- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-21
- Bylos Nr.
- I1-573-780/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02681-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Pareiškėjas
- M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) (b. l. 1-8).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2018-07-15 iki 2020-06-01 atliko neteisėtus veiksmus. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 1-jame, 2-jame ir 3-jame sektoriuose. Dėl patalpose gyvenamojo ploto stokos pareiškėjas didžiąją dalį turėjo gulėti ar sėdėti, dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Kadangi 1-jame ir 2-jame sektoriuose lovos nepritvirtintos prie grindų, todėl jos būdavo sustumiamos ir pastatoma papildoma sulankstoma lova, taip sąmoningai pažeidžiant žmogaus orumą. Patalpos būdavo perpildytos, vienam asmeniui tekdavo apie 1,6 kv. m. ar dar mažiau. Pareiškėjui skaudėdavo kaklą, kojas, nugarą, jis jautėsi pervargęs. Atsakovas dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto sukėlė ilgalaikę intensyvią emocinę būseną, dar šiai dienai pareiškėjas dėl išgyventos situacijos jaučia dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Nurodė, kad nebuvo poilsio kambario, todėl gyvenamojoje patalpoje buvo leidžiamas laisvalaikis, patalpoje buvo žiūrimas televizorius, todėl nuolat teko kęsti triukšmą, negalėjo tinkamai išsimiegoti, kitą dieną skaudėdavo galvą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas, grįžęs po konvojaus jam nebuvo sudaryta galimybė išsimaudyti po dušu. Atėmus galimybę pasinaudoti dušu pareiškėjas jautė nepilnavertiškumo jausmą, jautėsi suprakaitavęs ir nešvarus, todėl iš jo tyčiojosi kiti nuteistieji. Skalbykla galima naudotis 1 kartą per savaitę, todėl grįžus tekdavo keletą dienų ar net savaitę vaikščioti smirdančiais drabužiais, dėl ko jis buvo užgauliojamas ir pravardžiuojamas. Nebuvo užtikrinta teisė naudotis dušu. Dušai įrengti taip, kad nebuvo jokių pertvarų ar užuolaidų, kiti nuteistieji jį stebėdavo, iš jo tyčiodavosi, todėl negalėjo normaliai išsimaudyti.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo skundu. Nurodė, kad būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo pat 2009-06-05 patalpinimo į pataisos namus, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Ginčo laikotarpiu nuo 2018-07-15 iki 2018-10-25 turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Minimaliai tenkančio vienam kalinamam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Įstaigos 1-ojo sektoriaus 6 būryje ir 3-iojo sektoriaus 7, 8, 4 būriuose nuteistiesiems laisvalaikio kambariai įrengti. 2-ojo sektoriuje 5 būryje, 3-iojo sektoriaus 15, 17 ir 18 būriuose poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, taip pat prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Įstaigos sektoriuose įrengtos bendros bibliotekos, kuriose gali lankytis visi nuteistieji. Parduotuvėje leidžiamų įsigyti prekių sąrašas yra nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų „Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ III skyriuje. Kai pirkimo metu parduotuvėje nėra norimos prekės, nuteistieji turi galimybę rašyti prašymus tai prekei įsigyti, nuteistieji į dušinę yra vedami kartą į savaitę. Teisės aktai nenumato pareigos suteikti galimybės atskirai pasinaudoti dušu nuteistiesiems grįžus etapu. Įstaigos sanitariniuose mazguose (prausyklose), kurie skirti bendrabučio tipo patalpose gyvenantiems nuteistiesiems, yra įrengti papildomi dušai su pertvaromis, kuriais nuteistieji gali naudotis pagal poreikį, atskiros tvarkos ar grafikai naudotis sanitariniais mazgais (prausyklomis) nesudarinėjami. Įstaigos 1-jame ir 3-jame sektoriuose bendruose dušinėse pertvaros neįrengtos, 2-jame sektoriuje bendrose dušinėse pertvaros įrengtos. Teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Nenustačius jokių kitų pažeidimų, vien privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas neturėtų būti vertintinas kaip aplinkybė, sudaranti pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Savo asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbtis atskirose patalpose įrengtose skalbyklose būrio maudymosi metu pagal patvirtintą naudojimosi dušu grafiką. Drabužius nuteistieji gali skalbti ir išsidžiovinti šiose skalbyklose kartą per savaitę - dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Įstaigos administracija, gerinant nuteistųjų gyvenimo sąlygas, sanitariniuose mazguose įrengė papildomas skalbimo mašinas, kuriomis nuteistieji galėjo naudotis pagal poreikį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018-07-15 iki 2020-06-01 pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. L. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Pravieniškių PN-AK – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Dėl senaties termino
Pareiškėjas reiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018-07-15 iki 2020-06-01 metų, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK.
