Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-1374-163/2015

Teisėja Violeta Olcvikienė (Proceso Nr. 2-06-3-03216-2009-4)

2015 m. lapkričio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Mariaus Dobrovolskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. S. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. T. ir V. S. individualios įmonės pareiškimus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys K. S., Klaipėdos miesto savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje kilo ginčas dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėja J. T. prašo nustatyti faktą, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į gamybinį pastatą, kurio paskirtis – gamybos, pramonės, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1P1p. Pareiškėja V. S. IĮ prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad būtent ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1P1p, ir atmesti pareiškėjos J. T. analogišką pareiškimą, taip pat pripažinti 2009 m. spalio 14 d. dovanojimo sutartį, sudarytą J. T. ir K. S., niekine. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymus tenkino iš dalies. Pareiškėja V. S. IĮ pateikė apeliacinį skundą.

Apeliantė nurodo, kad 1995-08-01 buvo sudarytas pirkimo–pardavimo aktas, juo pardavėja TŪB „Smiltė“, jos nariai V. A., A. A., A. M., J. Š. ir pirkėjas V. S. sudarė sutartį, kuria pardavėja pardavė pirkėjui kiaulidės pastato Nr. 1, esančio Rimkų k., statybines medžiagas. Todėl vadovaudamasi šiuo pirkimo–pardavimo aktu apeliantė siekia įrodyti, kad apeliantė ginčo pastatą įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja J. T., grįžusi į Lietuvą, ir V. S. IĮ savininkas V. S. po skyrybų, įvykusių 1989 m., pradėjo vėl gyventi kartu kaip sugyventiniai ir vedė bendrą ūkį. Tuo metu gyvendami kartu ginčo pastatą įsigijo iš TŪB „Smiltė“.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties

1995-08-01 pasirašyta sutartimi apeliantės savininkas įsigijo statybines medžiagas – mūrą (140 kub. m, 42 000 vnt. silikatinių plytų), stogo dangą (1040 kv. m, 1674 lapus šiferio), medieną – 15 kub. m, duris – 20 kv. m bei vartus – 18 kv. m. Sutartyje nurodyta, kad už statybines medžiagas pirkėjas sumokėjo pardavėjui 16 000 Lt. Iš sutarties turinio matyti, jog šios sutarties dalykas yra ne patalpos – nekilnojamasis turtas, o tiksliai įvardytos statybinės medžiagos. Sandorio sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m. redakcija) 255 straipsnis numatė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties formą, pagal jį, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią. Byloje nėra pateikta duomenų, jog minėta pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pats ginčo objektas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik 2007-03-14. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. S., kaip V. S. IĮ savininkas, 1995-08-01 įsigijo tik statybines medžiagas, o ne gamybines patalpas, kaip nekilnojamojo turto objektą, todėl siekiant nustatyti, kam priklauso ginčo objektas, turi būti nustatytas juridinis faktas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi

Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju keliamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi klausimas. Byloje tiek pareiškėja J. T., tiek pareiškėja V. S. IĮ siekė įrodyti, kad įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013). Šioje byloje nustačius, kad 1995-08-01 pirkimo–pardavimo sutartimi yra įsigytas ne nekilnojamasis turtas, o statybinės medžiagos, teisėjų kolegija, nustatydama nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu pareiškėjams, analizuoja abiejų pareiškėjų faktinį patalpų valdymą LR CK 4.71 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Pagal LR CK 4.71 straipsnio 2 dalį, jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Tai reiškia, kad tam, jog kelių valdytojų valdytas laikas galėtų būti skaičiuojamas bendrai, tiek pirmasis valdytojas, tiek ir tie, kuriems valdymas perėjo vėliau, neturi būti valdomo daikto savininkai, daiktą turi būti įgiję sąžiningai ir visą valdymo laiką valdę sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2012). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ginčo patalpas pareiškėjai pradėjo valdyti kartu, kadangi apeliantės savininkui įsigijus statybines medžiagas ir įkūrus individualią įmonę 1997 m. pareiškėjai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Tai patvirtina tiek liudytojų parodymai byloje, tiek pareiškėjos parodymai, tiek ir 2011-03-17 Klaipėdos miesto apylinkės teismo posėdžio protokole užfiksuoti V. S. parodymai, kad pareiškėja J. T. su vaikais 1993 m. grįžo į Lietuvą, juos priėmė gyventi į savo namus, o nuo 2002 m. buvusi sutuoktinė su vaikais apsigyveno ginčo patalpose. Apeliantės atstovas V. S., nors ir nurodo, kad kaip šeima apeliantės savininkas su pareiškėja jau ilgai negyvena, t. y. nuo 2004 m., tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad statybinių medžiagų – dabartinių patalpų įsigijimo metu ir ilgą laiką po to J. T. gyveno, dirbo pas V. S. ir šiuo metu vis dar gyvena ginčo patalpose. Pats V. S. nurodė, kad pareiškėja dirbo jo įmonėje nuo pat įmonės įkūrimo 1997 m. iki 2009 m., ji ėjo administratorės-sekretorės pareigas. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad 1998-01-01 buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. NS-1 tarp V. S. IĮ, atstovaujamos savininko V. S., sutartyje minimas kaip nuomininkas, bei J. S. (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), sutartyje minimos kaip nuomotojos. Tiek V. S., tiek ir V. S. IĮ taip pat sudarinėjo patalpų nuomos sutartis su kitais subjektais. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika ir remiantis byloje pateiktų duomenų visetu, darytina išvada, kad apeliantė kartu su pareiškėja tiek statybinių medžiagų įsigijimo metu 1995 m., tiek ir įkūrus gamybines patalpas jau vedė bendrą šeimos ūkį ir rūpinosi ginčo patalpomis, pareiškėja iki šiol jose gyvena, apeliantė vykdo komercinę veiklą, todėl darytina išvada, kad ginčo patalpas ilgą laiką valdė ir jomis naudojosi kartu, prižiūrėjo kaip savas, todėl pareiškėjams ginčo objektas priklauso lygiomis dalimis (LR CK 4.71 str. 2 d.).

Taigi įvertinusi visus įgyjamajai senačiai taikyti būtinus kriterijus, siekiant įgyti nuosavybės teisę, bei LR CK 4.71 straipsnio 2 dalies pagrindu, pripažįsta, kad pareiškėjai ginčo objektą daugiau nei 10 metų valdo kartu lygiomis dalimis, kadangi ginčo objektas nuo 1995 m. nuosavybės teise nepriklausė nei apeliantei, nei pareiškėjai, taip pat minėtas objektas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CK 4.69 str. 3 d.). Įvertinus faktines aplinkybes byloje konstatuotina, kad pareiškėjai daiktą įgijo sąžiningai ir jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką jau nuo 1995 metų (LR CK 4.68 str. 1 d.), žinodami, kad ginčo objektas nepriklauso kitiems asmenims. Byloje nenustatyta, kad valdymas būtų neteisėtas, kadangi pareiškėjams valdymo teisė į statybines medžiagas, šiuo metu – gamybines patalpas, buvo perleista 1995-08-01 pirkimo–pardavimo sutartimi. Šalys ginčo objekte vykdo komercinę veiklą, sudaro patalpų nuomos sutartis, bylos duomenimis, pareiškėja buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą minėtose patalpose, taip pat iki pat šiol ten ir gyvena, todėl konstatuotina, kad ginčo objektas buvo valdomas atvirai ir nepertraukiamai nuo 1995-08-01 ir valdomas kaip savas. Šioje byloje nustačius tarp šalių susiklosčiusius santykius dėl ginčo patalpų ir įvertinus LR CK 4.68 straipsnio reikalavimus pripažinti įgyjamąją senatį, kad valdytojai ginčo patalpomis kaip savo turtu naudojosi šio fakto neslėpdami nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys valdymui neprieštaravo, liudytojai šį faktą patvirtino, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo patalpas ilgą laiką valdė teisėtai ir sąžiningai tiek apeliantė, tiek pareiškėja.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, visapusiškai išnagrinėjo byloje susiklosčiusias aplinkybes bei pateiktus įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantės nurodytų apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą nepakeistą.