Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-45-478-2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-01-24
Bylos Nr.: 1A-45-478-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-61-1-00084-2010-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė (pirm.), Rimas Švirinas, Giedrius Endriukaitis
Kaltinamasis: A. P.
Civilinis ieškovas: V. G., G. G., E. G.
Advokatai: Tomas Bagdanskis, Edmundas Mikučiauskas

Kategorijos

1.2.13.1Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas (BK 176 str.)

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-45-478-2014

Teisėja Banga Bartkienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00084-2010-4

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.13.1.; 2.4.6.4.2.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Rimo Švirino ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Ramunei Brazdeikytei, prokurorui Artūrui Bužavui, išteisintajam A. P., jo gynėjui advokatui Edmundui Mikučiauskui, nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms V. G. ir G. G., nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. G., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovui advokatui Tomui Bagdanskiui, specialistei Z. G., ekspertui A. U., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 132 straipsnio 3 dalį, išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. sausio 29 d. apie 14.38 val. UAB „A.“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), eidamas UAB „A.“ direktoriaus pareigas, organizuodamas ir vykdydamas įrenginių iškrovimo darbus, pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles:

- nevykdė 1999-12-22 Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų:

(1 priedo) 2.12 punkto reikalavimų, nurodančių, kad: „darbo įrenginys gali būti panaudotas tik tiems veiksmams (darbams) ir tokiomis sąlygomis, kuriems jis yra skirtas ir pritaikytas“;

(2 priedo) 2.3 punkto reikalavimų, nurodančių, kad: „turi būti imtasi priemonių, draudžiančių darbuotojams vaikščioti savaeigių įrenginių veikimo zonoje. Jeigu darbui atlikti reikia, kad savaeigių įrenginių veikimo zonoje vaikščiotų darbuotojai, privaloma imtis tinkamų priemonių apsaugoti juos, kad įrenginiai nesužalotų“;

(2 priedo) 3.1.3 punkto reikalavimų, nurodančių, kad: „privalo būti imtasi priemonių užtikrinti, kad po laikinai pakeltu kroviniu nebūtų darbuotojų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja būtina atliekamo darbo operacija“.

- nevykdė krautuvo TOYOTA „6F14“ techninio paso 2 punkto reikalavimų, nurodančių, kad: „Draudžiama kelti krovinį, kuris yra sunkesnis už nurodytą krautuvo techninėje charakteristikoje“, prieš pradėdamas valymo mašinos iškrovimą iš UAB „AL“ priklausančio automobilio SCANIA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vykdė įrenginio (abrazyvinės daržovių valymo mašinos) iškrovimo darbus su krautuvams TOYOTA „6F14“ ir ,,Kramer Allrad Schaufelladers 312 SL“ draudžiamu kelti krovinio svoriu, nevertinęs profesinės rizikos, kad abu krautuvai skirtingi savo techninėmis charakteristikomis ir krovinio kėlimo mechanizmų konstrukcija bei valdymu, kad krautuvo TOYOTA „6F14“ techniniame pase nėra numatyta galimybė dirbti dviem autokrautuvais poroje, neužtikrino, kad būtų koordinuotas visų įrengimų operatorių darbas, krovinys būtų stabilus, į pavojingą zoną nepatektų dirbantieji ir kiti pašaliniai asmenys, lengvabūdiškai tikėdamasis, kad krovinį pristatęs UAB „AL“ darbuotojas (automobilio SCANIA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas) A. G. yra už pavojingos zonos ribų ir pavojingų padarinių bus išvengta, nurodė keltuvų vairuotojams A. I. ir R. S. iškelti įrenginį, keltuvais iškėlus jį iš automobilio ir leidžiant ant žemės, įrenginys krito ir kliudė pavojingoje zonoje buvusį A. G., padarydamas jam sužalojimus – krūtinės ląstos - nugaros sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais krūtinėje ir nugaroje, abipusiais šonkaulių lūžimais, krūtininių V-VI slankstelių lūžimais, aortos plyšimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinės ertmes, nuo ko A. G. įvykio vietoje mirė. Tokiais veiksmais, sąmoningai pažeisdamas nurodytas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, netinkamai organizavo pavojingus darbus, nenumatė, kad įrenginio iškrovimo metu įrenginys gali nukristi ir mirtinai sužaloti žmogų, nors atsižvelgiant į veiksmų pobūdį, gyvenimišką patirtį, turėjo ir galėjo tai numatyti, tuo dėl neatsargumo atėmė A. G. gyvybę.

Žemesnės instancijos teismas

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžiu A. P. dėl nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 3 dalyje, išteisintas. Apylinkės teismas, priimdamas A. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog ištyrus visus įrodymus, kuriais grindžiama A. P. kaltė dėl A. G. žūties, nustatyta, kad kaltinimas rėmėsi tuo, kad buvo netinkamai organizuoti krovimo darbai, tačiau objektyviai teismui nepateikė įrodymų, kad šiuos darbus organizavo ir nelaimingo atsitikimo metu kontroliavo asmeniškai pats kaltinamasis, todėl neįrodžius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, jis išteisintas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovas advokatas Tomas Bagdanskis skundžia Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – nuteisti A. P. pagal 2012 m. balandžio 26 d. Jonavos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Vaidotės Žižienės kaltinamąjį aktą bei patenkinti civilinių ieškovų pateiktą civilinį ieškinį, taip pat priteisti iš kaltinamojo A. P. bylinėjimosi išlaidas. Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių BPK pažeidimų, tai yra, pažeidė šiame kodekse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apelianto teigimu, byloje buvo klaidingai nustatytos faktinės aplinkybės, netinkamai įvertinti liudytojų parodymai, kas turėjo esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso pažeidimą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš byloje surinktos nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagos aiškiai matyti, kad krovinio iškrovimo darbams betarpiškai vadovavo UAB „A.“ direktorius A. P. (2010 m. kovo 22 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto 5 psl.), todėl būtent A. P. privalėjo užtikrinti UAB „A.“ objekte saugias darbo sąlygas ir kontroliuoti, kaip jų laikomasi. To nepadaręs, A. P. pažeidė Darbų saugos ir sveikatos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus darbų saugos reikalavimus, dėl ko ir įvyko nelaimingas atsitikimas UAB „AL“ vairuotojui-ekspeditoriui A. G., kuris į UAB „A.“ teritoriją atvežė krovinį. Apelianto teigimu, byloje esančių įrodymų visuma aiškiai patvirtina, kad A. G. žuvo dėl A. P. neužtikrintų darbų saugos reikalavimų laikymosi ir darbų saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog kaltinamasis A. P. buvo atsakingas už darbo, kurio metu įvyko nelaimingas atsitikimas, organizavimą. Tai, jog būtent išteisintasis įvykio metu davė nurodymus darbuotojams, patvirtino liudytojų A. I. ir R. Z. paaiškinimai. Apelianto teigimu, A. P., kaip darbus organizavęs ir jiems vadovavęs asmuo, yra atsakingas už visą darbų eigą, saugų darbo aplinkos užtikrinimą, taip pat saugų darbų vykdymą ir kitus su tuo susijusius organizacinius klausimus. Įvykio metu galiojęs 2003 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas įpareigojo darbdavį užtikrinti saugą tik darbuotojų darbo vietose. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio žinioje darbuotojas dirba. Darbdaviui atstovaujančio asmens paskyrimas įforminamas raštišku darbdaviams atstovaujančių asmenų susitarimu.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas privalėjo kritiškai įvertinti A. P. parodymų pakeitimą teisminio nagrinėjimo metu. Kad kaltinamasis buvo nelaimingo atsitikimo vietoje, kai jis įvyko, patvirtina jo paties parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kurie sutapo su liudytojų A. I. ir R. S. parodymais. Pirmosios instancijos teisme kaltinamojo parodymus patvirtino liudytojas V. D., tačiau jo parodymų negalima vertinti kaip objektyvių, kadangi jis jau buvo baustas už melagingų parodymų davimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ekspertizės metu nustatyta, jog pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis – atitinkamų instrukcijų, kaip turi būti atliekami darbai, kurių atlikimo metu žuvo A. G., nesilaikymas. Teismas nevertino eksperto paaiškinimo, jog jeigu būtų laikomasi saugos reikalavimų krovos darbų atlikimo metu, įrenginys nebūtų kritęs, todėl, atsižvelgiant į tai, jog A. P. vadovavo minėtiems darbams ir juos organizavo, būtent jis yra atsakingas už nelaimingą atsitikimą darbe ir kaltas dėl A. G. žūties. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad kaltinamasis, turėdamas pareigas techniniu ir organizaciniu požiūriu užtikrinti saugų darbą, nepasirūpino tuo, jog darbų atlikimo metu aikštelė būtų nuvalyta nuo sniego ir pabarstyta smėliu, nors apie planuojamus atlikti darbus buvo žinoma prieš daugiau nei savaitę.

