- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-292-354/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24287-2022-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis, Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas
- Civilinis ieškovas
- A. A.
- Kaltinamasis
- Z. K.
- Advokatai
- Mindaugas Vagonis, Jonas Nekrašius, Jonas Nekrašiausa
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. A., jo įgaliotajam atstovui advokatui Jonui Nekrašiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. ir jo įgaliotojo atstovo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo Z. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. A. A. civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu. Nuspręsta nepriteisti iš Z. K. A. A. patirtų 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Z. K. išteisinta dėl to, kad smurtaudama nežymiai sužalojo savo artimą giminaitį – brolį A. A., o būtent: 2022 m. birželio 30 d., apie 19 val. 30 min, gyvenamajame name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., tyčia, ne mažiau kaip du kartus, alkūniniu ramentu sudavė nukentėjusiajam A. A. į dešinę ranką, vieną kartą į galvą ir kairę ranką, kuria jis dengėsi galvą, rankomis sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas, rankos nagais perbrėžė kairįjį skruostą, po to, tęsdama savo nusikalstamą veiką ir veikdama vieninga tyčia, 2022 m. birželio 30 d., apie 21 val. 45 min., gyvenamajame name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., kieme, bėgdama paskui nukentėjusįjį, tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus, alkūniniu ramentu sudavė nukentėjusiajam A. A. į abi kojas, o po to, jam nugriuvus ant žemės, minėtu ramentu sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais padarydama nukentėjusiajam A. A. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas kairės alkūnės – dilbio srityje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kairiame žande, dešiniame dilbyje, kairiame petyje, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, pilve, abiejuose keliuose, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje.
II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jolanta Steponavičiūtė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti Z. K. kalta įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl A. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir skirti laisvės apribojimą vieniems metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant bendrauti bausmės atlikimo laikotarpiu su nukentėjusiuoju A. A. Tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisti jam iš Z. K. neturtinės žalos atlyginimą, civilinio ieškinio dydį nustatant pagal teismų praktiką ir teisingumo, protingumo, proporcingumo bei sąžiningumo kriterijus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Šalies argumentai
2.1. Teismas nepagrįstai išteisino Z. K., nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Taip pat netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas, todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
2.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Z. K. parodymais kaip nuosekliais ir nekintančiais. Iš pradžių Z. K. teigė, jog A. A., tik atvykęs pas ją pirmą kartą, atėmė iš jos telefoną, vėliau tvirtino, kad telefoną jis išmušė iš rankų, po to jį paėmė ir numetė lauke. Iš pradžių Z. K. nurodė, jog, kai ji stūmė A. A. lauk, pastarasis sudavė jai smūgius į galvą, bet smūgių ji neskaičiavo, taip pat išmušė jai iš ausies auskarą ir sudavė keturis smūgius durimis į koją. Vėliau nurodė, kad smūgių durimis į koją buvo apie dešimt, o dar vėlesnės apklausos metu teigė, kad smūgių durimis į koją buvo ne mažiau kaip dešimt. Papildomos apklausos metu tvirtino, kad A. A. griebė už telefono ir sudavė jai ne mažiau kaip keturis kartus į galvą. Z. K. teigimu, kai A. A. pas ją atvyko antrą kartą, parvertė ją ant žemės, pradėjo spardyti, išmušė dantį, auskarą iš ausies, išmušė ir sulaužė protezą, bet ji smūgių neskaičiavo. Vėliau teigė, kad A. A. spyrė į koją gal tris kartus, į galvą – gal penkis–šešis ar daugiau kartų. Vėlesnės apklausos metu Z. K. jau nurodė, kad A. A. spyrė jai į kojos protezą ne mažiau kaip keturis kartus, kumščiu smūgiavo ne mažiau kaip dešimt kartų į veidą ir ne mažiau kaip dešimt kartų į galvą, nors apie smūgius kumščiu ankstesnėse apklausose net nebuvo užsiminusi. Pasak prokurorės, įvertinus visus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus Z. K. parodymus, akivaizdu, jog jie yra itin nenuoseklūs, todėl jais remtis įrodinėjant jos kaltę negalima. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad Z. K. priešpriešinėje byloje yra nukentėjusioji, o A. A. yra įtariamasis dėl smurto prieš Z. K. to paties įvykio metu, todėl jie abu turi vienodą interesą švelninti savo kaip kaltinamųjų padėtį.
2.2. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, jog Z. K. nuoseklius parodymus patvirtino liudytojų V. K. ir A. P. parodymai.
2.2.1. A. A. apsilankius pas Z. K. pirmą kartą, įvykio vietoje V. K. net nebuvo, todėl jis nieko negali patvirtinti ar paneigti; nukentėjusiajam antrą kartą atvykus pas Z. K., V. K. tvirtino, kad jam nebuvo kada stebėti mamą, kai jis pats buvo mušamas, vadinasi, jokių svarbių aplinkybių dėl muštynių irgi nepatvirtino. Be to, V. K. nurodė kitą dieną matęs A. A. parduotuvėje ir ant nukentėjusiojo veido, pasak liudytojo, nesimatė jokių sužalojimų. Paskui, anot V. K., jie su A. A. prasilenkė automobiliais, bet sužalojimų ant A. A. jis taip pat nematė. Prokurorė pažymi, kad šiais V. K. parodymais tikėti negalima, kadangi praėjus maždaug dviem su puse valandų po įvykio pas A. A. atvyko policijos pareigūnai, jį sulaikė ir pareigūnų kūno kameromis ant A. A. veido yra užfiksuoti subraižymai. Be to, A. A. teismui pateiktose nuotraukose ant jo veido matomi subraižymai. Atliekant į areštinę uždaromo A. A. asmens apžiūrą ir kratą, užfiksuotas nubrozdinimas krūtinėje, įdrėskimas skruoste, nubrozdinimas kelyje, nubrozdinimas kairėje kojoje, nubrozdinimas kairiame kelyje, įdrėskimas kairėje rankoje, o šiuos sužalojimus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kuri buvo atlikta 2023 m. liepos 4 d. Teismo medicinos specialisto teigimu, A. A. nustatyti kūno sužalojimai padaryti 3–5 parų laikotarpiu iki apžiūros, kas atitinka įvykio laiką.
2.2.2. A. P. nepatvirtino jokių Z. K. parodymų, o tik nurodė, kad A. A. virtuvėje, prieš atimdamas ramentą, sudavė tris kartus delnu Z. K. į veidą, nors ji pati per apklausas trijų smūgių delnu į veidą net neminėjo. A. P. patvirtino, jog A. A. durimis daužė Z. K. koją, net neįvardindamas smūgių skaičiaus. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad V. K. ir A. P. yra Z. K. artimos aplinkos asmenys, todėl besąlygiškai tikėti jų parodymais, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, negalima.
