Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Raimondos Mackevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 178 straipsnio 1 dalį, konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys dėl 700 eurų turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apygardos teismo argumentai ir teisinės išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Raimondos Mackevičienės apeliacinis skundas atmetamas

4. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi prokurorės skundo argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, daro išvadą, kad prokurorės apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl pirmosios instancijos teismo byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįsta. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo prokurorė, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

5. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. M. išteisinta dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, konstatavus, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog ji, laikotarpyje nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2021 m. liepos 6 d., iš nukentėjusiosios D. S. kambario spintoje esančio voko pagrobė 700 eurų. Teismas pažymėjo, kad nei liudytojų nuogirdų pagrindu susiformavę parodymai, nei nukentėjusiosios subjektyvia nuomone apie S. M. paremti parodymai nelaikytini pakankamais jos kaltei įrodyti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu iš esmės sutinka. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-90-976/2016).

6. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad S. M. kaltę dėl 700 eurų vagystės neabejotinai pagrindžia nukentėjusiosios D. S. nuoseklūs parodymai. Kaip matyti, nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme apklausta parodė, kad buvo sutaupiusi 800 eurų: kupiūromis po 20 eurų ir 50 eurų bei viena kupiūra 100 eurų. Pinigų vagyste įtaria savo podukrą S. M., kadangi ji lankėsi jos namuose bei nakvojo. Niekas kitas pinigų negalėjo paimti, kadangi, be S. M., niekas jos namuose daugiau nesilankė. Po vagystės voke, kuriame buvo slepiami sutaupyti pinigai, liko tik 100 eurų, kupiūromis po 20 eurų (t. 1, b. l. 170). Vertindama visos proceso metu nukentėjusiosios duotus parodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priešingai, nei teigia prokurorė, jie nėra visiškai nuoseklūs. D. S. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pinigus galėjo paimti tik S. M., nes pastaroji žinojo, kur ji laiko voką su pinigais (t. 1, b. l. 23), tuo tarpu duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji prasitarė nežinanti, ar podukra tikrai žinojo, kur tiksliai ji laikė voką su pinigais (t. 1, b. l. 170). Nukentėjusiosios parodymų analizė rodo, jog jie iš dalies prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu D. S. nurodė, jog paskutinį kartą voką su pinigais matė 2021 m. birželio mėnesį. Nuo to laiko jos namuose, be S. M., daugiau niekas nesilankė (t. 1, b. l. 23). Tokias aplinkybes ji patvirtino ir apklausta teisme (t. 1, b. l. 170). Vis dėlto nukentėjusiosios parodymus šioje dalyje paneigia kitų byloje apklaustų asmenų parodymai. Vadovaujantis liudytojo V. M. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, jis lankėsi pas nukentėjusiąją namuose tą pačią dieną, kaip ir S. M.. Šis liudytojas nurodė, kad pas D. S. grėbė žolę, buvo užėjęs ir į namo vidų, ši jam siūlė pasilikti nakvoti, tačiau jis atsisakė likti ir išvyko (t. 1, b. l. 36). Taigi, nors V. M. pas nukentėjusiąją ir neliko nakvoti, tačiau į namų vidų buvo užėjęs. Be to, išteisintoji S. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog 2021 m. birželio 28 ar 27 d. ji buvo atvykusi pasiimti savo daiktų pas D. S. ir ši jai pasakojo, jog pas ją kapoti malkų buvo atėjęs V. J.. Už malkų kapojimą jis prašė pinigų, tačiau D. S. nurodė, kad: ,,aš daviau jam pavalgyti ir jis išėjo“ (t. 1, b. l. 170). Taigi, priešingai, nei skunde nurodo prokurorė, ne tik išteisintosios S. M., bet ir liudytojo V. M. parodymai paneigia nukentėjusiosios D. S. parodymus, kad pas ją namuose nuo 2021 m. birželio mėnesio iki 2021 m. liepos mėnesio pradžios lankėsi tik išteisintoji.