Apelianto manymu, nors byloje ir nustatyta, jog darbuotojas, vykdant transporto priemonės iškrovimo darbus, nebuvo atsitraukęs nuo pavojingos krovos darbų zonos saugiu atstumu, tai nešalina kaltinamojo atsakomybės. Kaltinamasis neužtikrino saugios aplinkos, nenuvalė sniego ir nepabarstė smėlio, būtent kaltinamasis nepasirūpino saugos darbe reikalavimų bei instrukcijų taisyklių užtikrinimu, vadovavo darbui, kuris apskritai negalėjo būti atliekamas, todėl, apelianto nuomone, tarp kaltinamojo neteisėtų veiksmų ir A. G. žūties priežastinis ryšys yra tiesioginis ir akivaizdus. Kaltinamojo kaltė dėl to, kad jis nesudarė saugių darbo sąlygų, yra preziumuojama (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-155-340/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė ir nustatė įrodymus, dėl ko pirmosios instancijos priimtas išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir keistinas. Apelianto teigimu, yra visi būtinieji požymiai, kad kaltinamasis būtų pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Kauno apygardos teisme gautas išteisintojo A. P. gynėjo advokato Edmundo Mikučiausko atsikirtimas į nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinį skundą, kuriuo jis prašo skundą atmesti ir palikti Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovo advokato apeliacinį skundą, teismo posėdyje įspėjo nuteistąjį A. P., kad teismas gali svarstyti jo veikos perkvalifikavimą pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai V. G., G. G., E. G. ir jų atstovas advokatas T. Bagdanskis prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis A. P. ir jo gynėjas E. Mikučiauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog krovimo darbus, dėl kurių netinkamo organizavimo įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo nukentėjusysis A. G., organizavo ir nelaimingo atsitikimo metu kontroliavo A. P., todėl jis išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apylinkės teismas nurodė, jog visi neaiškumai ir abejonės tiriant įrodymus turi būti vertinamos teisiamojo naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, su nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentais toje dalyje, kurioje nagrinėjamos faktinės bylos aplinkybės, sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, kad būtent A. P. netinkamai organizavo krovimo darbus, dėl kurių įvyko nelaimingas atsitikimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Iš apylinkės teismo sprendimo matyti, jog teismas analizavo ir vertino tik A. P. teisinančius jo parodymus, nevertino visų liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Nors A. P. buvo kaltinamas pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija padarė išvadą, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, jog A. P. 2010 m. sausio 29 d. apie 14.38 val. UAB „A.“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), eidamas UAB „A.“ direktoriaus pareigas, organizuodamas ir vykdydamas įrenginių iškrovimo darbus, pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003-07-01 redakcija Nr. IX-1672) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytus darbų saugos reikalavimus, jog „du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio žinioje darbuotojas dirba“ bei teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles:

- nevykdė 1999-12-22 Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų:

(1 priedo) 2.12 punkto reikalavimų, nurodančių, kad „darbo įrenginys gali būti panaudotas tik tiems veiksmams (darbams) ir tokiomis sąlygomis, kuriems jis yra skirtas ir pritaikytas“;

Žemesnės instancijos teismas

(2 priedo) 2.3 punkto reikalavimų, nurodančių, kad „turi būti imtasi priemonių, draudžiančių darbuotojams vaikščioti savaeigių įrenginių veikimo zonoje. Jeigu darbui atlikti reikia, kad savaeigių įrenginių veikimo zonoje vaikščiotų darbuotojai, privaloma imtis tinkamų priemonių apsaugoti juos, kad įrenginiai nesužalotų“;

(2 priedo) 3.1.3 punkto reikalavimų, nurodančių, kad „privalo būti imtasi priemonių užtikrinti, kad po laikinai pakeltu kroviniu nebūtų darbuotojų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja būtina atliekamo darbo operacija“;

- nevykdė krautuvo TOYOTA „6F14“ techninio paso 2 punkto reikalavimų, nurodančių, kad „draudžiama kelti krovinį, kuris yra sunkesnis už nurodytą krautuvo techninėje charakteristikoje“,

organizavo įrenginio (abrazyvinės daržovių valymo mašinos) iškrovimo iš UAB „AL“ priklausančio automobilio SCANIA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) darbus ir vadovavo šiems darbams, kurie buvo vykdomi su krautuvams TOYOTA „6F14“ ir ,,Kramer Allrad Schaufelladers 312 SL“ draudžiamu kelti krovinio svoriu, neįvertino profesinės rizikos, kad abu krautuvai skirtingi savo techninėmis charakteristikomis ir krovinio kėlimo mechanizmų konstrukcija bei valdymu, kad krautuvo TOYOTA „6F14“ techniniame pase nėra numatyta galimybė dirbti dviem autokrautuvais poroje, neužtikrino, kad būtų koordinuotas visų įrengimų operatorių darbas, krovinys būtų stabilus, į pavojingą zoną nepatektų dirbantieji ir kiti pašaliniai asmenys, lengvabūdiškai tikėdamasis, kad krovinį pristatęs UAB „AL“ darbuotojas (automobilio SCANIA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas) A. G. yra už pavojingos zonos ribų ir pavojingų padarinių bus išvengta, nurodė keltuvų vairuotojams A. I. ir R. S. iškelti įrenginį, keltuvais iškėlus jį iš automobilio ir leidžiant ant žemės, įrenginys krito ir kliudė pavojingoje zonoje buvusį A. G., padarydamas jam sužalojimus – krūtinės ląstos-nugaros sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais krūtinėje ir nugaroje, abipusiais šonkaulių lūžimais, krūtininių V-VI slankstelių lūžimais, aortos plyšimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinės ertmes, nuo ko A. G. įvykio vietoje mirė. Tokiais veiksmais, sąmoningai pažeisdamas darbų saugos reikalavimus bei nurodytas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, A. P. netinkamai organizavo pavojingus darbus ir jiems vadovavo, nenumatė, kad įrenginio iškrovimo metu įrenginys gali nukristi ir mirtinai sužaloti žmogų, nors atsižvelgiant į veiksmų pobūdį, gyvenimišką patirtį, turėjo ir galėjo tai numatyti, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo UAB „AL“ darbuotojas A. G.. Šiais veiksmais A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje.

Išteisintasis A. P. kaltu neprisipažino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2010-01-29 UAB „AL“ atvežė įrenginius, kuriuos reikėjo iškrauti. Krovinys buvo pristatytas apie 14 val. Vairuotoją jis palydėjo į buhalteriją atsigerti kavos, nes buvo labai šalta. Pirmiausia iškrovė akmenų gaudyklę, šis darbas truko apie 15 min, tai autokrautuvu atliko R. S.. Pradėjus iškraudinėti abrazyvinę daržovių valymo mašiną, suprato, kad reikalingos papildomos pajėgos, todėl, telefonu pasikonsultavęs su V. D., išvažiavo ieškoti krano. Nuvyko krano į Kelių valdybą, bet krano negavo. Grįžtant atgal į (duomenys neskelbtini) jam paskambino R. S. ir pranešė, kad susižalojo atvykęs vairuotojas, tikrųjų įvykio aplinkybių jis nežinojo. Atvažiavęs į įmonės teritoriją pamatė tikrąją situaciją, A. G. mirė jo akyse. Kai atvažiavo, pamatė, kad perstatytas krovininis automobilis, atnešti 6 metrų „brusai“. Iš kur jie atsirado, jis nežino. Kas pradėjo organizuoti krovos darbus, jam nebūnant, nežino. Iškraunant krovinį vairuotojas buvo kabinoje, o kaip atsidūrė po kroviniu, niekas nematė. Sniegą nuvalė ryte, smėlio nepylė, nes jo pribyra nuo kraunamų daržovių. Įvykis įvyko 14.38 val., automobilis atvyko 14 val., akmenų gaudyklę užtruko apie 15 min. Važiavo krano ieškoti, nes suprato, jog su autokarais – keltuvais neiškels įrangos, gal po 1-2 kartų suprato, kad įrenginio neiškels. Po to iš karto paskambino V. D., gal per 15-20 minučių pas jį nuvyko, kartu per 15-20 minučių nuvyko į Kelių valdybą. V. D. nuėjo pasikalbėti su direktoriumi ir ten užtruko 5-10 minučių. Tiksliai negali pasakyti, kiek laiko užtruko jo važinėjimas, krano ieškojimas. Darbininkams neliepė krauti to įrenginio. Kieno iniciatyva jis buvo kraunamas, kol jo nebuvo, nežino. Iš R. Z. skolinosi autokarą su vairuotoju, skambino R. Z., prašė autokaro, sutartį su R. Z. dėl autokaro kada pasirašė, neprisimena. Su TOYOTA autokaru dirbo jo darbuotojas, šis autokaras ne toks pajėgus 1400 kg, kaip R. Z.. Suorganizavo antrą keltuvą – autokarą, nes planavo krauti su dviem keltuvais – autokarais, jei negaus krano. Buvo sudarytas planas, kad kelti su dviem autokeltuvais, tačiau smulkmeniško plano nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu melavo, kai sakė, kad buvo teritorijoje ir vadovavo darbininkams iškraunant įrangą, nes tuo metu dar buvo pasimetęs ir užstojo darbuotojus, (t. 4, b. l. 18-20, 66-67).

Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. P. parodė, kad agregatą užsisakė iš „B.“, sutartyje nebuvo nurodyta įrangos charakteristika. Kai buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, olandų įmonė neatsiuntė įrangos paso, todėl nežinojo, kaip jį iškrauti, nežinojo svorio ir matmenų. Darbo inspekcijai nurodė neteisingas aplinkybes. Atvažiavus į įvykio vietą, buvo sąmyšis, darbuotojai buvo išsigandę, todėl jis prisiėmė kaltę. Įvykio aplinkybes sužinojo iš A. I. ir R. S. pasakojimų. Schemas tikrausiai pats, kaip jie pasakojo, taip braižė. Krovinį galvojo krauti, kai išsinuomos antrą autokrautuvą. Su autokrautuvo „Kramer“ techniniu pasu nebuvo susipažinęs, įsivaizdavo taip, kaip pasakė inspekcijoje, neteisingai aplinkybės nurodytos. Kai buvo apklaustas kaip liudytojas, visus žmones užstojo. Davė melagingus parodymus; kad „S.“ vairuotojas iššoko, bėgo pažiūrėti, iš kitų sužinojo. Parodymų netvirtina, užgynė savo darbininkus, kurie be leidimo krovė, davė melagingus parodymus. Kad jis vadovavo, užrašė savo ranka, tačiau buvo priverstas, nes norėjo apginti žmones. Įrangos iškrauti nebandė, iškart išvažiavo ieškoti krano. Išvykstant ieškoti krano, krovimo darbų niekas nevykdė. Aikštelė nuo sniego buvo nuvalyta, smėlio nebarstė, nes pribyra nuo daržovių maišų. Danga aikštelėje buvo lygi, nuotraukoje nelygi atrodo todėl, kad mašina prieš tai buvo pastatyta. Kai grįžo, tada jau buvo atnešti rąstai, suprato, kad R. Z. juos atnešė. Nežino, kas vadovavo iškrovimui, jo nuomone, arba vairuotojas skubėjo išsikrauti, arba „S.“ vairuotojas. Važiuodamas ieškoti krano, vairuotojui sakė eiti pas buhalterę gerti kavos. Nedavė nurodymų, kad mašinos viršų atlaisvintų, kad būtų galima iškrauti agregatą per viršų (t. 4, b. l. 238-240).

Išteisintasis A. P., apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pranešus jam apie galimybę perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, parodė, kad darbo saugos taisyklių nepažeidė, yra nekaltas, o žmonės, apklausti teisme, patvirtino, kad tuo metu, kai vyko iškrovimo darbai, jis buvo išvykęs ieškoti transporto. Iškrovimo darbai vyko nei jam prašant, nei jam dalyvaujant. Jis krauti niekam neleido, nebuvo nieko paskyręs atsakingu. Išvykdamas vairuotojui sakė, kad buhalterijoje atsigertų kavos, vairuotojas pats skubėjo išsikrauti. Kas vadovavo tiems darbams, neįmanoma sužinoti, net žuvusiojo darbdavys paaiškino, kad niekas darbams nevadovavo, kitas sakė, kad vadovavo R. Z. (t. 4, b. l. 272).

Nors A. P. savo kaltę neigia, tačiau ji įrodyta kitais byloje ištirtais įrodymais.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. G., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad 2010-01-29, iškraudamas UAB „A.“ krovinį, žuvo jos vyras. Kadangi įvykio vietoje nebuvo, įvykio aplinkybių nežino. Apie tai sužinojo iš vyro darbovietės direktoriaus. UAB „A.“ ir A. P. reiškia 200 tūkstančių litų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, nes neteko vyro, su kuriuo gerai sutarė, dėl patirto streso pašlijo jos sveikata – sutriko atmintis, atsinaujino stuburo skausmai (t. 4, b. l. 20).

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. G., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad 2010-01-29 žuvo jos tėvas. Apie įvykį nieko paaiškinti negali, nes įvykio vietoje nebuvo. Reiškia 200 tūkstančių litų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti UAB „A.“ ir A. P., kadangi su tėčiu jos ryšys buvo glaudus, šeima neteko dirbančio žmogaus ir dėl to pasikeitė jos ateities planai – ji negali įgyti geresnės specialybės (t. 4, b. l. 20).

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas E. G., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad 2010-01-29 žuvo jo tėvas. Įvykio vietoje nebuvo. Tėtis buvo artimiausias žmogus, jų ryšys buvo labai glaudus. Po jo žūties pradėjo blogiau mokytis. Palaiko savo civilinį ieškinį ir prašo jį tenkinti (t. 4, b. l. 21).

Liudytojas A. I., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad 2009 m. dirbo UAB „S.“ staliumi. Datos tiksliai neprisimena, buvo nusiųstas padėti kitai bendrovei autokrautuvu iškelti įrenginį. Direktorius R. Z. liepė vykti ir padėti iškrauti krovinį. Kitos įmonės teritorijoje buvo kitas autokrautuvas ir jo vairuotojas, dar daugiau žmonių, kurių jis neįsidėmėjo, nes ten buvo pirmą kartą. Iškrovimo darbams vadovavo įmonės direktorius, tai yra, kaltinamasis, jis nusprendė, kad kroviniui iškelti reikia dviejų keltuvų. Be autokrautuvų, kitų priemonių nenaudojo, krovinio nepririšinėjo, tik kažką pakišo. Iškraunant krovinį, jis pakrypo nuo autokrautuvų ir nuvirto. Iššokęs iš autokrautuvo pamatė sužalotą žmogų. Kaip jis ten atsidūrė, nematė, nes krovinys viską užstojo. A. P. matė, kai privažinėjo iškrauti krovinio, jis stovėjo priekyje, dar vadovavo darbams, o po to žiūrėjo į krovinį, nes reikėjo viską daryti kartu. Kai pakėlė krovinį, visas darbas užtruko minutę – dvi iki jo nuslydimo. Prieš tai vyko pasitarimas lauke dėl krovinio iškėlimo, tarėsi su direktoriumi ir kitu autokrautuvo vairuotoju, kaip iškelti krovinį. Jiems reikėjo sinchroniškai iškelti krovinį, direktorius turėjo vadovauti stovėdamas priekyje, o jie į jį žiūrėti. Tarėsi, kad privažiuoja, pakelia krovinį, atsitraukia atgal ir nuleidžia krovinį ant žemės, o kai mašina išvažiuoja iš teritorijos, paima krovinį ir nuveža, kur reikia. Direktorius prižiūrėjo, kai jie turėjo paimti krovinį. Krovinys nenuslydo nuo autokrautuvo, kai pradėjo jį leisti, jis tiesiog nugriuvo ir atsirėmė į mašiną. Ar R. Z. buvo įvykio metu, nežino, nematė. Neatsimena, kad kieme būtų buvęs ledas. Iškraunant įrenginį, A. P. buvo priekyje, šone, jam iš dešinės (t. 4, b. l. 84-85).

Liudytojas R. S., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad 2010 metais dirbo UAB „A.“ statybininku, tačiau atlikinėjo visus darbus. 2010-01-29 buvo atvežtas krovinys, tačiau iš anksto nežinojo, koks jis bus. Turėjo tą krovinį iškrauti. Vieną krovinį, kuris buvo mažesnis, jis krautuvu iškrovė. Antrą krovinį iškraudinėjo dviem autokrautuvais. Pakišo ,,brusus“ po įrenginiu, kišo jis, A. B. ir A. I., tuo metu A. P. buvo. Privažiavo abu, pakėlė krovinį ir važiavo atgal, sustojo ir bandė leisti, bet įrenginys susvyravo ir krito. Krovimo darbams vadovavo A. P., nes jis girdėjo jo balsą, kurio negalėjo supainioti su niekieno kito. Kelti krovinį reikėjo sinchroniškai, A. P. vadovavo sinchroniškumui, jis sakydavo, kada kelti, leisti, važiuoti, jo balsą girdėjo iš dešinės pusės. Kai krovinys krito, tuomet kažkas šūktelėjo, kad prispaustas žmogus. Iškvietė greitąją, skambino iš savo telefono, ji atvažiavo gal po 10 min. Negirdėjo ir jam asmeniškai niekas nesakė, kad reikalinga papildoma technika įrangai iškelti. Su direktoriumi nesitarė, kaip iškrauti krovinį, jis pats vadovavo iškrovimo darbams. Tą kartą nematė kito autokrautuvo įmonės vadovo, tą direktorių yra matęs, bet ar tą dieną jis buvo, negali pasakyti. Nepamena, kad būtų skambinęs A. P. iš įvykio vietos įvykio dieną, niekada A. P. neskambino. Parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino (t. 4, b. l. 119-120).