2.3. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo D. V. parodymais, nors jie buvo itin nenuoseklūs ir nuolat kintantys. Apklausiamas teisme, kai nuo įvykio dienos buvo praėję vieni metai, D. V. tvirtino nematęs, jog A. A. būtų buvęs sužalotas, teigė, kad nukentėjusysis nesiskundė jokiais negalavimais, be to, nurodė, jog A. A. sėdėjo priešais jį (D. V.), todėl jis būtų matęs sužalojimus. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu D. V. tvirtino, kad atėjus pas A. A., pastarasis galimai miegojo kitame kambaryje; atvykusi policija A. A. pažadino ir išsivežė, jis (D. V.) nukentėjusįjį matė tik tuomet, kai jį išsivedė policija. Pasak D. V., kadangi A. A. visą laiką miegojo, tai jis nematė, ar pastarasis buvo sužalotas. Prokurorė pažymi, kad D. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais negalima remtis, nes juos paneigia objektyvi ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme ištirta medžiaga.
2.4. Vienintelė liudytoja, kuri niekaip nėra suinteresuota bylos baigtimi, yra M. M., bet ji pirmojo A. A. atvykimo pas Z. K. nematė, o antrąjį atvykimą stebėjo ne iš pradžių. Be to, ši liudytoja dėmesį kreipė į muštynes tarp V. K. ir E. A., tik vėliau pastebėjo Z. K. ir A. A.. Pradėjo juos stebėti nuo to momento, kai moteris prie automobilio buvo A. A. mušama ir spardoma, tačiau, kaip pati nurodė, vaizdą jai ribojo matomumas (viskas vyko už automobilio), iš A. A. judesių suprato, kad moteris buvo mušama ir spardoma. Pati Z. K. nurodė sėdėjusi pavėsinėje, kai A. A. atvyko antrą kartą. Vadinasi, kas vyko tarp Z. K. ir A. A., kol Z. K. atėjo iki automobilio, M. M. nematė, todėl jos parodymai negali paneigti to, kad Z. K. alkūniniu ramentu mušė A. A.
2.5. Teismas pripažino, kad tarp Z. K. ir A. A. vyko grumtynės, todėl Z. K. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti fizinį skausmą A. A. Tačiau faktų, kad tarp jų būtų vykusios grumtynės, nenustatyta, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad Z. K. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam. Pagal teismo medicinos specialisto išvadą, kuri nuosprendyje iš viso nebuvo aptarta, nustatyta, kad ne mažiau kaip septyni iš mažiausiai dvylikos A. A. nustatytų trauminių poveikių galėjo būti padaryti suduodant alkūniniu ramentu, o trys odos nubrozdinimai kairiame žande galėjo būti padaryti nagais.
2.6. Nagrinėjant bylą teisme, nukentėjusiojo atstovo advokato prašymu buvo nutarta skirti teismo medicinos ekspertizę. Tai užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole. Tačiau teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 286 ir 287 straipsniais, nutartimi skyrė papildomą medicinos specialisto tyrimą. Prokurorės nuomone, teismas pažeidė BPK nuostatas, nes BPK 286 straipsnyje yra numatyta ekspertizės skyrimo bylą nagrinėjant teisme tvarka, o BPK 287 straipsnyje numatyta, jog teismas turi teisę atlikti bet kokį šio Kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą. Specialisto dalyvavimo atliekant tyrimo veiksmus šis straipsnis nenumato. BPK V skyriuje nustatyta bylų proceso pirmosios instancijos teisme tvarka. BPK 284 straipsnis apibrėžia specialisto dalyvavimą nagrinėjant bylą teisme ir specialisto apklausą, bet teisė po specialisto apklausos teisme paskirti papildomą tyrimą nėra numatyta.
2.7. Nuosprendyje teismas iš viso neaptarė ir nevertino teismo medicinos specialisto išvados, kurioje konstatuota, jog net septyni trauminiai poveikiai A. A. galėjo būti padaryti iš Z. K. paimtu ir teismo medicinos specialistui pateiktu apžiūrai alkūniniu ramentu, o nubrozdinimai kairiame žande galėjo būti padaryti nagais, kaip kad patvirtina šios kūno dalies sužalojimo mechanizmą ir pats nukentėjusysis. Be to, šie sužalojimai, pasak teismo medicinos specialisto, padaryti prieš 3–5 paras iki A. A. apžiūros, tai atitinka įvykio laiką.
2.8. Prokurorės nuomone, nevertinant nenuoseklių tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamosios (išteisintosios) bei jos artimos aplinkos asmenų parodymų, o įvertinus nešališkos liudytojos M. M. bei objektyvius ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktus ir teisme ištirtus duomenis: teismo medicinos specialisto išvadas, teismo medicinos specialisto paaiškinimus teisme, į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokolą, policijos pareigūnų, sulaikiusių A. A., kūno kamerų darytus vaizdo ir garso įrašus, A. A. pateiktas fotonuotraukas, darytina išvada, jog tarp A. A. ir Z. K. vyko abipusės muštynės, kurių metu jie abu nukentėjo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Z. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių, tai yra tyčios sukelti fizinį skausmą A. A. ar jį nežymiai sužaloti. Z. K. tyčia nebuvo apibrėžta ir konkretizuota, bet ji privalo atsakyti pagal atsiradusias pasekmes. Be to, teismas taip ir neatsakė į klausimą, iš kur ant A. A. kūno, skirtingose kūno pusėse bei vietose, atsirado ne mažiau kaip dvylikos trauminių poveikių metu sukelti kūno sužalojimai ir net nebandė spręsti, galbūt, galimo būtinosios ginties klausimo.
3. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. A. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas Jonas Nekrašius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 12 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti Z. K. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti ją šio straipsnio sankcijos ribose; priteisti iš Z. K. A. A. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
3.1. Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pagrįstas tik kaltinamosios (išteisintosios) Z. K., nukentėjusiojo A. A. ir liudytojų E. A., M. M., A. P., E. M., V. K., D. V. parodymų formaliu aprašymu, be išsamios ir objektyvios jų analizės, nepašalinti šių parodymų prieštaravimai. Teismas nepagrįstai pripažino A. A. parodymus dėl jam padarytų sužalojimo pobūdžio nenuosekliais ir nepagrįstai šiuos parodymus vertino kritiškai.
3.2. Neatitinka tikrovės teismo išvada, kad Z. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius ir nekintančius parodymus, jog nukentėjusiojo nesužalojo, o pati buvo jo sumušta. Apeliantų nuomone, išteisintoji savo melagingais parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir siekia sau naudos kitoje byloje, kuri iki šiol neišnagrinėta.
3.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir neaptarė visų byloje surinktų įrodymų, ypač šioje byloje labai svarbios 2023 m. birželio 12 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde cituojami šios specialisto išvados 1–4 punktai ir nurodoma, kad teismo medicinos specialisto atliktas tyrimas neginčijamai patvirtina Z. K. kaltę tyčia sužalojus A. A.
