Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-889-252-2016

Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01061-2015-9

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir atsakovo R. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21-488/2016 pagal ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui R. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) pareiškė ieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo R. J. 26 206,30 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodė, kad atsakovas įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 metų vasario 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir 286 straipsnį, dėl to, kad 2012 m. kovo 12 d. apie 15 val. 40 min. (duomenys neskelbtini), namo kieme, (duomenys neskelbtini), vengdamas atvesdinimo į policijos komisariatą, tyčia spyrė (duomenys neskelbtini) į koją, užgriuvo ant jo ir jį sužalojo. Dėl pareigūno E. T. sveikatos sutrikdymo buvo atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas bei tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo 2012 m. birželio 21 d. išvadoje konstatuota, kad E. T. traumą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės pažymose Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad E. T. sveikatos sutrikdymas priskirtas prie apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymo ir jis pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai. Policijos departamentas E. T. pervedė 24 123,12 Eur - 2012 m. rugsėjo 7 d. 18 mėnesių, o 2013 m. liepos 9 d. – 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir 2022,51 Eur draudimo išmoką bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (toliau – VSDFV) pervedė 260,67 Eur (3 % nuo išmokėtos draudimo sumos). Todėl įgijo reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusį fizinį asmenį. Nurodo, kad dėl atsakovo nusikalstamos veikos ieškovas patyrė 26 206,30 Eur nuostolių. Atsakovo neteisėti veiksmai, padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ją patvirtina ir medicininiai dokumentai. Kompensacija nukentėjusiam pareigūnui buvo išmokėta ieškovo – asignavimų valdytojo netiesiogiai, o per savo padalinį – Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – Panevėžio AVPK). Socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ir kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš R. J. Policijos departamentui 23 310,10 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Iš Policijos departamento atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas - 139,23 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš R. J. priteisė į valstybės pajamas bylinėjimosi išlaidas - 699,32 Eur žyminio mokesčio ir 17,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam E. T. padarytos žalos dydis atitinka jam ieškovo išmokėtos išmokos dydžiui. Nukentėjusiajam atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas, dėl kurio jis nebegalėjo toliau dirbti pagal profesiją, kuriai iš anksto ruošėsi, ir tuo pagrindu buvo atleistas iš pareigų. E. T. nustatytas nedarbingumo lygis einant laikui padidėjo nuo 10 % iki 20 %. Šias aplinkybes vertino kaip nusikaltimu padarytų nukentėjusiajam pasekmių tęstinį pobūdį. Nukentėjęs dėl sužalojimo turėjo ženklius finansinius praradimus, kuriuos kompensavo jam ieškovo išmokėtos piniginės išmokos. Teismas sprendė, kad šiomis išmokomis buvo kompensuojama kartu ir nukentėjusiojo E. T. dėl nusikalstamų atsakovo veiksmų jam padaryta neturtinė žala bei įvertinęs, kad 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo R. J. nukentėjusiajam jau yra priteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, šia suma ieškinį sumažino. Apylinkės teismas pažymėjo, kad taip bus išlaikyta nukentėjusiojo ir turinčio prievolę atlyginti žalą asmens teisių ir interesų pusiausvyra, išvengta neturtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo iš žalą tiesiogiai padariusio asmens sudvigubinimo. Be to, įvertino tai, kad atsakovas yra senatvės pensininkas, gauna nedideles pajamas, todėl dėl visiško nuostolių priteisimo jam galėtų atsirasti sunkių pasekmių. Apylinkės teismas pasisakė, kad Policijos departamentas yra piniginių asignavimų valdytojas, priėmęs sprendimus skirti pinigines išmokas nukentėjusiajam, kurios buvo išmokėtos per Panevėžio AVPK. Todėl pripažino, kad piniginius nuostolius patyrė būtent Policijos departamentas, o ne Panevėžio AVPK vykdęs tik išmokėtojo funkciją.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgaliota atstovė Panevėžio AVPK Valdymo organizavimo skyriaus vyresnioji specialistė I. G. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, priteistinos žalos dydį sumažindamas baudžiamojoje byloje priteistu neturtinės žalos dydžiu bei nepagrįstai taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodo, kad vadovaujantis CK 6.113 straipsniu kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga. Kompensacija sužalotam pareigūnui buvo išmokėta 2012 - 2013 metais, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje E. T. iš atsakovo priteisė 2896, 20 Eur neturtinės žalos. Kas patvirtina, kad E. T. baudžiamojoje byloje įrodė, kad Policijos departamento sumokėtas kompensacijos dydis yra per mažas patirtai žalai atlyginti, todėl E. T. civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo tenkintas.Mano, kad sumažinus priteistinos žalos dydį, atsakovas išvengė atsakomybės ir pareiga atlyginti dalį patirtos žalos tapo mokesčių mokėtojų našta. Atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos žalos dydžio, iš esmės nepasisakė dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių - neanalizavo atsakomybės prigimties. Nors sprendime konstatuota, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tačiau nevertinta atsakovo kaltės forma. Nurodo, kad regreso netaikymas arba netinkamas taikymas gali skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių. Pažymi, kad atsakovo turtinė padėtis nėra pakankamas pagrindas sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. CK 6.282 straipsnio 3 dalyje numatyta viena iš visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių, kuri suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, sumažinti atlygintinos žalos dydį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-21-488/2016 dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir patenkino ieškinį juridinio asmens – Policijos departamento, kuris apskritai nėra įgijęs reikalavimo teisės. Pabrėžia, kad E. T. išmokas atliko Panevėžio AVPK, todėl tik jis, o ne Policijos departamentas įgijo regreso (subrogacijos) teisę. Apylinkės teismo išvada, kad Policijos departamentas yra tinkamas ieškovas, todėl, kad jis yra piniginių asignavimų valdytojas neparemtas nei įstatymu, nei teismų praktikos pavyzdžiais. Todėl tokia teismo išvada nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Apelianto nuomone, į skundžiamą sprendimą buvo perrašytas ieškovės pasisakymas apie Policijos departamento kaip tinkamą ieškovą, nors CK numatytas regreso institutas tokio civilinių teisinių santykių subjekto kaip piniginių asignavimų valdytojas nenumato. Pabrėžia, kad byloje nėra nei vieno leistino įrodymo, kad E. T. išmokėtas sumas Panevėžio AVPK pervedė ieškovas. Be to, neatsižvelgta ir į Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-82-739/2013, kuriuo socialinė išmoka priteista ne iš Policijos departamento, bet iš Panevėžio AVPK. Pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 19 punktą, nustatantį, kad kompensacijas moka valstybinė institucija, kurioje tarnauja (eina pareigas) apdraustasis. Apelianto vertinimu, ieškinys pareikštas asmens, neturinčio teisės atstovauti Policijos departamento, o patikslintas ieškinys atšaukiantis pirminį ieškinį, pareikštas darbuotojo, gerai žinančio, kad Generalinis policijos komisaras ir laikinai einantis Generalinio komisaro pareigas įsakmiai įpareigojo ne Policijos departamento juridinį skyrių, bet Panevėžio AVPK savo vardu reikšti ieškinius regreso tvarka. Ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pasirašiusi D. R. yra Panevėžio AVPK darbuotoja. Jos tarnybiniai santykiai su ieškovu – Policijos departamentu nesieja, todėl ji laikytina asmeniu neįgaliotu vesti šią bylą. Todėl apelianto nuomone, teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškinį, o jį priėmęs palikti nenagrinėtu. Teismas nepriėmęs nutarties įpareigojančios ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus, pažeidė CPK 56 straipsnio reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką. Apelianto įsitikinimu kitų Panevėžio AVPK darbuotojų G., G. atlikti veiksmai byloje yra neteisėti ir negalintys sukurti procesinių pasekmių. Ieškovo vadovas – Generalinis komisaras išduodamas įgaliojimą ne ieškovo, o tik pavaldžios įstaigos darbuotojai, viršijo įgaliojimus ir teisės aktų reikalavimus. Mano, kad Policijos departamento darbuotojos R. Š. pateiktas patikslintas ieškinys yra akivaizdžiai pateiktas naujas ieškinys su visiškai kitaip išdėstytu ieškinio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 23 d. raštu pateiktą ieškinį laikė naujai paduotu, anuliuojančiu ankstesnį, nes įpareigojo proceso dalyvius pateikti naujus atsiliepimus. Tuo tarpu tikslinant ieškinį, nauji atsiliepimai neteikiami. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.130 straipsnio 4 dalį, nes neįvertino, kad 2015 m. spalio 23 d. ieškinys buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgęs, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus, šiurkščiai pažeidė CPK 182 straipsnio 3 dalį. Nepasisakydamas, kokios faktinės aplinkybės konkrečiai laikytinos nustatytais prejudiciniais faktais, klaidingai sprendė, kad pats nuosprendis yra prejudicinis faktas. Skunde cituojama LAT praktika, susijusią su prejudicinių faktų vertinimu.Apelianto įsitikinimu, procesas pirmosios instancijos teisme turėjo vykti pagal ginčo teisenos taisykles visa apimtimi, įskaitant ir šalių teisę teikti savo nuožiūra visus leistinus įrodymus. Nemotyvuotas atsisakymas, prisidengiant prejudiciniais faktais, kurie iš tikrųjų nebuvo nustatyti baudžiamajame procese, liudytojų J., įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų, kurių parodymais jis būtų įrodinėjęs nukentėjusiojo trečiojo asmens kaltę ir jo neteisėtus