Liudytojas R. Z., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad išnuomojo A. P. autokrautuvą, nes reikėjo išsikrauti atvežtą įrangą. Iškrovimo darbuose nedalyvavo ir jiems nevadovavo. Jis tokiems darbams vadovauti negalėtų, nes tokia veikla neužsiima ir neturi tam leidimo. Kaip įvyko nelaimingas atsitikimas, nematė. Tą dieną, kai į UAB „A.“ atvažiavo krovinys, A. P. buvo, jį matė. Prieš iškraunant krovinį jie ten visi buvo: ir krautuvų vairuotojai, ir A. P.. Tą dieną instruktavo žodžiu savo darbuotoją A. I., kad atsargiai krautų, nes jis turėjo išvažiuoti iš jo įmonės teritorijos, darbuotojas pasirašė. Žinojo, kad A. P. atveža krovinį iš Olandijos, koks tas krovinys, ar jis sunkus, nesidomėjo. Buvo kalba apie du krautuvus. A. P. sakė, kad jo krautuvas per silpnas, todėl paprašė jo krautuvo pagalbos. Pirmą kartą atėjo pasižiūrėti tos mašinos, kuri atvažiavo, ką atvežė. Atvežus krovinį, „A.“ teritorijoje buvo nemažai žmonių: autokrautuvų vairuotojai, A. P., jie tarėsi, kaip iškrauti krovinį. Ką jie tarėsi, nesigilino. Po to išėjo, o kai sugrįžo, nelaimė jau buvo įvykusi. Nežino, kas iškvietė greitąją. E. Š., kuris kaimynystėje remontuoja automobilius, suteikė pagalbą, buvo prie nukentėjusiojo. Ar šis žmogus buvo prieš iškraunant krovinį, nežino, iškrovimo proceso nestebėjo. Dėl iškrovimo darbų tarėsi vilkiko vairuotojas, A. P. ir autokrautuvų vairuotojai. Jis pasitarime nedalyvavo, nes neturi iškrovimo darbų patirties. Nežino, dėl kokios priežasties liudytoja N. D. sakė, kad jis įvykio metu buvo (t. 4, b. l. 67-68).

Liudytojas E. Š., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad iškraunant krovinius UAB „A.“ nedalyvavo, tačiau stebėjo, nes tai vyko kaimynystėje. Pamatęs nukritusį įrenginį, nuėjo į UAB „A.“ teritoriją ir pamatė sužalotą žmogų. Jis gulėjo tarp įrenginio ir automobilio, šonu. Suteikė jam pirmąją pagalbą, paskambino greitajai. Kai pakilo nuo mirusio žmogaus, teritorijoje buvo žmonės – autokrautuvo vairuotojas, vienas iš darbininkų, A. P.. Bet ar įvykio metu A. P. buvo, nežino, nes pats nebuvo. Matė A. P. dar prieš tai, kai atvažiavo krovinys. Vilkikas atvyko apie pietus, jis ilgokai stovėjo, jie jį perstatinėjo, strategavo visi, A. P. derino. A. P. matė dar gal pusvalandį iki tragedijos, paskui nuėjo į garažą. Kai atėjo, teritorijoje matė A. I. (t. 4, b. l. 85).

Liudytojas G. J., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) miestelyje. Pamatęs, kad UAB „A.“ vyksta darbai, sustojo pasižiūrėti. Tuo metu mažesnis krovinys jau buvo iškrautas, antram kroviniui iškrauti buvo pasitelktas R. Z. autokrautuvas. Kai pradėjo krauti, jis išvažiavo. Buvo slidu, jie mėgino viską pasiruošti, vienu pakrovėju kabino vieną pusę, kitu pakrovėju – kitą pusę agregato. Paties įvykio nematė, tik vėliau sužinojo. Kiek jis buvo, buvo šeimininkas A. P., jis mėgino suorganizuoti iškrovimą. Vyko diskusija, kad gal būtų saugiau kranu iškelti, bet pradžioje mėgino savo technika. Matė, kai atsinešė „brusus“ ir mėgino iš apačios prakišti, kad neslidinėtų, nes metalas nuo metalo pradėjo slidinėti. Kai pradėjo kelti, slystelėjo, tada padėjo atgal viską, surado brusus, o jis išvyko. Kol vyko mėginimo darbai, A. P. buvo vietoje. Kol buvo, R. Z. nebuvo, jis tik atsiuntė pakrovėją, dirbo tik pakrovėjo vairuotojas. Vėliau A. P. informavo apie nelaimingą atsitikimą (t. 4, b. l. 165).

Liudytoja N. D., apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje, parodė, kad dirbo buhaltere UAB „A.“. Kai iš užsienio atvežė įrenginius, A. P. buvo buhalterijoje. Vairuotojas, atvežęs krovinį, atėjo ir dokumentus paliko buhalterijoje, vėliau išėjo ir grįžo. Atsigėręs kavos vairuotojas vėl išėjo. Kadangi krovinį atvežusi mašina į jos langą stovėjo puse, kuri buvo uždengta tentu, krovimo darbų ji nematė, kas jiems vadovavo, taip pat nematė. Vairuotojas buhalterijoje užtruko neilgai ir išeidamas pasakė, kad eina paprašyti vyrų, jog greičiau iškrautų, nes dar turi Kaune išsikrauti. Vairuotojas išėjo, ir ji daugiau nieko nematė. Gal po pusvalandžio įbėgo kitos įmonės žmogus – R. Z., ir pasakė, kad reikia kviesti greitąją, nes vairuotojas pakliuvo po mašina. Iš karto paskambino greitajai. Išbėgusi į lauką su vaistinėle, matė A. P.. Negali pasakyti, ar direktorius buvo išvykęs, kai vyko krovimo darbai, po langu direktoriaus automobilio nebuvo. Paskui, kai greitoji išvežė vairuotoją, direktoriaus automobilį matė už tvoros, gal jį išvarė, kai atvažiavo vilkikas. Paprastai direktorius savo automobilį laikydavo po jos kabineto langu, įmonės teritorijoje. V. D. matė tą dieną, bet jau po įvykio, kai greitoji dar nebuvo atvykusi. Tuo metu nematė direktoriaus mašinos, todėl manė ir ikiteisminio tyrimo metu pasakė, kad jis buvo išvykęs. Vėliau tik pamatė direktoriaus mašiną už blokų. Kiemo aikštelė tą dieną buvo nuvalyta, lygi (t. 4, b. l. 98).

Liudytojas R. T., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad jų įmonė UAB „AL“ 2010 metais vykdė veiklą – pervežimus ir prekybą. Žino, kad reikėjo nuvežti krovinį į (duomenys neskelbtini), įrengimą, susijusį su maisto pramone, nors tiksliai pasakyti negali. Jų funkcija buvo pristatyti krovinį. Už krovinio iškrovimą atsakingas pats gavėjas, jie pristato krovinį iš vietos į vietą. Atvažiavęs vairuotojas pastato mašiną reikiamoje vietoje, nuima tentą, nuima pritvirtintus diržus. Kai krovinys iškraunamas, uždedamas tentas ir vairuotojas išvažiuoja. Tai vairuotojo funkcijos. Su vairuotojo funkcijomis vairuotoją supažindina įmonėje įpareigotas asmuo pasirašytinai žurnaluose. Buvo nuvažiavęs į įvykio vietą, kai įrenginys gulėjo ant žemės lauke. Buvo aiškinamasi, kaip vyko iškrovimo darbai, pasakojo, kad turėjo tik vieną pakrovėją, po to surado kitą pakrovėją, kitokio galingumo, tai yra, jie buvo skirtingų charakteristikų. Su jais krovinys buvo pakeltas, po to pavažiavo atgal, bet teigti negali. Buvo pasakojama, kad ne vienu metu pradėjo nuleidinėti, vienas pakrovėjas pradėjo krovinį leisti greičiau, kadangi svorio centras buvo aukštai, todėl įrenginys vertėsi ir tuo metu sužalojo vairuotoją. Negirdėjo, kad būtų sakoma, jog kažkas vadovavo iškrovimo darbams. Taip nebuvo, kad jam skambintų „A.“ direktorius ar kitas tos įmonės atstovas ir klaustų, kaip iškrauti krovinį. Sudarius sutartį, jau žinoma, kada krovinys bus pristatytas, vėliau tik patikslinamas laikas. Kas konkrečiai pranešė apie įvykį, negali pasakyti (t. 4, b. l. 97-98).