3.4. Nepagrįstai išteisinus Z. K., nebuvo tenkintas nukentėjusiojo A. A. 3 000 Eur civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, nebuvo priteista 800 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliantų nuomone, panaikinus skundžiamą nuosprendį ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys turi būti tenkinamas visiškai. Nukentėjusysis patyrė pažeminimą, išgyveno emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės, atsirado nerimas, nemiga. A. A. skaudina tai, kad jo sesuo, kuriai yra daug padėjęs materialiai, be jokios priežasties jį užpuolė ir tyčia alkūniniu ramentu sužalojo, suduodama juo į įvairias kūno vietas, rankos nagais subraižė veidą, be to, melagingai apkaltino, kad jis tyčia ją sužalojo, nepagrįstai reikalauja kitoje byloje pripažinti jį kaltu ir atlyginti jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nors jis neatliko jokių smurtinių veiksmų ir žalos nepadarė. Dėl patirtų sužalojimų A. A. patyrė nepatogumus ir išgyvenimus, nes buvo padaryti matomi paviršiniai kūno sužalojimai, kurie žymiai pablogino jo išvaizdą, tai turėjo įtakos ieškant darbo. Po patirtų sužalojimų jam prireikė nemažai laiko atsigauti psichologiškai, morališkai, sugrįžti į įprastą gyvenimą, užsiimti mėgstama veikla ir pomėgiais, jaustis saugiam ir nebijoti, kad vėl gali būti Z. K. užpultas, apšmeižtas ir neteisėtai apkaltintas.
3.5. Skunde nurodoma, kad iš Z. K. nukentėjusiojo naudai taip pat turi būti priteista 800 Eur teisinės pagalbos išlaidų pagal 2022 m. lapkričio 17 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 15 ir 2023 m. balandžio 14 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 5.
Atsiliepimas
4. Išteisintosios Z. K. gynėjas advokatas Mindaugas Vagonis pateikė atsiliepimą į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės ir nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) ir jo įgaliotojo atstovo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinius skundus. Atsiliepimu prašoma apeliacinius skundus atmesti.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Išteisintosios gynėjo nuomone, kaltinimas buvo grindžiamas vien tik 2022 m. liepos 4 d. specialisto išvada, kuria A. A. nustatyti sužalojimai – kraujosruvos ir odos nubrozdinimai. Kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių Z. K. kaltę, byloje nėra. Vien tik nustatyti sužalojimai savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, kad juos padarė būtent išteisintoji.
4.2. Byloje yra pateikta 2023 m. birželio 12 d. specialisto išvada, pagal kurią sužalojimai A. A. galėjo būti padaryti ir griūnant, atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Įvykio dieną sulaikymo metu nukentėjusiajam buvo nustatytas 1,52 promilių girtumas, tai rodo, jog A. A. galėjo griūti ir susižaloti dėl to, kad buvo neblaivus.
4.3. Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnyje, yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Todėl net ir tuo atveju, jei Z. K. dėl neatsargumo būtų nežymiai sužalojusi A. A., tokie veiksmai jai neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės, nes jos veiksmuose nebuvo tyčios.
4.4. Iš byloje esančių duomenų (specialisto išvados, nuotraukų) matyti, kad įvykio metu buvo sužalota pati išteisintoji, jai nustatytos kraujosruvos, nubrozdinimai, muštinės žaizdos, danties vainiko lūžis. Kaip nurodyta atsiliepime, įvykio metu ne Z. K. sužalojo A. A., o pati buvo jo sužalota. Išteisintosios gynėjas, be kita ko, pažymi, kad sužalojimus A. A. galėjo padaryti besigindamas V. K., kuris įvykio dieną pats nukentėjo nuo A. A. ir E. A. veiksmų.
4.5. Gynėjo nuomone, Z. K. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, šiuos parodymus patvirtino liudytojai M. M., A. P., V. K., E. M., D. V.. Nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, kito. Gynėjas nurodo, jog byloje būtina vertinti A. A. parodymus ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-24159-22, kuris susijęs su nagrinėjama byla, šiame tyrime nustatinėjamos aplinkybės, įvykusios tą pačią dieną, kaip ir Z. K. inkriminuojama nusikalstama veika (2022 m. birželio 30-ąją). Gynėjas, išdėstęs A. A. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-24287-22 duotus parodymus, ir nagrinėjamoje byloje teisme duotus parodymus, pažymi, kad šie parodymai yra prieštaringi. Nelogiška nukentėjusiojo versija, kad jo sūnus E. A., matydamas, jog Z. K. jį (A. A.) muša, pasišalino ir tėvo negynė. Be to, nelogiška versija, kad išteisintoji kieme vijosi bėgantį A. A. ir daužė jį lazda, kadangi pagal 2023 m. birželio 12 d. specialisto išvadą Z. K. nustatyti pakitimai (kairės girnelės lūžis su poslinkiu, infekcija kairiame kelio sąnaryje, dėl kurių buvo nuspręsta atlikti sąnario endoprotezavimo operaciją) ribojo jos galimybę bėgti. Nelogiška ir nukentėjusiojo nurodyta įvykių seka, jog po užpuolimo ir sužalojimo jis vėl nusprendė tą pačią dieną atvažiuoti pas Z. K. Gynėjo nuomone, A. A. davė melagingus parodymus. E. A. parodymai teisme apie išteisintosios atliktus smurtinius veiksmus prieš jo tėvą A. A. (trenkė tėvui kelis kartus lazda, trenkė ramentu, rankomis draskė veidą), pasak gynėjo, irgi turėtų būti vertinami kaip melagingi.
4.6. Gynėjo nuomone, byloje nėra jokių objektyvių Z. K. kaltę pagrindžiančių duomenų; tiek kaltinimas byloje, tiek apeliaciniai skundai grindžiami prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Z. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių – tyčios sukelti fizinį skausmą A. A. ir jį nežymiai sužaloti.
5. Apygardos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis ir jo įgaliotasis atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
6. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. bei jo įgaliotojo atstovo advokato Jono Nekrašiaus apeliaciniai skundai atmestini.
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nesutikdami su Z. K. atžvilgiu priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, prokurorė, nukentėjusysis ir jo įgaliotasis atstovas šį nuosprendį skundžia įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu, tvirtindami, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ignoravo teismo medicinos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), padarė klaidų dėl išteisintosios, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turinio, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Z. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti.
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys).
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-163-303/2017 ir kt.). Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateikiamų pasiūlymų, prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
10. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-211-628/2022).
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė pirmiau išdėstytų duomenų pripažinimui įrodymais ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų.
12. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į artimojo giminaičio ar šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.
