Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Giedrė SeselskytėCivilinė byla Nr. 2A-421-613/2016Teisėja Genovaitė VaizgėlienėProceso Nr. 2-06-3-02644-2015-5Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.3.2.8.; 3.3.1.21.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės VĮ Turto bankas apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. D., J. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Turto bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Gautas VĮ Turto banko apeliacinis skundas, apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir 2015-12-07 sprendimas yra neteisėtas, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į ginčo pastatą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti. Nurodo, kad IĮ „Plyta“ atstovaujamai L. D., ir IĮ „Jala“, atstovaujamai J. K., 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktu (duomenys neskelbtini) valstybinis ūkis perdavė nurašytą kiaulidės pastatą nusigriauti, t. y. kaip statybines medžiagas, atlaisvinant Klaipėdos miestui skirtą žemę. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme 2011 m. buvo nagrinėtas pareiškėjų L. D., UAB „Galaka“ ir kt. skundas dėl valstybės įmonės Registrų centro sprendimo. L. D. ir UAB „Galaka“ prašė įpareigoti Registrų centrą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčo pastatą ir L. D. bei UAB „Galaka“ daiktines teises į jį; šis skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo atmestas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos miesto apylinkės bei Klaipėdos apygardos teismuose išnagrinėta civilinė byla dėl nuosavybės teisės įgijimo į tą patį ginčo objektą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; pareiškimas buvo atmestas dviem pagrindais: 1) pripažinus, kad pareiškėjai 1992 metų sutartimi įgijo nuosavybės teisę į pastatus, klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi negali būti sprendžiamas, nes įgyjamoji senatis yra galima, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir 2) esant duomenų, jog minėtą pastatą statė Lėbartų tarybinis ūkis, t. y. jis buvo pastatytas valstybės lėšomis, skundžiamu sprendimu taip pat buvo pagrindas netenkinti pareiškimo vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi.

Apeliantė taip pat pažymi, kad pareiškėjai pateikė įrodymus, kad L. D. dar 2009-08-03 1/2 dalį ginčo objekto dovanojimo sutartimi perleido V. D., o UAB „Jala“ (dabar UAB „Galaka“) 1997-05-14 pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo objektą pardavė pagrindiniam akcininkui J. K., nors dar 2013-2014 metais nagrinėjant civilines bylas Klaipėdos miesto apylinkės bei Klaipėdos apygardos teismuose L. D. ir UAB „Jala“ įrodinėjo, kad nepertraukiamai nuo 1992 metų valdo ginčo objektą. Mano, kad dėl šių priežasčių pareiškėjų V. D. ir J. K. elgesys siekiant įgyti nuosavybės teisę į ginčo objektą yra neteisėtas ir neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

Teisme gautas suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie VĮ Turto banko apeliacinio skundo. Pareiškime nurodoma, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutinka su apeliantės motyvais ir prašymu panaikinti skundžiamą sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjų V. D. ir J. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į ginčo objektą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Teisme gautas pareiškėjų V. D. ir J. K. atsiliepimas į apeliacinį skundą. Mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-07 sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl prašo VĮ Turto banko apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-07 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, jog Lėbartų tarybinis ūkis (pareigų perėmėjai pagal 1992-11-30 perdavimo–priėmimo aktą) turėjo teisę nevykdyti savo priešpriešinės pareigos griauti teisėtai pastatytus pastatus, nes Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas jokių gyvenamųjų patalpų Lėbartų tarybiniam ūkiui nepastatė. Pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiga nugriauti L. D. individualiai statybos įmonei „Plyta“ ir UAB „Jala“ išlieka, tai ši pareiga turėjo būti įvykdyta iki 1993-12-31. Pastatų nugriauti niekas nereikalavo nei iki, nei po 1993-12-31, o šiuo metu tokiam reikalavimui yra pasibaigęs senaties terminas (tiek ieškinio senaties, tiek vykdymo senaties terminai), mano, kad teisės reikalauti nugriauti nebeliko, todėl nebėra ir pareigos griauti. Pareiškėjai atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su apeliantės argumentu, kad statybinės medžiagos pagal savo esmę yra kilnojamieji daiktai, tačiau nurodo, jog statybines medžiagas panaudojus yra sukuriamas naujas nuosavybės objektas – statinys, kuris yra nekilnojamasis turtas. Gavus reikiamus dokumentus neregistruoto statinio (statybinių medžiagų) nedraudžiama įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-03-05 nutartimi išnagrinėta byla, kuria remiasi apeliantė, negali būti prejudiciniu faktu šioje civilinėje byloje, nes šios bylos faktinis pagrindas yra kitas, be to, yra kitos šalys. Nurodo, kad šioje byloje yra pateikti nauji įrodymai, kurių pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė į pastatą su įsipareigojimu nugriauti ir priešpriešiniu įsipareigojimu pastatyti. Nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-03-05 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje pareiškėjai nedalyvavo, t. y. pareiškėjai buvo L. D. ir UAB „Jala“. Tokia situacija susidarė dėl to, kad J. K. kaip bendraieškis pats už L. D. ir save kreipėsi į teisininkus. Civilinę bylą vedę teisininkai gilinosi tik į įsigijimo bei valdymo aplinkybes, o dėl kitų sutarčių nesidomėjo. V. D. nurodo, kad prašė savo sutuoktinio spręsti minėtus klausimus, jis tvirtino, kad jie yra tvarkomi, kol J. D. sužinojo, kad reikalai nejuda, todėl pati ėmėsi iniciatyvos ir kreipėsi į advokatą. Pareiškėjai mano, kad šiuo atveju taikoma LR CK 4.71 str. 2 d. – pasikeitus valdytojui kelių asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

