Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004). Teismas, susipažinęs su Raginimo turiniu, nustatė, kad šis sprendimas priimtas tik raginant pareiškėją per nustatytą terminą sumokėti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 68-143 apskaičiuotą mokestinę prievolę. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies (ABTĮ redakcija nuo 2016 m. liepos 1 d.) nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra nurodyta, jog, aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (LVAT 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011). Taigi pirmiausia turi būti nustatyta, ar Raginimas daro įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams ir jis gali būti skundžiamas teismine tvarka. MAĮ 89 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis (MAĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Šios teisės normos 3 dalis nustato, kad mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino. LVAT 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi Nr. AS858-828/2011, iš esmės išspręsdamas ginčą, kurį pareiškėjas taip pat kėlė dėl raginimo teisėtumo, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, jog šiuo atveju mokesčio mokėtojo pareiga įvykdyti mokestinę prievolę atsiranda ne raginimo pagrindu ir ne nuo raginimo gavimo dienos, o jis yra įteikiamas, įsiteisėjus mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos ar teismo sprendimui (MAĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad raginime tik nurodomi neįvykdytų ar nepilnai įvykdytų mokestinių prievolių sumokėjimo terminai ir primenama apie pareigą sumokėti nurodytas sumas. Remdamasis tuo, LVAT priėjo išvadą, kad raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Todėl tokio pobūdžio dokumentas nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Šioje nutartyje teismas taip pat pabrėžė, kad teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į Raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p., 2 d.), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas yra apskundęs Inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 68-143. Byla dar nėra išnagrinėta. Šiuo atveju pareiškėjui teisines pasekmes sukelia būtent 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. 68-143, o Raginimu pareiškėjas tik raginamas sumokėti 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 68-143 patvirtintas sumas. Atsižvelgiant į tai, kad Raginimas aptartų teisės aktų nuostatų ir LVAT praktikos kontekste laikytinas tik informacinio pobūdžio dokumentu, toks reikalavimas negali būti priimtas nagrinėjamas teisme, todėl skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsisakius priimti skundą, prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nespręstas. Atsisakius priimti skundą, sumokėtas žyminis mokestis grąžintas (ABTĮ 38 str. 3 d.).