- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-12
- Bylos Nr.
- eAS-109-968/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04195-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- E. R.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl raginimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. lapkričio 19 d. raginimą Nr. (23.31-08) 464-969 (toliau – ir Raginimas).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsisakė priimti skundą kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka.
Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų.
Teismas, susipažinęs su Raginimo turiniu, nustatė, kad šis sprendimas priimtas tik raginant pareiškėją per nustatytą terminą sumokėti VMI apskaičiuotą mokestinę prievolę.
Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir LVAT praktiką, kurioje nurodyta, kad raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas ir pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių (LVAT 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-828/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-145/2013).
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Raginimas laikytinas tik informacinio pobūdžio dokumentu, toks reikalavimas negali būti priimtas nagrinėjimui teisme, todėl skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas paaiškina, kad teismas rėmėsi LVAT bylomis, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Jis nurodo, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1040-437/2017 išaiškinta, jog mokesčių administratorius reikalavimus pareiškėjui nustatyta tvarka galėtų reikšti tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jis nėra mokesčių mokėtojas teisiniame santykyje ir atsakovas neturi piniginio reikalavimo į pareiškėją. Teigia, kad LVAT 2019 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2082-575/2019 nurodyta, kad mokesčių administratorius negalėjo mirusiajai V. I. R. apskaičiuoti delspinigių nuo apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nėra laikomas mokesčių mokėtoju.
Pareiškėjo nuomone, kadangi įsiteisėjusiais teismo sprendimais išaiškinta, kad atsakovo suformuotas įpareigojimas, jog pareiškėjo motinos įsiskolinimą biudžetui turi sumokėti paveldėtojas (pareiškėjas), yra nepagrįstas, Raginimas prieštarauja LVAT praktikai. Raginime nurodyta, kad jis skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.
Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Raginimo priimti atsisakė, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, kad Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių.
Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI 2019 m. lapkričio 19 d. raginimą, kuriuo, vadovaujantis MAĮ 89 straipsniu, mokesčių mokėtojas raginamas per nustatytą terminą sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę. Raginime pažymima, kad jo neįvykdžius, nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT (ABTĮ 15 str. 1 d.).
LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 pateikti išaiškinimai, iš kurių galima daryti išvadą, kad MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą nėra absoliuti, o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis.
Remiantis aktualia LVAT praktika, raginimas nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į Raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p., 2 d.), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai. Tuomet pareiškėjas ir galėtų pateikti savo nesutikimo argumentus (bet ne savarankišką reikalavimą) dėl Raginimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-828/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-145/2013, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-785-556/2016). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo kitaip vertinti šio konkretaus mokesčių administratoriaus Raginimo, kuris iš esmės realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, apskundimo galimybės, nei, kad nurodyta paminėtoje LVAT praktikoje.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors šiuo atveju atsisakoma priimti pareiškėjo skundą dėl Raginimo sumokėti gyventojų pajamų mokestį bei delspinigius panaikinimo, tai nepaneigia LVAT 2019 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2082-575/2019 ir 2017 m. rugsėjo 14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017 padarytų išvadų, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius reikalavimus pareiškėjui privalo reikšti Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.