13. Z. K. pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu kaltės dėl jai pareikšto kaltinimo padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepripažino, teigė, kad įvykio metu jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį A. A. neatliko, nė karto jam nesudavė, pati buvo A. A. sumušta. Z. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2022 m. birželio 30 d. paskambino savo brolio A. A. buvusiai sutuoktinei P. A. ir pasveikino ją su gimtadieniu; į P. A. klausimą, kur yra E. (A. A. ir P. A. sūnus) atsakė, kad A. (A. A.) mylimajai dažo namą. Z. K. parodė, kad dėl šio pokalbio tos pačios dienos vakare, apie 19.30 val., pas ją į namus aiškintis santykių atvažiavo A. A. su sūnumi E. A. Jiems atvykus, ji sėdėjo pavėsinėje. A. A. su sūnumi E. įėjo į kiemą, įsibrovė į pavėsinę. Matydama, jog kyla įtampa, pasakė, kad iškvies policiją, ir nuėjo į virtuvę, ketindama skambinti bendruoju pagalbos telefonu, tačiau nespėjo, nes A. A. atėmė telefoną. Virtuvėje A. A. puolė muštis, jie susistumdė, ji stūmė lauk A. A. iš namo, o jis atėmė iš jos lazdą (alkūninį ramentą), sudavė smūgius į galvą, daužė koją durimis, išmušė telefoną iš rankų. Kiek smūgių sudavė į galvą, ji neskaičiavo, buvo gal 3–4 smūgiai, durimis trenkė per koją kokius 10 kartų, telefoną metė į jos sugyventinio automobilį ir išvažiavo. Tos pačios dienos vakare, apie 21.30 val., A. A. su E. A. atvažiavo pas ją į namus antrą kartą, pradėjo mušti jos sūnų V. K. Ji, norėdama apginti sūnų, priėjo artyn, iškėlusi lazdą (alkūninį ramentą), bet A. A. lazdą (ramentą) atėmė, o ją pačią pargriovė ant žemės, pradėjo spardyti. Smūgių ji neskaičiavo, bet A. A. gal 3 kartus spyrė jai į koją, į galvą – gal 5–6 kartus ar daugiau, sulaužė dantų protezą, išmušė vieną dantį. Kad prieš A. A. jokių smurtinių veiksmų neatliko, Z. K. nurodė ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. liepos 11 d., 2022 m. liepos 26 d., 2023 m. sausio 17 d. apklausta kaip įtariamoji (3 t., b. l. 11–15, 23–26, 32–34), taip pat 2022 m. rugsėjo 7 d. vykusios akistatos su nukentėjusiuoju metu (1 t., b. l. 62–69).
Žemesnės instancijos teismas
14. Sutiktina su apeliacinių skundų teiginiais, kad yra tam tikrų neatitikimų tarp išteisintosios Z. K. ikiteisminio tyrimo metu skirtingu laiku duotų parodymų bei jos parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir kitų bylos duomenų. 2022 m. liepos 11 d. įtariamoji Z. K. parodė, kad, atvykęs su sūnumi E. pirmą kartą, A. A. griebė jai už telefono, nenorėdamas, kad ji paskambintų į policiją, kumščiu ne mažiau kaip 4 kartus sudavė į galvos sritį, išmušė iš rankų telefoną, kuris nukrito ant grindų, durimis privėrė jos kairę koją ir daužė koją durimis, suduodamas ne mažiau kaip 10 kartų; po to, paėmęs jos telefoną, gulėjusį ant grindų, išbėgo iš namo į lauką. Jai pradėjus šaukti, kad grąžintų telefoną, išgirdo, kaip A. A. pasakė, jog numetė telefoną ant žemės. Pagal Z. K. parodymus, atvykę antrą kartą, A. A. su sūnumi E. mušė jos sūnų V. K., o kai ji priėjo artyn, A. A. atėmė iš jos ramentą, pargriovė ją ant žemės ir ne mažiau kaip 4 kartus įspyrė jai į kairę koją, kumščiu ne mažiau kaip 10 kartų sudavė jai į veido sritį ir ne mažiau kaip 10 kartų – į galvos sritį, nuo smūgių sulūžo dantų protezas, išmušė vieną dantį (3 t., b. l. 11–15). Šiuos parodymus įtariamoji Z. K. patvirtino ir vėlesnių apklausų metu 2022 m. liepos 26 d. ir 2023 m. sausio 17 d. (3 t., b. l. 23–26, 32–34). Per akistatą su nukentėjusiuoju 2022 m. rugsėjo 7 d. (1 t., b. l. 62–69) Z. K. nurodė neskaičiavusi, kiek kartų A. A. sudavė jai kumščiu į veidą pirmą kartą, taip pat nurodė, kad A. A., paėmęs nuo grindų jos telefoną, kurį buvo išmušęs jai iš rankų, lauke trenkė į jos sugyventinio automobilį ir kad antrą kartą A. A. ją daužė kumščiais. Iš 2022 m. rugpjūčio 19 d. kitų objektų (policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, kūno kamerų vaizdo įrašų) apžiūros protokolo (2 t., b. l. 37–44) matyti, jog Z. K. policijos pareigūnams nurodė, kad brolis spyrė jai kojomis ir sudavė kumščiu į kūną, veidą, galvą (daugiau nei 10 kartų), atėmė lazdą (ramentą), be to, protokole užfiksuota, jog Z. K. nurodo pareigūnams apie dantį (kaip nurodyta protokole – dantis galimai perlūžęs), taip pat užfiksuota, kad ji rodo pareigūnui kairę ausį ir sako: „Ausį <...> auskarą“.
15. Nors Z. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nevienodai aiškino aplinkybes, susijusias su jos telefonu (į šią aplinkybę atkreipia dėmesį apeliaciniame skunde prokurorė), t. y. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių nurodė, jog A. A. griebė jai už telefono, vėliau šį telefoną išmušė iš rankų, o po to, pakėlęs nuo grindų, išbėgo į lauką ir numetė ant žemės; akistatos metu nurodė, jog, išmušęs telefoną jai iš rankų, A. A. jį vėliau pakėlė ir, išbėgęs į lauką, trenkė į jos sugyventinio automobilį; teisiamajame posėdyje iš pradžių nurodė, kad A. A. telefoną iš jos atėmė, vėliau nurodė, kad telefoną nukentėjusysis išmušė iš rankų ir trenkė į jos sugyventinio automobilį, be to, per akistatą su nukentėjusiuoju nurodė neskaičiavusi, kiek kartų A. A. sudavė jai kumščiu į veidą pirmą kartą (į šią aplinkybę irgi atkreipia dėmesį apeliaciniame skunde prokurorė), teisėjų kolegijos vertinimu, šie nesutapimai yra dėl neesminių įvykio aplinkybių. Sutiktina su prokurore, kad teisiamajame posėdyje, skirtingai nei anksčiau procese, Z. K. nurodė, jog antrą kartą, pargriovęs ant žemės, A. A. ją tik spardė, apie smūgius kumščiu į veido ir galvos sritį Z. K. teisiamajame posėdyje nenurodė, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nelaikytina esminių parodymų keitimu. Z. K. kaltės pagal jai pareikštus kaltinimus kategoriškai nepripažino viso proceso metu, nuosekliai tvirtino, kad ne ji, o A. A. ją sumušė, kardinaliai nekito ir jos nurodytos aplinkybės dėl A. A. veiksmų.
