Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl civilinėje byloje Nr. 2-5401-464/2012 priimtos Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėjoms A. U., N. C., A. R. dėl pripažinimo, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir šio teismo teisėjos pažeidė ieškovo konstitucines teises ir trukdė jas realizuoti Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-3606-392/2012 ir Nr. 2-804-450/2012 bei dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Į Vilniaus apygardos teismą su patikslintu įvardintu ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėjoms A. U., N. C., A. R. kreipėsi ieškovas A. B., kuris prašė: 1) pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos A. U., N. C., A. R. pažeidė jo konstitucines teises ir trukdė jas realizuoti Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-3606-392/2012 ir Nr. 2-804-450/2012; priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos 1 609 269 Lt dydžio atlyginimą už jo konstitucinių teisių sistemingą pažeidinėjimą ir trukdymą jas realizuoti civilinėse bylose Nr. 2-3606-392/2012 ir Nr. 2-804-450/2012. Sprendimo vykdymą ieškovas prašė pavesti Teisingumo ministerijai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios nuostatos taikomos ir apeliacine tvarka nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.).

Teismas, priimdamas ieškinį, privalo ex officio išsiaiškinti teisės kreiptis į teismą prielaidas ir įstatymų nustatytas jos tinkamo įgyvendinimo sąlygas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui ir šio teismo teisėjoms A. U., N. C., A. R.

Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs ieškovo A. B. ieškinyje, pareikštame atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėjoms A. U., N. C., A. R., nurodytą teisinį ir faktinį ieškinio pagrindą, skundžiama nutartimi nutarė šį ieškinį atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Minimoje teisės normoje įtvirtinta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Tokį procesinį sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo iš esmės tuo, kad pateiktu procesiniu dokumentu ieškovas reiškia reikalavimą įvertinti civilinėse bylose, kuriose galutiniai procesiniai dokumentai dar neįsiteisėję, atliktus procesinius veiksmus teisėtumo bei pagrįstumo aspektais, įvertinti šių bylų proceso eigą, kas nėra priskirta tos pačios pakopos teismams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo nutartis yra motyvuota, teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo šią nutartį panaikinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio, kuris įvardintas patikslintu ieškiniu, teisinį ir faktinį pagrindą, sprendžia, jog ieškovas savo pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumą įrodinėja Vilniaus apygardos teismo teisėjų, anot jo, neteisėtų veiksmų atlikimu konkrečiose civilinėse bylose (Nr. 2-3606-392/2012 ir Nr. 2-804-450/2012), kurie, ieškovo teigimu, trukdė jam realizuoti konstitucines teises, taip pat teisę pateikti atskiruosius skundus, patikslintus ieškinius bei vilkino civilinių bylų išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas ieškiniu iš esmės prašo patikrinti teisėjų procesinius veiksmus, kuriais, anot ieškovo, jam buvo padaryta žala.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisės normomis (CPK 301 str.), patikrinti ieškinyje išvardintų Vilniaus apygardos teismo teisėjų procesinių veiksmų ir sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą yra kompetentingas tik aukštesnės instancijos teismas – t. y. Lietuvos apeliacinis teismas. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, tos pačios instancijos teismas (tuo labiau tas pats teismas) negali atlikti procesinės kontrolės funkcijos savo nagrinėjamoje byloje. Priešingu atveju, būtų paneigtas CPK įtvirtinto teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instituto taikymas, kuris imperatyviomis teisės normomis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame procese.

Kaip matyti iš informacinės teismų sistemos Liteko duomenų, procesai ieškovo nurodytose civilinėse bylose Nr. 2-3606-392/2012 ir Nr. Nr. 2-804-450/2012 nėra pasibaigę. Teikdamas atskirą ieškinį ir juo iš esmės ginčydamas šiose bylose teisėjų atliktų procesinių veiksmų bei priimtų procesinių sprendimų teisėtumą, ieškovas prašo teismo atlikti ne jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog toks ieškinys teisme negali būti nagrinėjamas, kol aukštesnės instancijos teismo įsiteisėjusiomis nutartimis (sprendimais), priimtais dėl bylos esmės, nėra įvertinta, ar nagrinėjant ieškovo nurodytas bylas, iš tiesų buvo padaryti pažeidimai, dėl kurių jis teigia patyręs žalą ir reikalauja jos atlyginimo.