veiksmus, neprofesionalumą ir savo kaltės ir neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo nebuvimą, neapklausimas, nulėmė akivaizdžiai neteisingo sprendimo priėmimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų bei argumentų, susijusių su civilinės atsakomybės pagrindais.R. J. nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi CPK 182 straipsnio 2 ir 3 punktais, kurie jo vertinimu prieštarauja Konstitucijai. Teigia, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateiktas nei vienas įrodymo vertinimas, todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas CPK 176-185 straipsniuose, todėl liko neatskleista bylos esmė. Be to, buvo pažeistas CPK 178 straipsnis, nes ieškovas be jokių motyvų buvo atleistas nuo pareigos įrodinėti, nes šią pareigą už jį atliko teismas, taip pažeidžiant rungimosi, nešališkumo, dispozityvumo ir kitus pamatinius CPK principus. Atkreipia dėmesį, kad LAT yra išaiškinęs, jog prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t.y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. E. T. pasirinko žalos atlyginimo variantą – išsiieškoti pats, todėl visa Panevėžio AVPK išmokėta suma yra socialinė išmoka ir ji nepriteistina regreso tvarka iš apelianto.Pabrėžia, kad joks teisės aktas nedraudžia gintis nuo neteisėtų veiksmų, net jei juos atlieka policijos pareigūnai. E. T. vykdė savivalės aktą jo atžvilgiu ir žalos atsiradimo pagrindas yra būtent jo neteisėti veiksmai. Teismas nesivadovavo viena iš pagrindinių taisyklių skelbiančių, kad jei kokie nors įrodymai nenagrinėjami iš esmės - privaloma aiškiai nurodyti, kodėl juos tokiais – nenagrinėtinais teismas laiko. Nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir cituoja LAT bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, susijusią su motyvuotų sprendimų priėmimu. Apelianto nuomone, kad sprendime nemotyvuota ir neargumentuota kodėl priteisiama visa socialinė išmoka, kai trečiojo asmens pateikti įrodymai patvirtina keliolika kartų mažesnę turėtą turtinę žalą. Nenurodytas teisės aktas, leidžiantis jo atžvilgiu teismui taikyti specialųjį įstatymą, o ne CK normas, kaip yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas. Todėl konstatuotinas šiurkštus CPK 4 straipsnio pažeidimas. Be to, teismas, neatkreipė dėmesio, kad trečiasis asmuo nebegalės dirbti buvusio darbo ne dėl susižalojimo, bet dėl to, kad po dviejų mėnesių jis išėjo į pensiją. Pagrindas išeiti buvo ir kitos ligos. Ieškovo atstovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Policijos departamento ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo, kad Policijos departamentas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu iš dalies. Teismas netinkamai taikė teisės normas, priteistinos žalos dydį sumažindamas baudžiamojoje byloje (Nr. 1-26-882-2014) priteistu neturtinės žalos dydžiu, nepagrįstai taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį spręsdamas klausimą dėl priteistinos žalos dydžio prigimties ir nepasisakė dėl CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių – neanalizavo atsakomybės prigimties. Nesutinka su atsakovo turtinės padėties vertinimu. Kitoje dalyje mano, kad teismo sprendimas argumentuotas, motyvuotas ir aiškus. Pabrėžia, kad Policijos departamentas, skyręs lėšų kompensacijai tarnybos metu sužalotam pareigūnui išmokėti, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, kaip atsakingą už žalą asmenį. Analogiško pobūdžio bylose teismai pripažįsta Policijos departamento atgręžtinio reikalavimo teisę ir laiko tinkamu ieškovu tokiose bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Patikrinusi apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas naikintinas, byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 330 straipsnis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).CPK 321 straipsnio 1 dalis ir 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinį skundą pateikęs R. J. prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, argumentais nepagrindė ir teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių dėl kurių byla apeliacine tvarka turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegija bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka ir, nepriklausomai nuo teismo posėdžio formos (žodinio ar rašytinio proceso tvarka), bylą nagrinėja taip, kaip įstatymas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (apimtis).Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) E. T. 2012 m. kovo 12 d. buvo sužalotas tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, jo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojingumu ir rizika pareigūno gyvybei ir sveikatai. 2012 m. rugsėjo 6 d. Panevėžio AVPK viršininko 2012 m. rugsėjo 6 d. įsakymu E. T. atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), 57 straipsniu ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2012 m. rugsėjo 5 d. specializuotos medicininės ekspertizės ligos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).E. T. 2012 m. rugsėjo 7 d. išmokėta 14 473, 87 Eur 18 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o 2013 m. liepos 9 d. papildomai 9 649, 25 Eur 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija bei 2012 m. liepos 31 d. ir 2013 m. birželio 11 d. sumokėtos atitinkamai 1 733, 58 Eur ir 288, 93 Eur draudimo išmokos. 