Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ atstovams direktoriui H. S., advokatui Aisčiui Damulevičiui,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo H. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ragtora“ kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti iš atsakovo A. P. 31 097 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp H. S. ir atsakovo 2008 m. liepos 16 d. buvo sudaryta Pinigų skolinimo sutartis, kuria atsakovas H. S. paskolino 28 962 Eur (100 000 Lt), o H. S. įsipareigojo pasiskolintą sumą grąžinti iki 2012 m. sauso 1 d. H. S. skolos atsakovui negrąžino, tačiau ieškovės atstovas H. S. ir atsakovas žodiniu susitarimu susitarė, kad ieškovė pagal atsakovo užsakymą už skolos padengimą pagamins akmens paminklo komplektą, kurio vertė 9 075 Eur, ir akmenines laiptų pakopas, kurių vertė 22 022 Eur, bendra pagamintų daiktų vertė – 31 097 Eur. Ieškovė pagamino ir atsakovo naudojimui perdavė akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas. Atsakovas, nesilaikydamas susitarimo su ieškove, Šiaulių apylinkės teismui pateikė civilinį ieškinį dėl skolos priteisimo iš ieškovės pagal 2008 m. liepos 16 d. pinigų skolinimo sutartį. Atsižvelgiant į tokius nesąžiningus atsakovo veiksmus, ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 31 097 Eur skolą už akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų gamybos darbus, už kuriuos atsakovas su ieškove neatsiskaitė.

Atsakovas A. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškinių nesutinka, paaiškino, kad jis už atliktus darbus sumokėjo ieškovei pabaigus darbus. Jis buvo pardavęs savo sandėlį ir turėjo pinigų. S. Ž. 2008 m. liepos 31 d. jam pasakė, kad H. S. prašo paskolinti pinigų. H. S. atvažiavo pas jį į namus, jis paskolino jam pinigus, jie susirašė skolos raštelį, kad pinigus skolina iki 2010 m. liepos 16 d. Nustatytu terminu H. S. pinigų negrąžino, todėl buvo pasirašyta nauja sutartis, nurodant kitą skolos grąžinimo terminą – iki 2011 m. liepos 16 d., galiausiai paprašė dar kartą pratęsti iki 2012 m. sausio 1 d. Ieškovė paminklą pastatė 2009 m. liepos mėnesį, nes mama buvo mirusi prieš metus (duomenys neskelbtini). Paminklą išsirinko iš ekspozicijos, ieškovė gamino tik bordiūrus, Marija pas ieškovę stovėjo ne vienerius metus. Tuo metu buvo vadybininkas F. V. ir H. S., pasakė paminklo kainą, kiek pamena, jie nurodė 5500 Lt už paminklą ir apvadus. Vadybininkas važiavo į vietą pasimatuoti, darė brėžius ir sąmatą. Kainą derino visi trys, jam pritaikė kelių šimtų litų nuolaidą. Jis iš karto, kai pastatė paminklą, atnešė H. S. pinigus, nes pastarasis pasakė, kad jam reikia pinigų, kartu buvo ir vadybininkas. Laiptus užsakė 2009 m., gamino metus. Buvo daromi brėžiniai, eskizai, daugiausiai kalbėjo su vadybininku, kainą derino visi trys, vadybininkas buvo padaręs sąmatą. Kai viską padarė, sutarė 11500 Lt, laiptų yra apie 40 kv. m. Sako, kad akmuo suomiškas, bet kokia jo tikroji kilmė, nežino. Kai laiptus pabaigė, už juos sumokėjo grynais pinigais nuvykęs į (duomenys neskelbtini). Jei būtų taręsi dėl paskolintų pinigų įskaitymo, H. S. nebebūtų rašęsis kitų skolos lapelių, būtų dalį pinigų išskaičiavęs. Sumokėjus už darbus, jam lygtais davė patvirtinimą, kad atsiskaitė, bet nieko neišsaugojo. Ieškovės buhalterijoje turėtų būti įrodymai. 