Ieškovas atskirajame skunde taip pat teigia, kad CPK nustatyta, jog jei ieškinys yra nenagrinėtinas teisme, tai teismas privalo motyvuotai nurodyti, į kurią instituciją kreiptis (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškovo pareikštas ieškinys nenagrinėtinas Vilniaus apygardos teisme ne dėl to, kad kita institucija privalo nagrinėti tokio pobūdžio ieškinį. Vertinant ieškovo pareikšto ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą (tai, kad prašoma įvertinti teisėjų veiksmų teisėtumą, kas, kaip jau nustatyta, nepatenka į tos pačios pakopos teismo kompetenciją), yra pagrindas konstatuoti, jog toks ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti nagrinėjamas teisme, tol kol bylose priimtų procesinių sprendimų ir atliktų procesinių veiksmų teisėtumas nebus įvertintas, nagrinėjant šias bylas aukštesnės instancijos teisme. Taigi, tik nagrinėjant bylas aukštesnės instancijos teisme ir konstatavus neteisėtus pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ar veiksmus, ieškovas įgis teisę kreiptis su ieškiniu dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.272 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jei yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudančios priimti ieškinį (CPK 137 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą, ieškovo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį, iš esmės vykdė dar neįsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-804-340/2012, dėl kurios panaikinimo paduotas atskirasis skundas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-804-340/2012, dalis dėl patikslintu pavadinto ieškinio pripažinimo savarankišku ieškiniu ir jo išskyrimo kaip savarankiško ieškinio nėra apeliacinio apskundimo objektas, nes CPK nenumato, jog tokia nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu, be to, tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d.). Tos pačios pozicijos laikytasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-186-2013, kuria buvo patikrintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-804-340/2012, teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nėra apeliacijos objektas.

Ieškovas atskirajame skunde taip pat teigia, jog šališką ir priklausomą nutartį priėmė suinteresuotas bylos baigtimi Vilniaus apygardos teismas, kad kitose civilinėse bylose apygardos teismai ir jų teisėjai nusišalindavo nuo ieškinių priėmimo ir civilinių bylų nagrinėjimo, kai atsakovai buvo tie patys apygardos teismai ar jų teisėjai, taip pat tai, kad neturi būti pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytas privalomas precedento taikymas civiliniame procese.

Atsižvelgdama į šiuos atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nušalinimo (nusišalinimo) klausimai turi būti sprendžiami CPK 68-69 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti šiuo klausimu, taip pat vertinti tais pačiais argumentais grindžiamo prašymo ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui. Kaip jau buvo minėta, toks prašymas turi būti sprendžiamas CPK 69 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantui ne kartą buvo išaiškinta, jog pagal CK 6.272 straipsnio nuostatomis grindžiamą ieškinį atsakovu byloje gali būti tik valstybė, bet ne teisėjai, teismai, prokurorai, prokuratūros (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-796/2012; 2012 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-357/2012 ir kt.). Todėl aplinkybė, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl teismo ir teisėjų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, savo ieškinyje atsakovais pakartotinai įtraukia bylas nagrinėjusius teisėjus ir teismą, nepareiškia jiems nušalinimų įstatymo nustatyta tvarka, bei skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį tuo pagrindu, kad ieškinio priėmimo klausimą išsprendė, jo nuomone, suinteresuotas ir šališkas teismas, reiškia, kad ieškovas siekia ne apginti savo pažeistas teises, o sąmoningai netinkamai naudojasi jam įstatymu suteiktomis teisėmis.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino ieškovo reiškiamo ieškinio teisinį ir faktinį pagrindą, tinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas ir pagrįstai nutarė ieškinį atsisakyti priimti. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 144 straipsnio 1 dalimi, CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.