- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-02
- Bylos Nr.
- eA-1130-968/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04295-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Veslava Ruskan
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VMI prie FM
- Pareiškėjas
- P. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (prašymą teismui padavusi ginčo šalis) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, mokesčių administratorius) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, Mokestinių ginčų komisija) 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. S-154 (7-124/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir palikti galioti VMI 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-207 (toliau – ir VMI sprendimas).
2.1. Komisija, spręsdama mokestinį ginčą, neteisingai interpretavo GPMĮ 19 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę iš pardavimo pajamų atimti patirtas išlaidas ir susijusius mokėjimus ir riboja mokesčių mokėtoją priskirti prie įsigijimo kainos ir mokėjimų, įsigijimo išlaidas kurių jis nepatyrė. Komisija sprendime, nepaisydama nustatytų faktinių aplinkybių, nepagrįstai nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo negyvenamųjų patalpų (kirpykla su prekybos patalpomis ir lošimų automatų salonas), esančių (duomenys neskelbtini) įsigijimo išlaidų, aktuali GPMĮ 2 straipsnio 20 dalis, kurioje nustatyta, kad tikroji rinkos kaina – tai suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, įvertinusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.551, 6.394 straipsnius, nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė nuomotis valstybinį žemės sklypą yra ant jo stovinčio nekilnojamojo daikto nuosavybės teisių turinio (valdyti, naudoti ir disponuoti) dalis ir tuo pačiu pastato, kuris pastatytas ant nuomojamos žemės, vertės dalis. Todėl nepagrįstai konstatavo, kad nekilnojamojo turto kaina, apimanti ne tik pastatų, bet ir žemės sklypo, ant kurio stovi nekilnojamieji daiktai, vertę, yra ta ekonomiškai pagrįsta turto vertė, kuria šis turtas dovanojimo momentu galėtų būti parduotas.