Atsakovė atsiliepime į skundą prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis (toliau ir LVAT) teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018-07-15 iki 2020-06-01. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios konkrečiose patalpose, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus suvokė galimą savo teisių pažeidimą, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, turėjo galimybę kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios tam tikrose patalpose momento, tačiau skundą surašė ir išsiuntė tik 2021-10-26 (b. l. 11). Būtent ši data ir laikytina pareiškėjo teisių gynimo pradžios momentu.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kad neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo daugiau nei už trejus metus iki kreipimosi į teismą. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt., o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino, kurį prašo taikyti atsakovė.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės prašymas tenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2018-07-15 iki 2018-10-25 (daugiau kaip trejus metus iki skundo surašymo dienos) atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2018-10-26 (įvertinant pareiškėjo skundo surašymo ir įteikimo Pravieniškių PN-AK administracijai išsiųsti momentą).
Taigi ginčo laikotarpis yra nuo 2018-10-26 iki 2020-06-01, todėl visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai vertinti šio laikotarpio apimtyje.
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-07-15 iki 2020-06-01 gyveno Pravieniškių PN-AK 1-ame, 2-ame ir 3-ame sektoriuje. Pažymėjo, kad visu šiuo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis gyvenamas plotas buvo per mažas, patalpose būdavo apgyvendinta per daug asmenų. Vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė apie 1,6 kv. m.
Kadangi šioje byloje taikytinas senaties institutas, todėl teismas gyvenamojo ploto kriterijų vertina tik tų patalpų, kuriose pareiškėjas gyveno nuo 2018-10-26 iki 2020-06-01, t. y. 1 sektorius - 6 būrys, 4 gyvenamoji patalpa; 3 sektorius - 8 būrys, 7 gyvenamoji patalpa; 4 būrys, 7 gyvenamoji patalpa; 17 būrys, 2 gyvenamoji patalpa; 18 būrys, 1 gyvenamoji patalpa; 15 būrys, 1 gyvenamoji patalpa; 2 sektorius – 5 būrys, 3 gyvenamoji patalpa.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1. punktas numato 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-04-17 iki 2020-05-13 gyveno 2-jame sektoriuje, 5 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 3, kurios plotas 66,31 kv. m., kuriame įrengtos 21 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė apie 3,16 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2020-05-13 iki 2020-06-02 pareiškėjas gyveno 1-jame sektoriuje, 6 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 4, kurios plotas 56,61 kv. m., kuriame įrengtos 18 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė apie 3,145 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2018-09-10 (aktualus ginčo laikotarpio pradžios momentas nuo 2018-10-26) iki 2020-04-17 gyveno 3-jame sektoriuje:
- nuo 2018-09-10 gyveno 8 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 7 (kamerų tipo patalpa), kurios plotas 13,46 kv. m., kuriame įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė apie 6,73 kv. m.;
- nuo 2019-05-28 gyveno 4 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 7 (kamerų tipo patalpa), kurios plotas 13,71 kv. m., kuriame įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė apie 6.86 kv. m.;
- nuo 2020-01-06 gyveno 17 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 2;
- nuo 2020-01-07 gyveno 18 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 1, kurios plotas 52,20 kv. m., kuriame įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė apie 5,22 kv. m.;
- 2020-01-08 iki 2021-04-17 gyveno 15 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 1, kurios plotas 52,20 kv. m., kuriame įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė apie 5,22 kv. m.