7. Paminėtina ir tai, jog D. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausta nurodė, kad pinigų pasigedo 2021 m. liepos 6 d. ryte, vos tik išvykus S. M. (t. 1, b. l. 9; 23). Tuo tarpu apklausta pirmosios instancijos teisme ji aiškino, kad jai paskambino V. M. ir informavo, jog S. M. parduotuvėje atsiskaitinėja po 100 eurų kupiūromis. Tuomet ji patikrino voką ir pamatė, kad dingo jos pinigai (t. 1, b. l. 170). Iš aptarto matyti, kad ir nurodydama laiką, kada pasigedo pinigų, nukentėjusioji nebuvo nuosekli. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu leidžia ir tai, kad ji dėl 700 eurų vagystės į policijos pareigūnus kreipėsi tik 2021 m. liepos 14 d., kai tuo tarpu vagystė buvo įvykdyta 2021 m. liepos 5-6 d. (t. 1, b. l. 9). Nors prokurorė skunde nurodo, kad D. S. taip pasielgė bijodama podukros, tačiau, pastebėtina, kad nei apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nukentėjusioji nenurodė, kad dėl kokių nors priežasčių ji būtų bijojusi podukros. Aptartų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu nukentėjusioji voką su visais jame buvusiais pinigais, tai yra 800 eurų, kaip pati nurodė, paskutinį kartą matė 2021 m. birželio mėnesį, o nuo to laiko iki 2021 m. liepos 5 – 6 d., kuomet buvo įvykdyta vagystė, kaip nustatyta byloje, pas ją namuose, be S. M., lankėsi ir kiti asmenys, egzistuoja pagrįsta tikimybė, kad pinigai galėjo dingti dar ir iki išteisintosios atvykimo, tai yra juos galėjo paimti ir kitas asmuo. Įvertinus tai, spręstina, kad nukentėjusiosios D. S. parodymai negali būti vertinami kaip neabejotinai patvirtinantys S. M. kaltę dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

8. Nesutiktina ir su prokurorės pozicija, kad S. M. kaltę dėl 700 eurų vagystės pagrindžia ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas V. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad buvo nuvykęs pas D. S. sugrėbti ir išvežti žolę. Tą pačią dieną V. J. jam pasakojo, kad matė S. M. parduotuvėje atsiskaitančią 100 eurų kupiūra. Jis pats tokios pinigų kupiūros pas S. M. nematė. Grįžęs namo paskambino D. S. ir pasiteiravo, ar nedingo jos pinigai. Nukentėjusioji nurodė, kad dingo (t. 2, b. l. 35-36). Liudytojas V. J., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve sutiko S. M., kuri pasiūlė jam išgerti alaus. Išgėrus alų, ji jam davė 20 eurų, kad šis nupirktų dar, o pati išėjo pirkti sidro. S. M. 20 eurų ištraukė iš rankinės, daugiau pas ją pinigų nematė. Į parduotuvę ėjo vienas. Jo žiniomis, S. M. gauna pinigų už vaiką (t. 2, b. l. 85-86). Iš išdėstyto seka, kad V. M. parodymai iš esmės yra paremti V. J. nupasakotomis įvykio aplinkybėmis, kurios nėra tikslios. Kaip matyti, nors V.J. V. M. nurodė, kad matė S. M. parduotuvėje atsiskaitančią 100 eurų kupiūra, tačiau tokių aplinkybių apklaustas teisme nepatvirtino, priešingai, nurodė, kad, be 20 eurų kupiūros, pas išteisintąją jis daugiau jokių pinigų nematė. Dėl šios priežasties, liudytojo V. M. parodymai nėra laikytini objektyviais ir patikimais. Liudytojas A. L. parodė, jog 2021 m. liepos 4 d. tarp jo ir S. M. įvyko konfliktas, todėl ji išėjo iš namų. Sekančią dieną, tai yra liepos 5 d., apie 10.00 val., jis nuvyko į (duomenys neskelbtini) parduotuvę. Joje sutiko S. M., kuri tuo metu dėjosi į kuprinę sidrą ir cigaretes (t. 2, b. l. 36-37). Nors prokurorė nurodo, kad šių liudytojų parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad S. M. turėjo daugiau nei 20 eurų, tačiau, kaip matyti, išskyrus V. J., pas išteisintąją niekas jokių pinigų nematė. Minėti liudytojai jokių konkrečių vagystės detalių, pvz., kad išteisintoji būtų užsiminusi, jog pinigus paėmė iš pamotės ir pan., taipogi nenurodė.