2019 m. gavęs sąskaitą iš ieškovės, kreipėsi į kitą įmonę paklausti dėl kainos, tai ten nusistebėjo dėl prašomos labai didelės kainos. Už laiptus atsiskaitant dalyvavo H. S. ir vadybininkas. Į bylą teikė „Alnika“ įmonės sąskaitą faktūrą, kad pirko trinkeles ir jas klojo iš karto pastačius paminklą. Jis pinigus H. S. paskolino kaip fiziniam asmeniui, kalbos apie skolos įskaitymą nebuvo, nes mama mirė vėliau. Ieškovės reikalavimas priteisti skolą pagal 2019 m. pateiktas sąskaitas faktūras yra nepagrįstas, nes už paminklo komplektą ir laiptų pakopas atsiskaitė po šių užsakymų įvykdymo 2009 m. ir 2010 m., ką patvirtino ir liudytojas F. V.. Ieškovės sąskaitoje nurodytos sumos neatitinka tikrovės, pritemptos prie skolos dydžio. Tai, kad sąskaitą faktūrą išrašė 2019 m. už 2009-2010 m. yra Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio pažeidimas, nes apskaitos dokumentai surašomi ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ūkiniai įvykiai užregistruojami ūkinio įvykio diena arba iš karto po, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per keturis mėnesius. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymą, PVM sąskaita faktūra turi būti išrašyta nedelsiant pateikus prekes arba atlikus paslaugas. Ieškovė negali PVM sąskaitą faktūrą išrašyti savo pasirinktu laiku. Neteisėtai išrašyti dokumentai nėra pagrindas tenkinti ieškinį. Ieškovė nepateikė jokių įmonės apskaitos dokumentų, patvirtinančių jam pagamintus gaminius, užsakymo lapų, sąmatų ir panašiai, todėl manytina, kad tie gaminiai, jų pagaminimui reikalingos medžiagos galimai nebuvo įtrauktos į įmonės apskaitą, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Iš jo gauti pinigai galimai nebuvo įtraukti į apskaitą. Ieškovė nepateikė jokių apskaitos dokumentų apie jam gamintus gaminius ir tariamas jo skolas, apskaitytas įmonės buhalterijoje. Skolos turi būti atvaizduojamos bendrovės balanse, jeigu jos neapmokėtos. Jis neprisimena, kaip buvo įformintas pinigų priėmimas, gal jam ir buvo išduotas kasos pajamų orderis, bet jis neturi pareigos šio dokumento saugoti dešimt metų. Tarp jų susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai. Vartotojas yra silpnesnioji šalis, todėl jis neturi įrodyti, kad sumokėjo pinigus, o ieškovė kaip ūkinės komercinės veiklos subjektas, turi įrodyti, kad gaminius pagamino ir iš jo pinigų negavo. Buvo pasirašyti trys skolos rašteliai, vis pratęsiant skolos gražinimo terminą, pratęsimai patvirtina, kad nė dalis skolos jam nebuvo grąžinta iki 2012 m. sausio 1 d. Jei ieškovė teigia, kad paminklą ir laiptus pagamino kaip trečiojo asmens skolos grąžinimą, tuomet, kodėl buvo tęsiamas skolos grąžinimo terminas ir po gaminių pagaminimo. H. S., būdamas verslininkas žino, kad piniginiai klausimai sprendžiami raštu, todėl jei būtų susitarimas, kad už skolą bus atiduodami UAB „Ragtoros“ gaminiai, trečiasis asmuo būtų paprašęs atiduoti skolos sutartis, o jų neatgavęs, būtų išrašęs PVM sąskaitas faktūras už gaminius. Ieškovės vadovas, sudarydamas paskolos sutartį, ieškovei jokių prievolių nesukuria. Kitu atveju turėjo būti sudarytas tarp jų trišalis susitarimas. Ieškovė yra ne individuali įmonė, jos turtas yra atskirtas nuo H. S. turto, todėl ieškovė neturi dengti jos vadovo skolos, net jei jis yra akcininkas. 2009 m. liepos mėnesį, kai buvo pagamintas akmens paminklo komplektas, ir nuo 2010 m. spalio mėnesio, kai buvo pagamintos laiptų pakopos, ieškovė nereikalavo sumokėti už gaminius, nepateikė jokių apmokėjimų, kas patvirtina, kad jis už gaminius atsiskaitė. 2019 m. PVM sąskaitų faktūrų išrašymas yra H. S. vengimas jam grąžinti skolą. Akmens paminklą pastatė 2009 m. liepos mėnesį, ką patvirtina klebono pažyma, liudytojų parodymai. Paminklo statymas nevyksta du metus, kaip nurodė ieškovė. Paminklo pagaminimo ir pastatymo faktas turi būti užfiksuotas dokumentuose, ieškovės liudytojų parodymai nėra patikimas įrodymas, todėl ieškovės reikalavimas priteisti skolą pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Laiptus pagamino 2010 m. spalio mėnesį prieš šalčius, o ne 2011 m., kaip teigė ieškovė. Pagaminimo laiką, faktą bei kainą