Iš pareiškėjo duomenų matyti, kad jis neneigia, jog bausmę atliko nurodytose patalpose. Nurodytų patalpų plotus ir miegamųjų vietų skaičių jose patvirtina byloje esančios Pravieniškių PN-AK pažymos (b. l. 102-104), Pravieniškių PN-AK 1, 2 ir 3 sektoriaus gyvenamojo korpuso planai ir būrių schemos (b. l. 90-96).
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2020-01-06 gyveno 3-jame sektoriaus 17 būryje, gyvenamoji patalpa Nr. 2, kurios plotas 51,64 kv. m., kuriame įrengtos 22 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė apie 3,22 kv. m. Tačiau šie atsiliepime pateikti duomenys nesutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Iš byloje esančio 3-iojo sektoriaus 17 būrio plano matyti (b. l. 96), kad 2 patalpos plotas yra 52,40 kv. m., tokiu atveju, nurodytoje patalpoje esant 22 miegamosioms vietoms (kaip nurodo pats atsakovas), vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas sudarytų 2,38 kv. m., kas akivaizdžiai neatitinka nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto kriterijaus.
Nors galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamas plotas, tačiau, šiuo atveju, nustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimą, sutiktina su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kameroje buvę baldai gyvenamųjų patalpų erdvę atitinkamai dar mažino, tokiu būdu dar labiau apribodami judėjimo laisvę ir sukeldami papildomą diskomfortą.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2020-01-07 buvo perkeltas į 18 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (turėjo tekti kameroje 3,1 kv. m. vienam asmeniui) iš esmės buvo pažeista vieną dieną, t. y. 2020-01-06 gyvenant 3-iojo sektoriaus 17 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje.
Kitose patalpose ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenimo sąlygos kiekvienam nuteistajam tenkantis patalpos plotas, net ir esant maksimaliam nurodytų patalpų apgyvendinimui, nebuvo pažeistas. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Įsakymo 2.1. punkte numatyta 3,1 kv. m –
(pareiškėjui būnant bendrabučio tipo patalpose) ir 2.2 punkte nustatyta 3,6 kv. m (pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpose).
Įrodymų, kad ir buvo pastatoma papildoma sulankstoma lova pareiškėjas nepateikė ir neprašė išreikalauti, o atsakovė neturi įrodinėti to, ką neigia, nes neįmanoma įrodyti to, ko nebuvo. Šiuo atveju pareiškėjas, kuris teigia faktą, turi jį ir įrodyti, jeigu atsakovė jį neigia.
Dėl privatumo dušuose
Pareiškėjas nurodė, kad dušo patalpose nėra įrengtos dušo kabinos ar pertvaros, taip buvo pažeidžiamas privatumas.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime nurodė, kad 2-jame sektoriuje bendrosiose dušinėse pertvaros įrengtos. Neneigė, kad 1-jame ir 3-jame sektoriuose dušinėse pertvaros neįrengtos. Tai, kad šiuose sektoriuose nėra dušų pertvarų patvirtina ir atsakovės į bylą pateiktos nuotraukos. Atsiliepime atsakovė nurodė, kad teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Laikė, kad įstaiga užtikrina tinkamą dušų įrengimą.
Pravieniškių PN-AK 1-jame sektoriuje pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2020-03-13 iki 2020-06-02. Pareiškėjas nuo 2018-08-01 (aktualus ginčo laikotarpio pradžios momentas nuo 2018-10-26) iki 2020-04-07 laisvės atėmimo bausmę atliko 3-jame sektoriuje paprastosios grupės sąlygomis, buvo dirbantis. Prausyklose, kurios skirtos bendrabučio tipo patalpose gyvenantiems nuteistiesiems, buvo įrengti papildomi dušai su pertvaromis, kuriais nuteistieji galėjo naudotis pagal poreikį. Dirbantiems nuteistiesiems ir atliekantiems bausmę paprastosios grupės sąlygomis sudarytos sąlygos naudotis 3-ojo sektoriaus dušu ir skalbykla kiekvieną dieną, taip pat jie galėjo naudotis prausykloje esančiu dušu.