9. Liudytoja L. B. apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) parduotuvės ,,K.“ vedėja-pardavėja. S. M. dažnai parduotuvėje atsiskaitinėdavo didelėmis sumomis. Turėjo vaikutį, tai pirkdavo daug maisto. 2022 m. liepos 6 d. S. M. atsiskaitymo parduotuvėje faktas neužstrigo. Ji tą dieną pirko daug maisto, alkoholinių gėrimų bei cigarečių. Pamena, kad už prekes atsiskaitė 100 eurų kupiūra. Iš kur ji gavo tiek pinigų – neklausė. Po šios dienos, S. M. daugiau į parduotuvę užsukusi nebuvo (t. 2, b. l. 35). Kita liudytoja – parduotuvės ,,K.“ pardavėja O. N. nurodė, jog S. M. vasarą parduotuvėje lankėsi ne kartą. Ji uogaudavo, grybaudavo, tad pinigų turėdavo, prekių į skolą niekada neprašydavo. S. M. atsiskaitinėdavo įvairiomis kupiūromis. Buvo, kad atsiskaitė ir 100 eurų kupiūra, tačiau tai liudytojai įtarimo nesukėlė. Tą kartą, kai už prekes – alų ir cigaretes atsiskaitė 100 eurų kupiūra, S. M. parduotuvėje buvo viena. Ar ji turėjo daugiau pinigų – nematė. Tai buvo ne pirmas kartas, tačiau po paskutinio karto, kai S. M. už pirkinius atsiskaitė 100 eurų kupiūra – jos daugiau nematė (t. 1, b. l. 170-171). Remiantis šiais parodymais, L. B. ir O. N. yra vienintelės byloje apklaustos liudytojos, tiesiogiai mačiusios išteisintąją atsiskaitančią 100 eurų kupiūra. Vis dėlto, vien šių liudytojų parodymų nepakanka S. M. kaltei dėl 700 eurų vagystės pagrįsti. Nei viena iš ,,KOOPS“ parduotuvės pardavėjų nematė pas išteisintąją visos pavogtos 700 eurų sumos. Tuo tarpu 100 eurų suma nelaikytina tokia didele, kad išteisintoji negalėtų jos turėti, ypač įvertinus tai, kad abi pardavėjos patvirtino, jog S. M. anksčiau parduotuvėje už prekes ne kartą yra atsiskaičiusi stambiomis kupiūromis.

10. Teisėjų kolegija, išanalizavusi S. M. parodymus, nustatė, kad ji viso proceso metu apklausta kaltę dėl 700 eurų vagystės neigė. Teisme duodama parodymus aiškino, kad iki 2021 m. liepos 3 d. buvo pas A. L., o kai susipyko su juo išėjo pas nukentėjusiąją D. S.. Pas nukentėjusiąją anksčiau buvo apsistojusi ne kartą. Po paskutinio apsilankymo, pas ją buvo likę jos asmeninių daiktų – dvi kuprinės, o vienoje iš jų buvo 20 eurų (t. 1, b. l. 169-170). Prokurorė nepagrįstai ginčija išteisintosios parodymų patikimumą šioje dalyje, teigdama, jog priešingai, nei ikiteisminio tyrimo metu, apylinkės teisme ji apklausta tvirtino, kad pas D. S. atvyko jau su kuprine, kurioje buvo 20 eurų. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme S. M. apklausta nuosekliai teigė, kad pas pamotę, tai yra nukentėjusiąją, laikė asmeninius daiktus, tarp jų ir kuprinę su 20 eurų, nes nenorėjo jų neštis pas A. L. (t. 1, b. l. 68; 169). Taigi šiuo aspektu išteisintosios parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu.