16. Nukentėjusysis A. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2022 m. birželio 30 d., apie 19.30 val., jo buvusi sutuoktinė paskambino jų sūnui E. A.; pokalbio metu paaiškėjo, kad Z. K., telefonu kalbėdama su jo buvusia sutuoktine, pradėjo ant jo (A. A.) „varyti“, sūnų E. vadino narkomanu, pasakė buvusiai sutuoktinei, kad jie dirba pas šitą „kurvą“. Jis (A. A.) su sūnumi E. nuvažiavo pas seserį Z. K. pakalbėti, išsiaiškinti. Sesuo buvo kambaryje. Jį pamačiusi, metė į jį ramentą, sudavė į galvą, plaštaką. Sūnus E. stovėjo tarp jų, Z. K. ir jam (E. A.) trankė per rankas, daužė jo (A. A.) galvą, įbrėžė į veidą, stūmė ir pargriovė, jis (A. A.) kambaryje parklupo, Z. K. jį užgulė. Tuomet jis pabėgo. Nuo Z. K. tik gynėsi, ją stūmė nuo savęs. Kai grįžo namo, antrą kartą paskambino buvusi sutuoktinė P. A. sūnui E., sakė, kad juos pasodins. Jie vėl nuvažiavo pas Z. K. Ten buvo V. K. (Z. K. sūnus). V. K. jam (A. A.) trenkė, jis nugriuvo. Z. K. bėgo paskui jį apie 40 metrų ir daužė lazda (ramentu). Jis atėmė ramentą ir numetė. Smūgių Z. K. nesudavė, jos nemušė, gindamasis gal ir galėjo jai suduoti kambaryje.
17. Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo parodymai procese nebuvo nuoseklūs. Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad A. A. pas Z. K. įvykio dieną buvo atvykęs du kartus. Tačiau šią aplinkybę nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė tik 2022 m. rugsėjo 12 d., papildomai apklaustas kaip liudytojas (1 t., b. l. 28–30); anksčiau procese (2022 m. liepos 1 d. paduodamas pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką ir iš karto po to apklaustas kaip liudytojas (pareiškėjas), taip pat per apklausą 2022 m. liepos 23 d. (1 t., b. l. 10–12, 13, 14–24; 25–27) A. A. nenurodė, kad pas Z. K. buvo atvažiavęs du kartus; kad pas išteisintąją buvo atvykęs tik vieną kartą, A. A. patvirtino ir per akistatą su Z. K. 2022 m. rugsėjo 7 d. (1 t., b. l. 62–69).
18. 2022 m. liepos 1 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką A. A. nurodė, kad 2022 m. birželio 30 d., apie 21.45 val., konflikto metu sesuo Z. K. ne mažiau kaip du kartus trenkė lazda jam į dešinę ranką, vieną kartą – į kairės rankos sritį ir ne mažiau kaip du kartus į dešinės kojos kelį, dešinės rankos nagais perbrėžė kairiojo skruosto sritį, taip sukeldama fizinį skausmą. Tokias pačias aplinkybes jis nurodė ir 2022 m. liepos 1 d. apklaustas kaip liudytojas (pareiškėjas) (2022 m. liepos 1 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas; 1 t., b. l. 10–12, 13, 14–24). 2022 m. liepos 23 d. liudytojo apklausos metu, 2022 m. gruodžio 9 d. papildomos liudytojo apklausos metu (1 t., b. l. 25–27, 36–39) A. A. nurodė, kad po Z. K. smūgių nukrito ant pilvo. Kad po Z. K. suduotų smūgių buvo parklupęs, A. A. nurodė ir teisme, tačiau teigė parklupęs kambaryje (pirmojo atvykimo pas išteisintąją metu), o apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. gruodžio 9 d., tvirtino pargriuvęs lauke (antrojo atvykimo pas Z. K. metu); kad išteisintoji jį buvo užgulusi, nukentėjusysis anksčiau procese nebuvo nurodęs. A. A. parodymai apie nugriuvimą po, jo teigimu, Z. K. suduotų smūgių atvykus pas ją pirmą kartą, neatitinka liudytojo E. A. parodymų pirmosios instancijos teisme, jog tėvas nugriuvęs nebuvo. Nors teisiamajame posėdyje A. A. teigė, kad Z. K. smūgių nesudavė, gindamasis gal tik sudavė kambaryje, tačiau šie jo parodymai neatitinka ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. rugsėjo 16 d. (1 t., b. l. 31–35) nurodytų aplinkybių, kad pirmo apsilankymo pas Z. K. metu jis vieną kartą trenkė jai ranka per veidą bei durimis varstė tarpduryje buvusią jos koją, o antrojo apsilankymo metu, Z. K. nuvirtus ant žemės, galėjo jai įspirti kokius kelis kartus. Kad galėjo jai suduoti ar įspirti antrą kartą kieme, A. A. nurodė ir 2022 m. gruodžio 9 d. papildomai apklaustas kaip liudytojas (1 t., b. l. 36–39).
19. Taigi, nukentėjusiojo A. A. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šiuos parodymus nepatikimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, besąlygiškai vadovautis A. A. parodymais, nustatant Z. K. inkriminuoto įvykio faktines aplinkybes ir sprendžiant dėl jos kaltės, negalima. Svarbu įvertinti kitus byloje esančius įrodymus, juos sugretinti su Z. K. ir A. A. nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir tik tada daryti motyvuotas išvadas, ar Z. K. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
20. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai A. P., V. K., E. A., E. M., D. V. ir M. M.
21. Liudytojų E. M. ir D. V. parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, nei patvirtina, nei paneigia Z. K. kaltę dėl A. A. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, nes šie liudytojai įvykio nematė, su A. A. bendravo jau po įvykio.
22. Liudytojas E. A. yra nukentėjusiojo A. A. sūnus, liudytojas V. K. – išteisintosios Z. K. sūnus, o liudytojas A. P. – išteisintosios sugyventinis. Sutiktina su prokurore, kad dėl artimų santykių su išteisintąja ir nukentėjusiuoju šie asmenys gali būti suinteresuoti duoti jiems palankius parodymus, o aplinkybės, rodančios asmens suinteresuotumą bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti tokių asmenų parodymus kaip nepatikimus. Tačiau giminystės ir/ar šeimos santykiai tarp liudytojo ir kaltinamojo ar nukentėjusiojo savaime nenulemia tokių liudytojų parodymų nepatikimumo. Kiekvienu atveju išvada dėl parodymų patikimumo turi būti daroma įvertinus jų turinį, o šis vertinamas kaip patikimas, jeigu yra nuoseklus, išsamus, detalus, logiškas, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.