Šiuo atveju matyti, kad gyvendamas 3-jame sektoriuje pareiškėjas buvo priskiriamas dirbančiųjų kategorijai, todėl jis turėjo galimybę kiekvieną dieną naudotis tiek bendraisiais dušais, tiek prausyklose esančiais dušais, kurie buvo su pertvaromis. Tačiau ši alternatyva naudotis prausyklose esančiais dušais, teismo vertinimu, iš esmės nepašalina atsakovės neteisėtų veiksmų ir faktas, kad dušuose pertvarų nebuvo, yra akivaizdus, o naudojimasis dušais prausyklose sudarė tik vieną iš galimybių dušu naudotis privačiai (tačiau ne atsakovės privalomą sąlygų užtikrinimą).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas savo veiksmų teisėtumą sieja tik su tuo argumentu, jog teisės aktai neįpareigoja įrengti dušo pertvarų, tačiau nurodomas teisės aktas yra paties Kalėjimų departamento priimtas įsakymas, o ne kitų valdžios institucijų vykdytinas teisės aktas. Tai reiškia, kad vykdydamas pozityvią pareigą užtikrinti kaliniams minimalų privatumą Kalėjimų departamentas gali atitinkamus reikalavimus numatyti savo priimtuose teisės aktuose ir nėra priklausomas nuo kitų valdžios institucijų.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 1-jame sektoriuje buvo laikotarpiu nuo 2020-05-13 iki 2020-06-02, 3-jame sektoriuje nuo 2018-08-01 iki 2020-04-17 (aktualus ginčo laikotarpio pradžios momentas nuo 2018-10-26). Šiuo nurodytu laikotarpiu šiuose sektoriuose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu bendrose dušo patalpose, todėl teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu 3-iame sektoriuje nuo 2018-10-26 iki 2020-04-17 ir 1-ame sektoriuje nuo 2020-05-13 iki 2020-06-02 buvo pažeidžiamas.
Dėl poilsio kambario
Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo laisvalaikio kambario, dėl to patyrė dvasines kančias, nebuvo galimybės tinkamai leisti poilsiui skirtą laiką. Posėdžio metu pažymėjo, kad 3-jame sektoriuje nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio buvo įrengtos patalpos poilsiui.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus 6 būrio patalpose ir 3-ojo sektoriaus 4, 7 ir 8 būriuose laisvalaikio kambariai nutiestiesiems įrengti. Neneigė, kad 2-jame sektoriuje 5 būryje ir 3-ojo sektoriaus 15,17, 18 būriuose poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau nurodė, kad laisvu nuo darbo laiku jie gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniame sektoriuje įrengtų suoliukų. Laikė, kad atsakovo atsakomybė šioje dalyje negalima, nes pareiškėjas, nurodydamas pažeidimą, nenurodė konkrečiai jam pasireiškusių neigiamų pasekmių.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Eksploatavimo taisyklės; ginčo laikotarpiu aktuali redakcija) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Taigi poilsio kambario įrengimą ir užtikrinimą nuteistiesiems, kaip atskirą specialią patalpą, atsakovei imperatyviai numato teisės aktai.
Kaip minėta, ginčo laikotarpiu 2-jame sektoriuje nuo 2020-04-17 iki 2020-05-13 (5 būryje), 3-jame sektoriuje laikotarpiu nuo 2020-01-06 iki 2020-04-17 (15, 17 ir 18 būriuose), kaip matyti, nebuvo poilsio kambario. Nurodytą aplinkybę atsakovė pripažino, nurodydama, kad pareiškėjas gali leisti laisvalaikį savo gyvenamosiose patalpose ar gryname ore. Tačiau, teismo vertinimu, tokie atsakovės teiginiai, apie galimus alternatyvius laisvalaikio leidimo būdus ir vietas nepagrindžia, kad pareiškėjui iš esmės buvo užtikrinta teisė leisti laisvalaikį tam specialiai įrengtoje patalpoje.
Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas dėl poilsio kambario nebuvimo nenurodo jokių neigiamų pasekmių. Iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas aiškiai dėsto aplinkybes, jog dėl to, kad nebuvo atskiro poilsio kambario, laisvalaikį nuteistieji leisdavo gyvenamosiose patalpose, kur buvo daug triukšmo, pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, buvo suirzęs, jam skaudėdavo galvą, kas vertintina kaip atsakovės žeminantys ir pareiškėjui neigiamus išgyvenimus sukėlę veiksniai.
Atsižvelgiant į tai, neginčytinai nustatyta, jog šis pažeidimas buvo ginčo laikotarpiu, kuris atitinkamai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų.
Dėl naudojimosi dušu ir drabužių skalbykla
Ginčo laikotarpiu galiojusių Higienos normos HN 134:2015 44 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 p. (aktuali redakcija iki 2021-05-25 pakeitimų) buvo numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę), socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu (gynėju).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kai laisvės atėmimo bausmę atliko 3-jame sektoriuje nuo 2018-10-26 iki 2020-04-17, buvo dirbantis asmuo.
Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2022-01-14 pažymoje Nr. 77-73 (b. l. 88) nurodyta, kad gerinant nuteistųjų kalinimo sąlygas, dirbantiems nuteistiesiems būrių savo gyvenamųjų patalpų prausyklose nuteistieji turėjo galimybę praustis po dušu kiekvieną dieną, todėl atskiri grafikai, kurie maudosi kiekvieną dieną, nesudarinėjami. 1-jame ir 2-jame sektoriuose nuteistieji galėjo praustis bendroje dušo patalpoje būrio maudymosi metu pagal patvirtintą grafiką.
Pravieniškių PN-AK 3-sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2021-01-05 pažyma Nr. 43-1092 (b. l. 89) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2018-08-01 iki 2020-04-17 pareiškėjas atliko bausmę paprastosios grupės sąlygomis, kaip ir kiti dirbantieji, jis turėjo galimybę naudotis dušu ir skalbykla kiekvieną dieną.
Pastebėtina, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu iš esmės nekėlė klausimo dėl galimybės praustis po dušu ar skalbti drabužius ribojimo, jis šių teisių pažeidimą siejo su aplinkybe, kad tokia galimybė nebuvo sudaryta jam grįžus iš konvojaus. Tačiau teisės aktuose nėra reglamentuotas tokios išimtinės ir papildomos naudojimosi dušu ir skalbykla teisės užtikrinimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus šiuo aspektu. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas turi kokių nors sveikatos problemų, kad jam grįžus iš konvojaus, būtų reikalinga papildoma teisė naudotis dušu ar skalbyklos paslaugomis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl šios aplinkybės, prašęs sudaryti papildomą galimybę po įvykusio konvojaus išsimaudyti duše ir/ar išsiskalbti drabužius skalbykloje, o pataisos namai būtų atsisakę tai padaryti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas šioje dalyje atmestinas.
Dėl bylos baigties
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovė veiksmų jis patyrė orumo pažeminimą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą, jautėsi žeminamas kitų nutiestųjų, iš jo buvo tyčiojamasi.
Apibendrinant teismui nekyla pagrįstų abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismui nustačius, kad pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu buvo pažeistas gyvenamojo ploto kriterijus (vieną dieną, 2020-01-06), nebuvo laisvalaikio kambario bei pažeistas privatumas naudojantis dušu bendrose patalpose (prausykloje dušai buvo atitverti vienas nuo kito ir privatumas buvo užtikrintas), spręstina, jog nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrų neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgus į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą išskiriant jį iš kitų nuteistųjų, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą ( LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris imtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.