Liudytojas R. G., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad 2010 m. dirbo UAB „AL“ transporto skyriaus vadovu. Viena iš įmonės veiklos sričių buvo krovinių gabenimas. Jų įmonės vairuotojas gabeno krovinį į Jonavą, UAB „A.“. Atgabenus krovinį, jo iškrovimu turėjo rūpintis krovinio gavėjas, kuris turi žinoti krovinio specifiką. Su UAB „A.“ jis nebendravo ir neprisimena, kad vairuotojas būtų skambinęs, kad yra problemų dėl krovinio pristatymo. Vairuotojai instruktuojami pasirašytinai ir jiems kategoriškai draudžiama dalyvauti krovimo darbuose. Krovinio gavėjas užsako transportą, jis žino, kokia krovinio specifika, gabaritai, masė. Mano, kad UAB „A.“ žinojo krovinio gabaritus, nes jie užsakė transportą tam kroviniui (t. 4, b. l. 120).

Liudytojas A. B., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad UAB „A.“ dirbo kūriku. Kai įmonėje įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo krovinį atvežęs vairuotojas, įmonės vadovo A. P. nebuvo, nes jis ieškojo krano. Iškrovimo darbams vadovavo kitos įmonės (lentpjūvės) vadovas. Jam liepus, po iškraunamu įrenginiu jis, R. ir dar vienas asmuo, kuris remontuoja automobilius, sukišo rąstus. Tada pasitraukė į šoną, kad po ratais nesimaišytų. Prie vilkiko privažiavo du autokrautuvai ir jais buvo keliamas krovinys. Vairuotojas liepė jam eiti ištraukti iš po įrenginio lentą, kuri buvo padėta tam, kad nesimaišytų tentas. Lenta buvo išlindusi iš po įrenginio per visą priekabą ir laikė tentą. Liudytojas nurodo nėjęs, tada ėjo pats vairuotojas ištraukti lentą tuo metu, kai autokrautuvais buvo iškraunamas krovinys. Mažesnis autokaras prasikasė vietoje, o kitas pajudėjo atgal ir įrenginys nuslydo. Autokrautuvas prasikasė, nes buvo grynas ledas. Pabarstyta buvo tik prie mašinos, o toliau – ne. Iškraunamas krovinys nukrito, o jis pamatė susmukusį ir sužeistą krovininio automobilio vairuotoją, tada nubėgo pas buhalterę ir liepė kviesti greitąją. UAB „A.“ direktorių pamatė jau po to, kai įvyko nelaimingas atsitikimas. Tą dieną direktoriaus visai nebuvo. Vieną įrenginį – bulvių plovimo mašiną iškrovė su mažesniu autokrautuvu, kurį vairavo Raimondas, A. P. tuo metu nebuvo. Buhalterė pasakė, kad A. P. išvažiavo ieškoti krano. Prieš dvi savaites žinojo, kad atvažiuos krovinys, tarėsi, kaip jį iškrauti. Direktorius sakė, kad jo tą dieną nebus (t. 4, b. l. 67).

Liudytojas V. D., apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje, parodė, kad jam būnant namuose paskambino A. P., kad negali iškrauti atvežtų įrenginių su turimais pakrovėjais. Jis atvažiavo savo automobiliu gal po 20-25 minučių, pasiėmė jį iš (duomenys neskelbtini) ir nuvyko į valdybą. Apie 14 -15 val. abu važiavo į Kelių valdybą, nes jis pažinojo kranistą, kad pasiskolinti kraną, tačiau kranas buvo sugedęs. Grįžus į UAB „A.“ jau buvo įvykęs nelaimingas atsitikimas. Kai atvažiavo, įvykio vietoje buvo E. Š. ir dar vieno pakrovėjo vairuotojas, pašalinių nebuvo. Abu su A. P. važinėdami užtruko gal apie 40 min. – 1 val. Kas vadovavo iškrovimo darbams, nežino. Skambučių važinėjant nebuvo, A. P. niekas neskambino. A. P. paskambinęs sakė, kad bandė kelti krautuvais, bet agregatas labai sunkus, slysta. Jis taip pat sakė, kad pakrovėjų nuleidimo tolygumas gali būti nevienodas, šakės skirtingo dydžio, gali agregatas nusvirti. A. P. agregatą norėjo kelti kranu (t. 4, b. l. 164).

Ekspertas A. U., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad šioje baudžiamoje byloje atliekant ekspertizę buvo pateikta nepilna techninė dokumentacija, tai yra, nebuvo daržovių valymo įrengimo techninių dokumentų, vieno iš autopakrovėjų techninių dokumentų, o kito autopakrovėjo techniniai dokumentai pateikti vokiečių kalba. Jis moka anglų kalbą. Galutinės išvados pateiktos įvertinus turimą medžiagą, tačiau dažnai ekspertizės aktas rašomas iš ekspertinės patirties. Suminė autokrautuvų galia galėjo būti ir neviršyta, tačiau kadangi krautuvai skirtingi, galimai netgi jų nuleidimo specifika yra skirtinga. Visiškai tolygiai nuleisti labai sudėtinga techniškai, jei nuleidimo metu vienas krautuvas nuleidžia šiek tiek daugiau, automatiškai ant jo ženkliai padidėja svoris. Tai, jog iškrovimo aikštelė nebuvo nuvalyta nuo sniego ir nepabarstyta, turėjo įtakos, nes valymo įrenginys buvo nuo vilkiko nugabentas apie 3 metrus. Jei kelias buvo nelygus, buvo techninė galimybė valymo įrenginiui pasislinkti nuo šakės, įskaitant, kad jis buvo uždėtas ant dviejų tašų. Jei gabenimo metu pats įrenginys judėjo, tie patys tašai galėjo judėti ir panašiai. Leistini iškrovimo būdai numatyti gamintojo techninėje dokumentacijoje, tokia dokumentacija privalo būti. Galbūt dokumentacijoje su išlygomis leistinas toks iškrovimo būdas, bet tai keltų abejones. Pats nelamingo atsitikimo faktas rodo, kad kažkas buvo atliekama netaip. Saugiai atliekant darbus, krovinys neturėtų virsti. Instrukcijos yra prevencinė priemonė, kad neįvyktų nelaimingas atsitikimas ir kad apsaugotų tuos pačius darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų (t. 4, b. l. 145-148).

Ekspertas A. U., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad savo išvadą tvirtina. Tyrimas atliktas pagal gautą medžiagą. Nebuvo abiejų autokrautuvų techninės dokumentacijos, buvo pateikti techniniai pasai, vieno iš krautuvų, gali būti, fragmentas buvo. Vokiečių kalba jam nežinoma, moka anglų kalbą. Oficialiai papildomos medžiagos nebuvo kreiptasi. Kur duota kategoriška išvada, medžiagos pakako. Ekspertizę atliko remiantis ir savo patirtimi, konkrečiais dokumentais, informacija, kuri buvo pateikta (t. 4, b. l. 265).

Specialistė Z. G., apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą. Skundų dėl akto nebuvo, šalys pasirašė, kurioms privalu pasirašyti. Pagal tyrimo tvarką, kaltinamasis yra pažeidėjas, davė atitinkamus paaiškinimus tyrimo eigoje. „Kramer“ autokrautuvo instrukcija buvo vokiečių kalba, derino prie brėžinių, rusų kalba studijavo. R. Z. buvo atnešęs visą krautuvo techninę bylą, kur daug brėžinių, galima nežinant kalbos iš brėžinių suprasti jo veikimo principą. Pažeista Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis. Pagal nuostatus atsako darbdavys, kurio teritorijoje įvyko nelaimingas atsitikimas – UAB „A.“. „A.“ vadovas turėjo užtikrinti, kol jo įmonėje iškraus krovinį, atvežusio krovinį vairuotojo saugumą. Paaiškinimai, gauti tyrimo eigoje, įtarimų nekėlė. Darbo inspekcijos pareigos nustatyti darbo ir sveikatos saugos pažeidimus. Kad į krovos zoną nepatektų asmenys, darbdavys privalo pasirūpinti, imtis priemonių, kurios numatytos Darbo saugos reikalavimuose. „A.“ vadovas – darbdavys, pagal įgaliojimus jis gali pavesti tai asmenims, kurie turi vykdyti tokius darbus. Jei to nepadaro, pats atsako už veiksmus. R. S. neturėjo darbo stažo dirbti autokrautuvu, nustatė tai pagal dokumentus, turėjo atestacijos pažymėjimus. Apie atsitikimą gautas telefoninis skambutis buvo iš policijos budinčio (t. 4, b. l. 240-241).