23. Liudytojo E. A. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pirmosios instancijos teisme E. A. parodė, kad Z. K. pirmą kartą virtuvėje sudavė jo tėvui 3–4 kartus lazda (ramentu) į veido sritį, tėvas su Z. K. susikibo, tėvas ją tik stūmė, norėdamas ištrūkti, smūgių Z. K. nesudavė. Tuo metu jis (E. A.) stovėjo šalia ir stengėsi tėvą „ištraukti“; jie paspruko ir išvažiavo. Virtuvėje tėvas nebuvo nugriuvęs. Kai pas Z. K. atvažiavo antrą kartą, V. K. kieme susikibo su A. A.. V. sudavė tėvui, tada jis (E. A.) atbėgo, nustūmė tėvą ir susistumdė su V. Tėvas nuėjo į namus pas Z. K., po to bėgo, o Z. K. bėgo jam iš paskos, vijosi tėvą, ramentu trenkė tėvui į veidą, draskė jam veidą. Kiek matė, tėvas Z. K. nesudavė. Palyginus šiuos E. A. parodymus su nukentėjusiojo A. A. parodymais, matyti, kad jie nesutampa: pagal A. A. parodymus Z. K. įbrėžė jam į veidą virtuvėje, atvykus pirmą kartą, tuo tarpu E. A. nurodė, kad Z. K. draskė jo tėvui veidą lauke, jiems atvykus antrą kartą. Be to, E. A. nurodė, kad virtuvėje A. A. nugriuvęs nebuvo, tuo tarpu A. A. aiškino, kad Z. K. jį stūmė ir pargriovė, kambaryje jis parklupo, Z. K. jį užgulė. Skirtingai su įvykiu susijusias aplinkybes E. A. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas kaip liudytojas 2022 m. liepos 12 d. (1 t., b. l. 112–116) E. A. parodė, kad pas Z. K. su tėvu A. A. atvyko 2022 m. birželio 30 d., apie 21.30 val.; iš namo išbėgo Z. K. ir lazda (ramentu) puolė mušti jo tėvą A. A.; tėvas bėgo lauk iš kiemo, bėgdamas nugriuvo, o Z. K. lazda smūgiavo tėvui į įvairias kūno vietas. Besmūgiuodama, užgriuvo ant jo tėvo ir nagais pradėjo draskyti jam veidą. Gali būti, kad tėvas gindamasis sudavė Z. K.. 2022 m. lapkričio 17 d. apklaustas papildomai, E. A. parodė, kad 2022 m. birželio 30 d. pas Z. K. buvo atvykę du kartus. Iš pradžių tėvas buvo sumuštas Z. K. kambaryje, o po to viskas persikėlė į kiemą, tėvas buvo mušamas ir kieme. Kambaryje Z. K. mušė tėvą lazda, jis (E. A.) bandė išvesti tėvą į kiemą, bet Z. K. pasivijo tėvą jau kieme ir trenkė lazda, tėvas pargriuvo ant žemės ir Z. K. nagais perbrėžė tėvui veidą; jie abu (Z. K. ir A. A.) mušėsi, abu buvo susikabinę (1 t., b. l. 117–120). Teisėjų kolegijos vertinimu, nenuoseklūs ir prieštaringi liudytojo E. A. parodymai, be kita ko, nesutampantys ir su nukentėjusiojo A. A. parodymais, nėra patikimi, todėl šio liudytojo parodymais negalima remtis, sprendžiant dėl Z. K. kaltės.
24. Liudytojas A. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. A., atvažiavęs su sūnumi E. pirmą kartą, pradėjo pulti ant Z. K. dėl to, kad ji paskambino jo buvusiai sutuoktinei. Z. K. norėjo išstumti A. A. iš virtuvės. Jis (A. A.) sudavė Z. K. į veidą delnu 3 kartus, atėmė iš jos lazdą (ramentą), smūgius sudavė prieš lazdos (ramento) atėmimą, durimis daug kartų trankė jos koją. Z. K. A. A. jokių smūgių nesudavė. Vėliau tą patį vakarą A. A. su sūnumi E. atvažiavo antrą kartą. Iš pradžių jie ėmė mušti V. (V. K.). Z. K. priėjus artyn, A. A. atėmė iš jos lazdą (ramentą), pargriovė ant žemės ir pradėjo ją daužyti. Z. K. A. A. nemušė, ji gulėjo ant žemės. Iš esmės tokias pačias aplinkybes A. P. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas kaip liudytojas 2022 m. rugpjūčio 4 d. (1 t., b. l. 143–146). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi liudytojo A. P. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, detalūs ir iš esmės sutampa ne tik su išteisintosios Z. K. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, bet iš dalies – ir su liudytojo V. K., M. M. parodymais. Prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi liudytojo A. P. parodymais, nes jis net neįvardijo smūgių durimis į Z. K. koją skaičiaus, be to, parodė, kad A. A. sudavė Z. K. 3 kartus delnu į veidą, nors ji pati per apklausas trijų smūgių delnu į veidą neminėjo. Teisėjų kolegija pažymi, jog A. P. ir Z. K. parodymų neatitikimai yra nežymūs (Z. K. teisme parodė, kad A. A. sudavė jai 3–4 smūgius į galvą, kokius 10 kartų daužė koją durimis, o A. P. parodė, kad A. A. sudavė jai 3 smūgius delnu į veidą ir daug kartų koją trankė durimis); nėra pagrindo vertinti šiuos nežymius neatitikimus jo parodymuose kaip reikšmingus prieštaravimus ir dėl to A. P. parodymus atmesti, juo labiau, kad A. P. parodymai, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, iš dalies atitinka liudytojų V. K. ir M. M. parodymus. A. A. atvykus pas Z. K. pirmą kartą, V. K. įvykio vietoje nebuvo. V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog, nukentėjusiajam su sūnumi atvykus pas jo motiną Z. K. antrą kartą, prieš jį patį buvo naudojamas smurtas, jis pats buvo mušamas, tačiau patvirtino matęs, kaip A. A. mušė jo motiną Z. K., mama buvo pargriuvusi, A. A. iš mamos buvo atėmęs lazdą (ramentą). Būtent šia apimtimi, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti remiamasi liudytojo V. K. parodymais, nes šios liudytojo V. K. nurodytos aplinkybės atitinka išteisintosios Z. K., liudytojų A. P. ir M. M. parodymus. Liudytoja M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog matė Z. K., gulinčią kieme ant žemės, šalia jos ramentų nebuvo. Liudytoja nurodė, kad Z. K. mušė žemesnis vyriškis (teisiamajame posėdyje liudytoja parodė į A. A.) ir patvirtino nemačiusi, kad Z. K. būtų bėgiojusi po kiemą paskui tą žemesnį vyriškį ir mušusi jį ramentu. Liudytoja nurodė paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešusi apie įvykį. Liudytoja taip pat parodė, jog įvykį pradėjo stebėti, kai moteris kieme stovėjo prie mašinos. Iš pradžių, pasak liudytojos M. M., ji kreipė dėmesį į didžiąsias muštynes, kai aukštesnis vyriškis (E. A.) mušėsi su vyriškiu, kuris buvo praradęs sąmonę (V. K.); moterį (Z. K.) ir žemesnį vyriškį (A. A.) pastebėjo vėliau. Pirmosios instancijos teisme BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka buvo perskaityti liudytojos M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos liudytoja patvirtino teisme. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, M. M., be kita ko, parodė, kad žemesnis vyras (A. A.) puolė moterį (Z. K.), kuri buvo su ramentais. Moteris buvo nukritusi kieme, netoli stovėjusių mašinų. Kai moteris nugriuvo ant žemės, tas žemesnis vyriškis ją mušė; kaip konkrečiai mušė, liudytoja nurodė negalinti pasakyti, nes vaizdą užstojo kieme stovėjęs automobilis, tačiau iš vyriškio judesių ji suprato, kad moterį vyriškis mušė ir rankomis, ir kojomis. Kad moteris būtų bandžiusi gintis ar suduoti vyrui atgal, liudytoja nurodė nepamenanti. Įvykio metu vyriškis atėmė iš moters vieną ramentą ir jį kažkur numetė. Moteris pragulėjo ant žemės visą laiką, iki kol atvyko greitoji medicinos pagalba (1 t., b. l. 171–175). Iš 2022 m. rugpjūčio 25 d. kitų objektų (Bendrojo pagalbos centro garso įrašo) apžiūros protokolo matyti, kad M. M. Bendrojo pagalbos centro operatorei nurodė, jog kaimynų namuose labai mušasi, vienas guli, atrodo, be sąmonės, ir moterį muša (2 t., b. l. 49–51). Vertindama liudytojos M. M. parodymus nustatant faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši liudytoja niekaip nesusijusi su kitais proceso dalyviais, taigi yra nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo.
25. Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog liudytoja M. M. įvykį stebėjo ne nuo pradžių, o nuo to momento, kai Z. K. prie automobilio mušė A. A., ir kad liudytojos dėmesys iš pradžių buvo nukreiptas į muštynes tarp V. K. ir E. A. Prokurorė pagrįstai pažymi ir tai, kad pati Z. K. nurodė sėdėjusi pavėsinėje, kai A. A. atvyko antrą kartą, todėl, kaip teisingai nurodo prokurorė, įvykio eigos, kol Z. K. atėjo iki automobilio, M. M. nematė. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių M. M. parodymai, kaip teigia prokurorė apeliaciniame skunde, negali paneigti to, jog Z. K. alkūniniu ramentu mušė A. A.
26. Kaip matyti iš Z. K. pareikšto kaltinimo (kaltinimo dalis dėl Z. K. inkriminuotų veiksmų, atliktų 2022 m. birželio 30 d., apie 21.45 val.), ji buvo kaltinama tuo, kad namo kieme, bėgdama paskui nukentėjusįjį, tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus, alkūniniu ramentu sudavė A. A. į abi kojas, o po to, jam nugriuvus ant žemės, minėtu ramentu sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas. Iš Z. K. parodymų teisiamajame posėdyje, byloje esančių medicininių dokumentų (4 t., b. l. 64–66, 67, 68, 69–73), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. birželio 12 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 61–63) matyti, kad Z. K. 2022 m. sausio 26 d. buvo nustatytas kairės girnelės lūžis su poslinkiu, kuris 2023 m. vasario 23 d. atliktoje kompiuterinėje tomografijoje stebimas nesugijęs, nuo 2022 m. balandžio mėn. nustatyta infekcija kairiame kelio sąnaryje, dėl to buvo nuspręsta atlikti revizinę sąnario endoprotezavimo operaciją. Šie pakitimai, kaip nurodyta 2023 m. birželio 12 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (išvados 5 punktas), ribojo Z. K. galimybę bėgti. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Z. K. parodymus ir juos atitinkančius liudytojo A. P. parodymus, V. K. ir M. M. parodymus, specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), vertindama jų visumą, konstatuoja, kad byloje nėra neginčijamai ir patikimai nustatyta, jog Z. K. 2022 m. birželio 30 d., apie 21 val. 45 min., namo kieme, bėgdama paskui nukentėjusįjį, tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus, alkūniniu ramentu sudavė A. A. į abi kojas, o po to, jam nugriuvus ant žemės, minėtu ramentu sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra patikimai nustatyta ir tai, jog Z. K. gyvenamajame name tyčia, ne mažiau kaip du kartus, alkūniniu ramentu sudavė nukentėjusiajam A. A. į dešinę ranką, vieną kartą į galvą ir kairę ranką, kuria jis dengėsi galvą, rankomis sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų į įvairias kūno vietas, rankos nagais perbrėžė kairįjį skruostą (kaltinimo dalis dėl Z. K. inkriminuotų veiksmų, atliktų 2022 m. birželio 30 d., apie 19.30 val.). Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nusikalstamos veikos buvimą ir tokią veiką padariusio kaltininko kaltumą. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo A. A. ir liudytojo E. A. parodymai nėra patikimi, o teismo medicinos specialisto išvadų ir įrodymų, kuriuose užfiksuoti nukentėjusiojo kūne esantys sužalojimai, nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Byloje esančios abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamosios naudai.
27. A. A. priešpriešinėje byloje dėl to paties, kaip ir nagrinėjamoje byloje, įvykio metu galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, vadovaujantis BPK 140 straipsniu, buvo laikinai sulaikytas 2022 m. liepos 1 d. 00.40 val., iš laikino sulaikymo paleistas 2022 m. liepos 1 d. 13.00 val. (3 t., b. l. 189–204). Kaip matyti iš A. A. laikiną sulaikymą vykdžiusių policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų (pirmosios instancijos teisme šie vaizdo įrašai buvo peržiūrėti, juos taip pat ištyrė (peržiūrėjo) ir baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija), sulaikymo metu A. A. veide matyti įbrėžimai. Iš 2022 m. liepos 1 d. į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolo (2 t., b. l. 72–73) matyti, kad A. A. kūne rasti nubrozdinimai krūtinėje, dešiniame kelyje, kairėje kojoje, kairiame kelyje, įdrėskimai skruoste ir dešinėje rankoje. 2022 m. liepos 1 d. asmens apžiūros protokole nurodyta, kad A. A. veide, prie smilkinio, matyti trys nagų įbrėžimo žymės, keletas nubraižymų ties dešinės rankos alkūne; kairė ranka, ties alkūne, patinusi, nubrozdintas dešinės kojos kelias, virš dešinio kelio yra 9 cm ilgio kraujosruva (2 t., b. l. 16–24). Sužalojimai užfiksuoti ir A. A. pateiktose fotonuotraukose (4 t., b. l. 26 -30).
28. 2022 m. liepos 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. A. nustatyti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės alkūnės-dilbio srityje, kairėje plaštakoje; odos nubrozdinimai kairiame žande, dešiniame dilbyje, kairiame petyje, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, pilve, abiejuose keliuose, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje. A. A. nustatyti kūno sužalojimai padaryti prieš 3–5 paras iki apžiūros, galimai užduotyje nurodytu laiku. A. A. nustatytų kūno sužalojimų padarymas gali būti paaiškintas ir nurodytomis įvykio aplinkybėmis. A. A. nustatyti kūno sužalojimai, išskyrus odos nubrozdinimus kairiame žande, dešiniame dilbyje, kairiame petyje, kairiame dilbyje, pilve, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje, padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiais. Odos nubrozdinimai kairiame žande, dešiniame dilbyje, kairiame petyje, kairiame dilbyje, pilve, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. A. A. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 12 trauminių poveikių metu, jie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Atsižvelgiant į sužalojimų lokalizaciją, išsidėstymą tarpusavio atžvilgiu, makromorfologinį vaizdą, A. A. nustatytų kūno sužalojimų visuma nėra būdinga vienkartiniam griuvimui vienmomentiškai kontaktuojant su kietu buku paviršiumi (2 t., b. l. 29–30).
29. 2022 m. lapkričio 7 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr.(duomenys neskelbtini) nurodyta, kad sužalojimai, nustatyti A. A. užpakalinėse kūno dalyse, padaryti mažiausiai 4 trauminių poveikių metu. Sužalojimų, nustatytų A. A. užpakalinėse kūno dalyse, padarymas vienkartinio griuvimo metu, atsitrenkiant į buką kietą paviršių ir kietus bukus daiktus, nėra atmetamas, tiksliau pasisakyti galima, pateikus konkrečias šios griuviminės traumos aplinkybes (2 t., b. l. 35).