Teisme taip pat gautas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus atsiliepimas į VĮ Turto banko apeliacinį skundą. Nurodo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ginčo pastato nėra įtraukusi į apskaitą, į šį pastatą daiktinių teisių neturi. Nurodo, kad savivaldybės interesus tenkintų situacija, jei apleisti pastatai būtų tvarkomi, juose būtų vykdoma veikla (įdarbinami darbuotojai), mokami gyventojų pajamų mokestis, žemės nuomos mokestis arba savivaldybės biudžetas gautų pajamų už žemės sklypo pardavimą. Priešingai, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos interesų neatitiktų situacija, jei pastatas dėl teisinio statuso neapibrėžtumo ir toliau būtų netvarkomas, už jo naudojimą nebūtų mokamas žemės nuomos mokestis arba negaunamos pajamos už žemės sklypo pardavimą. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybė neturi materialinio suinteresuotumo šioje byloje, prašo dėl pareikšto reikalavimo spręsti atsižvelgiant į pareiškėjų pateiktus įrodymus, CPK 530–533 straipsnių bei CK 4.68–4.71 straipsnių reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvus, į tai, kad abi šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas įgyjamąją senatį reglamentuojančias LR CK normas, yra nurodęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (LR CK 4.47 str. 11 p.). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (LR CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (LR CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (LR CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi LR CK 4.68 str. 1 d. nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Pareiškėjai, siekdami įgyti ginčo pastatą pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti (LR CPK 178 str.).

Pirmoji iš sąlygų įgyjamosios senaties nuostatoms taikyti yra ta, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 str. nurodytu būdu. Nustačius, kad pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teises į daiktą vienu iš kitų minėtoje teisės normoje nustatytų būdų, įgyjamosios senaties normos negali būti taikomos ir šiuo pagrindu negali būti nustatomos nuosavybės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lėbartų tarybinis ūkis 1992 m. lapkričio 11 d. sutartimi (b. l. 149) pardavė ir 1992 m. lapkričio 30 d. perdavimo–priėmimo aktu (b. l. 150) pardavė nurašytą kiaulidės pastatą nusigriauti, t. y. kaip statybines medžiagas, individualiai statybos įmonei „Plyta“, atstovaujamai šios įmonės direktoriui L. D., ir uždarajai akcinei bendrovei „Jala“ atstovaujamai šios bendrovės pirmininkui J. K.. Individuali statybos įmonė „Plyta“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Jala“ perėmė iš Lėbartų valstybinio ūkio pareigą iki 1993 m. gruodžio 31 d. nugriauti kiaulidės pastatą ir atlaisvinti Klaipėdos miestui skirtą žemę. 1997 m. gegužės 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1 (b. l. 58) UAB „Jala“ pardavė 336 kv. m kiaulidės pastato pagrindiniam bendrovės akcininkui J. K.. 1996 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (b. l. 29) L. D. individuali statybos įmonė „Plyta“ pardavė dalį kiaulidės pastato L. D.. 2009 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutartimi (b. l. 28) L. D. dovanojo 1/2 kiaulidės pastato dalį pareiškėjai V. D.. Kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog pastatas IĮ „Plyta“ ir UAB „Jala“ buvo įgytas nusigriauti, t. y. kaip statybinės medžiagos, tai pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp Lėbartų tarybinio ūkio ir IĮ „Plyta“ bei „Jala“, laikytina ne nekilnojamojo turto sutartimi, kuriai tuo metu galiojančių įstatymų nustatyta privaloma teisinė registracija ir notariškas patvirtinimas, o kilnojamojo daikto – statybinių medžiagų – pirkimo–pardavimo sutartimi. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, akivaizdu, kad IĮ „Plyta“ ir UAB „Jala“, vėliau J. K., L. D. ir V. D. nupirktą daiktą valdė, juo naudojosi ir disponavo, t. y. įgijo išimtinių nuosavybės teisių į nupirktą daiktą visumą bei tapo šio daikto savininkais (1964 m. CK 96, 149 str., LR CK 4.37 str., 4.47 str. 1 d. 1 p.). Kadangi įgyjamosios senaties institutas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai pareiškėjas nuosavybės teisių į daiktą nėra įgijęs kitu LR CK 4.47 str. nustatytu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, nes pareiškėjai iki šios bylos iškėlimo nupirktą daiktą valdė nuosavybės teise.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad nagrinėjamų sandorių sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnis numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad minėtomis pirkimo–pardavimo sutartimis buvo įgytas ne nekilnojamasis daiktas, o statybinės medžiagos, t. y. kilnojamasis daiktas, kuriam nenustatyta privaloma teisinė registracija ar notarinis patvirtinimas. Taip pat, konstatavusi, kad pareiškėjai nuosavybės teises į statybines medžiagas įgijo pirkimo–pardavimo sutartimis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.68 straipsnio nuostatas dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas priimdamas skundžiamą sprendimą taip pat rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1374-163/2015. Pažymėtina, kad minėtos civilinės bylos ir šios bylos ratio decidendi nėra vienodos. Civilinėje byloje Nr. 2A-1374-163/2015, priešingai nei šioje civilinėje byloje, pareiškėjai neįrodė, kad pastatą pirko. Šioje civilinėje byloje yra pateiktos pirkimo–pardavimo bei dovanojimo sutartys, taip pat perdavimo–priėmimo aktas, patvirtinantys, kad pareiškėjai yra įgiję nuosavybės teises kitu pagrindu, o nuosavybės teisės taikant įgyjamosios senaties institutą gali būti įgytos tik pareiškėjui nesant daikto savininku (CK 4.68 str. 1 d.).

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-07 sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjų V. D. ir J. K. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmestinas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-12-07 sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikyto CK 4.68 straipsnio, dėl kitų apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi reikšmės tinkamam bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų V. D. ir J. K. pareiškimą atmesti.