Apžiūros protokolu nustatyta, kad 2010-01-29 apžiūrėta įvykio vieta – UAB „A.“ kiemas, adresu (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu nustatyta, kad įvažiavus į kiemą, dešinėje pusėje stovi krovininis automobilis SCANIA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilis stovi priekiu į kelią. Automobilio puspriekabės kairys šonas atidengtas. Šalia automobilio kairėje pusėje stovi du keltuvai. Nuo kelio pusės stovi keltuvas „KRAMER Allrad“, šalia – krautuvas „TOYOTA“. Ant keltuvų metalinių strypų (keltuvų) šonu guli abrazyvinė skutimo mašina. Ties abrazyvinės skutimo mašinos viduriu, apatinėje dalyje matosi išlindę du metaliniai strypai, kurių ilgis 5,5 cm. Ant strypo, esančio nuo kelio pusės, galo matosi prikibęs pluoštas, panašus į plaukus. Po strypais yra skarda, ant kurios matosi rusvos spalvos dėmės, primenančios kraują. Tarp krovininio automobilio ir abrazyvinės skutimo mašinos, ties metaliniais strypais, ant žemės guli vyriškos lyties lavonas. Galvoje matosi sužalojimai, nuo dešinės ausies, per visą kaklą matosi plėštinė - kirstinė žaizda. Po apžiūros iš įvykio vietos paimtas pluoštas, panašus į plaukus (t. 1, b. l. 30-46).

Apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 47-51) nustatyta, kad apžiūrėta abrazyvinė skutimo mašina, kurios aukštis nuo žemės iki aukščiausiai išsikišusio metalinio strypo, esančio ant sumontuoto elektrinio variklio – 2,40 m, plotis – 1,25 m, mašinos ilgis nuo kairėje pusėje esančio metalinio lovio krašto iki dešinėje pusėje esančio sumontuoto elektrinio variklio pabaigos – 4,90 m, metalinio lovio ilgis nuo jo pradžios iki mašinos korpuso – 0,50 m.

Krautuvo ,,Toyota“ techniniu pasu (t. 1, b. l. 133-143) nustatyta, kad šio krautuvo keliamoji galia yra 1400 kg.

Krautuvo ,,Kramer Allrad“ techniniu pasu (t. 2, b. l. 83-100) nustatyta, kad jo keliamoji galia yra 1300 kg.

UAB „AL“ darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinių instruktavimų registravimo žurnale užfiksuota, kad 2006-01-03 A. G. pravestas įvadinis instruktažas (t. 2, b. l. 49).

Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje žurnale užfiksuota, kad 2009-04-27 vairuotojas-ekspeditorius A. G. instruktuotas pagal „Vairuotojo-ekspeditoriaus (profesijų pogrupio kodas 8324) saugos ir sveikatos instrukciją Nr. 6 (t. 2, b. l. 50-65).

Iš Krovinio pervežimo sutarties – užsakymo Nr. 2010-01-25 matyti, jog 2010-01-25 tarp UAB „AL“ ir UAB „A. B.“ sudaryta sutartis, pagal kurią UAB „A. B.“ įsipareigojo 2010-01-29 krovinį pristatyti į UAB „A.“, pastabose įrašyta, kad krovinio pakrovimas yra per šoną (t. 2, b. l. 72-73).

Rangos sutartimi (t. 1, b. l. 204) nustatyta, kad UAB ,,S.“, atstovaujama direktoriaus R. Z., ir UAB ,,A.“, atstovaujama direktoriaus A. P., 2010-01-28 sudarė sutartį dėl iškrovimo darbų atlikimo autokrautuvu ,,Kramer Allrad“ sutarties objekte – UAB ,,A.“ 2010-01-29 nuo 14 val. iki 16 val.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. M 109/10(02) nustatyta, kad A. G. mirė nuo krūtinės ląstos - nugaros sumušimo, pasireiškusio odos nubrozdinimais krūtinėje ir nugaroje, abipusiais šonkaulių lūžimais, krūtininių V-VI slankstelių lūžimais, aortos plyšimu. Tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmes. Muštinė žaizda kaktoje, muštinė – plėštinė žaizda kaklo – veido dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai krūtinėje ir nugaroje, abipusiai šonkaulių lūžimai, krūtininių V-VI slankstelių lūžimai, aortos plyšimas padaryti minėtoms sritims kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar paviršiais. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su ne mažiau kaip keturiais traumuojančiais paviršiais. Sužalojimai galėjo susidaryti užkritus ar prispaudus daiktais su plačiu paviršiumi. Sužalojimai galėjo būti padaryti A. G. esant tiek vertikalioje, tiek horizontaliose padėtyse. Visi sužalojimai galėjo būti padaryti tuo pačiu metu. Po patirtų sužalojimų A. G. mirtis turėjo įvykti per trumpą laiko tarpą. Tokie sužalojimai gyvam būtų vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti tuoj pat prieš mirtį. A. G. lavono kraujyje etilo alkoholio nėra (t. 1, b. l. 61-67).

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus 2010-03-22 nelaimingo atsitikimo darbe akte nustatytos nelaimingo atsitikimo priežastys:

1. Netinkamas pavojingų darbų organizavimas, vykdymas. Pažeista: Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003-07-01) 30 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1, 2 dalys, 39 straipsnio 2 dalis; Profesinės rizikos vertinimo nuostatų (2003-10-16) 19 punktas; Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų (1999-12-22) 5 punktas (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005-10-17 įsakymo Nr. A1-271 redakcija), 8 punktas; 1 priedo (privalomo) 2.6 punktas, 2.12 punktas; 2 priedo (privalomo) 3.1.4 punktas, 3.2.5. punktas; Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos (2005-04-20) 41.4 punktas (Priedas Nr. 1A 2010-03-22). Nebuvo įvertinta profesinė rizika fizinių veiksnių požiūriu krovinio (abrazyvinės daržovių valymo mašinos) krovimo darbams atlikti;

2. Saugos ir sveikatos norminio teisės akto reikalavimų pažeidimas. Pažeista: vairuotojo - ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6 2005-08-07 82.8 punktas: „krovinio siuntėjo ar gavėjo darbuotojams vykdant paruoštos krovos darbams transporto priemonės pakrovimo - iškrovimo darbus, vairuotojas - ekspeditorius privalo būti savo automobilio kabinoje ar stebėti krovos darbus pasitraukus į šalį nuo pavojingos krovos darbų zonos saugiu atstumu“ – tvarkė automobilį pavojingoje krovinio transportavimo zonoje (t. 1, b. l. 80-219).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010-09-30 ekspertizės akte Nr. 11-1460(10) nustatyta, kad:

1. 2010-01-29, apie 14.38 val., UAB „A.“ teritorijoje įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo mirtinai traumuotas UAB „AL“ darbuotojas A. G., technine priežastimi buvo Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų (l priedas) 2.12 punkto, (2 priedas) 2.3. punkto ir 3.1.3. punkto, UAB „A.“ darbuotojo, dirbančio autokrautuvu, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 5, patvirtintos 2005-12-11, 38.7. punkto, UAB „A.“ autokrautuvo vairuotojo pareiginės instrukcijos Nr. 3, patvirtintos 2010-01-22, 13.9 punkto ir 13.10 punkto, UAB „AL“ vairuotojo-ekspeditoriaus saugos ir sveiktos instrukcijos Nr. 6, 82.2 punkto, TOYOTA ,,6FI4“ techninio paso 2 punkto ir 15 punkto, bei tikėtina, kad Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų 1999-12-22, 8 punkto, 19 punkto ir 21 punkto reikalavimų nevykdymas, t. y. nelaimingo atsitikimo metu su krautuvu „Toyota“ buvo atliekami krovos darbai su krautuvui draudžiamu kelti krovinio svoriu, vykdant transporto priemonės iškrovimo darbus vairuotojas-ekspeditorius nebuvo savo automobilio kabinoje ar pasitraukęs į šalį nuo pavojingos krovos darbų zonos saugiu atstumu, iškrovimo aikštelė buvo nenuvalyta nuo sniego ir nepabarstyta smėliu, o taip pat tikėtina, kad nebuvo valymo mašinos gamintojo dokumentacijos. Nustatyti, ar tiriamo įvykio metu buvo vykdomi Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 19 ir 21 punktų, ir 2010-01-28 rangos sutarties 3.3.3 punkto reikalavimai, negalima.

2. Tiriamo nelaimingo atsitikimo metu buvo nevykdomi Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų (1 priedo) 2.12 punkto, (2 priedo) 2.3 punkto ir 3.1.3 punkto, UAB „A.“ darbuotojo, dirbančio autokrautuvu, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 5, patvirtintos 2005-12-11, 38.7 punkto, UAB „A.“ autokrautuvo vairuotojo pareiginės instrukcijos Nr. 3, patvirtintos 2010-01-22, 13.9 punkto ir 13.10 punkto, Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais nuostatų, patvirtintų 2003-12-31, 82.2 punkto; TOYOTA ,,6F14“ techninio paso 2 punkto ir 15 punkto reikalavimai.