30. 2023 m. birželio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. A. nustatyti kūno sužalojimai pagal makromorfologinį sužalojimų vaizdą tyrimo metu padaryti prieš 3–5 paras iki apžiūros, pasisakyti apie sužalojimų seką, kuris iš jų padarytas anksčiau, o kuris vėliau, nėra galimybės. A. A. nustatytų kūno sužalojimų visumos padarymas nėra būdingas vienkartiniam griuvimui vienmomentiškai kontaktuojant su kietu buku paviršiumi. Vertinant sužalojimus atskirai, A. A. nustatytų poodinių kraujosruvų kairės alkūnės-dilbio srityje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimų kairėje alkūnėje, abiejuose keliuose, kairės blauzdos priekiniame paviršiuje padarymas gali būti paaiškintas vienkartinio griuvimo metu, atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Vertinant sužalojimus atskirai, neatmetama galimybė, kad A. A. nustatytų odos nubrozdinimų kairiame žande, dešiniame dilbyje, kairiame petyje, kairiame dilbyje, pilve, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje padarymas gali būti paaiškintas tiek smūgių kietais bukais daiktais sudavimu, tiek ir atsitrenkimu į pastaruosius; šių sužalojimų padarymas nėra būdingas vienkartiniam griuvimui. Pagal specialisto išvadą, kontaktuojant su konkretaus ramento, užfiksuoto fotolentelėje Nr. 1 prie 2023 m. sausio 12 d. daiktų apžiūros protokolo (2 t., b. l. 58–63), dalimis, priklausomai nuo poveikio pobūdžio (ramentui į kūno paviršių atsitrenkiant ir/ar juo su spaudimu braukiant per odos paviršių), gali būti paaiškintas padarymas A. A. nustatytų poodinių kraujosruvų kairės alkūnės-dilbio srityje, kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimų kairės alkūnės-dilbio srityje, kairiame dilbyje, abiejuose keliuose, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos priekiniame paviršiuje. A. A. nustatytų kūno sužalojimų veido srityje (odos nubrozdinimų kairiame žande) padarymas gali būti paaiškintas kontaktuojant su nagu, jo laisvojo krašto briauna išilgai su spaudimu braukiant per odos paviršių ir/ar jo krašto defektu su spaudimu braukiant per odos paviršių. A. A. nustatyti kūno sužalojimai, išskyrus odos nubrozdinimus kairiame žande, dešiniame dilbyje, kairiame petyje, kairiame dilbyje, pilve, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje, padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiais. Odos nubrozdinimai kairiame žande, dešiniame dilbyje, kairiame petyje, kairiame dilbyje, pilve, dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos išoriniame paviršiuje padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais (4 t., b. l. 61–63).
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) didesnės įrodomosios reikšmės, lyginant su kitais byloje surinktais įrodymais, neturi ir privalo būti vertinama visų byloje surinktų duomenų kontekste, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos įrodymus, t. y. asmens apžiūros protokole, į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokole užfiksuotus duomenis, A. A. laikiną sulaikymą vykdžiusių policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, nukentėjusiojo pateiktas fotonuotraukas su užfiksuotais sužalojimais, taip pat specialisto išvadas, kaip ir kitus byloje esančius įrodymus, įvertinusi bylos įrodymų visumoje, konstatuoja, jog, nors specialisto išvadose nurodoma, kad dėl nustatytų sužalojimų nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o pagal 2023 m. birželio 12 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dalis sužalojimų A. A. galėjo būti padaryti kontaktuojant su alkūninio ramento dalimis, odos nubrozdinimai kairiame žande galėjo būti padaryti kontaktuojant su nagu, nėra pagrindo besąlygiškai remtis specialisto išvadomis, kadangi šiuo atveju negalima neginčijamai tvirtinti, jog nukentėjusiajam A. A. konstatuotas sveikatos sutrikdymo mastas susijęs su kaltinime nurodytais Z. K. veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019). Šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Kaip šioje nutartyje jau buvo paminėta, Z. K. nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, o, priešingai, pati buvo jo sumušta. Z. K. parodymus atitinka liudytojo A. P. parodymai, iš dalies – V. K., M. M. parodymai, o taip pat ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) dalis (5 punkte suformuluota išvada), jog Z. K. nustatyti medicininio pobūdžio pakitimai ribojo jos galimybę bėgti. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. A. ir liudytojo E. A. parodymai dėl jų nenuoseklumo ir prieštaringumo nėra patikimi ir šiais įrodymais grįsti Z. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą ir jos kaltumą negalima. Atsižvelgus į tai, jog Z. K. kaltei dėl A. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo pagrįsti įrodymų nepakanka, konstatuotina, kad Z. K. pagrįstai išteisinta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs Z. K. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. A. civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstai paliko nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), nes civilinis ieškovas šiuo atveju turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė iš išteisintosios Z. K. A. A. jo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti, nes teismas turi teisę nuspręsti dėl tokių išlaidų išieškojimo tik tuomet, kai pripažįsta kaltinamąjį kaltu, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
32. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2023 m. gegužės 29 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo A. A. įgaliotasis atstovas advokatas Jonas Nekrašius pateikė prašymą skirti byloje teismo medicinos ekspertizę. Teisiamojo posėdžio pirmininkas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, nutarė šį prašymą tenkinti ir skirti ekspertizę. Tai užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole (4 t., b. l. 43). Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, teismas 2023 m. birželio 7 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 286, 287 straipsniais, skyrė ne teismo medicinos ekspertizę, o nutarė atlikti papildomą A. A. kūno sužalojimų tyrimą, pavesdamas jį atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialistui T. Š., atlikusiam A. A. kūno sužalojimų tyrimą ir pateikusiam išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 49–51). Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog BPK 286 straipsnyje yra numatyta ekspertizės skyrimo ir darymo bylos nagrinėjimo teisme metu tvarka, o BPK 287 straipsnyje nustatyta teismo teisė atlikti bet kokį šio Kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą, tačiau specialisto dalyvavimo atliekant tyrimo veiksmus šis straipsnis nenumato. BPK 284 straipsnis apibrėžia specialisto dalyvavimą nagrinėjant bylą teisme ir specialisto apklausą, bet teisė po specialisto apklausos teisme paskirti papildomą tyrimą nėra numatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra esminis, jis nesuvaržė proceso dalyvių teisių bei nesukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl specialisto atlikto šio papildomo tyrimo eigos ar rezultatų, papildomą tyrimą atlikusio specialisto (teismo medicinos eksperto) T. Š. kvalifikacijos. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir prokurorė, o nukentėjusiojo ir jo įgaliotojo atstovo apeliaciniame skunde šis klausimas nekeliamas. Tuo aspektu pažymėtina, kad specialisto išvada nėra mažesnės įrodomosios reikšmės šaltinis nei ekspertizės aktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-788/2019).
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti Z. K. atžvilgiu šio teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra teisinio pagrindo.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės ir nukentėjusiojo A. A. bei jo įgaliotojo atstovo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinius skundus.