spėjimais grindžiamą, įtaką nagrinėjamai administracinei bylai, todėl negali paneigti iš anksto preziumuojamo teisėjo L. A. asmeninio nešališkumo.

Pabrėžtina, jog šioje byloje tiek proceso dalyviams, tiek ir pačiam teisėjui L. A. abejonių dėl jo nešališkumo nekilo, nušalinimai šiam teisėjui pareikšti nebuvo. Šis klausimas buvo iškeltas tik pateikiant prašymą dėl proceso atnaujinimo. Tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad anksčiau to padaryti negalėjo, nes nurodyta informacija nėra viešai žinoma, tačiau tokiu atveju neaišku, kaip tretiesiems suinteresuotiems asmenims jų nurodytos aplinkybės dėl teisėjo L. A. sutuoktinės ir jos užimamų pareigų paaiškėjo po administracinės bylos išnagrinėjimo, nes vienintelis informacijos šaltinis, nurodytas trečiųjų suinteresuotų asmenų prašyme dėl proceso atnaujinimo, yra internetinis tinklalapis www.prokurorai.lt, kuris viešai prieinamas buvo ir administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Be to, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 10 straipsnio 1 dalį teisėjų privačių interesų duomenys yra vieši ir skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje. Minėtame tinklalapyje (www.vtek.lt) yra įdiegta deklaracijų paieškos sistema, kur suvedus duomenis galima susipažinti su teisėjo L. A. deklaracija (nuo 2010 metų), kurioje yra pateikti duomenys apie teisėjo sutuoktinę, jos darbovietę ir pareigas. Teisėjų kolegija pastebi, kad tretieji suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš administracinėje byloje esančios medžiagos, apeliacinės instancijos teisme buvo atstovaujami advokato (profesionalaus teisininko), kuriam turėjo būti žinomas minėtame teisės akte įtvirtintas reguliavimas, t. y. apie teisėjų privačių interesų duomenų viešą skelbimą. Dėl šių priežasčių trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, kad paminėtos aplinkybės, sudarančios, jų nuomone, pagrindą reikšti teisėjui nušalinimą, negalėjo būti žinomos anksčiau, pripažįstami nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, konstatuoja, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų D. S. ir I. S. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų J. J., D. S., A. B., I. S., A. S., O. V. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Varėnos rajono savivaldybės tarybai, Varėnos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S. (A. S.), J. J., K. G., D. S., A. B., A. H. V. (A. H. V.), I. S., A. S., O. V., A. V., Ž. G. dėl aktų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.