ieškovė galėtų paneigti įmonės apskaitos dokumentais, todėl ieškovė pareiškė nesąžiningą ieškinį. Prašo preliminarų sprendimą panaikinti, taikyti ieškinio senatį, ieškovės ieškinio reikalavimus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Preliminarus sprendimas panaikintinas ir ieškinys atmestinas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovės atstovas, t. y. direktorius H. S., su atsakovu susitarė, kad ieškovė už trečiojo asmens H. S., kuris yra ir ieškovės direktorius, iš atsakovo pasiskolintą 100 000 Lt sumą, pagamins atsakovui akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas, ir taip šalys užskaitys trečiojo asmens H. S. skolą. Tokio susitarimo buvimą atsakovas neigia, teigdamas, kad jokio susitarimo tarp jo ir H. S. ar tarp jo ir ieškovės nebuvo. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tokio susitarimo egzistavimą. Įvertinant tai, kad ieškovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kuris savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, kuris įsakmiai nurodo, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu, ieškovė privalėjo susitarimą dėl įsipareigojimo už kitą fizinį asmenį (šiuo atveju H. S.) įvykdyti pastarojo prisiimtus finansinius įsipareigojimus, įtraukti į buhalterinę apskaitą. Ieškovė teigė, kad asmeninė H. S. prievolė buvo dengiama ieškovės atliekamais darbais, todėl tokiu atveju ieškovės apskaitoje toks ūkinis įvykis turėjo būti užfiksuotas, tačiau ieškovė nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovas sumokėjo jų sutartą kainą už ieškovės jam pagamintą ir sumontuotą akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas, taip pat ginčas dėl pagamintų gaminių kainos.

Atsižvelgiant į tai, kad šalys buvo sutarusios, jog ieškovė pagamins ir sumontuos akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas, laikytina, kad tarp šalių susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.672 straipsnio 1 dalyje vartojimo rangos sutartis apibrėžta kaip sutartis, pagal kurią rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Nagrinėjamos bylos šalių susitarimas dėl vartojimo rangos buvo žodinis, tai sunkina sutarties sąlygų turinio nustatymą ir išaiškinimą, tačiau, esant šiai aplinkybei, sutarties turinys gali būti išaiškintas, atsižvelgiant į šalių veiksmus, atliktus po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

Atsakovas neginčijo ir patvirtino, kad pas ieškovę užsakė ir ieškovė jam atliko darbus, t. y. pagamino ir sumontavo akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas, už kurias, po darbų atlikimo, jis atsiskaitė grynais pinigais sumokėdamas prieš tai sutartas pinigų sumas tiesiogiai ieškovės direktoriui H. S., kartu dalyvaujant ir vadybininkui F. V.. Kadangi nuo byloje nagrinėjamų įvykių praėjo apie 10 metų, atsakovas negalėjo gerai prisiminti, ar jam atsiskaitant su ieškove už suteiktas paslaugas buvo išduotas koks sumokėjimą patvirtinantis dokumentas. Nors atsakovas ir nepateikė jokių savo prievolės įvykdymą pagrindžiančių dokumentų, tačiau byloje rėmėsi anksčiau teismo posėdyje apklausto liudytojo F. V. parodymais, kuris teismo posėdžio metu buvo patvirtinęs, kad atsakovas atsiskaitė su ieškove už jos pagamintus ir sumontuotus akmens gaminius. F. V. tuo metu dirbo pas ieškovę vadybininko pareigose ir teisme patvirtino, kad abu kartus matė, kaip atsakovas ieškovės kontoroje sumokėjo pinigus tiesiogiai ieškovės direktoriui H. S.. Teismas neturi pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų objektyvumu ir pagrįstumu, nes jis buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, be to, nei su ieškove, nei su atsakovu nėra susijęs jokiais santykiais, dėl kurių būtų galima abejoti duotų parodymų teisingumu.

