Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Kristina Latožienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. kovo 21 d. nutarties teisėtumo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. Š. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Panevėžio departamento (toliau – Institucija) 2024 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. VMVT-PANE-ANR_N-2-2024 (toliau - nutarimas) pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir ANK) 346 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda - 75 Eur bauda.

2. P. Š. nubaustas už tai, kad 2023 m. gruodžio mėn. 1 d., 11.06 val. (duomenys neskelbtini), P. Š., būdamas savo laikomų gyvūnų (šuns ir avies) savininku ir (ar) laikytoju, kuriam Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus tenka pareiga nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga ir laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų, šių pareigų nevykdė ir sąmoningai užfiksavęs vaizdinėje medžiagoje kurią paskelbė neapibrėžtam ratui internete savo elgesį t. y. jis pastebėjęs situaciją, kad jo ūkyje, adresu (duomenys neskelbtini), į ėdžių (žiedo formos ėdžios padarytos iš metalinės tvoros segmentų su tarpais gyvūnams prakišti galvą į vidų pasiekti pašarą) vidų įšokusi avis, nesiima priemonių jos iškelti iš ėdžių vidaus, bet stebi ir filmuoja, kaip avis pradeda blaškytis ir ratu bėgti ėdžiose ir sako „Suk, suk ratelį, suk į vieną pusę“, kai tuo metu avis bando ištrūkti per ėdžių tvoros segmente esančią vertikalią angą iš ėdžių vidaus į išorę, bet dėl per siauros angos įstringa ties krūtine ir pati negali ištrūkti, išlysti iš ėdžių, kai tuo metu šalia ėdžių stovintis ūkyje esantis didelis šuo suima avį ir P. Š. skatina šunį tęsti tokius veiksmus sakydamas „tempk, tempk“ (toliau vaizdo įrašas nutrūksta), tačiau pats P. Š. nesiima jokių reikalingų veiksmų padėti įstrigusiam gyvūnui.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad šuo su avimis gyvena jau 5 metus, jis nėra agresyvus, priešingai – draugiškas. B. galėjo aviai padėti, o ne ją sužeisti.

11. Sutinka su teismo išvada, kad apeliantas nedėjo pastangų ištraukti avį iš ėdžių. Be to, savo paaiškinimuose pats apeliantas yra nurodęs, kad avis galimai visą naktį praleido ėdžiose, o padarytas vaizdo epizodas truko 10 sek.

12. Pažymi, jog laikyti, kad šuns avies tampymas už vilnos yra tinkamas būdas ją ištraukti yra absurdiškas, kadangi pats apeliantas nurodo, jog avis sveria 60-70 kg, ėdžiuose ji buvo užstrigusi, todėl natūralu, jog šuo tokiais veiksmais neturėjo jokių galimybių ištraukti avį. Negana to, nors apeliantas neįkišo avies į ėdžias, tačiau pats faktinis avies patekimas į jas, yra laikomas tinkamų sąlygų neužtikrinimu, dėl ko ji gali susivaržyti sau laisvę, jausti nepatogumo jausmą. Apeliantas pažeidė GGAĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir tokiu būdu padarė inkriminuotą ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13. ANK 652 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog P. Š. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

14. Susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino nepažeisdamas ANK 569 straipsnio reikalavimų. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. Š. iš karto nesiėmė veiksmų aviai iš ėdžių išlaisvinti, filmavo ir pašaipiai komentavo situaciją (dainavo „suk, suk ratelį...“), o aviai bandant ištrūkti pro ėdžių tarpą, šuniui suėmus avį nasrais ir traukiant, neliepė šuniui liautis, o ragino šunį tempti avį, nors ši buvo įstrigusi, rodo, kad P. Š. neužtikrino, kad jo laikomos avies judėjimo laisvė nebūtų labiau nei reikia papildomai varžoma ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas ir skausmas. Apelianto taikytas avies išlaisvinimo (bandymo išlaisvinti) iš ėdžių būdas – raginant šunį, įsikandus į avies kailį, jėga tempti užstrigusią avį, teismo vertinimu, pats savaime negali būti laikomas saugiu aviai, nekeliantis jai nepatogumo jausmo ir skausmo. Teismo vertinimu, P. Š. tokiais savo veiksmais pažeidė ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatytą reglamentavimą, nesilaikė GGAĮ 6 straipsnio 1 dalies.

