- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-02
- Bylos Nr.
- e2S-292-828/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01373-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vygintas Mažuika
- Ieškovas
- R. R.
- Atsakovas
- A. R.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti, civilinėje byloje Nr. e2-5556-1080/2023 pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui A. R. dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis 2017 m. vasario 25 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis, sudarytas tarp A. R. ir jo individualios įmonės AR S. L., kaip sudarytas dėl akių; ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad šalys kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir A. R. be kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, prašė A. R. ir jo individualios įmones AR S. L., sudarytas asmenines (ieškinyje įvardinta kaip solidarioji šalių prievolė) paskolos sutartis, sudarytas 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine A. R. prievole, kurią jis vykdys asmeniškai. Ieškovės teigimu, nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą ji teikė teismui įrodymus, kad atsakovo minimos paskolos sutartys yra suklastotos, procesiniuose dokumentuose išdėstė savo argumentus ir prašė teismo santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą padalinti jai ir atsakovui priteisiant po ½. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. spalio 26 d. sprendimu A. R. ieškinį ir R. R. priešieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, kad kreditoriniai įsipareigojimai AR (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis po santuokos nutraukimo pripažintini solidariąją A. R. ir R. R. prievole; taip pat po santuokos nutraukimo sprendimu buvo priteista po ½ santuokoje įgyto nekilnojamojo turto. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 15 d. nutartimi iš dalies pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendimą ir 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. sutarytas paskolos sutartis pripažino asmenine A. R. prievole. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartį panaikino ir perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui iš naujo. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartys yra suklastotos, jose užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija, sandoris realiai neįvyko, sutartys sudarytos dėl akių, tikslu jas pateikti santuokos nutraukimo byloje, siekiant nesąžiningo santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto nekilnojamojo turto panaikinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartimi ieškinį atsisakyta priimti.
4. Teismas nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl ieškinio priėmimo reikalinga išsiaiškinti, ar teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nustatė, kad ieškovė ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiomis paskolos sutartis, sudarytas tarp A. R. ir jo individualios įmonės AR S. L., kaip sudarytas dėl akių, siekdama santuokos nutraukimo byloje nuginčyti paskolų sutarčių ir iš jų kylančių prievolių šalims teisėtumą. Šalių santuokos nutraukimo byla nėra pasibaigusi, apeliacinės instancijos teisme procesinis sprendimas nėra priimtas, klausimas galutinai dėl atsakovo prievolių trečiajam asmeniui AR S. L. pagal paskolos sutartis po santuokos nutraukimo ir turto padalijimo nėra išspręstas.
5. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ieškinį reiškia įvertinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 26 d. sprendime Nr. e2-5687-1143/2021 ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-338-864/2022 nurodytus teismų argumentus, kad paskolos sutartys nėra nuginčytos, yra galiojančios, o dėl šių sutarčių ydingumo R. R. turėjo teisę pareikšti atitinkamą materialinį reikalavimą ir jį įrodinėti. Paskolų sutarčių neteisėtumą ieškovė grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kurie nagrinėjami santuokos nutraukimo byloje, cituoja santuokos byloje atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją ir pateiktus įrodymus.
6. Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, jog santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje. Pažymėjo, jog ieškovė nenurodo ir nenustatytas ieškinio ir jo savarankiško reikalavimo išimtinumo sprendimas atskiroje byloje. Kadangi ieškinio reikalavimai tiesiogiai susiję su bendru turtu ir įsipareigojimų pagal paskolų sutartis paskirstymu, teismas pripažino, kad visi šie turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti sprendžiami teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, dėl ko ieškovės ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
7. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį ir ir perduoti ieškinio priimtinumo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
9. Nurodo, kad teismo nutartis formali, prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams. Sutinka, kad efektyviausiai ginčą galima išspręsti sprendžiant jį kompleksiškai, tačiau šiuo atveju šalių santuokos nutraukimo byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teismo. Apeliaciniame procese nėra galimybės tikslinti ieškinį ir/ar reikšti naujus reikalavimus. Todėl nutarties teiginiai apie kompleksinį reikalavimų išsprendimą yra nepagrįsti. Santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantys teismas, nepaisant pateiktų įrodymų, klausimą dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atsisako spręsti, nes nėra (nebuvo) pareikštas savarankiškas reikalavimas. Teismai pažymi, kad nėra pagrindo teismui būti aktyviam CPK 376 straipsnio nustatyta tvarka, kadangi šalys neturi bendrų vaikų, taigi, vėl akcentuojama, kad klausimas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nebus sprendžiamas, nepaisant R. R. teikiamų rašytinį paaiškinimų ir įrodymų. Ginčijama nutartimi taip pat atsisakoma šį klausimą spręsti, nes jį yra (buvo) tikslinga spręsti santuokos nutraukimo byloje. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad susidaro prielaidos galimam neteisingam sprendimui santuokos nutraukimo byloje priimti, kas prieštarauja teisingumo principui. Santuokos nutraukimo byloje teismai nenagrinėja ir nesprendžia klausimo dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, todėl teismo baimė, kad dėl vieno ir to paties ginčo bus priimti keli sprendimai, nepagrįsta.
10. Nurodo, kad nei galiojantys įstatymai, nei kasacinio teismo praktikoje nėra nustatytas draudimas iškelti atskiros bylos dėl turto padalinimo. Tačiau yra pabrėžiama, kad tokiu atveju sprendžiamas klausimas dėl bylų sujungimo (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-33-529/2011). Šiuo atveju nėra galimybės bylų sujungti, todėl pareikštas atskiras reikalavimas turi būti nagrinėjamas. Nutartyje nenurodyta, kokie savarankiško reikalavimo pareiškimo atvejai yra išimtiniai, nesuprantama, kodėl vienintelis įmanomas ieškovės teisių gynimo būdas negali būti laikomas išimtiniu. Ieškinio pareiškimas atskiroje byloje yra vienintelis galimas teisinis būdas ieškovei apginti savo interesus ir sulaukti objektyvaus, sąžiningo ir teisingo sprendimo santuokos nutraukimo byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Taigi, teismas, spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai teismas nenustato nei vienos iš CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, jis turi priimti ieškinį arba nustatyti terminą jo trūkumams pašalinti, jeigu trūkumai yra nustatyti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).
14. Remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kasacinis teismas, aiškindamas proceso teisės nuostatas, susijusias su ieškinių tapatumo nustatymu, yra pažymėjęs, kad tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tik tais atvejais, kai sutampa trys elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013). Taigi teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, turi nustatyti visų paminėtų elementų tapatumą.
15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį, kuriuo ši prašė pripažinti negaliojančiomis 2017 m. vasario 25 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis, sudarytas tarp A. R. ir jo individualios įmonės AR S. L., kaip sudarytas dėl akių. Teismas nustatė, kad šalių santuokos nutraukimo byla nėra pasibaigusi, nurodė, kad ieškinio reikalavimai tiesiogiai susiję su bendru turtu ir įsipareigojimų pagal paskolų sutartis paskirstymu ir visi šie turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti sprendžiami teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.
16. Nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-5687-1143/2021 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei R. R. dėl santuokos nutraukimo ir susijusių teisinių pasekmių bei pagal atsakovės R. R. priešieškinį ieškovui A. R. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, AR S. L. ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą solidariąją šalių 419 465,52 Eur prievolę kreditoriui (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis pripažinti asmenine ieškovo prievole, kurią ieškovas vykdys asmeniškai. Atsakovė R. R. atsiliepime į ieškinį akcentavo, kad ieškovas yra AR S. L. direktorius ir pats su savimi sudarinėjo paskolų sutartis, kurių grąžinimas nebuvo nieko garantuojamas, atsakovei apie šį paskolų buvimą nebuvo nieko žinoma, aplinkybė, kad šeimos turtas buvo perkamas iš tariamai paskolintų pinigų jai buvo nežinoma, todėl vertino, kad šalys neturi solidarių prievolių. Atsakovė priešieškinyje nereiškė reikalavimų dėl minėtų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
17. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies, nutraukė ieškovo ir atsakovės santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalino tarp šalių turtą, pripažino, kad įsipareigojimai trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis po santuokos nutraukimo yra solidari ieškovo ir atsakovės prievolė, išsprendė kitus reikalavimus. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. vasario 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir pripažino, kad finansiniai įsipareigojimai trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. sausio 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolos sutartis po santuokos nutraukimo yra asmeninė ieškovo prievolė. Tačiau ši nutartis panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi ir perduota byla iš naujo nagrinėti apygardos teismui. Kasacinio teismo pažymėta, kad atsakovė ginčijo paskolų realumą, tačiau šiuo aspektu materialiojo reikalavimo byloje nereiškė. Pasisakyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas prievoles trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) pagal 2017 m. vasario 27 d. ir 2018 m. sausio 15 d. paskolų sutartis asmeninėmis ieškovo prievolėmis, pažeidė CPK 320 straipsnį, peržengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, ir nukrypo nuo civiliniame procese galiojančio dispozityvumo principo. Vertinta, kad teismams šioje byloje nebuvo pagrindo veikti aktyviai. Šiuo metu byla Šiaulių apygardos teisme apeliacine tvarka neišnagrinėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas neįsiteisėjęs.
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kadangi šiuo atveju, nors ir sutampa proceso dalyviai, tačiau ieškinio pagrindas, ieškinio dalykas nėra tapatūs. Kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodė apeliantė, santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantis teismas, nesprendžia klausimo dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes nėra (nebuvo) pareikštas savarankiškas reikalavimas dėl to. Į šią aplinkybę atkreipė dėmesį ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje. Nagrinėjamu atveju reikšminga, kad santuokos nutraukimo byloje, kurioje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, jau yra priimtas sprendimas pirmosios instancijos teisme, byla bus nagrinėjama apeliacine tvarka, reikalavimų tikslinimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra galimas, kasacinio teismo išaiškinta, kad šioje byloje nėra pagrindo teismams veikti aktyviai.
19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kadangi civilinėje byloje Nr. e2-5687-1143/2021 šalių reikalavimai kildinami pagal šeimos teisės normas, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. e2-5556-1080/2023 ieškovės kildinami iš CK pirmojoje knygoje reglamentuojamų iš sandorių atsirandančių teisinių santykių, jai teigiant, jog sandoriai pripažintini negaliojančiais pagal CK 1.86 straipsnį kaip sudaryti tik dėl akių. Kaip matyti, teisminio nagrinėjimo objektas santuokos nutraukimo byloje yra šalių santuokos nutraukimo bei santuokos nutraukimo padarinių taikymo klausimai, taip pat ir klausimas dėl turto ir įsipareigojimų kreditoriams padalijimo tarp buvusių sutuoktinių, į įsipareigojimus įtraukiant ir šalių įsipareigojimus pagal šiuo metu ieškovės ginčijamus sandorius, tačiau pažymėtina, kad joje nekeltas ir nenagrinėtas šių sandorių negaliojimo klausimas. Santuokos nutraukimo byloje sandorių galiojimo klausimas nėra teisminio nagrinėjimo objektas. Todėl negalima daryti išvados, jog teisminio nagrinėjimo dalykas ir pagrindas abiejose bylose yra tapatūs. Vadinasi, nėra būtinų ieškinio tapatumo sąlygų.
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir motyvus sprendžia, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Įvertinus tai, kad ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo išspręsti negali, ieškovės atskirasis skundas tenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartis naikintina – ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.