3. Techniniu ir organizaciniu požiūriu UAB „A.“ direktorius ar jo įgaliotas asmuo turėjo vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos 41 punkto ir 41.4 punkto reikalavimus.

4. A. G. veiksmai turėjo įtakos nagrinėjamam nelaimingam atsitikimui kilti, kadangi minėtas asmuo nevykdė Instrukcijos Nr. 6 82.2 punkto reikalavimų (t. 2, b. l. 108-115).

Atestacijos pažymėjimu (t. 3, b. l. 4) nustatyta, kad R. S. autokrautuvo vairuotojo pažymėjimas išduotas 2010-01-22.

Specialisto išvada, alkotesterio šaknele, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu (t. 3, b. l. 8, 9, 10) nustatyta, kad R. S. įvykio metu buvo blaivus, jo kraujyje etilo alkoholio nerasta.

Atestacijos pažymėjimu (t. 3, b. l. 13) nustatyta, kad A. I. autokrautuvo vairuotojo pažymėjimas išduotas 2010-01-22.

Specialisto išvada, alkotesterio šaknele, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu (t. 3, b. l. 17, 18, 19) nustatyta, kad A. I. įvykio metu buvo blaivus, jo kraujyje etilo alkoholio nerasta.

Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele (t. 4, b. l. 245) nustatyta, kad greitąją medicinos pagalbą adresu (duomenys neskelbtini), kvietė R. S. 2010-01-29, kvietimas priimtas 14.31 val., greitoji atvyko į įvykio vietą 14.46 val.

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Pagal šį BK straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti jo įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Tik nustačius asmens veikoje visų šių požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. veikoje yra visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, požymiai. A. P. veika visų pirma pasireiškė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (2003-07-01 redakcija Nr. IX-1672) nustatytų darbų saugos reikalavimų pažeidimu. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje įmonėje, įmonės padalinyje ar darbo vietoje, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kurio darbdavio žinioje darbuotojas dirba“. Nagrinėjamu atveju nelaimingas atsitikimas įvyko UAB „AL“ vairuotojui-ekspeditoriui, UAB „S.“ staliui bei UAB „A.“ darbuotojams vykdant savo darbines funkcijas UAB „A.“ teritorijoje, taigi darbuotojai dirbo UAB „A.“ direktoriaus A. P. žinioje. Iš bylos duomenų matyti, kad A. P. nebuvo paskyręs asmens, atsakingo už darbų saugą įmonėje vykdant darbinę veiklą, todėl būtent jis turėjo darbą organizuoti taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, tai patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė Z. G., tyrusi nelaimingą atsitikimą UAB ‚A.“. Nors nukentėjusysis A. G. nebuvo UAB „A.“ darbuotojas, tačiau nelaimingo atsitikimo metu vykdė darbines funkcijas ir darbdavys, kurio žinioje buvo dirbama – UAB „A.“ vadovas A. P., organizuodamas darbą, privalėjo užtikrinti visų darbuotojų saugą ir sveikatą. Aplinkybę, kad vykdant krovos darbus visų darbuotojų sauga ir sveikata nebuvo užtikrinta, patvirtina tai, jog atliekant darbų saugos ekspertizę buvo nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo metu buvo nesilaikyta Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, taip pat UAB „A.“ darbuotojo, dirbančio autokrautuvu, saugos ir sveikatos instrukcijos, UAB „A.“ autokrautuvo vairuotojo pareiginės instrukcijos, UAB „AL“ vairuotojo-ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos bei autokrautuvo „Toyota 6F14“ techninio paso reikalavimų. Taigi, būtent A. P., pats organizavęs ir vadovavęs krovos darbams, privalėjo užtikrinti saugias darbo sąlygas UAB „A.“ ir kontroliuoti jų laikymąsi. Nesilaikydamas šių pareigų, A. P. pažeidė Darbų saugos ir sveikatos įstatyme nustatytus darbų saugos reikalavimus, dėl ko ir įvyko nelaimingas atsitikimas, sukėlęs sunkius padarinius – vairuotojo-ekspeditoriaus, UAB „A.“ teritorijoje atlikusio darbo funkcijas, mirtį.

Nors A. P., nagrinėjant bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, savo kaltę neigė ir laikėsi versijos, jog nelaimingo atsitikimo metu apskritai nebuvo UAB „A.“ teritorijoje, šią jo versiją paneigia liudytojų A. I. bei R. S. parodymai ir juos patvirtinantys liudytojų R. Z., E. Š., G. J. bei N. D. parodymai. Liudytojai A. I. ir R. S., įvykio metu dirbę autokrautuvais, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, jog krovinio iškėlimo darbus organizavo A. P. ir pats jiems vadovavo – susitarė su kaimynystėje dirbančiu R. Z. dėl antrojo autokrautuvo nuomos, planavo iškrovimo eigą ir krovinio iškėlimo metu davė nurodymus autokrautuvais dirbusiems A. I. bei R. S.. Liudytojas R. Z. patvirtino, jog įvykio dieną išnuomojo A. P. autokrautuvą, kad prieš įvykį matė A. P. įvykio vietoje, taip pat matė, kaip A. P., vilkiko vairuotojas bei autokrautuvų vairuotojai derino iškrovimo darbų eigą. Liudytojas E. Š., dirbantis UAB „A.“ kaimynystėje, nurodė matęs A. P. UAB „A.“ teritorijoje prieš iškraunant krovinį bei iškart po įvykio, pakilęs nuo nukentėjusiojo, kuriam suteikė pirmąją pagalbą. Liudytojas G. J. taip pat nurodė matęs A. P. įvykio vietoje prieš įvykį, o liudytoja N. D., UAB „A.“ buhalterė, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė mačiusi A. P. įvykio vietoje iškart po nelaimingo atsitikimo. Visų šių liudytojų parodymai nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų, kurie keltų abejones dėl parodymų patikimumo, taigi nėra pagrindo jais netikėti.

Skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, jog eksperto išvadoje nurodyta aplinkybė, jog autokrautuvų vairuotojai A. I. ir R. S. nesilaikė kai kurių pareiginių instrukcijų reikalavimų, sudaro pagrindą išvadai, kad šių liudytojų parodymai gali būti neobjektyvūs. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundžiamo nuosprendžio motyvais nesutinka, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad A. I. ir R. S. analogiškai aplinkybes nurodė savo rašytiniuose paaiškinimuose Valstybinės darbo inspekcijos inspektorei Z. G., surašytuose praėjus keletui dienų po įvykio (t. 1, b. l. 202, 205), taip pat ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, 2-3, 11-12, 123, 124, 129-132) bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad ir A. I., ir R. S. turėjo teisę dirbti autokrautuvais, krovimo darbų patys neorganizavo, o paaiškinimus surašė ir ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti anksčiau, nei atlikta darbų saugos ekspertizė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl šių liudytojų parodymų galimo neobjektyvumo yra nepagrįsti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad A. P. paaiškinimuose Valstybinės darbo inspekcijos inspektorei Z. G. (t. 1, b. l. 192-194, 200-201) nurodytos nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybės, taip pat įvykio aplinkybės, kurias A. P. nurodė ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas (t. 3, b. l. 25-26, 27, 28) sutampa su liudytojų A. I. ir R. S. nuosekliai viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. P., apklausiamas kaip įtariamasis, atsisakė duoti parodymus (t. 3, b. l. 35), tačiau jis nurodė, kad prašo remtis jo parodymais, kuriuos jis davė apklausiamas kaip liudytojas.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinamasis A. P. iškėlė versiją, jog krovimo darbams jis nevadovavo ir apskritai įvykio metu jo nebuvo įvykio vietoje, šios versijos jis laikėsi ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu prisiėmė savo darbuotojų kaltę ir davė melagingus parodymus. Išteisintojo A. P. versiją iš dalies patvirtina liudytojų A. B. ir V. D. parodymai, tačiau teisėjų kolegija juos vertina kaip siekį padėti A. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir juos atmeta, nes šių liudytojų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nors ir A. P., ir liudytojai A. B. bei V. D. nurodė, kad A. P. įvykio metu UAB „A.“ teritorijoje nebuvo, tačiau jų parodymai, visų pirma, prieštarauja tarpusavyje. A. B. teigė, kad A. P. tą dieną apskritai darbe nebuvo, tuo tarpu pats A. P. nurodė, jog iš įvykio vietos išvyko jau iškrovus pirmąjį krovinį – neva paskambinęs V. D. kartu su juo išvyko ieškoti krano. Šioje dalyje A. P. ir V. D. parodymai sutampa, tačiau juose yra esminių prieštaravimų. A. P. nurodė, kad nuvykus į kelių valdybą su V. D., pastarasis nuėjo pasikalbėti su direktoriumi, tačiau nerado, kas galėtų penktadienį apie 15 val. užsiimti krova, jiems su V. D. grįžtant į įmonės teritoriją apie įvykusį nelaimingą atsitikimą telefonu pranešė R. S., tuo tarpu V. D. teigė, kad su A. P. važiavo ieškoti krano, nes pažinojo kranistą, tačiau buvo sugedęs kranas, pakeliui jokių skambučių nebuvo, o apie nelaimę sužinojo jau atvykus į UAB „A.“. Be to, tiek A. P., tiek V. D. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes byloje nustatyta, kad krovinys į UAB ,,A.“ buvo pristatytas apie 14 val., pirmiausia buvo iškrauta akmenų gaudyklė, ir tai užtruko apie 15 min., pasak A. P., krano ieškoti jis išvyko, kai akmenų gaudyklė jau buvo iškrauta, o apie nelaimingą atsitikimą greitajai medicinos pagalbai buvo pranešta 14.31 val., ji į įvykio vietą atvyko 14.46 val., kai tiek A. P., tiek V. D. nurodė, kad krano ieškojimas užtruko apie 1 val., nors grįžus ir pamačius įvykusį nelaimingą atsitikimą, greitoji atvyko dar po 15 min. Vertinant V. D. parodymų patikimumą, atsižvelgtina į tai, kad, bylos duomenimis, jis Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 235 straipsnį už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus ikiteisminiame tyrime dėl UAB „A.“ veiklos. Taigi, nei V. D. parodymai, nei A. B. parodymai, prieštaraujantys tiek išteisintojo A. P., tiek ir kitų liudytojų parodymams, negali būti laikomi patikimais.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog byloje esantis darbų saugos ekspertizės aktas yra nepilnas ir juo remtis, kaip objektyviu kaltę įrodančiu įrodymu, negalima. Tačiau teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausus ekspertizės aktą surašiusį ekspertą A. U., jis dar kartą patvirtino savo padarytas išvadas, nurodydamas, kad tyrimas atliktas pagal turimos medžiagos apimtį ir toje dalyje, kurioje išvada yra kategoriška, turimų duomenų pakako. Kadangi darbų saugos ekspertizės akto išvados neprieštarauja ir kito specialių žinių reikalaujančio – nelaimingo atsitikimo darbe – tyrimo metu (t. 1, b. l. 80-219) padarytoms išvadoms, o kai kuriose dalyse ir visiškai sutampa, nėra pagrindo abejoti byloje atliktos darbų saugos ekspertizės akto patikimumu.

Kaip jau minėta, vienas iš būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tarp A. P. veikos – darbų organizavimo ir vykdymo pažeidžiant darbų saugos reikalavimus ir kilusių sunkių padarinių – A. G. mirties egzistuoja priežastinis ryšys. Tai, kad buvo netinkamai organizuojami ir vykdomi pavojingi darbai, neužtikrinta darbuotojų sauga ir sveikata, ir buvo pagrindinė ir būtina sąlyga padariniams kilti. Tinkamai organizuojant ir vykdant pavojingus darbus, teisingai pasirinkus darbo priemones, būtų buvę išvengta nepateisinamos profesinės rizikos, net vairuotojui pažeidus vairuotojo-ekspeditoriaus saugos ir sveikatos instrukcijos reikalavimus vykdant krovinio krovimo darbus būti automobilio kabinoje ar saugiu atstumu nuo krovos darbų zonos, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs ir negrįžtami padariniai nebūtų kilę. Taigi, aplinkybė, jog nukentėjusysis ir pats pažeidė saugos ir sveikatos norminio teisės akto reikalavimus, nors ir vertintina kaip didelis nukentėjusiojo neatsargumas, iš dalies ir pats buvęs nukentėjusiojo mirties priežastimi, nepašalina A. P. kaltės. Įvertinus nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatuotina, kad A. P. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo – tai yra, nenumatė, kad nesilaikant darbų saugos reikalavimų gali kilti sunkių padarinių, nors, atsižvelgiant į atliekamų darbų pobūdį, savo patirtį ir asmenines savybes, galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, skiriant bausmę A. P., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. A. P. padarė neatsargų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį. Nors jis teisiamas pirmą kartą, tačiau ne kartą yra baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 50-56), nuobaudos nėra įvykdytos, A. P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl jis baustinas laisvės atėmimo bausme, švelnesne negu sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad A. P. dirba, padarytas nusikaltimas yra neatsargus, laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėtinas.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai V. G., G. G. ir E. G. pareiškė civilinį ieškinį A. P. bei UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), dėl 600000 litų neturtinės žalos atlyginimo (t. 4, b. l. 6-12).

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos, taip pat ir neturtinės, atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (tarp jų nepilnamečiai vaikai bei sutuoktinis) (CK 6.284 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Nukentėjusieji V. G., G. G. ir E. G. įvertino jiems padarytą neturtinę žalą 600000 litų, nurodydami, kad darbo metu žuvus A. G., nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai neteko pagrindinio maitintojo, teikusio pagrindinį išlaikymą šeimai. A. G. vidutinį darbo užmokestį sudarydavo apytiksliai 3000 litų per mėnesį ir komandiruočių išlaidų kompensacijos. Žuvus A. G., šeimą išlaiko viena V. G. iš UAB „L.“ gaunamo darbo užmokesčio, iš viso apie 900 litų per mėnesį, kurio nepakanka net būtiniausiems nukentėjusiojo šeimos poreikiams tenkinti. Dėl sutuoktinio ir tėvo žūties nukentėjusieji patyrė didelių sukrėtimų, fizinio ir dvasinio pobūdžio išgyvenimų, taip pat emocinę depresiją, kuri tebesitęsia iki šiol. Dėl netikėtos A. G. mirties buvo pažeisti šeimos narių lūkesčiai, kuriuos jie siejo su ateitimi, o kartu ir viena didžiausių socialinių vertybių – teisė turėti visavertę šeimą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina ir į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, pirmiausia, į sunkias nusikalstamos veikos pasekmes – dėl A. P. nusikalstamos veikos buvo atimta A. G. gyvybė. Žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė, todėl išgyvenimai, sukelti pažeidus šią vertybę, yra ypač stiprūs ir ilgalaikiai. Kita vertus, atsižvelgtina ir į A. P. kaltę – tai, kad jis padarė neatsargų nusikaltimą, tai yra, sąmoningai nesiekė A. G. atimti gyvybę ir dėl to sukelti nukentėjusiesiems dvasinius ir moralinius išgyvenimus. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad atsiradusią žalą iš dalies lėmė ir paties nukentėjusiojo A. G. veiksmai – jo didelis neatsargumas. Įvertinus visas šias aplinkybes, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, siekiant skirtingų interesų pusiausvyros, iš atsakovų priteistinas neturtinės žalos dydis mažintinas, tai yra, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies ir nukentėjusiesiems V. G., G. G. ir E. G. priteistina po 50000 litų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakyti už padarytą žalą gali kaltinamasis ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos eidamas darbines (tarnybines) pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys (CK 6.264 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymų nustatytais atvejais samdantis darbuotojus asmuo ir darbuotojas už žalą gali atsakyti kartu (CK 6.264 straipsnio 3 dalis). Byloje yra nustatyta, kad A. P. privalėjo užtikrinti UAB „A.“ saugias darbo sąlygas ir kontroliuoti jų laikymąsi, o nelaimingas atsitikimas įvyko būtent dėl to, kad šių pareigų nebuvo laikomasi. Iš bylos duomenų matyti, kad A. P. dirbo UAB „A.“ direktoriumi, nusikalstamos veikos padarymo metu jis atlikinėjo savo darbines pareigas, todėl neturtinė žala priteistina solidariai iš A. P. ir civilinės atsakovės UAB „A.“.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateiktas papildomas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovo advokato T. Bagdanskio prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei šias išlaidas patvirtinantys dokumentai. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra adekvačios proceso trukmei bei sudėtingumui ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių sunkią nuteistojo turtinę padėtį, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G. ir E. G. atstovo prašymas tenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, A. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. G., G. G., E. G. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti solidariai iš A. P. ir civilinio atsakovo UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiesiems V. G. – 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų, G. G. – 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų, E. G. – 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. P. ir UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), turto atžvilgiu palikti galioti iki nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams V. G., G. G., E. G. atlyginimo įvykdymo.

Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams V. G., G. G., E. G. iš A. P. priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, sudarančias 5335 (penkis tūkstančius tris šimtus trisdešimt penkis) litus.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Rimas ŠvirinasGiedrius Endriukaitis