Tuo tarpu ieškovė teigia, kad atsakovas savo atsiskaitymą ieškovei turi įrodyti dokumentais, bet ne liudytojų parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju gaminių užsakymo, atliktų darbų priėmimo-perdavimo dokumentai atsakovui ieškovės nebuvo supildyti, sąskaitos faktūros neišrašytos, ieškovės atstovas H. S. nepateikė į bylą tuo metu galiojusių gaminių įkainių, nepamena, ar įmonėje yra atsakovo užsakyto paminklo dokumentai, nežino, kokia buvo paminklo kaina, teismui nepateikė jokių įmonės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atsakovo užsakytų gaminių pagaminimo laiką, faktą bei kainą, nepateikė jokių apskaitos dokumentų apie atsakovo skolas, apskaitytas įmonės buhalterijoje, todėl tikėtina, kad ieškovė neįformino bei atsakovui neišdavė jo už suteiktas paslaugas sumokėtų pinigų patvirtinančio dokumento. Ieškovės teiginys, kad pinigų perdavimo faktas liudytojų parodymais neįrodinėjamas, šios bylos kontekste atmetamas, nes kitų įrodymų atsakovas gauti negalėjo – ieškovė sąskaitų faktūrų aktualiu laikotarpiu atsakovui neteikė, pinigų priėmimo kvitų tikėtina neišdavė. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas priimdamas 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-1325-104/2014.

Ieškovė teismui pateikė UAB „Juodasis kaspinas“ ir įmonės „Vitaka ir Ko“, o atsakovas pateikė UAB „Akmendarba“ sudarytas darbų sąmatas pagal 2009-2011 m. įmonėse galiojusius įkainius, jei šiose įmonėse būtų buvę atliekami akmens paminklo komplekto bei akmeninių laiptų pakopų gamybos ir montavimo darbai. Pateiktos sąmatos yra kardinaliai skirtingos, ieškovės pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose, sąmatos nurodoma, kad 2009-2011 metais paminklas ir jo montavimo darbai galėjo kainuoti apie 9500 Eur; o 1 kv. metras 3 cm storio deginto granito skirto pakopoms su sumontavimu kaina nuo 440 Eur iki 475 Eur (be PVM) už kvadratinį metrą; atsakovo pateiktoje sąmatoje kainos nurodytos litais – paminklo su montavimu 8600 Lt (2500 Eur), suomiško akmens (Kymen Red) 30 mm storio ir montavimo darbai su 1 kv. m. su PVM 360 Lt (105 Eur). Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šia teise teismas naudojasi tuomet, kai to reikia aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylos baigčiai, nustatyti ir išsamiai bei visapusiškai jas išnagrinėti. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu trečiasis asmuo H. S. pripažintas kaltu dėl to, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 20 d., būdamas UAB „Ragtora“, įmonės direktoriumi, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Nuosprendyje konstatuota, kad maksimali paminklų gamybos ir kapų tvarkymo kaina 2011-2012 m. įmonėje „Ragtora“ buvo apie 8000 Lt, todėl abejotina, ar galėjo šalys susitarti, kad akmens paminklo komplekto kaina 2009-2010 metais būtų 31 334,16 Lt (9075 Eur). Be to, ieškovės atstovas ir trečiasis asmuo teismo posėdyje nurodė, kad akmens, iš kurio buvo daromos laiptų pakopos atsakovui, kaina šiuo metu už 1 kv. m. yra apie 250 Eur, 2011 metais kaina buvo mažesnė. Šios aplinkybės teismui suponuoja išvadą, kad labiau tikėtinos gaminių kainos 2009-2011 metais, buvo artimos nuosprendyje konstatuotai bei atsakovo nurodomai sumai.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.).

Taigi, iš aukščiau nustatytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad šioje byloje labiau yra tikėtina, kad atsakovas sumokėjo ieškovei atsakovo byloje nurodytą kainą už pagamintą ir sumontuotą akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas. Teismo vertinimu, ieškovė savo ieškinio reikalavimų neįrodė, todėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 8 d. preliminarus sprendimas yra naikintinas ir ieškovės ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 8 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui A. P. atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.