11. S. M. apklausta teisme taip pat nurodė, kad pas nukentėjusiąją iš (duomenys neskelbtini) atvažiavo dviračiu ir dviračiu išvyko į parduotuvę, kurioje pirko pakelį cigarečių ir alaus. Parduotuvėje buvo viena, joje atsiskaitė 20 eurų kupiūra, A. L. drauge nebuvo (t. 1, b. l. 169). Paskutiniu metu turėjo pinigų po 50 eurų ir 100 eurų kupiūromis, kadangi birželio mėnesį buvo gavusi socialinę pašalpą, taip pat išmoką už vaiką (tai buvo paskutinės jos pajamos gautos už vaiką). Be to, ją remdavo ir buvęs sugyventinis B. Jis atsiųsdavo jai pinigų per brolį P. B., iš Islandijos. Paskutinį kartą jis pinigų jai davė 2021 m. kovo mėn., davė 200 eurų, kupiūromis po 100 eurų. Pinigus taupė, nes gyveno krizių centre, taip pat gydėsi nuo priklausomybės. Turėjo virš 400 eurų, neskaitant dar socialinės pašalpos ir pinigų už vaiką (t. 1, b. l. 169-170). Iš ,,Sodros“ duomenų, prieinamų per Lietuvos teismų informacinę sistemą ,,Liteko“, matyti, kad išteisintoji už draudiminį laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. gegužės 27 d., iš tiesų gavo išmoką už vaiką. Tai patvirtina jos parodymus, kad birželio mėnesio pradžioje ji turėjo pajamų. Nors sutiktina su prokurorės skunde išdėstytais pastebėjimais, kad S. M. oficialiai niekur nedirba, tačiau, kaip pat nurodė, ji dirba atsitiktinius darbus – uogauja, grybauja. Aplinkybę, kad išteisintoji užsidirba pragyvenimui grybaudama ir uogaudama, patvirtino ir liudytoja O. N.. Tuo tarpu liudytojas V. J. patvirtino, kad jam yra žinoma, jog išteisintoji gauna išmokas už vaiką. Liudytoja L. B. nurodė, jog išteisintoji dažnai parduotuvėje atsiskaitydavo stambiomis kupiūromis, kadangi turėjo vaiką. Šie liudytojų parodymai sustiprina išteisintosios versiją, kad įvykio metu ji galėjo turėti pinigų, tuo tarpu įrodymų, patikimai paneigiančių minėtą versiją, byloje nesurinkta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, S. M. dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisino pagrįstai.

12. Apeliaciniame skunde prokurore prašo pilnai tenkinti nukentėjusiosios D. S. byloje pareikštą 700 eurų civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad skundžiamas nuosprendis dėl S. M. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paliekamas nepakeistas, nukentėjusiosios D. S. jai pareikštas civilinis ieškinys dėl 700 eurų turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

13. Baudžiamojoje byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. birželio 6 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad iš išteisintosios S. M. priteistinos 156,67 eurų dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro gynėjo – advokato Eugenijaus Šulioko darbo užmokestis.

14. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje turi dalyvauti gynėjas. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant BPK 106 straipsnio nuostatas ir sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, apeliacinėje instancijoje turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą (skundus) byla buvo nagrinėjama ir koks yra apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatas. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal prokurorės apeliacinį skundą, išteisintoji S. M. nuosprendžio neskundė. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagrindas panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nenustatytas, prokurorės apeliacinis skundas atmestas. Be to, pagal BPK 106 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos gali būti išieškomos tik iš pripažinto kaltu asmens. Atsižvelgiant į tai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintosios nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Raimondos Mackevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš S. M. 156,67 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.