2012 m. liepos 31 d. ir 2013 m. gegužės 24 d. sumokėti atitinkamai 52 Eur ir 8,67 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (3 % nuo išmokėtos draudimo sumos). Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad E. T. iš viso buvo išmokėta 30 mėnesių vidutinio jo darbo užmokesčio dydžio kompensacija už sužalojimą patirtą einant tarnybines pareigas ir 2022, 51 Eur draudimo išmoka, ir ieškovas sumokėjo 3 % įmoką VSDFV Panevėžio skyriui nuo išmokėtos draudimo sumos – 60,67 Eur. Ieškovas nurodo, kad patirtų nuostolių dėl E. T. sužalojimo tarnybos metu suma šiuo atveju sudaro 26 206, 30 Eur. Taigi pareigūnui E. T. žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu būdu, nustatytu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje 23 822, 87 Eur suma, o taip pat priteistas baudžiamojo proceso tvarka neturtinės žalos atlyginimas - 2896, 20 Eur. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atgręžtinio reikalavimo, nukreipto į žalą padariusį asmenį (atsakovą) – R. J.. Apylinkės teismo vertinimu, nukentėjusiajam E. T. padarytos žalos dydis atitinka jam ieškovo išmokėtos išmokos dydžiui bei įvertinęs, kad 2896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo R. J. nukentėjusiajam jau yra priteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, šia suma ieškinį sumažino. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taip pat galima taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Ši teisės norma aiškintina taip, jog valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (LR CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).Taigi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad Policijos departamentas, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėjęs pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo ir atlyginęs atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t.y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Tai paaiškinama tuo, kad Policijos departamento prievolė išmokėti pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t.y. valstybei savanoriškai prisiėmus pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau, kaip ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-496/2008; Nr. 3K-3-134/2013; Nr. 3K-3-291/2014). Policijos departamento E. T. dėl 2012 m. kovo 12 d. tarnybos metu patirto sveikatos sužalojimo sumokėta kompensacija apskaičiuota vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais ir nesiejant kompensacijos dydžio su realiu policijos pareigūno patirtos žalos dydžiu. Tuo tarpu remiantis CPK 178 straipsniu, žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jis patyrė, t. y. ieškovas, pareiškęs turtinį reikalavimą atsakovui ir jį susiedamas su policijos pareigūnui išmokėtos kompensacijos dydžiu. Tokia įrodinėjimo našta tenka ieškovui nes, kaip minėta, išmokėjęs kompensaciją žalos patyrusiam policijos pareigūnui, ieškovas perėmė jo, kaip nuo atsakovo nukentėjusio asmens, teises ir pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas Policijos departamentas neįrodė, kad policijos pareigūno E. T. patirta reali žala dėl sveikatos sužalojimo 2012 m. kovo 12 d. tarnybos metu atitinka jam ieškovo išmokėtos kompensacijos dydį ir kad atsakovui kyla pareiga atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Nagrinėjamos bylos teisingam sprendimui būtina nustatyti E. T. realiai padarytos žalos dydį, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo žalos dydžio klausimo, netyrė aplinkybių dėl šios žalos dalinio ar visiško atlyginimo, nepasiūlė pateikti papildomų duomenų, susijusių su realiu žalos dydžiu ir tokiu būdu nenustatė į kokio dydžio žalos atlyginimą perėjo regresinis reikalavimas Policijos departamentui ir kuria kompensacijos dalimi buvo atlyginta realiai padaryta žala, t.y. neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo, nepasisakė dėl jų sprendime, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Be to, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Panevėžio miesto apylinkės teisme 2015 m. balandžio 28 d. gautas E. T. ieškinys (civ. byla Nr. 2-40-828/2016) atsakovui R. J. dėl 482,32 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė dėl gydymo, kai nusikaltimo metu buvo sužalotas atsakovo. Į šią bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų įtrauktas ir Policijos departamentas. Nagrinėjamu atveju, būtina spręsti ar tarp šių dviejų bylų nėra tiesioginio teisinio ryšio, kas sudarytų pagrindą jas sujungti, nes abiem atvejais keliamas žalos dėl E. T. sužalojimo tarnybos metu atlyginimo klausimas. Dėl neištirtų faktinių aplinkybių apimties, pobūdžio bei teisinio reglamentavimo, yra pagrindas išvadai, kad byla dėl ieškovo reikalavimo apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi ir naujais aspektais, todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas, kuris yra vertinamas esminiu proceso teisės normų pažeidimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.