15. Nors apeliantas ir nurodo, jog šėrimo įranga yra tinkama ir nepavojinga avims, tačiau apygardos teismas tokius apelianto argumentus vertina kritiškai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pats apeliantas nurodo, kad avis į ėdžias įlindo pati, o iš vaizdo įrašo matyti, kad avis negali pati ištrūkti iš ėdžių, o bandydama išlįsti – užstringa. Taigi, teismo vertinimu, tokios ėdžios avims sukelia nepatogumo jausmą bei papildomą suvaržymą jų judėjimo laisvei, nes pačios avys nebegali be pagalbos išlysti iš ėdžių. Be to, esant pasikartojančioms situacijoms, kaip pats apeliantas nurodo, jog avys patenka ir/ar užstringa ėdžiose, negalėdamos be pagalbos išlysti, turėtų užtikrinti, kad avys turėtų tinkamą šėrimo įrangą, t. y. pasirūpinti tinkama įrangos konstrukcija, kuri užtikrintų, kad avys neturėtų galimybės patekti į ėdžias, jose užstrigti ir tokiu būdu nebūtų papildomai suvaržyta jų judėjimo laisvė bei nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ir kančia. Apeliantas, būdamas avių laikytoju, neužtikrina saugios joms aplinkos ir avys bet kuriuo paros metu gali įlįsti į ėdžias, jose užstrigti ir patirti nepatogumo jausmą.

16. Apeliantas nurodo, kad jis nepažeidė GGAĮ 6 straipsnio reikalavimų, avys yra tinkamai prižiūrimos, tai patvirtina 2023-12-01 atliktas neplaninis patikrinimas jo ūkyje. Tačiau teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo užfiksuotas vaizdo įraše, o ne patikrinimo metu, t. y. vaizdo įraše matosi, kad avis yra ėdžiuose, negali ištrūkti, apeliantas ranka ją gainioja po ėdžias ir dainuoja dainą „Suk, suk ratelį, suk į vieną pusę, pasakyk avelę ar tu B. būsi“. Avis norėdama ištrūkti bando pralysti pro groteles, tuomet pribėgęs šuo paima avį už kailio, o apeliantas skatina šunį „tempk, tempk“. Avis yra tąsoma į grotas, tačiau ji užstrigusi ir negali išlįsti. Taigi, akivaizdu, kad apeliantas filmavo, dainavo dainelę, stebėjo vaizdą ir nepagelbėjo aviai ištrūkti iš ėdžių, kuri daužydamasi į grotas patyrė nepatogumų bei galimai skausmą. Tokiais savo veiksmais neužtikrino, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia.

17. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog avis ėdžiuose praleido tik 10 sekundžių. Pats apeliantas savo 2023 m. gruodžio 27 d. pranešime, adresuotame VMVT, yra aiškiai nurodęs, kad „Avis galimai visą naktį praleido ėdžiose, o padarytas vaizdo epizodas truko 10 sek. ir avis buvo ištraukta.“, todėl pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į apelianto paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad avis ėdžiose galėjo būti užstrigusi ir jos judėjimo laisvė galėjo būti papildomai suvaržyta, tuo pačiu, nepatogumo jausmas keliamas, gana ilgą laiko tarpą. Kita vertus, įrodymų, patvirtinančių apelianto nurodomas aplinkybes, kad įstrigusi avis ėdžiose praleido tik iki 10 sek., šioje administracinio nusižengimo byloje nėra. Priešingai, pats apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad per 10 sek. laiko tarpą sudėtinga sugalvoti, kaip įstrigusią avį ištraukti, ir ją ištraukti, kas tik patvirtina, kad įstrigusi avis ėdžiose praleido daugiau laiko nei teigia apeliantas.

18. Nors apeliantas ir nurodo, jog šuo jau 5 metus kartu su avimis būna ir vaizdo įraše matyti, kaip šuo bando padėti aviai, tačiau teismas tokius apelianto argumentus vertina kritiškai. Pats apeliantas nurodo, jog avis sveria 60 – 70 kg, ėdžiuose ji buvo užstrigusi, todėl akivaizdu, jog šuo tempdamas avį – jos neištrauks. Be to, aviai taip pat nėra natūralu, jog ją tampo kitos rūšies gyvūnas, t. y. šuo, ir nepriklausomai nuo to gyvūnai ar gyvūnai žino vienas kitą ar ne, jie į bet kokį fizinį kontaktą su ne savo, ar savo rūšies gyvūnais, reaguoja, kadangi tai nėra natūralu, o ypač jau jaučiant nesaugumo, nepatogumo jausmą, esant įstrigus, apribota laisve.

19. Pažymėtina, kad teismų praktikoje duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-32-303/2021). Taigi apelianto argumentai, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus atmestini kaip nepagrįsti.

20. Remiantis tuo, kas aptarta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar pakeisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. P. Š. apeliacinis skundas netenkinamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. kovo 21 d. nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir P. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.